SĄJŪDŽIO SEKLUMA IR FORUMO IDEALIZMAS
Sekmadienį, 2018 06 03, įvyko du Lietuvos perspektyvai svarbūs lygiagretūs sąjūdiniai plačia prasme renginiai. Senasis oficialusis „Lietuvos Sąjūdis“ suvažiavimą surengė po maloniais savo vėsuma „Šv.Mergelės Marijos ėmimo į dangų“ brolių Pranciškonų bažnyčios skliautais. Prof.Vyt.Radžvilo suburtas „Lietuvos forumas“ užplūdo istorinę Mokslų Akademijos salę, kur lygiai prieš trisdešimt metų ir gimė Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė su pirmomis rėmėjų kuopomis.
Jei Sąjūdį su pusantro šimto atstovų galima prilyginti ramia savo tėkme, bet karščių išsekinta vidurio Lietuvos upele – Obelimi, tai forumas priminė šniokščiantį Dūkštos upokšnį, kur pakeliui į Kernavę. Savo penketu rezoliucijų dėl kultūros paveldo struktūrų naikinimo, dėl lituanistikos ir aukštojo mokslo apgailėtinos padėties ir griovimo, dėl padėties žemės ūkyje ir dėl žemės fondo skaidrumo bei sporto sistemos finansavimo – olimpiečių rengimo spragų, Sąjūdis toliau drėkino mūsų politikos dirvą. Tuo metu forumiečiai pakėlė rankas prieš beveik keturių puslapių deklaraciją su 18 siekių ir reikalavimų valdžiai. Kurie politikuotojai toliau „nuirkluos“ būtų galima ir numanyti, tačiau pastebėkime, kad elektrovaros jėgos sukūrimui abiem atvejais yra reikalinga ir užtvanka, ir turbina su tiekiamaisiais informacijų tinklais.
Kodėl Gabrielius Landsbergis nenukreipė į puikią politikos mokyklą – sąjūdinį veteranų susibūrimą, Jaunųjų konservatorių lygos ar Žygimantas Pavilionis neprikvietė ateitininkijos su savais pageidavimais valdžioms, galima numanyti. Juos pačius įsuko į verpetą svarbiausieji politinių kautynių reikalai. Gi Forumo perspektyva jaunuomenėje po „Pro patria“ vėliava šviečiasi jau dabar. V.Sinica susilaukė daigiausiai salės aplodismentų dėl tvirtai suręstos savo kalbos, tačiau šis humanitaras, mistifikavęs euro įvedimo sutapatinimą su kainų šėlsmo priežastimi, nusipelno pamokymo, nes yra bent jau aštuonetas kainų įsisiūbavimo mūsuose priežasčių. Tarp jų eurui tenka tik sulaužusių susitarimą prekybininkų atlikti kainų apvalinimai į viršų, turistų srauto išaugimas iki 1.5 mln. per metus su paklausos tam tikroms paslaugoms ir maistui padidėjimu bei labai nuosaiki ES Centrinio banko vykdoma proinfliacinė euro emisija, kadangi defliacija yra „peilis“ ekonominiam augimui. Lemiamomis kainų šuoliavimo priežastimis greta pasaulinio naftos kainų išaugimo – jų „sugrįžimo“ į buvusias aukštumas yra vietinės: prekybos tinklų kartelinio penkiamonopolio veikimas slepiant antkainius ir išstūmus į pašalius ar sunaikinus smulkią prekybą ir taip panaikinus konkuravimą už pirkėją kainų mažinimu, kaimo ir miestų parduotuvių bandymas išsaugoti pelnus, drastiškai mažėjant pirkėjams. Dėl šių priežasčių V.Sinicos noras Lietuvai palikti eurozoną nėra logiškai argumentuotas.
Jei žlugtų ES, ar įvyktų LITEXIT‘as?
Nors Forumo deklaracijoje per du puslapius išklota pragaištinga, Lietuvai įstojus į ES, ir užaštrėjusi po Lisabonos sutarties ištautinimo ir iškultūrinimo bei išsivaikščiojimo politika, tačiau siekiuose trečioje pozicijoje tėra nurodytas pakankamai mįslingas „realaus Konstitucijos veikimo atkūrimas“. Be konkrečių reikalavimų mūsų sočiai prisitaikiusiems prie naujų realijų europarlamentarams ir D.Grybauskaitei, L.Linkevičiui, G.Kirkilui bei J.Bernatoniui – apginti Briuselyje Lietuvos ekonominį, demografinį ir kultūrinį interesą, be aiškiai išdėstytų ES vidinių ir išorinių problemų,konstitucijos atkūrinėjimas tėra miglotai abstrakti kaitinanti atmosferą frazė. Todėl kilo lygiai toks pat poreikis lydėti į „briuselines-strasbūrines“ vadovų tarybas bei sesijas ir pasitarimus mūsų „išrinktuosius“, kaip tai buvo 1988 m. birželio 24d. ir liepos 7d., kuomet buvo paleisti į Maskvą – į aukščiausią „sovietą“, ir sutikti mūsų delegatai Arkikatedros aikštėje bei Vingio parke. Protestantiškai Liuterio dvasiai įprasminti Lietuvoje – „prikalti“ deklaraciją vinimi prie Seimo ar prezidentūros durų aiškiai nepakanka.
Nemėgstu vynioti žodžių į vatą, nepatinka man tas kalbėjimas Forume užuolankomis, todėl pasvarstysiu abu variantus. Išėjimo iš ES – „Litexit“ą bei ES griūties scenarijų.
Lietuvos pasitraukimas iš ES jai grėstų dar didesne katastrofa nei dabar. Sienų apsauga ir kontrolė, muitų įvedimas, lito sugrąžinimas, gėjų “uždraudimas“ momentaliai numuštų skolinimo Lietuvai reitingus, atitrauktų investitorius, sumažintų ir susiaurintų eksportą, kuriuo ir yra gyva mūsų „ikanomika“, todėl naujas apokaliptinis krizinis bedarbystės pikas padvigubintų ir taip aukščiausius pasaulyje emigracijos tempus. Karinės padėties įvedimas su kortelėmis maistui ir paslaugoms taptų neišvengiamas, tačiau tam pasipriešintų demokratiją sergstintis NATO. Beliktų keliais šliaužti atgal į Briuselio glėbį, nors kremlius vėl „draugiškai“ tiestų meškos leteną. Jokių dešimtmečių savo kaimo ir žemės ūkio, pramonės, kultūros bei švietimo atkūrimui Lietuva neturėtų ir dėl klimato kaitos. Vieninteliai LITEXIT privalumai – išvaikyti eurobiurokratai, rastųsi daug lūžių laikotarpiams būdingų aukštesnės vertės meninių kūrinių – poemų, satyrų bei dainų, o euroskeptikai, sukėlę griūtį, atidirbinėtų valstybei Dimitrave.
Kur kas realesnis – gal 10-20 proc. , yra ES griūties pavojus. Tačiau tam reikia ne prof.Vyt.Radžvilo prašomos visuomenės parengties, o atsakingųjų mokslo institucijų parengto veiksmų plano. Ją sukelti gali nacionalistinės ar tautiškos – Le Pen, Orbano, itališkų „5 žvaigžDučių“, „Alternatyvos“,… Pakso nuotaikų sukelti gaivalų taifūnai naujos globalios finansų ir klimato permainų krizės akivaizdoje.
Prof.Vyt.Lansbergis savo kalbėjime suvažiavimui bei rezoliucijoje įvardijo Forumą kaip potencialią grėsmę mūsų narystei ES, primindamas ir šios sąjungos netobulumus bei dar ir du referendumus – dėl AE ir žemės nepardavimo užsieniečiams, kur būta ir kremliaus užmačių bei rankos. Tačiau prof.Vyt.Radžvilas yra apdairiai pareiškęs, kad nors jis ir nėra ES priešas, tačiau svarbiausia būti pasirengusiems ES žlugimui, kuriame didžiosios valstybės „išplauks“, o mes liksime sumalti ir nuplauti.
Taigi, teigiu, arba mes konstruktyviai nukaposime santykių su Briuseliu visus išryškėjusius „kampus“ ir padėsime jam išspręsti sąjungines bei dar globalesnes problemas ir atremsime drauge iššūkius, arba visuomenėje toliau tekils periodinis erzelis su varlės stiklainyje efektu – ji neiššoks, o zurzėdama išvirs. Prof.Vyt.Radžvilo aukščiausio retorinio įvertinimo verta dar viena vakarykštė prakalba su pabrėžimu, kad „geriau mirti stovint, o ne pūti gulint“ tėra dar viena besidriekianti treti metai foruminės analitikos silpnumo ir fragmentuoto ar net paviršutiniško mąstymo apraiška. Geriausia pasaulio profesūra savo kasmečiuose raportuose yra aiškiai įvardijusi kilusius pasauliui iššūkius penkiose srityse – ekonominėje, socialinėje, geopolitinėje, technogeninėje bei aplinkosauginėse, ir, būtent, neįgalumas juos spręsti tiek ES lygmenyje, tiek ir Vilniuje, yra šios dienos politinio antstato ženklas.
Gi prof.Vyt.Radžvilas puikiai išdėstęs savo kalboje pamatinių vertybių – laisvės, kaip pareigos šeimai, tautai bei valstybei apraiškai, bei meilės sąsajas, kilusias mūsų visuomenei problemas pateikė kaip mažiau reikšmingas „technines detales“, su kuriomis „gali susidoroti daugybė mūsų šviesių ir darbščių žmonių“. Tai yra netiesa, nes valstybės pastatas statomas ant tvirto savo paprastumu vertybinio pamato savo sudėtingumu yra kolosalios intelektinės įtampos ir pajėgumų reikalaujantis politinės architektonikos uždavinys (biurokratija sukūrė 80 tūkst. teisės aktų, beveik du tūkstančuis rodiklių), prieš kurį mūsų mokslo bendruomenė yra arba kapituliavusi arba nusišalinusi. Šešiolika Forumo kompetencijų, suverenumų ir „kultūrtrėgeriškų“ deklaracijos reikalavimų valdžiai bei tik du skirti spręsti „socialines ekonomines“ problemas, o tai yra pats šlykščiausias brežnevinei nomenklatūrai būdingas stilius, su aktualiu trečią dešimtmetį teisingų mokesčių ar jų išimčių naikinimo pageidavimu, apnuogino Forumo achilo kulnus, kurių, pasirodo, būta bent dviejų.
Žvaigždžių, besmegenių anarchistų bei savimylų laikmetis politikoje
Pirmas – kompetetingo smegenų centro stoka ir antras, elementarių vadybinių organizacinių gebėjimų nebuvimas. Kiek galima kartoti, kad efektyvūs teisingi mokesčiai dėl šiuolaikio kapitalo tekamumo ir verslo judrumo tegali būti įvedinėjami tik tarptautiniu mastu. Vietiniu, tik iki tam tikros ribos. Mokesčių sistema turi būti selektyvi ir adaptyvi, o ne grįsta lygiavos principu, nes viena yra „spausdinti“ – imti banknotus bankuose, o antra – kepti duoną.
Beje, šie du fundamentalūs trūkumai ryškūs ir sąjūdžio veikloje, tebevegetuojančio įprastine ritualine tvarka, juolab geros rezoliucijos atsirado tik dėl L.Dieninio, A.Skaisčio individualių pastangų, ir paskutinę naktį prieš „egzaminą“ iki paryčių dirbusių L.Vilko su prof.Vyt.Landsbergiu prie projektuoto „gelbėjimo rato“ – žemės nuosavybės skaidrumo reikalavimo ir įtarimų pareiškimų Forumo veiklai rezoliucijos.
Akivaizdu, kad mūsuose priviso daugybė kalbėtojų, bet ne mąstytojų ir formuluotojų bei rašytojų, todėl Forumo renginys virto politiniu teatru su pakiliomis didžiųjų miestų atstovų oracijomis, o Sąjūdžio suvažiavimas priminė ir mišias už sergančią bei mirštančią Lietuvą.
Gajaus katalikiško mentalumo ir autoritarinio mąstymo Lietuva neturi politikoje – kovoje už interesą, elementarių efektyvios saviorganizacijos gebėjimų , nes joje– „viską padarys Landsbergis arba Radžvilas“, o kai nutiko tai, kas mūsuose įvyko – „kaltas Landsbergis“, ir dar gali būti po penkmečio – „nubausti Radžvilą“.
Visi suvažiavimai privalo prasidėti anksčiau priimtų rezoliucijų eigos aptarimu ir naujų siūlymu, o ne tuščių sveikinimų, kai reikia braukti ašaras ir gniaužti kumščius, prakalbų gausa. Oracijų, kur visi šneka apie viską arba keliasi asmeninius reitingėlius eilinėje pretendentų į „faraonus“ piramidėje.
Būta būta foruminio pobūdžio susirinkimų mūsuose ir per „birželio trečias“, ir ne tik jas, jau per dvi dešimtis metų apsčiai. Daugumoje jų išlaikant pačias tikriausias bolševikines tradicijas vyko ir ritualinis dalyvių susiregistravimas, labiausiai dominęs, matyt, specialias tarnybas, bet ne organizatorius. Kas sutrukdė vakarykščio Forumo rengėjams tarp 13 ir 14 val. vykusios registracijos metu prie daugumos nežiopsoti, o veikti atėjusiųjų pavardės, paklausus,“ o į kurią probleminę grupę ( ar net komitetą, pilietinę komisiją) iš kelių dešimčių sąvado pageidautumėte įsijungti?“, parašyti atitinkamą numerį, juolab jiems tai buvo siūlyta iš anksto? Betgi, pirma tokį sąvadą reikia turėti – susidaryti patiems ar naudoti mano parengtą. Dabar gali prof.Vyt.Radžvilas užgulti telefoną ar elektroninį paštą ir bandyti aiškintis, kam yra tinkamas ar ką nori bei gali nuveikti eilinis foruminio renginio dalyvis. Po dešimto – bus tamsu akyse. Būtent, renginio priešaušryje, emociniame pakilime reikėjo planuoti rikiuoti pajėgas, o ne vėl atidėti stipresnį veikimą neribotam laikui. Juk mūsų politikieriams Briuselyje taptų lengviau kalbėtis ir reikalauti, jei ten žinotų apie kilstelėjusi Lietuvoje euroskeptikinę bangą.
Ar galime išpardavinėti žemes be išmokų sulyginimo?
Jei manote, kad forumui bent kiek rūpėjo Lietuvos užmiesčio, užimančio 97 proc. teritorijos su ketvirtadaliu-trečdaliu užsilikusių gyventojų reikalai, tai stipriai klystate. Kas pasakys, kiek mūsų girios nupirko, panašiai kaip Latvijoje, ten įsigalintys švedai, kiek lenkai paėmė pusvelčiui žemės ar kiek išsiplėtojo vietinės latifundijos bei įžengė Rusijos kapitalas? Dėl pastarųjų susigriebęs prof.Vyt.Landsbergis ir pateikė savo rezoliuciją dėl žemės fondo skaidrumo, nors tai reikėjo konservatoriams išspręsti dar prieš 27 metus ar A.Kubiliaus premjerystės laikotarpiu.
Negalima sutikti su garbiuoju profesorium, kad referendumas dėl žemės nepardavimo prieštaravo ES sutarčiai dėl liberalaus – laisvo kapitalo, paslaugų ir darbo jėgos judėjimo, nes joje yra ir socialieji – regionų skirtumų gyvenimo lygyje mažinimo straipsniai. Gi nesulyginus išmokų mūsų žemdirbiams su vakariečių – pabūk tokiomis sąlygomis konkurencingas, kad geras, ES sutarties laikymasis turėjo ne vieną, o du probleminius taškus, kurių antrą Briuselis apeidinėjo demagogija – „pas jus kainos mažesnės ir darbo jėga pigesnė“. Bet ar ne todėl ji buvo pigesnė, kad daugiau – europietiškai mokėti nebuvo kuo, o tebešėliojant kainoms beliko emigravimas ir ES pigiai susirinko geriausią mūsų brangiai išmokslintą darbo jėgą ne tik žemės ūkyje. Profesoriaus noras užtikrinti Lietuvos saugumą vakariečių nuosavybės įsitvirtinimu yra suprantamas, bet ši lazda turi du galus su skaudžiausiomis pasekmėmis.
Vienok, gerai, kad Sąjūdis pajudino dramatiškus kaimo reikalus – čia Forumą jis aplenkė. Taigi, galime kalbėti apie esminius skirtumus tarp šių dviejų pilietinės demokratijos, nekeliančių savo kandidatų į valdžią, organizacijų. Sąjūdis yra konservatoriškai proeuropinis, besivadovaujantis pigiu nuolat išrėkiamu šūksniu „jei mes ne su vakarais, tai čia vėl bus rusai“, tačiau nepakankamai gina Lietuvos interesą ES centruose, o Forumas yra euroskeptinis, suverenumo reikalaujantis (lyg vietiniai biurokratai, bukagalviai ir sukčiai kuo nors būtų geresni už briuselinius?), į kultūrą siaura prasme – kalbą, istoriją, aukštą mokslą orientuotas kylantis darinys. Man pasidygėjimą kelia tiek ES kurpiamos rekomendacijos bei įvertinimai Lietuvai, kaip ir vietinės svarbiųjų dokumentų kokybės.
Pabrėžtina, kad nei vienai organizacijai nerūpėjo žmonių realijos – teikiama valdžios šią savaitę bent jau mokestinė reforma su sava neoliberalia esme ar tie maždaug 200 mln. eurų pensijų (arba nepamokestinamo pajamų dydžio pakėlimui), kuriuos seimas ką tik – paskutinę gegužės dieną paliko neliestus turčių sąskaitose atsisakęs jų tarifo. Nei Sąjūdis nei Forumas nedeklaravo savo dokumentuose labiausiai rūpinčio pagal apklausas Lietuvos žmonėms – kainų šėlsmo suvaldymo. Tai reiškia, kad liaudis jų nepalaikys, kadangi negina jų intereso, o „tauta“ yra išskilinėjusi ir užsisklendusi savame provinicialume ar intelekto bei saviorganizacijos neįgalume.
Svarbu žinoti, kad žodis „liaudis“ yra kilęs nuo persiškos tradicijos derlingumo ir vaisingumo bei žemdirbystės deivės vardu „Lada“ su helėnišku „Leto“ ar romėnišku „Latonės“ atitkmeniu, o „tauta“ – nuo graikiškojo – „vienodo …vieno kraujo“ su įsikūnijimu …Deutsch. Tad viskas ir mitologijos lygmenyje labai dėsninga.
Šis realiosios – lietuviškos seiminės pinigų paskirstymo politikos pavyzdys parodė, kad jame viršų ir toliau ima neoliberalioji ekonominė ideologija magnatų ir latifundijos atstovų pavidale, o rimčiau sugebėję pasipriešinti, trumpam apsijungę frakcijinės socdeminės jėgos bei jas palaikę silpnutės krikdeminės be konservatyviųjų, dar kartą „pralošė“ Lietuvos ateitį ir praeitį. Tuo metu ir Sąjūdis, ir Forumas dūsavo dėl tautos likimo: pirmi pirštu grūmojo kremliui, antri – Briuseliui. Būtų juokinga, jei ne apmaudu ir pikta.
Naujai senieji pamynė senus naujuosius
Kas trukdė vakar Forume paskui renginį atidariusį Romą Pakalnį, suteikti bent jau trijų minčių tribūną dalyvavusiems renginyje Arvydui Juozaičiui, Zigmui Vaišvilai, akademikams Antanui Buračui ir Romui Lazutkai? Ir bent jau nusipaveiksluoti tautos telkimui, būrimui ir organizavimui. Tai yra kolosali jėga – mūsų Sąjūdžio rausvai baltas žiedas greta violetinio „landsberginio“. Visi jie puošia mūsų būtį. Nors ir tarpusavyje absoliučiai nedera, tačiau turi autoritetus ir palaikymus savuose sluoksniuose. A.Juozaitis į stiprias savo plaukiko rankas pilnai galėtų suimti kultūrinius – meninius, istorinius, kalbinius ir mokslinimo reikalus, Z.Vaišvila su šachmatininko logika yra grėsmingas teisės sistemos absurdams, abu akademikai kaip niekas kitas žino, kad „pinigų valstybėje yra, bet ne pas tuos“, ir kur bei kaip juos reiktų investuoti bendros gerovės didinimui. Dabar gi, išsiskirstyta vasaros poilsiavimui, nors Lietuva nebeturi nei minutės laiko. Išsivažinėta, išsivaikščiota be veikimo plano ir dėl feldfėbeliškai jefreitoriškos vadybos, kai reikia „pulkininko“ Forumo organizavime. Organizacijos ir vėl kuriančios atgyvenusią piramidę su padaliniais didžiuosiuose miestuose bei, tikimasi, rajonuose su viršumi „sostinėje“. Kad ji neįgali, man vėl tuoj paaiškins V.Sinica, pasakęs – „kad nėra kam dirbti“, tačiau ar ne patys kalti per tris metus sugebėję sukurti tiek daug pasibuvimams ir tiek mažai Lietuvai? Keletas pareiškimų, straipsnių, eisenų, forumo renginyje pristatyti surasti stipresni kitų miestų kalbėtojai – dar ne pavasaris. Nesugebėjimas išnaudoti visuomenės ar net čia pat esantį susirinkusiųjų potencialą, arogantiškumas akademikų bei visuomenės veikėjų atžvilgiu, stums jį į solidumą deklaracijų abstrakcijose, bet ne realių įstatyminių reikalavimų sklidiną demokratinį veikimą. Beje, nuo šios deklaracijos, iki Forumo programos bei bent jau patenkinamos kokybės plano Lietuvai gerokai toliau, nei teigė prof.Vyt.Radžvilas. Seimų, kai vėl bus „ant stalo“ šimtai milijonų, neišgąsdins ir penki tūkstančiai demonstrantų, o apie kraštutinumą – platesnės apimties ar net visuotiną civilizuotą streiką patenkinti savo vaidmeniu inteligentėliai toliau besimurkdantys skilusioje tautinėje geldoje be liaudiško vežimo, kurį vadelioja kainų, mokesčių ir algų bei pensijų didumų juslės, gali nesvajoti, todėl prof.Vyt.Radžvilo mitinginės demokratijos receptas valstybei tegali duoti placebo efektą. Geriausiu atveju – aspirino. Kad tai vidinės demokratijos stokojanti organizacija, parodė ir vedėjavusio žurnalisto bandymas neduoti kalbėti žilagalviui doc.Alg.Šukiui, kuris ragino imti valdžią nuo apačios – seniūnijų. Ar ne panašiai būta prieš tris dešimtmečius ten pat, kai salė buvo raginama išsiskirstyti?
Dabartinį pasaulį žudo ir dviejų skirtingų ideologijų – marksizmo bei liberalizmo konflikto žinomo praėjusio šimtmečio antros pusės apibūdinimu – „Šaltuoju karu“ tarp slavų ir anglo saksų etnosų inercija. Pirmajam pralaimėjus centrinėje ir vidurio Europoje bei skilus slavų pasauliui į provakarietišką bei prokremlinį išsiplėtė vakarų valdomos ar palaikomos rinkos bei sienos. Kremliui pasukus sunkiu Euroazijinės sąjungos telkimo keliu, konfrontacijose tarp rytų ir vakarų atsidūrusi Lietuvėlė, trimituodama į visas puses apie pavojų iš rytų, nesuvokia savo naujos užsienio politikos kelio – krikščioniškai taikdariško vaidmens būtinumo dar ir foruminių gairių formavimo vaidmenyje bei buvusių įsipareigojimų vykdyme. Sąjūdis tebėra tame beviltiškai užsiblokavęs dėl visų istorinio naratyvo vardijamų skriaudų susiurbimo į save, kuriame rytams tekusi didesnė dalis.
Galima teigti, kad Forumas, išaugęs savo kūdikystės rūbelius, be tarimosi ir civilizuotų debatų su senoliu – Sąjūdžiu, kuris neskuba sutelkti po savu skėčiu visuomenių organizacijų gausybės, palikęs tai A.Andziuliui su bendraminčiais, virsta pikta berniokiška paaugle, kuriai dar visi sunkių egzaminų išbandymai yra prieš akis.
Minėta straipsnio pradžioje Obelis įteka į Nevėžį, o šis į Nemuną. Sraunioji Dūkšta – į Nerį. Kada jais visais prasidės naujas tikras žygis už gerovės daugumai Lietuvą, priklauso nuo kiekvieno kritiškai, o ne autoritariškai nusiteikusio piliečio. Politikų ir piliečių telkimosi, būrimosi, organizavimosi ligos – savęs afišavimas, kova dėl lyderystės, pamokslavimas trafaretais, adekvataus visaapimančio realybės vaizdo neturėjimas ir kalbėjimas užuolankomis arba fragmentais be vientiso audinio, neorganizuotumas – darbo ir veiklos nedalijimas ar neprisiėmimas, jau trečias dešimtmetis žudo Lietuvos valstybę ir visuomenę. Tautą ir liaudį.
Kęstutis K.Urba