2019 m. spalio 25 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime „Neįgalus Seimas, neįgali valstybė“ pranešimas spaudai
Spalio 25-oji – 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos diena. Ši mūsų Tautos priimta Konstitucija yra kompromisinė. Kompromisinė tarp stipraus Respublikos Prezidento ir Seimo vizijų, nes 1992 m. gegužės 23 d. referendume Tauta nepritarė LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir jo bendraminčių inicijuotam referendumui dėl stipraus Respublikos Prezidento institucijos atstatymo. Referendume dalyvavo 59,18% iš 2578711 rinkėjų, iš kurių 40,99% tam pritarė, o 15,13% nepritarė. Beje, šiame referendume rinkėjams buvo pateiktas siūlomo priimti įstatymo projektas, ko dabartinis Seimas nepadarė 2019 m. gegužės 12 d. referendume pasiūlęs balsuoti už kelias pilietybes, tačiau nepateikęs rinkėjams įstatymo projekto, už kurį buvo balsuojama. Tuometinė Aukščiausioji Taryba nebuvo nusiritusi iki dabartinio Seimo lygio – nesiūlė balsuoti už katę maiše. 1992-10-25 referendume dalyvavo 75,26% iš 2549962 rinkėjų, iš kurių 75,42% tam pritarė, o 20,98% nepritarė.
Beje, pirmuoju Atgimimo laikotarpio būsimo Prezidento TSRS Prezidento Michailo Gorbačiovo pavyzdžiu planuotas buvo Algirdas Brazauskas. Artėjant rinkimams į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, skelbusią Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo Aktą, po 1989 m. gruodžio 19-20 d.d. įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSPK, A. Brazauskui tapus ne tik savarankiškos LKP vadovu, bet ir nuo 1990 m. sausio 15 d. – Aukščiausiosios Tarybos pirmininku vietoje atsistatydinusio V. Astrausko, LKP pasiūlė keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir tiesiogiai rinkti Respublikos Prezidentą. LKP siekė pasinaudoti A. Brazausko ir atsiskyrusios LKP greitai augusiu populiarumu: 1989 m. gruodžio pabaigos – 1990 m. sausio pradžios visuomenės apklausa parodė, kad net 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP (Sąjūdį – 65%), o A. Brazauską palankiai vertino taip pat 73% Lietuvos gyventojų (V. Landsbergį – 12%). Šį entuziazmą sustabdė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, LPS Seimo Tarybos 1989 m. spalio 31 d. pareiškimu paskelbęs, kad „sudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje“.
1990 m. pradžioje ir dar ilgus metus nuo Sąjūdžio ir Lietuvos žmonių slėptas V. Landsbergio ir A. Brazausko slaptas bendrininkavimas buvo išėjęs ir į jų tarpusavio asmeninio rungimosi dėl valdžios Lietuvoje finišo tiesiąją. Sulaukus tarptautinio Lietuvos pripažinimo, jau V. Landsbergis sumąstė tapti Lietuvos Prezidentu. Tautai tam nepritarus, V. Landsbergis ir jo rėmėjai po nepavykusio 1992-05-23 d. referendumo suskaldė LR Aukščiausiąją Tarybą – išvedė iš posėdžių salės savo bendraminčius, tuo sutrikdė Lietuvos parlamento darbą. Parlamentui tokiu atsakingu Lietuvai metu nebegalint dirbti, buvo priimtas istorinis nutarimas nutraukti LR Aukščiausiosios Tarybos veiklą anksčiau laiko ir paskelbti pirmalaikius LR Seimo rinkimus pagal LR Aukščiausiosios Tarybos priimtą LR Seimo rinkimų įstatymą bei balsuoti referendume dėl šio kompromisinio LR Konstitucijos projekto. Šiam projektui ir pritarė Tauta 1992-10-25 referendume. Beje, tie, kurie sako, kad LR Seimo rinkimų įstatymas, nustatantis rinkimus 71 vienmandatinėje rinkimų apygardoje ir 70 Seimo narių išrinkimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pažeidžia LR Konstitucijos 55 straipsnį, nustatantį, kad Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu, turėtų atkreipti dėmesį, kad 1992-10-25 d. LR Seimo rinkimai nepažeidė mūsų Konstitucijos, nes pati Konstitucija buvo priimta tik 1992-10-25 d. Tai, kad vėliau vykusiuose Seimo rinkimuose vienmandačių ir daugiamandatės rinkimų apygardų buvimas pažeidžia LR Konstitucijos 55 straipsnio reikalavimą rinkti Seimo narius lygia rinkimų teise, tai yra visų nuo 1992 m. išrinktų LR Seimų nenoras organizuoti LR Seimo rinkimus pagal Konstitucijoje numatytą lygią rinkimų teisę. Lygi rinkimų teisė visiems kandidatams užtikrinama tik esant visoms rinkiminėms apygardoms vienmandatėmis arba vienai daugiamandatei. Esant mišriai rinkimų sistemai lygios rinkimų teisės užtikrinti neįmanoma.
Kuo skiriasi ir kuo panaši padėtis dabartiniame Lietuvos Respublikos Seime? Tuo, kad tuometinis parlamento pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo stiprus politikas ir dar turėjo pakankamai bendraminčių, beatodairiškai pritariančių jam, kad faktiškai sustabdyti parlamento veiklą. Dabartinis parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis, faktiškai jau nieko neatstovaujantis, tik dėl Seime susiklosčiusios neaiškios padėties išlaikęs šį postą, ne tik pasmerkė save, kaip politiką, užmarščiai, bet ir neaišku, ar turi dar kitą tikslą, kaip išbūti šiame poste iki Seimo kadencijos pabaigos.
Po to, kai Seimas nepriėmė nagrinėjimui kelių Vyriausybės Seimui drauge su biudžeto įstatymo projektu pateiktų mokesčių didinimo įstatymų, Ministras Pirmininkas S. Skvernelis per savo patarėją pagrąsino Seimui, kad įvyks pirmalaikiai Seimo rinkimai. Tai atskleidė akivaizdų prieštaravimą tarp Vyriausybės vadovo ir Seimo didžiausios frakcijos vadovo R. Karbauskio ir tai, kad pirmoji ir antroji S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės nėra Seimo valdančiosios koalicijos Vyriausybės. Tačiau R. Karbauskio ir jo rėmėjų bėda yra ta, kad R. Karbauskiui, matyt, nesmagu viešai prisipažinti, kad jo vadovaujama frakcija Seime, iš esmės, tik popieriuje yra valdančioji, praktiškai neturinti įtakos, formaliai žiūrint, savo pasirinkto Ministro Pirmininko S. Skvernelio vadovaujamoms Vyriausybėms, kuriose nežinia kas ir kokiais principais surikiuoja ministrus ir viceministrus.
- Karbauskis neišdrįso pasipriešinti antrosios S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės neteisėtam veikimui. Mat pažeidžiant LR Konstitucijos 92 straipsnį Seime nebuvo pristatyta, svarstyta ir tvirtinta šios Vyriausybės programa: „Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai.“ Jei Ministras Pirmininkas S. Skvernelis norėjo vykdyti jo vadovaujamos pirmosios Vyriausybės programą, jis turėjo teisę negrąžinti jos įgaliojimų Prezidentui G. Nausėdai. Po Prezidento V. Adamkaus išrinkimo naujo Prezidento norą teikti naują Ministro Pirmininko kandidatūrą vietoje G. Vagnoriaus sustabdė LR Konstitucinio Teismo priimtas išaiškinimas, kad Ministras Pirmininkas neprivalo atsistatydinti po naujo Prezidento išrinkimo, nes Vyriausybė vykdo Seimo patvirtintą jos programą. Jei Ministras Pirmininkas S. Skvernelis norėjo išvengti šios privalomos procedūros Seime, tai jis turėjo negrąžinti jo vadovaujamos pirmosios Vyriausybės įgaliojimų Prezidentui G. Nausėdai. Įgaliojimai grąžinti, o nauji įgaliojimai iš Seimo negauti.
- Karbauskio galių ribotumą patvirtina ne tik ministrų skyrimas, bet ir jo garsiai peikiamų Tėvynės Sąjungos partijos ir buvusios Prezidentės D. Grybauskaitė kadrų skyrimas į politinio pasitikėjimo pareigybes S. Skvernelio vadovaujamose Vyriausybėse. Buvusios Prezidentės D. Grybauskaitės patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė tapo ne tik naujo Teisingumo ministro patarėja, bet ir rikiuojama į viceministrus. Pirmąja Ministro Pirmininko S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės kanceliarijos kanclere buvo paskirta buvusio Ministro Pirmininko A. Kubiliaus į Lietuvą iš JAV investicinio banko „Goldman Sachs“ pasikviesta Milda Dargužaitė, dirbusi Ūkio ministro patarėja ir agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadove. Dabartinis Ministro Pirmininko S. Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės kanceliarijos kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis dirbo Ministro Pirmininko A. Kubiliaus vadovaujamos antrosios Vyriausybės kanceliarijos kancleriu. Finansų ministras nuo 2016 m. – Vilius Šapoka. Prezidentės D. Grybauskaitės pirmosios Prezidento rinkimų kampanijos vadovui V. Vasiliauskui tapus Lietuvos banko valdybos pirmininku, V. Šapoka 2012 m. buvo paskirtas Lietuvos bankoFinansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriumi. Prezidentaujant D. Grybauskaitei net strateginių Lietuvos valstybės energetikos įmonių steigėjo teisės buvo perduotos iš Energetikos ministerijos Finansų ministerijai.
Lietuvos visuomenės taryba ir signataras Zigmas Vaišvila gavo net raštiškus LR Seimo valdybos prisipažinimus, kad ši institucija nieko nebegali. LR Seimui pasišovus tirti Lietuvos politikų sąsajomis su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis, rugsėjo 10 d. pasiūlėme Seimui ištirti ir, mūsų nuomone, didžiausios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui – buvusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvimą iki šiol Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi. Gavome Seimo valdybos raštus, kuriuose teigiama, kad „Seimo valdyba neturi įgaliojimų alikti tyrimų, apklausti liudytojų, reikalauti duomenų iš Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių institucijų ar politinių partijų“, negali „vertinti jų veiklą“.
Tirti Seimo narės Irinos Rozovos ir kitų veiklą Seimas turi įgaliojimus. Tirti Bražuolės tilto susprogdinimą, „Snoro“ banko klausimą, ir net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įvykdytą mirusiųjų kardinolo V. Sladkevičiaus, D. Banionio ir S. Sondeckio apšmeižimą galėjo. Ir staiga Seimo valdyba prarado atmintį. Nebeprisimena, kad gali duoti pavedimus, sudaryti darbo grupes ir kreiptis į Seimą. Seimas, Gerb. Seimo valdyba, priiminėja įstatymus ir nutarimus, privalomus visoms Lietuvos institucijoms, juridiniams ir fiziniams asmenims. Ir buvusiai Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei taip pat. Matyt, ir viešai paskelbtos informacijos apie V. Bako bei L. Kaščiūno sąsajas ir galimai gautą atlygį iš užsienio spec. tarnybų netirs, nors Seimo narys Z. Jadinskis dėl to kreipėsi į Seimą? Žodžiu, yra lygūs ir lygesni Seimo nariai.
Todėl norisi paklausti, ką Seimo didžiausioji frakcija ir jos vadovas R. Karbauskis begali nuveikti net Seime? Ypač kai klausimai susiję su D. Grybauskaitės asmeniu, Tėvynės Sąjungos partijos nariais ir S. Skvernelio bendražygiais? Matyt, belieka viena išeitis – skirstytis šiam Seimui.
Ne tik Seimo, bet ir visos mūsų valdžios neįgalumą pademonstravo tragedija Alytuje. 1989 m. buvau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sudarytos valstybinės komisijos Jonavos „Azote“ vykusiai avarijai tirti, mačiau savo akimis nukentėjusius kaimus. Tačiau dabartinės Lietuvos valdžios neveikimas dienų dienas, avarijos mąsto nesuvokimas, apsimetimas, kad tai nėra vien tik Alytaus rajono klausimas, nesusigaudymas ar net civilinės saugos bei priešgaisrinės apsaugos įrangos ir instrukcijų neturėjimas ar jų nesilaikymas, nesuvokimas ir net nesidomėjimas, kokios medžiagos ir kiek išsiskiria iš 1880 tonų degančių padangų, kurios, beje, tebedega, – visa tai šiuprina. Atsakomybės jausmo Lietuvos valdžia neturi.
Jei šiomis dienomis, svarstant 1,1 mlrd. EUR dificitinį Lietuvos biudžetą, nusprendžiama už 300 mln. EUR pirkti iš JAV šešis sraigtasparnius, kurie, pagal viešai skelbiamą informaciją, JAV kariuomenei parduodami už penkiskart mažesnę kainą (ir manau, neprastesni nei Lietuvai), jei dar papildomai reikės pirkti jų ginkluotę, tai šio deficitinio biudžeto antklodės tampimas tarp pensininkų, mokytojų, žemdirbių, kultūros įstaigų ir beatodairiškai didinamų karo išlaidų yra visiškai amoralus.
Visų šakų Lietuvos valdžios neįgalumas turėti savo nuomonę ir adekvačiai raguoti, priiminėti būtinus sprendimus, net akivaizdžiai pasikeitus pasaulio geopolitinei situacijai, visų pirma, po paskutiniųjų įvykių Turkijoje ir Ukrainoje, jau net gąsdina.
Todėl Lietuvos valdžia, nusprendusi dirbti sau, bet ne Lietuvos piliečiams, privalo atsistatydinti.