Sveiki. Šiuo straipsniu pradedame dar vieną jau pastoviu mūsų svetainės autoriumi tapusio Kęstučio K.Urbos opiausias mūsų šiandienos Lietuvoje susidariusias problemas nagrinėjančią seriją. Šį kartą apie kultūros būklę. Redaktorius.
GEROVĖS VALSTYBĖ IR KULTŪRA
Kultūros rezervas sparčiam bendros gerovės ugdymui greta materialinių veiksnių yra neabejotinas pažvelgus vien į vaišinimosi ir svetelių pamylėjimo „dar ir dar įsipilti“ įpročius. Daugelis kultūrą yra linkę tapatinti vien su menų raiška ir sklaida, dėmesiu urbanistiniam ir etniniam paveldui ar atitinkamos infrastruktūros aptarnavimu. Kitaip tariant, mūsuose kultūra yra suvokiama ir traktuojama siaurąja prasme. Nemažai painiavos kyla kadangi kultūrologinėje terpėje yra žinoma daugiau nei pusantro šimto kultūros apibrėžimų.
Pats bendriausias filosofinis apibrėžimas tapatintų kultūrą su absoliučiai visais žmogiškos veiklos aspektais, tai yra apimtų viską, kas yra ne natūra – gamtos kūrinys. Šia prasme apie praeities kultūrą mums byloja archeologija su visais etniniais paveldais ir rašytiniais ar kitokiais paminklais, istorine atmintimi, o ateities kultūrų kontūrai yra brėžiami futurologų prognostinėse įžvalgose bei jų darbuose.
Pažangia kultūra laikytina visos veiklos kuriančios gerovę daugumai. Tokiu atveju tampa itin svarbios darbo, verslo ir poilsio, vaišinimosi kultūros, teisinė, politinė, žiniasklaidos kultūra, neapeinant ir šeimos, jaunimo, elgesio, kalbos… greta dėmesio sakralinei, paveldo ir menų sferoms.
Lietuvos kultūra ir dabartis
Per pastaruosius pusę šimto metų galutinai susiformavus gerovės valstybės ir visuomenės kūrimo teoriniams pagrindams, jie virto įvairių politinių jėgų, pasirenkančių ir siūlančių skirtingus kelius į aukštesnę daugumos žmonių gerovę, ideologijos dalimi. Būtent, tai verčia ir pačią kultūrą pradėti traktuoti plačiausia prasme – kaip terpę ir veiksmus, nukreiptus į visuotinės gerovės kūrimą. Tokiu atveju į areną neišvengiamai iškyla greta minėtų darbo ir verslo kultūros, darbo jėgos rekreacijos, politinės- teisinės – žiniasklaidos kultūros trijulės ir kitų, netgi, masinės antikultūros atmainos.
Glaustai apžvelkime šias pakankamai skirtingas, bet visuomenės raidai itin svarbias sferas.
Darbo ir verslo kultūra. Niekam ne paslaptis, kad tobulėjant technologijoms bei griežtėjant aplinkosauginiams reikalavimams, prekės ir paslaugos Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio kraštų, tapo geresnės, dirbantieji ir gamta geriau apsaugotais, o žmonės įgijo daugiau galimybių, taigi, ir laisvių. Susirūpinimą Lietuvoje kelia pagarbos stoka dirbančiajam, kartais kurianti nereikalingą įtampą tarp dirbančiojo ir verslo savininko. Darbo tarybų įteisinimas socialiniame modelyje, tikėkimės išjudins, ir šią problematiką, esant itin silpnoms profesinėms sąjungoms. Būtina susimąstyti ar vykstanti vakarietiška totali žemės ūkio chemizacija bei industrializacija su neišvengiama pasekme – ūkių stambėjimu ir kaimo populiacijos bei infrastruktūros menkėjimu yra tas kelias, kuriuo toliau reikia žengti Lietuvai. Vien šiuolaikės amerikiečių kaimo plėtros programos leidžia kritiškai įvertinti jų patirtis ir nekartoti tų pačių klaidų. Lietuvos kaimo nykra neišvengiamai niveliuoja žmonių mentalumą, menkėja ir etninis savitumas, ir tradicinis mentalumas, pagrįstas geriausiomis lietuviško būdo savybėmis – darbštumu, atkaklumu, kūrybiškumu ir net pagarba vyresniajam ar Mokytojui. Kultūrinė, taigi visuotinės aukštos gerovės kūrimo pažanga šioje darbo ir verslo sferoje sferoje sietina su modernios ciklinės, ypač racionaliai tausojančios resursus ir aplinką dar projektavimo etapuose ekonominio mokymo ir praktikos įsigalėjimu.
Darbo jėgos rekreacijos kultūra. Įtampą, nuovargį ar net stresą Lietuvos gyventojai įprato bandyti eliminuoti taurele, o ne aktyviu poilsiu – sportavimu, žygiavimu, kelionėmis bei pažintimi su kultūros, paveldo vertybėmis. III vieta pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą su visomis negatyviomis socialinėms, ekonominėmis, moralinėmis bei kultūrinėmis pasekmėmis žmogui bei visuomenei verčia prabilti apie naujos saikingo vaišinimo ir vaišinimosi kultūros poreikį, pagrįstą tradiciniais lietuviškais gėrimais – nestipriu midum, naminio alaus ir vyno receptais, atmetant visas whiskey, brandy, konjakų, vodkų, horilkų vartojimų madas, skverbtis ir tariamus prestižus.
Politinė, teisinė bei žiniasklaidos kultūra. Šios kultūros yra įvairių etikos bei procedūrų komisijų stebėsenos bei priežiūros dėmesio centre. Politinėje kultūroje įsivyravus reikiamai demokratinės valstybės sandaros – pliuralizmo nuostatai, per pastaruosius dešimtmečius susidūrėme su reiškiniu, kai itin svarbi gerovės visuomenės bei valstybės kūrimo priemonė – teisinės valstybės sukūrimas virto savitiksliu, pamindamas pirmutinį visuotinės aukštesnės žmonių gerovės ir laimingumo tikslą. Seimas ir vyriausybė virto neišsemiamų įstatymų pataisų, nutarimų, modifikuotų reglamentų, direktyvų ar net pažymų srautų apdorojimo vieta, išblaškančių ir neleidžiančių susikaupti prie esminių valstybės ir visuomenės problemų bei iššūkių arba vaizdžiau kalbant – biurokratinės raštų kūrybos įkaitais. Akivaizdu, kad Lietuvoje pribrendo radikali teisėkūros reforma, susijusi su viso valdymo ir vadybos, netgi matematinio, ekonominių-vadybinių resursų ir neišnaudotų galimybių optimizavimo uždaviniu. Korupciniai tyrimai tapo provokacijų, politinių intrigų ir sąskaitų suvedinėjimo veiklomis. Politinė kultūra yra neatsiejama nuo valstybės valdymo kultūros, o ši nuo socialinių, ir, netgi, tiksliųjų mokslų iniciatyvų ir siūlymų sparčiam aukštesnės gerovės visuomenėje kūrimui.
Teisinę kultūra Lietuvoje puikiai apibūdino 2015 metų lapkričio 23d. Seime įvykusi konferencija. Joje pabrėžta, kad paties proceso kultūra išaugo, tačiau jame tebėra įstatyminių spragų, susijusių su rašytiniu civiliniu-administraciniu procesu, apeliacijų nepakankamumu, ir ypač su kolektyviniu viešojo intereso gynimu ar kardomųjų priemonių pertekliniu perlenkinėjimu. Įsigalėjusi dažnai anoniminių pažymų praktika neatitinka Lietuvos konstitucijoje postuluotos atviros ir demokratinės visuomenės sukūrimo nuostatos.
Mūsų žiniasklaidoje įsigalėjęs lėkštumas, tušti „blizgučiai“, negatyvizmas, mėgavimasis kriminalais ar pigiausias rytų-vakarų kūriniais yra diktuojamas pigaus pelno siekio, todėl joje natūraliai stinga geros analitikos ar paprasčiausio fakto, kad Lietuvoje kasdien įvykdomi bent maždaug trys milijonai gerų darbų.
Šeimos ir jaunimo kultūra. Smurtas, agresijos protrūkiai šeimose, tai bene ryškiausia netinkamos vaišinimosi kultūros pasekmė, taigi keisdami ją, padėsime ir ginsime ne vieną šeimą. Pagarba Moteriai ir Motinai, daugiavaikėms šeimoms, turi tapti kertinių mūsų elgesio kultūros nepajudinamu šeimos ir namų „pamato akmeniu“. Šiuo neramiu laikmečiu, kai tėvai bėga per keletą darbų arba pluša emigracijoje, bendravimui su vaikais pasak tyrimų teturintys vidutiniškai per parą tik 7 minutes, jaunosios kartos ugdytojais tampa internetas, televizija bei gatvė. Ar ne jų patyčių, tuštoko lėkšto pramogavimo, stipraus žmogaus kulto „pamokos“ tampa esminiu jaunimo socialinį charakterį formuojančiu veiksniu?
Įvairūs priklausomumai nuo interneto, psichotropinių medžiagų neišvengiamai žaloja net tik dvasinę, bet ir fizinę jaunuomenės sveikatą. Fizinė kultūra turi įgyti būtiną vietą jaunuomenės gyvenime, mokyklas aprūpinant visu sportiniu inventoriumi, prieinamu vaikams ir po pamokų, ir savaitgaliais, juolab čechoviško obalsio: „ sveikame kūne – sveika siela“ niekas dar neatšaukė ir nežada taip daryti.
Ugdymo kultūra plėtojama geresnei ateičiai negali būti vien kukliai finansuojamų švietimo įstaigų rūpestis, nes tai turi tapti bendru ir žiniasklaidos, ir šeimos ir visuomeninių organizacijų reikalu.
Sakralinė ir paveldo kultūra. Bažnyčios bei humaniškosios pasaulietinės kultūros svarba visuomenei yra nekvestionuotina, tačiau paveldo, istorinės atminties išsaugojimas, ypač dvarų vertimas menų, politinio gyvenimo ir verslo simbiozių centrais neišvengiamai susiduria su finansavimo stygiumi. Viena valstybė dėl žinomų aplinkybių šiuo metu negali reikiamai aprūpinti šios svarbios kultūros sferos plėtojimosi.
Meninė, etninė ir paveldo kultūra. Mes pagrįstai galime didžiuotis mūsų pabirusią po platų pasaulį tautą vienijančiomis Dainų šventėmis, mūsų menininkų laurais tarptautiniuose konkursuose, tačiau neužmirškime, kad menas neturi tapti aukštuomenės ir finansinio bei verslo elito laisvalaikių bei interjerų ir eksterjerų aptarnavimo verslu, o pakylėti kiekvieną žmogų link aukštesnių tikslų, skatinti kiekvieno asmeninį kūrybiškumą ir naujų verčių atradimą. Kičas, mėgdžiojimas, pigūs blizgučiai ar „bumčikai‘, „blatnųjų dainos ir anekdotai“, nešvankybės, tai yra pakankamai galingo masinės antikultūros, kurioje vyrauja individualizmas, kavinių bei barų ir svaigulio hedonistinės kultūros terpės ramsčiai, verti ir kuo nuodugniausių mokslinių tyrimų bei politikų apmąstymo. Tikėkime, kad gerėjant ekonominei situacijai, o tai tėra įmanoma, kad ir Japonijos pavyzdžiu, tik ant kultūrinio fundamento, gerokai daugiau lėšų valstybėje bus galima skirti ir mūsų lobynui – visokeriopam paveldui, bei kruopštiems kultūros fronto darbuotojams.
Kalbos kultūra. Gajus rusicizmus mūsų kalboje papildo anglicizmai bei IT sąlygojama techninė „čatų“ puskalbė – „aplikuoti“, „u 2“ ‚ “:ddd“ ir t.t. Interneto komentarai dažnai virsta masinių įžeidinėjimų sąšlavynais. Rimtų e-diskusijų IT suteiktą galimybę išstūmė savireklamos puslapiai bedvasėje Veidaknygėje.
Akivaizdu, kad ne tik Lietuvoje jau pribrendo naujos kultūros politikos poreikis. Politikos nukreiptos į pačius svarbiausias daugumos žmonių – aukštos gerovės ir laimės lūkesčius.
Kultūros politika ir ekonominis mąstymas
Kultūros ministerijai ir Kultūros tyrimų institutui bei politikams Š.Biručiui, R.Paliukui, A.M.Pavilionienei, F.Latėnui… 2015 -2017 metais atsisakius naujos kultūros sampratos įteisinimo pateiktu Kultūros modeliu su bendruoju Kultūros įstaymu ir išvardintų struktūrų dėmesio bei įdirbio pvz. „Metų kultūros knygos“ sukūrimui – esminių kultūrinių procesų įvardijimui bei prognozavimui su pristatymu valdžiai ir visuomenei, „Lietuvos kultūros politika“ išliko stagnacinėje itin menkai finansuojamoje siaurutę meno, paveldo ir etninę bei informacines kultūras užgriebiančioje būsenoje. Apie oficialų kultūros politikos modelio kūrimą, apart, internetinės žinutės – tam skirtų 40 tūkst. eurų nieko nėra žinoma.
Turintis netylėti „Kultūros kongresas“ jau nerengiamas veik dešimtmetį, o visuomenės nesitenkinimą geriausiai atspindi prof.Vyt.Radžvilo, dr.Vyt.Rubavičiaus ir dr.A.Juozaičio vieši kalbėjimai, pareiškimai kuriuose išreiškiamas nerimas dėl Lituanistikos, edukologijos ir kultūros paveldo būklės, bei atitinkamų struktūrų – Vilniaus Universiteto Baltistikos centro naikinimo, abejotino optimalumo universitetų bei Lietuvių kalbos ir Tautosakos institutų apjungimo ar edukologijos centro pastato bei Vileišių rūmų galimo privatizavimo.
Vienok, tai yra ir augančios valstybės skolos, viešųjų finansų neskaidrumo ir menkumo pasekmė, o jas – kultūros įstaigų ir departamentų „griūtis“ įvardinti yra žymiai paprasčiau, nei užčiuopti visas gilumines priežastis, pradedant valdžios mentalumo ribotumu ir nešeimininkiškumu, nemokėjimu protingai vykdyti finansines mokestines, užimtumo, investavimo bei mokėjimų politikas. Valdžiai nesuvokiant, kad kultūros politika greta atitinkamų kitų sferų sureguliavimo yra galingiausias veiksnys gerovės valstybės daugumai sukūrime, jos programos ir pažadai reiškia deklaruotos darnos visame kame profanaciją ir nebuvimą. Visa tai yra kelias į dar spartesnį nutautėjimą ir išsivaikščiojimą po platųjį pasaulį, užsieniečių ekonominės, ideologinės bei kultūrinės invazijos bei niveliacijos, asimiliacijos ir pavergimo visomis prasmėmis akivaizdoje, arba bendrojo gėrio vėlavimą mūsų valstybėje Lietuvoje dešimtmečiais.
Kęstutis K.Urba