Toks įspūdis, kad įvyko nesuprantamas „lūžis“ laike. 1863-64 metų sukilimo Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos didvyrius Z.Sierakauską, K.Kalinauską, B.K.Kolyšką ir kitus laidosime 2019.11.22-ą dieną. Kas užprogramavo tokį dalyką, kad programa suveiktų, būtent, šiandien? Kas sugalvojo jų kūnus paslėpti šventame lietuviams Gedimino pilies kalne? Kodėl buvo iškirsti medžiai nuo Gedimino kalno? Tam, kad atsirastų nuošliaužos ir atsidengtų jo slėpiniai? Gedimino kalnas, pasirodo, netiesiogine prasme buvo milžinkapis?! Kaip ten bebūtų, tai tokio svarbumo atsitikimas, kuris nenusileistų ir Vytauto Didžiojo palaikų atradimui bei jų perlaidojimui.
Turime progą atsigręžti į istoriją ir ją naujai permąstyti. Pats įdomiausias faktas, kuris krenta į akis, tai sukilimo herbas:
Jeigu Erelį ir Vytį pažįstame, tai Angelo ne. O tai senasis Kijevo angelas, reiškęs, kad ir Ukraina dalyvavo šiame sukilime:
Kodėl nesigirdi apie šios šalies vadovų dalyvavimą iškilmėse, nežinia.
Kitas toks faktas, tai eilutės iš lietuviškos Wikipedijos apie 1863-64-tų metų sukilimą:
Norėdama laimėti Krymo karą prieš Rusijos imperiją, Jungtinė Karalystė pradėjo aktyviai remti sukilimus tuomet Rusijos valdomose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose. Taip buvo tikimasi sukelti ekonominę krizę Baltijos jūros regione ir karinę krizę Ukrainoje.
Prie įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje prisidėjo Vakarų Europos išauginti ir Britanijos remiami revoliucionieriai: Džiusepė Garibaldis, Karlas Marksas, Michailas Bakuninas ir kiti. Rusijos imperijos valdžia, mėgindama rasti geriausią išeitį iš susidariusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 m. pradėjo žemės ūkio, teismo, finansų, tautos išsilavinimo ir kitas reformas.
Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to, juos rėmė katalikų dvasininkai.
Net nuostabu, kad šių dienų kontekste, Wikipedijoje „praėjo“ gana objektyvus sukilimo priežasčių aprašymas. Ir jeigu jis teisingas, tai sukilimas kartu buvo ir tarptautinių jėgų remiamas maištas prieš tuometinę valstybę Rusiją, kuo ir galima paaiškinti tokią drastišką jos reakciją į sukilimą ir naudotas slopinimo formas.
Aišku, iš kitos pusės, ATR praradimas buvo skaudi aplinkybė daugeliui tuo metu buvusios šios valstybės piliečių palikuonių. Ir juos sukelti nebuvo sunku.
Todėl labai norėtųsi, kad tokia objektyvi istorijos vertinimo nuotaika šiandien lydėtų ir vėlyvąsias Didvyrių laidotuves. Nesinorėtų, kad jos virstų eiline rusofobijos propaganda, praėjusių laikų dvasias perkeliant į šiandieną. Gaila, kad į šias laidotuves nebuvo pakviesti ir Rusijos atstovai. Būtų puiki proga susitaikymo akimirkai…
Nebesinori daugiau plėstis, tiesiog prisiminkime tuos, kuriuos šiandieną laidosime:
Ir kitus (nuotrauka asociatyvinė):
Tegul būna Jiems lengva Lietuvos Didvyrių Rasų kapinių žemelė!