Latvijos Valstybė įžengė į antrąjį šimtmetį!
Jauniausia Baltijos sesė… Beveik Lietuva. Su labai įdomiai skambančia savo kalba, kuri tik tik jau pradeda atrodyti suprantama, kaip kaip mat nučiurlena vėl nesuprantamais žodžiais. Net ir suprantami žodžiai ten turi kitas reikšmes – briedis tai elnias, bernas tai vaikas, grūsti tai stumti. O čia kažkada prieš kelis metus, keliaujant po senąjį Kuršą, senojoje jos sostinėje Kuldygoje restorano padavėja, angliškai paklausus apie kažkokias deserto uogas, ar jos valgomos, atsakė „ja ja it is iedybal…“
Taip ir priminė jų „iedalnes“ – valgyklas. Nežinau, kaip kitiems, bet man pažintis su Latvija prasidėjo dar gūdžiais tarybiniais laikais septintajame dešimtmetyje, kada dar būdamas vaikas pamačiau Rygoje pagamintas muzikos plokšteles. Maždaug tokias:
Jau tada sukirbėjo kažkokia mintelė apie buvusią šios šalies didybę dar prieš karą, matyt, jau girdėjus, kad ji kaip ir mes kažkada buvome nepriklausomos valstybės. Vėliau tą patvirtino ir Juozo Baltušio prisiminimai apie Rygą, kaip stambų pramonės centrą dar Carinės Rusijos laikais, į kurią keliaudavo dirbti lietuviai. Ir ne tik į ją, bet ir Liepoją, Bauskę, Ventspilį. Kažkokie labai įdomūs įspūdžiai apie tą Latviją, atrodo buvo užkariauti Kalavijuočių, bet padėjo mums Saulės mūšyje, paskui, išsivadavę jau iš Kalavijuočių, įkūrė Kuršo hercogystę ir čia jau būdami suteikė mums brolišką pagalbą, paskutinę akimirką, vadovaujant Kuršo kunigaikščiui, prisijungę prie Jono Chodkevičiaus rinktinės, besiruošiančios Salaspilio mūšiui 1605 m. Labai įspūdingai tą prisijungimą aprašė Teodoras Lackis (manomai pagal Darių Antanavičių) kūrinyje „Lietuvos bajoro Dešimtmetis Livonijos karas“:
„Kuršo kungaikštis Frydrichas, išvydęs, kad priešai jau pasirengę kautis, su 300 savo raitelių Dauguvos upės dar atkirstas nuo mūsiškių (Kuršas kairėje Dauguvos pusėje buvo, o Ryga su Salaspiliu dešinėje-aut.pastaba), užsiplieskęs nepaprasta narsa etmono ir kariuomenės akivaizdoje, tiek karšta meile šventajai karališkajai didenybei ir tėvynei, sekdamas gražiais protėvių žygdarbiais, pamiršęs sau gresiantį pavojų, nusileidžia prie srauniausios upės ir, vienam atsitiktinai pasitaikiusiam sodiečiui parodžius brastą, kuri niekam anksčiau nebuvo žinoma, sėkmingai – priešai tuščiai laidė patrankų sviedinius – perplaukia. Jo prisijungimas prie mūsų kariuomenės visiems buvo ir kuo mieliausias dėl pagausėjusių jėgų ir padrąsino karių širdis(stebuklingas upės perplaukimas buvo pranašiškas Dievo palankumo ženklas), ir visiems įkvėpė kone neregėtą troškimą kautis, tad nebuvo nė vieno, kuris bijojo priešų daugio, kuris netikėjo, kad nugalės teisingumas.“
Apie latvių kovingumą, manau, kalbėti nereikia. Vien tai, kad jie turi pasaulinio lygio ledo ritulio rinktinę, tai įrodo ir šiandien. O tie augaloti Kuršo vyrai, kuriuos mačiau važiuodamas visa Rygos įlankos pakrante taip ir liudijo šių senųjų jūrininkų klajones pasaulio vandenynais ir net savo kolonijų turėjimą Gambijoje ir Tobage, kuriose jie vertėsi įvairia prekyba, gal net ir …vergų. Nenustebčiau sužinojęs, kad ir didžioji dalis piratų tais laikais buvo latvių kilmės. Ne veltui prie Kolkos rago, skiriančio Rygos įlanką nuo Baltijos jūros stovi paminklas su išraiškingu užrašu – JŪRAS PANEMTIEM-JŪROS PRIGLAUSTIEMS:
Polinkį į avantiūristiškus žygius matome ir iš latvių šaulių dalyvavimo Rusijos Spalio revoliucijoje 1917m. Ir čia jie pasižymėjo! Tarp kito, Vilniaus m. merui R.Šimašiui, besirengiančiam kovai su savo tautiečiu P.Cvirka, galiu parodyti ir po šiai dienai puikiausiai Ventspilyje stovintį paminklą raudonajam latviui Janiui Fabricijui:
Na, o svarbiausias faktas, kurį sužinojau vėliausiai apie nenustojančius stebinti braliukus, susijęs su II-uoju pasauliniu karu. Ar žinote, kada jis pasibaigė Europoje? Visiems iš karto asociacijos su Berlyno paėmimu ir Vokietijos kapituliacija gegužės 8,9-tą dienomis? O iš tikrųjų buvo truputį kitaip. Paskutinieji pasidavė latviai su jų įkvėptais vokiečiais to pačio Kuršo katile, kur iki paskutinių karo dienų didvyriškai laikėsi prieš rusų kariuomenę ir tik, sužinoję apie karo pabaigą, paskelbė kapituliaciją gegužės 10-ą dieną! Šis faktas įdomus ir tuo, kad, pasirodo, didelės Latvijos dalies iki karo pabaigos rusai taip ir nesugebėjo „išvaduoti“, perėję visą Europą ir parklupdę Berlyną.
Ot tau ir latviai, vėl atgimstantys pasaulinio lygio krepšininkais, galinčiais greitai ir mums pradėti krėsti į kailį!
Ir ar gali kas pasakyti, kad tokia tauta neverta turėti savo Nepriklausomos Valstybės. Tikrai negali! Sunku dabar ir jiems, kaip ir mums, bet suglaudę pečius turime atsilaikyti.
Ir dar vienas įdomus faktas, susijęs jau su rytine Latvijos dalimi, buvusia Vendeno vaivadija dar ATR laikais. Jai daugiausia vadovavo vaivados iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Ir įsivaizduojate, kokia paskutine naujiena nustebino latviai. Pasirodo šios buvusios vaivadijos teritorijoje yra geriausiai Rytų Europoje išsilaikiusi žvaigždinė Pilis, Daugpilio tvirtovė:
Mažai besidomintiems istorija tai mažai ką gali reikšti, bet čia galiu pasakyti, kad net ir Vatikanas yra, būtent, žvaigždinė tvirtovė:
Oficiali istorija teigia, kad buvusią Dunaburgo tvirtovę Daugpilį pastatė nenuilstantys rusai XIX -ame amžiuje (vien tai jau kertasi su logika, žinant Vatikano pavyzdį). Bet Jūs atkreipkite dėmesį į mūrą tuose bastionuose:
Nieko neprimena? Man tai Maču Pikču ir visokių kitokių ten indėnų (Vendeno vaivadija!) kultūros palikimą.
Viskas, užpavydėjau broliukams. Laukiu nesulaukiu vasaros ir pirmyn po Latviją, apie kurią dar daug daug ką galima papasakoti.
Visus su Latvijos Nepriklausomybės diena!
Ir ypač Zandą, Uldį, Janį, Aldį, Viesturą ir kitus, su kuriais prieš daugiau kaip dešimt metų teko kartu dirbti…
Aldas Mačiulis, 2019.11.18