Vilniaus Universitetui 440 metų. Steponas Batoras.
Šiandieną Vilniaus Universitetui suėjo 440 metų. Oficialiai. Lygiai prieš 40 metų mano kartos studentai-fuksai papuolė į tikrą šventę, išpuošti, perdažyti, atsinaujinę tuometinio rektoriaus Jono Kubiliaus dėka, turėjusio didžiulę įtaką tiek šios mokslo šventovės vystymuisi, tiek tuometinės Lietuvos gyvenimui, senieji Universiteto pastatai, kiemeliai, o pati eisena į Vingio parką taip ir pranašavo Sąjūdžio bangą…
Jau tada matėsi, kad pro siaurus observatorijos langelius stebimas dangus šiai mokslo įstaigai buvo palankus iškiliomis asmenybėmis. Ir svarbiausia jų, pačiu jo įkūrėju Steponu Batoru! Atrodo, toks paprastas klausimas, iš kur gi tas vengras atsirado Lietuvoje. O ar kas žino ką nors apie jį daugiau, apart to, kad jis pas mus atkeliavo iš Vengrijos? Labai jau paviršutiniškai pasidomėjęs giliau, pamačiau, kad tai gali būti labai plačia istorija, persipinančia tiek su Lietuvos, tiek su Vengrijos istorija. Ir tai susiję su tuo laiku, kai Jogailaičiai peržengė Lenkijos sienas į Čekiją ir Vengriją. Viskas prasidėjo, Jogailos anūkui, Kazimiero sūnui Vladislovui 1471-ais tapus Čekijos, o vėliau 1490-ais ir Vengrijos karaliumi. Tai buvo nauji, kupini Lietuvos kunigaikščių palikuonių politinės kovos metai naujose teritorijose, kuriose susikirto tiek Jogailaičių, tiek Austrijos Habsburgų, tiek Osmanų imperijos interesai. Ir muštasi buvo rimtai, kol viskas nepasibaigė jaunojo Vladislovo įpėdinio jo sūnaus Čekijos ir Vengrijos karaliaus Liudviko II-ojo Jogailaičio karine katastrofa prie Mochačo 1526-ais metais.
Kaip nebūtų apmaudu, bet pagal likimo ironiją tokiu pačiu būdu, kaip kažkada buvo laimėtas Žalgirio mūšis. Turkų raiteliai apsimestinio atsitraukimo manevru įviliojo Vengrijos riterius į patrankomis apstatytą pasalą, kur pastarųjų ugnis atliko savo juodąjį darbą. Atsitraukdami žuvo visi Vengrijos kariuomenės vadai, tame tarpe ir jaunasis karalius Liudvikas II-asis. Ir štai po šios katastrofos, kada iš esmės žlugo Vengrijos karalystė, į istorijos areną išeina paslaptinga Batorų giminė, kilusi iš taip vadinamos „Septynių pilių“ šalies Transilvanijos. Ir čia jau galime truputį pažiūrėti į šios giminės kilmę. Pirmiausia jie nebuvo vengrai! O buvo taip vadinami sekėjai, kurie sudarė ir po šiai dienai sudaro Transilvanijos vengrų mažumos pagrindą. Jų etnogenėzė neaiški iki šių dienų. Vieni juos laiko pečenegų palikuonimis, kiti hunų, treti gotų ar gepidų. Tai buvo klajokliai raiteliai, klajoję po Panoniją dar XII-XIII amžiuose. Sekėjai nuo viduramžių žinomi kaip narsūs kariai, tad nenuostabu, kad jų tėvonija Transilvanija turkų antplūdžio metu tapo kietu riešutėlių ir visai Osmanų imperijai, iš esmės pripažinusiai tuo metu Transilvanijos nepriklausomybę, formaliai paskelbę ją tik savo vasale. Be kariškų sugebėjimų sekėjai turėjo ir po šiai dienai žinomą savo runų raštą! Gi pačios Batorų giminės pradininkais laikomi taip vadinami Gutkeledai. Vengrų Wikipedia rašo apie šios giminės išsišakojimą, šalia Batorų paminėdami ir tokią giminę kaip Butkai, o štai angliškoje Wikipedijoje rašo, kad savąjį herbą Batorai gavo dėka savo protėvio Vyto Gutkeledo pergalės prieš pelkėse apsigyvenusį drakoną ir todėl gavusio Batoro pravardę Batoras-Vyriškasis.
Vienas iš Batorų Stepono dėdė Steponas VII-asis betarpiškai dalyvavo Mochačo mūšyje ir sugebėjo iš ten išsikapstyti gyvas. Jo brolis Steponas VIII po Liudviko II-jo Jogailaičio žūties, parėmęs naująjį Vengrijos karalių Joną I-ąjį Zapojąjį, kuris vedė vėlgi Jogailos palikuonę Vladislovo brolio Žygimanto Senojo dukrą Izabelę, pats tampa Transilvanijos Vaivada. Tad matome, kad lietuviškų požymių turinti Batorų giminė po Mochačo katastrofos tampa viena svarbiausių likusios Vengrijos dalies Transilvanijos giminių. Ir štai šių ryšių su Jogailaičiais dėka, kada po Stepono VIII-jo, Transilvanijos kunigaikščiu tapo vėl Jogailaičių palikuonis Jonas II-asis Zapojajis, po jo Transilvanijos Vaivada tampa Stepono VIII-ojo Batoro sūnus Steponas Batoras. Ar žinojote, kad ši aplinkybė buvo lemiama, jam tampat Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu 1576-ais metais? Transilvanija tuo metu buvo faktiškai nepriklausoma valstybė Šventosios Romos ir Osmanų imperijos pasienyje, formaliai būdama pastarosios vasale. O tuo metu, jau žlugus Jogailaičių dinastijos vyriškajai daliai Lietuvoje ir Lenkijoje, čia buvo pradėta ieškoti karaliaus tiek Lenkijai, tiek Didžiojo kunigaikščio Lietuvai, tiek vyro Žygimanto Augusto seseriai karalienei Onai Jogailaitei. Pretendentų buvo keli. Maskvos Didysis kunigaikštis Ivanas IV Rūstusis, Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas II ir Austrijos ekshercogas Ernestas Habsburgas. Ir štai prieš šias trejas kandidatūras stojo …Turkijos sultonas Selimas II-asis, pasiūlydamas Lenkijai ir Lietuvai Transilvanijos kunigaikštį Steponą Batorą 1576-ais metais. Sėkmingai pasiūlė. Pasirodo ne toks pėsčias tas Steponas buvo. Mokęsis tuometiniame Europos Renesanso centre Padujos Universitete, jis tiek Lietuvai, tiek Lenkijai padarė tris svarbius darbus.
Puikiai suorganizavo Zaporožės kazokų savivaldą, kuri tapo natūralia kliūtimi turkams eiti toliau į šiaurę:
Atgavo iš Maskvos Livoniją ir Polocką:
Ir, žinoma, 1579-ų metų balandžio 1-ąją paskelbė privilegiją Vilniaus Jėzuitų kolegijos pertvarkymui į Vilniaus Universitetą:
Dabar turbūt niekam nebekyla klausimų, kodėl FIDI būna pirmąjį balandžio šeštadienį ir kodėl šios šventės simbolis drakonas 🙂
Aldas Mačiulis, 2019.04.01