Zigmas Vaišvila. Tiesa mus išlaisvina, susitaikymas sutelkia. (pranešimas „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus 100-ųjų gimimo metinių“ minėjime)

Zigmas Vaišvila. Tiesa mus išlaisvina, susitaikymas sutelkia. 
(pranešimas „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus 100-ųjų gimimo metinių“ minėjime, 2021.08.19)

 

2011 m. sausio 12 d. Seime Kovo 11 salėje Lietuvos valstybės gynėjų konferencijoje „Aukščiausioji Taryba – paskutinioji barikada“ skaičiau pranešimą, kuriam pavadinimą suteikiau jau tribūnoje po J.E. vyskupo Sigito Tamkevičiaus kalbos – „Lietuvai reikia meilės tiesoje“ (http://www3.lrs.lt/pls/inter/sausio_13?p_r=7664&p_k=1&p_d=107015). Manau, kad būtent tai lėmė, jog Sausio 13-oji tapo lūžio tašku, sutelkusiu mus visus 1991 m. vasario 9 d. įtikinamai vieningai balsuoti už nepriklausomą demokratinę respubliką – 90,24 proc. iš 84,74 proc. dalyvavusiųjų plebiscite (https://www.vrk.lt/ankstesni). Tų įvykių metu mūsų visų Aktą dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo saugoti nedvejodami patikėjome kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Atgimimo istorija neįsivaizduojama be Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS), Šv. Romos katalikų bažnyčios, kardinolo Vincento Sladkevičiaus. Palaiminimo pas kardinolą vyko LPS iniciatyvinės grupės atstovai Julius Juzeliūnas ir Vytautas Landsbergis, Kauno miesto sąjūdiečiai. Nežinomo autoriaus nuotrauka iškalbingai liudija kardinolo Vincento Sladkevičiaus autoritetą ir tuometinį Algirdo Brazausko, Vytauto Landsbergio supratimą apie tai. Kardinolas laimino visą Lietuvą. Jis matė ją nesusiskaldžiusią, todėl ir stiprią.

Šiandien Lietuvos visuomenės taryba kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimo įprasminimui pristato „Susitelkimo garbės ženklą“, įsteigtą pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus miesto vadovo Vytauto Bernatonio sumanymu siekiant įamžinti Sausio 13-osios aukas, kurios mus sutelkė tomis lemiamomis mūsų išbandymo dienomis.

Tuo metu gyventi mums buvo aiškiau. Šiandien kažkodėl nekalbama, pvz. apie Sausio 13-osios bylos įrodymą-audiokasetę Nr.23. Joje – LKP/TSKP seketoriaus Juozo Kuolelio pokalbis šios partijos Centro Komitete su dviem ekspertais iš Kremliaus. Pastarieji kaltina LKP/TSKP vadovus, kad šie nepaskelbė, kas yra Nacionalinis gelbėjimo komitetas (…), pasako, kad jūs esate tie patys. Ir dar pasako: armija padarė savo ir išeis, o jūs, komunistai, liksite čia gyventi. Todėl Mykolo Burokevičiaus vadovaujamus kolaborantus jie mokė ir kaip elgtis, pvz. aiškinti, kad trys žmonės žuvo iki įvykių, kad žmones stūmė po tankais…

2011 m. sausio 12 d. kalboje „Lietuvai reikia meilės tiesoje“ minėjau ir kitus kolaborantus. Tuos, kurie kruvinąją 1991 m. sausio 13-osios naktį turėjo ar net norėjo vadovauti kolaborantinei Lietuvos Vyriausybei, turėjusiai veikti po planuoto Aukščiausiosios Tarybos užėmimo. Tai fiksuota ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.I-943) sudarytų komisijų surinktose medžiagose dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių. Tačiau šių komisijų surinktos medžiagos, kaip ir daugelis kitų Lietuvos valstybės atkūrimo svarbių dokumentų, dingo. Jų nėra Seime, Lietuvos valstybės archyvuose. Prokuratūra 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu atsisakė tirti šių dokumentų dingimo aplinkybes. Todėl šiemet 15 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipėmės į Seimo valdybą dėl Seimo komisijos sudarymo dingusiems dokumentams surasti. Signatarai gavo ne Seimo valdybos, bet Seimo ryšių su visuomene skyriaus atsakymą, kad šių dokumentų Seimo archyve nėra. Mes tai žinome ir mes patys apie tai pranešėme Seimui. Ką gi, Seimas prisipažino esąs neįgalus.

Tad kas valdo Lietuvą, jei Seimas ne?

Kas nurodė 2018-01-05 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) interneto svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbti didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlusias LGGRTC pažymas, kad mirusieji kardinolas Vincentas Sladkevičius, Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis slapta bendradarbiavo su TSRS Valstybės saugumo komitetu (rusiškai KGB)? Tikiuosi, kad 2018-01-03 Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Pirminės Lietuvos valstybės pamatų supuvimo priežastys“ https://www.youtube.com/watch?v=90oXL5qcUt0 nestimuliavo šio įvykio.

Šiemet šių pažymų autorių istoriką Marių Ėmužį Seimas apdovanojo Nepriklausomybės vardo stipendija, nors Seimo komisijai, tyrusiai šias aplinkybes, M. Ėmužis patvirtino, kad ką jau ką, bet kardinolą Vincentą Sladkevičių tikrai nebuvo pagrindo kaltinti slaptu bendradarbiavimu su TSRS KGB. Būsimas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos redaktorius Sigitas Tamkevičius vyko pas ištremtą kunigą Vincentą Sladkevičių tartis dėl šio pogrindinio leidinio, kurio KGB taip ir nesusekė ir kuris sėkmingai buvo leidžiamas. Ši kronika pasauliui liudijo apie tai, kas vyko Tarybų Lietuvoje. Tačiau Seimas, Kovo 11-osios 30-čio proga Lietuvai padovanojęs į šį akibrokštą, nežino, ką atsakyti signatarams ir į šį jų kreipimąsi.

Nejauki tyla. Ar tai tyla prieš audrą? Sąjūdžio žmonėms norėjosi tikėti ateitimi, tai mus telkė ir vedė į priekį. Kardinolas V. Sladkevičius buvo drauge su Tauta. O šiandieninė Tautos atstovybė Seimas? Ne valstybės institucija, bet Lietuvos visuomenės taryba kreipėsi į Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinę komisiją, kuri nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog kardinolas V. Sladkevičius, beje, kaip ir D. Banionis, S. Sondeckis, būtų slapta bendradarbiavę su TSRS KGB.

Pirmas, tačiau tvirtas žingsnis į tarpusavio supratimą ir bendrą darbą vis tik žengtas. Šią konferenciją, skirtą kardinolo V. Sladkevičiaus atminimui, paskatino šiemet Vilniaus apygardos administracinis teismo patvirtinta LGGRTC ir signataro Zigmo Vaišvilos, buvusio Seimo nario Audriaus Nako taikos sutartis dėl reikalavimo pašalinti iš www.kgbveikla.lt joje paskelbtas nepagrįstas LGGRTC pažymas, kad kardinolas V. Sladkevičius, D. Banionis ir S. Sondeckis slapta bendradarbiavo su TSRS KGB. Reikalavimas buvo įvykdytas 2020 m. rugsėjo 24 d. Taikos sutartyje nurodyta, kad objektyviai neįmanoma įgyvendinti reikalavimą atsakovui LGGRTC įvardinti asmenis (politikus, žurnalistus, kitus asmenis), kurių nurodymu 2018-01-05 d. interneto svetainėje www.kgbveikla.lt buvo paskelbtos LGGRTC pažymos apie KGB agentus „Alksnis“, „Bronius“ ir „Saliutas“, nes ši informacija dabartiniam LGGRTC generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui nėra žinoma. Žengėme į tarpusavio kalbėjimosi kelią. Planuojamas susitikimas ir su buvusia LGGRTC vadove Terese Birute Burauskaite.

Tik tiesa gali mus išlaisvinti, sutelkti bendram darbui, ieškoti meilės ir tarpusavio supratimo. Turime atsisakyti susipriešinimo. Tačiau vis pagalvoju, ar mūsų kartos atkurtoje Lietuvos valstybėje liko kas nors valdžioje bent kiek galvojantis apie visumą? 2010 metais Seimas papildė LGGRTC įstatymo 5 straipsnį, suteikdamas šiai institucijai teisę, bet ne pareigą skelbti ir buvusios TSRS KGB dokumentus. Bet ne nustatinėti, kas bendradarbiavo su specialiosiomis tarnybomis, kas ne. Įstatymo leidėjas šią teisę suteikė vienintelei tarpžinybinei liustracijos komisijai, į kurią ir LGGRTC deleguoja du atstovus.

Kaip buvusį LR VSD vadovą mane nustebino neapgalvotas dabartinio VSD viešas pareiškimas, kad negalima atskleisti asmenų, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su TSRS specialiosiomis tarnybomis. Taip, 1990 m. kovo 27 d. LR Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į TSRS KGB pareigūnus ir slaptus bendradarbius, ragindama juos nebedradarbiauti su šia tarnyba, patikino, kad jų nepersekios dėl šios buvusios tarnystės. Tačiau kažkas Seime ir VSD turėtų suvokti, kad įslaptinus apie 1500 prisipažinusiųjų dėl tokio bendradarbiavimo ir tuo pat metu leidžiant LGGRTC skelbti pavardes tų, kurie neprisipažino, pamirštame, kad Rusijos valstybė turi visų buvusios TSRS specialiųjų tarnybų ir su jomis slapta bendradarbiavusiųjų Lietuvos žmonių sąrašus. Tik mes jų neturime. Todėl viešai paskelbus neprisipažinusius, Rusijos tarnyboms nesunku iš bendro šių asmenų sąrašo išbraukti tuos, kurie neprisipažino, ir tokiu būdu sužinoti tuos, kurie mums prisipažino. Todėl Lietuvos Seimas ir VSD šią 75 metų Lietuvos valstybės paslaptį saugo ne nuo Rusijos valstybės, bet nuo Lietuvos piliečių.

Kodėl taip veidmainiškai apgaudinėjami Lietuvos piliečiai? Gi Rusiją LR VSD ir AOTD prie LR KAM skelbia didžiausia grėsme mūsų nacionaliniam saugumui.

LGGRTC galėjo pasielgti atsargiau – neskelbti šių pavardžių ir kreiptis dėl šios problemos į Seimą. Tuo labiau, kad 2012 metais LGGRTC apturėjo rimtą pamoką. www.kgbveikla.lt buvo paskelbta, kad  Lietuvos valstybės liustracijos reikalavimų neįvykdė tuometinis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas Algirdas Matoniis, kuris buvo TSRS KGB etatinis darbuotojas. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepagrįstai viešai dėl to užsipuolė LGGRTC vadovę T. B. Burauskaitę. Pasmerkė ne dėl to, kad Lietuvos kriminalinės policijos vadovas neįvykdė liustracijos reikalavimų, bet dėl to, kad LGGRTC paskelbė, jog Lietuvos kriminalinės policijos vadovas yra buvęs TSRS KGB darbuotojas. Beje, šių pareigų A. Matonis atsisakė ne įtampos kupinomis 1990 metų kovo dienomis, kaip kiti tikrai rizikavę jo kolegos, bet tik po žlugusio perversmo Maskvoje 1991 m. rugpjūtyje, kai pradėjo byrėti TSRS.

Todėl mūsų valstybei vadovaujančiųjų logiką ir sprendimus, tikruosius tikslus suvokti kaskart vis sunkiau. „Drąsiausią“ žingsnį Lietuva žengė, Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės lūpomis Rusiją pavadinusi teroristine valstybe. Tai padarė mūsų valstybės vadovė, kuri dėl jos darbo 1991 metais TSRS ambasadoje JAV iki šiol tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Tačiau ir Rusija „pamiršo“, kad 2009 metais ji atvirai mums siūlė D. Grybauskaitę – išrinkite ją, ir viskas Lietuvos santykiuose su Rusija bus gerai[1]. O „mes“ kolektyviai apsimetame, kad viso to nematome, nors dar iki mūsų nepriklausomybės atstatymo 1990 m. vasario 4 d. mitinge Maskvoje prie Kremliaus apie 250 tūkst. Rusijos žmonių reikalavo nepriklausomybės Pabaltijo respublikoms. Toks buvo mūsų požiūris į politiką ir tokios politikos laimėjimai Atgimimo metais. Ji skiriasi nuo mūsų valstybę valdančiųjų politikos šiandien. Todėl prieš vadovaujant valstybei, jiems pravartu savanoriškai 23 metus išbūti tremtyje Biržų rajone. Kad prieš kalbėdami apie kardinolą Vincentą Sladkevičių suvoktų jo tremties metų naštą ir apsisprendimą dirbti Lietuvos žmonėms.

Nebūsime laisvi, jei leisimės valdomi buvusios TSRS specialiųjų tarnybų informacija, kuri visa mums, tikriausiai, niekada nebus prieinama. Dalis jos mums palikta sąmoningai, atrinkus, ką palikti ir net paredagavus. Visų pirma, tai – informacija apie mūsų inteligentiją ir išeiviją. Ir tikra, ir netikra. Dalis mums paliktos informacijos įslaptinta, dalis tiesmukai ir neteisėtai naudojama politinėje veikloje, nors jos panaudojimą turėtų kontroliuoti valstybės institucijos, bet ne politikai, kaip tai nutiko su kardinolo V. Sladkevičiaus, D. Banionio ir S. Sondeckio apšmeižimu slapta bendradarbiavus su TSRS KGB. Ir ši diversija prieš Lietuvą padaryta prieš Popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje.

LPS Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinatis dar 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?“[2] Sąjūdį, neturėjusį formalios narystės, būtina suprasti plačiau. Kardinolas Vincentas Sladkevičius be jokios abejonės buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio dalyvių.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pasirinktą taikų kelią į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą įvertino ir didis šio mūsų kelio bendražygis Popiežius Jonas Paulius II. 1993 metais lankydamas Lietuvą jis pavadino mus valstybe-simboliu, ragino derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu…“  Popiežius ragino tautų atmintyje išlaikyti neigiamus praeities diplomatinių sąjungų rezultatus, o siekiant tautų susitaikymo, visuomenių pažangos bei teisingesnių tarptautinių santykių, nuolatinį raginimą nepamiršti žmogiškojo matmens bei prigimtinės teisės pirmumo: „Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos“.

Popiežiaus Prancišaus apsilankymas Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 22-23 d., valstybės nepriklausomybės atstatymo trisdešimtmetis ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo 100-osios metinės – tinkamos progos atsigręžti atgal į praeitį ne tik tam, kad prisimintume ir susivoktume, kas ir kodėl tuo metu vyko, bet ir tam, kad niekas neperrašinėtų mūsų istorijos. Mūsų Atgimimo istorija 1988 – 1991 metais yra mūsų kartos pats šviesiausias metas, svarbiausias įvykis. Jo skiriamieji ženklai – Sąjūdis, Baltijos kelias, Kovo 11-oji ir Nepriklausomybė.

Visų konfesijų bažnyčių pritarimas turėjo didžiulę įtaką Sąjūdžio pergalei, Nepriklausomybės atkūrimui. Autoritetais buvo tremčių išbandymus pakėlę kunigai, jų tarpe Lietuvos Romos katalikų bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius, Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, vyskupas Sigitas Tamkevičius, LPS Seimo narys monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir daugelis kitų.

Jau pirmąją LPS Steigiamojo suvažiavimo dieną jame dalyvavęs LKP CK sekretorius A. Brazauskas po kunigo Vaclovo Aliulio kalbos pasiuntė į prezidiumą žinią, kurią suvažiavimui paskelbė pirmininkavęs Antanas Buračas – tikintiesiems grąžinama Vilniaus Katedra! LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys yra aprašęs šį jo ekspromtą ir suvažiavimo salėje vykusį skubų aptarimą tylomis su šalia sėdėjusiais A. Brazausku, Vladimiru Beriozovu ir Vytautu Sakalausku[3].

Neatsitiktinai Šv. Sostas 1988 m. gegužę antruoju po 388 metų kardinolu Lietuvoje paskyrė Vincentą Sladkevičių, neatsitiktinai 1991 m. sausio 13 d. jam buvo patikėtas saugoti 1990 m. kovo 11 d. Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

[1] Ryžtingoji kryptį keičianti prezidentė. XXI amžius. 2009-05-27 Nr.41 (1733), psl. 1

[2] Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971-2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006

[3] Šepetys Lionginas. Neprarastoji karta / Siluetai ir spalvos; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2005, 314-315 psl.