Šią naktį visą Lietuvą nutvieks degančių laužų žiburiai, užtvindys gražiausios iš praeities atėjusios dainos, šoks linksmų ir dvasiškai pakilusių žmonių, o ypač jaunimo šešėliai. Tai bus Rasos šventė, dar kitaip vadinama Joninėmis. Nenagrinėsime šiandien to antrojo pavadinimo, taip pat, kaip ir vardo, kilmės, žinodami, kad tai jau susiję su krikščionybe, nors man, pavyzdžiui, visada buvo įdomus vieno iš buvusio mūsų karaliaus Gedimino sūnų – Jaunučio – vardas. Net ir pagalvojau, o gal čia slypi vardo Jono kilmė, t.y. Jaunas, tada logiška, juk ir Rasos, tai šventė, skirta visų pirma Jaunimui, o po to jau tik Jonams ir Janinoms. Kaip ten bebūtų, Lietuvos Visuomenės Tarybos svetainės redakcijos vardu sveikiname visus su artėjančia švente ir ta proga įdedame labai prasmingą mūsų patriarcho ir tikrosios Lietuvos istorijos žadintojo Česlovo Gedgaudo ištraukėlę iš jo knygos „Mūsų praeities beieškant“. Aldas Mačiulis
Česlovas Gedgaudas. Mūsų praeities beieškant. VI dalis. Išvados. Stabmeldystės grožis ir nauda.
Didysis penkioliktojo amžiaus humanistas, eruditas, filosofas ir šiaip padorus bei sąžiningas vyras Erazmas iš Roterdamo, pritrūkęs kantrybės, vieną gražią dieną ėmė ir parašė „Kvailystės išgarbinimą“.
Jo kūrinys palieka garsus kaip tam tikro etapo peržengimas: homo sapiens blaiviomis akimis, bešališkai pervertino tam tikras „šventas karves“ ir išdriso padaryti protingų išvadų, nesibijodamas pasišypsoti ir pats is savęs. Čia tad ir glūdi visas klausimas: ar mes sugebame būti tikrai objektyviais mūsų skaudamais klausimais? Ar mes laisvi mylėti mūsų tėvynę, jos tolimiausią didingą praeitį, jos šviesią kultūrą, jos filosofus, astronomus, popiežius, ar atvirkščiai, privalome juos paniekinti, kaip „stabmeldžius“, nes mums taip nuo vaikystės įskiepyta?
Ar mes laisvi apsižvalgyti, ypač dabar, išskridę iš savo kampelio į platųjį, nevaržomą pasaulį, ar tebeturime, kaip tie trys keturrankiai, užsidengti akis, ausis ir burną? Štai, ši didžiulė tauta išpažįsta „stabą“ Buddą, storu pilvu ir nuoga bamba. Štai, kitos kultūringos tautos vaikai pamaldžiai klaupiasi prieš „stabą“ buteliuką, kuriame supilti bobutės pelenai. Štai vėl 500 milijonų katalikų eina bučiuoti stabui kojos nykštį. Ar mes rimtai, šaltai, nesijaudindami sugebėsime išnagrinėti tų stabų garbinimo mechanizmą, ar pulsime neracionališkon isterijon?
Bandykime atstumti pagundą ir prieiti prie reikalo sprendimo moksliškai, algebros pagalba. Tuo būdu pašalinsime mūsų palinkimą „už“ ar „prieš“ ką nors iš anksto nusistatyti.
Uždavinys štai koks: turime keturias to paties medžio – liepos, to paties meistro – Jono, tais pačiais metais – pernai, išdrožinėtas statulas. Vadinkime jas A, B, C, D. Jos visos nudažytos tais pačiais dažais, jų aukštis vienodas, svoris tas pats, pastatytos ant lygių papėdžių ir prie kiekvienos jų uždegta tiek pat kainavusi žvakutė.
Neskaitydami toliau, atsakykite iš savo sąžinės gilumos į tokį klausimą: iš tų keturių „stabų“ ar darote išimtį kuriam nors jų – A, B, C , D, vadindami ji „Dievu“? O gal tarp jų du dievai ir du stabai? Ar visi jie dievai? O gal visi „stabai“? Aš labai mandagiai, bet labai griežtai prašau – apsispręskite, neskaitydami toliau.
Kai jau atsakėte, galima tiems „stabams“ ir vardus uždėti: A – Budda, B – Perkūnas, C – Jėzus, D – sudeginta bobutė.
Kaip dabar toliau bus? Nežinau – nuo jūsų priklauso. Tik vieno neturite teises daryti: keisti uždavinio sąlygų, nes jos ne mano sugalvotos, o realios, tikrai egzistuojančios šiame pasaulyje ir šiandien. Tam pačiam medžio gabalui, jei jis C, rodoma besąlyginė pagarba, gi jei jis A, B, ar D,- įvairių laipsnių panieka.
Bet palaukite, aš apsirikau! Susimaišiau su tais vardais… Turėjo būti: B- Jėzus,o C – Perkūnas… Taigi, kuo greičiausiai atsiimkite neteisingai suteiktą pagarbą iš C ir perkelkite ją į B. Čia vėlgi istorinis atsitikimas, o ne mano neskanūs pokštai.
Gudrusis vyskupas Šv. Remigijus, krikštydamas paskutinį Arijų tikybos liaudų valdovą, džiūgaudamas tarė: „Palenk galva, išdidus sikambre, garbink ką deginai, degink ką garbinai“! Tai oficialus bažnyčios atstovo žodžiai, o jis pats stipriai tebesėdi danguje, išvengęs siaubingo „valymo“. Giliai, giliai juos pergalvokite, nes tai amžina tiesa. Po „krikšto“ niekas nepakito, tik buvo deginama C, o garbinama B, kai anksčiau buvo elgiamasi atvirkščiai…
Bet aš matau, jog norite pabėgti iš susidariusios padėties, jos visai nespręsdami, o didžiai užsigavę pareikšdami, esą, Dievo negalima lyginti su „stabais“. Toks argumentas moksliškai bevertis, nes A pasekėjas jį taikins savo Buddai, o gi vėl C ir D šalininkai apšauks Jėzų ir Buddą stabais, iškeldami kaipo dievą jų C ar D. Visi keturi tačiau tuo nieko neįrodytų. Pasižiūrėkime vėl į uždavinį: apie dievus ten nebuvo nė užsiminta,- reikalas ėjo apie MEDĮ…
Čia bus piktokai atrėžta, kad medžio esą nė nemanyta garbinti, o „tikrojo Dievo“ statulai išreiškiama pagarba esanti ypatingos, nežemiškos kategorijos. Tačiau ir teologiškai toks išvedžiojimas ne tik nieko nelaimi, bet dargi atsigręžia prieš jo vartotojus. Prileiskime, kad B statulos pasekėjas mums prisiekia, jog jis nėra stabmeldys, o tik „dvasiniai“ garbina tą medžio pavidalą.
Puiku! Kaip gi kitaip! Ir aš taip pat nežemišku smilkalu ir savo dvasios abstraktu garbinu savo C statulą, kaip ir jūs – jūsiškę B. Argi jus manote, kad aš nesugebėsiu į ją žiūrėti tokiomis pat kategorijomis? Tai jau būtų diskriminacija, jei man kas neleistų mano lietuvišką Dievą pagerbti lygiai nuoširdžiai, kaip garbinamas Vatikano Dievas!
Beje, ir vėl apsirikau… C statula tai ne Perkūnas, o Rūpintojėlis, mano tikrasis Dievas. Kad jis nieko bendra su katalikybe neturi, tam rasta neatremiamų archeologijos įrodymų: Jo povyzų iš ketvirto amžiaus prieš Kristų!
Mūsų senos Arijų tikybos niekintojai, užsižergę „legendų“ niekinimo arkliuką, jodinėja jų pačių kultūros, jų pačių tikybos dogmų, iš mūsų paveldėtų, sąskaiton. Apšaukti senąjį Dievą „legenda“, ne tik neprotinga, nemoksliška, bet ir labai neatsargu. Jam buvo statomos didingos katedros, kurias dar tebematome Indijoje, Jam buvo skiriamos gražios kulto apeigos, kurios tebeišliko Lietuvoje nepriklausomybės laikais. Nesuskaitomos gentkartės, milijonai tikinčiųjų Jam meldėsi…
Palaukite nesijuokę iš mūsų Rūpintojėlio. Kas jus užtikrina, kad per porą šimtų, o gal net keliasdešimtis metų jūsų Jėzus nebus apšauktas „legenda“? Juk jau šiandien kyla didžiulis klyksmas, jog „Dievas mirė“. Tačiau šaltai, moksliškai įvertinant padėtį, protaujantis žmogus negali nesutikti su aiškios tiesos konstatavimu: kai milijonai ir bilijonai išpažįsta Dievą, nesvarbu kokiu vardu, jųjų tarpe jis yra gyvas, realus, o ne kokia „legenda“!
Nei budistai, nei braminai, nei musulmonai, nei jokia kita kultūra nesigėdina ir neišsigina savo dievų. Didžiausia žala, padaryta mūsų tautai kryžiuočių, kad mus privertė Rūpintojėlį ne tik sudeginti, bet ir jo atsižadėjus apspiaudyti, o Dievas – tai ne kas kita, kaip gyvoji tautos siela. Jo krikščioniškam pakaitalui dargi vieton Sauluvos, užkorė erškėčių vainiką! Nėra žodžių…
Bevartant šios knygos puslapius, prisisėmus bešališkų žinių ir neginčijamų faktų aibes, pribrendo laikas padaryti bendras išvadas. Beieškant savo tautos, savo kultūros, savo valstybės praeities susidūrėme su nepertraukiama kovų grandimi.
Visada taip būdavo imperijų raidoje. Jos kildavo karais, klestėdavo aneksijomis, sugriūdavo iš vidaus, penktos kolonos agentams paplitus. Mūsų atveju, veiksnys, per paskutinius 1500 metų mus trupinęs, skaldęs, pjudęs brolį prieš brolį, mokęs naujos tikybos kardu ir ugnimi, liko tas pats: Vatikanas. Bet kaip galėta primesti naują, skirtingą tikybą tuo metu milžiniškai tautai, savo fanatišku pamaldumu ir dabar žavinčią Europą? (Mūsų kultūros ispanų pasaulis, liaudai, lenkai ir, pagaliau, mes patys).
Atsakymas stebina savo paprastumu: beveik nieko nauja nebuvo primesta. Katalikybė taškas taškan pakartojo nuo praamžių mūsų turėtas pagrindines Sielos Nemirtingumo, Vieno Kūrėjo, Meilės, Padorumo, Sąžiningumo ir kt. dogmas. Praplėskite tai ligi pačios menkiausios smulkmenos, ligi pačio paskutiniojo šventojo, tebegarbinamo jau kaip „pozicijos“ partijos šulo, iki visų tų pačių švenčių, apeigų, net liturginių rūbų detalių.
Štai paties didžiausiojo tuo klausimu autoriteto nelauktas paliudijimas: mūsų karalius Gediminas 1323 metais atsakė popiežiaus nuncijams, atvykusiems su pretenzijomis, jog jis esąs pažadėjęs apsikrikštyti:
„Aš tik buvau pareiškęs, jog išlaikysiu taiką su krikščionimis, kad jiems leisiu garbinti Dievą pagal jų tikybos apeigas, taip kaip rusėnams (stačiatikiams) pagal jų, lenkams pagal jų, tuo tarpu kai mes patys garbinsime Dievą pagal mūsų papročius. VISI MES GARBINAME VIENĄ DIEVĄ“. (K.E.Napierski, „russko Livonskije Akty“ p. 42 – 48.)
Taip lygiai galėtų kalbėti šių dienų metodistų vyskupas, palygindamas kitų sektų: baptistų, adventistų, anglikonų, stačiatikių, katalikų ir kt. tikybas. VISI MES GARBINAME VIENĄ DIEVĄ! Taip jokiu būdu negalėtų pasakyti „stabmeldys – pagonis“. Tie pravardžiavimai ir šlykščiausias netolerantiškumas atsirado iš žemo materializmo ir gobšumo tik todėl, kad mūsų valdovai atsisakė paklusti popiežiui ir mokėti jam astronominę duoklę pinigais, dvarais, žemės ūkiais, vienuolynais, bažnyčių pastatais ir be to, kasmetine dešimtąja visos valstybės pajamų dalimi.
Mūsų Arijų tikyba, vyčių gudų atsinešta Ispanijon, tiek mažai tesiskyrė nuo Vatikano schizmos, jog pradžioje tik teologai tesipešdavo, įrodinėdami dogmos plonybių „skirtumus“. Faktiškai gi ėjo jėgų bandymas: dviejų bažnyčių, dviejų popiežių, dviejų kultūrinių organizacijų kova. Taip Šv. Augustinas kovojo prieš mūsų Arijus Donatistus Afrikoje. Jis juk juos nelaikė „stabmeldžiais“, net ne „pagonimis“, o tik „atskalūnais“ – schizmatikais, taigi turime paties didžiausio Vatikano teologo paliudijimų, jog mūsų tikybos beveik niekuo nesiskyrė.
Mes gi iš savo pusės, pasiremdami savosios tikybos neišmatuota senoviškumo pirmenybe, tvirtinome, jog tai Vatikanas yra atskilęs su savo Trejybe, Senojo Testamento įjungimu ir Rūpintojėlio pakeitimu demokratišku „Žmogaus Sūnumi“.
Taip prasidėjo Europoje žūtbūtiniai tūkstantį metų trukę brolžudiški karai – nuo Romos griuvimo ligi renesanso, bebandant mūsų pasauliui įpiršti tas naujoves ir sudaryti minioms nuolatinį nusižeminimo kompleksą įtaigojant joms „pradines kaltės“ sąvoką.
Šiaip paįvairinus seną Trojos tikybą, atsirado bent du popiežiai: Krivių Krivaitis ir Petro įpėdinis. Jų kova įgijo aiškiai luominį pobūdį, ir jos pasėkoje beatodairiškai ir pagrindinai tarp VI – XIV šimtmečių buvo sunaikinta mūsų kultūra. Bažnyčių savitarpės kovos situacija istorijoje pasikartojo keletą kartų: Bizantijos – Romos schizmos metu, Avignono dviejų popiežių laikotarpiu, vėliau per Anglijos, Liuterio, Kalvino, Husso atskilimus ir daugybėje mažesnių atvejų. Teologijos daktarai, pradedant jau paminėtu Šv. Augustinu, suteikdavo toms kovoms dvasinių argumentų, o kryžiuočiai juos įskiepydavo „stabmeldžiams“ kardu ir ugnimi mums gerai atsimenamu būdu. Faktiška panieka artimui, vietoje teoretiškos meilės, šmeižimas, koliojimai tų pavergtų vargšų, tik 1/100 dalimi tesiskiriančių savo tikyba, o kultūriniai daug pranašesnių, priklauso prie gėdingiausių žmonijos istorijos lapų.
Nuosekliai ir sistemingai buvo be pasigailėjimo išskerdžiamos Arijų tikybos salelės – užuovėjos, likusios Vakaruose. Vieno pavyzdžio užteks: kvapą užimančios Albi miesto tragedijos. Manichejų – Arijų tvirtovė išsilaikė nepriklausoma ligi XIII šimtmečio. Pagaliau 1209 metais buvo paskelbtas kryžiaus karas, kad išnaikintų mūsų kultūros centrą. Kryžiuočių vadas Simon de Montfort atsiklausė popiežiaus Inokento III, kaip elgtis su gyventojais, nes jų tarpe buvo ir krikščionių. Štai Vatikano direktyva: „IŠŽUDYKITE VISUS – DIEVAS ATSKIRS SAVUOSIUS!“
To kraugeriško įsakymo pasėkoje ištisas Tarn departamentas liko nusiaubtas, lyg barbariškiausių hunų užpultas. Nebuvo pasigailėta nei senų, nei moterų, nei vaikelių…
Panašiu žiauriausio genocido metodu XV šimtmetyje burgundų buvo sugriautas ir sudegintas paskutinis liaudų kultūros atsparos centras – Liežo miestas, pilnas neapsakomos vertės meniškų paminklų ir didingų gotiškų katedrų (Tritemijaus Opera Omnia).
Savo atneštam „išganymui“ pateisinti, mums ir šiandien kalama galvon, jog mokslas, padorumas, civilizacija stebuklingai atsirado tą pačią akimirką, kai būrys prievarta į upelį suvarytų žmonių gavo kolektyvinį jiems absoliučiai svetimą Polykarpo ar Anastasijaus vardą. Viskas, kas buvo anksčiau to momento, kategoriškai ir įžūliai niekinama, nuneigiama, skelbiama falsifikatais, „legendomis“; jei pasitaiko iškasenose koks meno šedevras, angažuotų mokovų choras jį apšaukia „padirbtu“, nes kitaip reikėtų nusileisti bent vieną pakopą nuo savo išdidžios laikysenos, pripažįstant ir „pagonims“ šiokią tokią kultūrą. Štai kodėl mums baltams, iškyla stabmeldiškumo grožis ir nauda…
Toji neapsakomai žiauri ir nuosekli pačios pirmosios civilizuotos tautos juodinimo veikla taip paveikė kai kuriuos mūsų brolius, jog, išgirdus „stabmeldžio“ žodį, jie rausta, lyg šis epitetas prilygtų kryžiuočiui, žudančiam mūsų dvasiškį, arba niekinančiam mūsų dukrą, arba vagiančiam šventas aukso karūnas…
Tik tokiomis akimis pažiūrėję praeitin, suprasime, kas įvyko ir tebevyksta, ir kodėl mūsų senoviškiausi karaliai pravardžiuojami „gaujų vadukais“, jų pilys virsta „kaimeliais“, o mūsų kilnioji tauta gauna „barbarų“ titulą. Suprasime, pagaliau, kaip svarbu kryžiuočiams iš mūsų pasimetusio būrelio kartu su širdimi išplėšti ir brangiausia dar tebeturimą palikimą – kalbą, užteršiant ją svetimybėmis ir bandant ją atiduoti išgalvotiems, pabrėžiu: išgalvotiems „indoeuropiečiams“.
Didysis falsifikatorius Boppas, išradęs būdą išsisukti iš tos nemalonios padėties, jog pasirėmus mūsų kalba galima paaiškinti senoviškiausias kalbines lytis, sugalvojo, vėl pabrėžiu: iš savo galvos sugalvojo nebuvusią „prokalbę“ ir neegzistavusią „protautę“. Bet jo uoliausias ir gabiausias pasekėjas K.Brugman jau buvo priverstas šitaip prisipažinti, jog jų buvo nueita ligi absurdo:
„Tai, ką mes vadiname indogermanų proistore ir prokalbe, yra labai plati ir neapibrėžta sąvoka. Ypatingai čia reikia pabrėžti, jog mūsų sukurtos proindogermanų pagrindinės lytis, kartu suėmus, nesudaro kokios nors kalbos, kuria būtų buvusi kalbėta kokio nors etninio uždaro vieneto kuriame nors nustatytame laiko tarpe. Atvirkščiai, tos lytys priklausė skirtingiems kraštams skirtinguose amžiuose“.
Padarykime išimtį, iš visos širdies pritardami mūsų aršiausiam priešui. Jo paties žodžiais, ta tariamoji „prokalbė“ tai net ne Esperanto, kuri, nors sugalvota, bet vis dėlto tinka susikalbėti. Šita gi „indoeuropiečių“ spėjama tarmė, tai tik kabinetinių mokovų akrobatika, atsitiktinai sulipinanti „spėjamą“ žodį čia, „galėtą būti“ lytį ten, be jokio etninio, paleografinio ar chronologinio pagrindo, o grynai aklomis apčiuopomis.
Bet, vieną kartą sulipinus tokią nevykusią pabaisą, ji staiga virsta „prošaknimi“ ir laikoma šventa bei neliečiama. Tuo būdu pavyksta nustumti į šalį mūsų tikrąjį žodį, kuris vis dėlto, arčiau įsižiūrėjus, tesiskiria gal tik viena raide, ar kirčiu, ar kuria kita smulkmena. Šitaip kryžiuočiams „pavyksta“ kultūrinis mūsų kalbos genocidas.
Dar vienas klasiškas būdas, pagaliau, suskaldyti mūsų tautos likutį, paverčiant jį besidraskančių katinų maišu, tai moderniškoji „partijų“ sistema. „Vyčiai gudai Baltams, ostro gotai šviesiausiems Gemaliams tarnavo“. Šis nekaltai skambąs Girdonio sakinys prilygsta šių dienų pareiškimui: „Išeivių lietuvių tauta pakluso demokratinei, likusioji krašte – komunistinei santvarkai“. Kitas pavyzdys: „Bizantijos hipodromuose, žiūrovai buvo susiskirstę žaliųjų ir mėlynųjų grupėmis“. Tai mums visai nerūpi, bet išvertus į artesnes XVII amžiaus sąvokas, sakinys skambėtų: Konstantinopolyje buvo katalikų ir protestantų sektos“. Tokios padėties pasėkoje Prancūzijoje, Šv.Bartlamiejaus naktį, buvo išskersta 100.000 „bambizų“, t.y. „aršiausių valstybės ir žmonijos priešų“.
Išvertus tuos žalius ir mėlynus graikus pagal esmę į plebėjus ir aristokratus, skaitytojas tik patraukys pečiais,- kokie jie buvo naivus ir atsilikę! Bet perteikus jam šias sąvokas moderniškomis kategorijomis: demokratų prieš respublikonus, jam tik išsiplės šnervės, sužaibuos akys, ir jis šoks karžygiškon atakon…
Ritualinis blizgutis, kuriuo užhipnotizuojamos lengvatikės masės, amžių bėgyje vis keičia savo formas, bet minių psichologijos pagrindinė reakcija vis tebelieka ta pati.
Reikia suprasti, jog kada kalbama apie Amazones priešpastatomas Kintavyriams, apie Dievą Perkūną priešpastatomą Dievui Kristui, tai tik anų laikų simboliai vienokios kultūros, vienokios pasaulėžiūros ir vienokios tėvynės sąvokos supratimo priešpastatyto kitam. Bočiai savo tėvynę, savo tautą ne mažiau už mus gerbė ir mylėjo, tik davė joms skirtingus vardus: abstraktų, dievų formas, kurių nuaiškintojai užsispyrę nebeatpažinti…
