Aldas Mačiulis. Kam Karalių šaliai Lietuvos Visuomenės Taryba?

Kam Karalių šaliai Lietuvos Visuomenės Taryba?

Dar Ptolemėjaus Azijos Sarmatijos žemėlapyje viršutiniame kairiajame kampe, kuriame matosi Baltijos jūros gabalėlis, ant jos rytinės pakrantės smulkiomis raidelėmis buvo užrašyta Basilici Sarmatae –  Karališkieji Sarmatai.

Herodoto knygoje „Istorija“, Melpomenės knygoje, skirtoje Eurazijos gyventojams skitams, irgi minimi Karališkieji Skitai, kurių gyvenamoji vieta atitiko tuo metu dar net nebuvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas. Jie, pasak rašytojo, valdė visus skitus.

Kodėl apie tai rašau? O gi todėl, kad Karalių palikuoniams šiandieną Lietuvoje, skaldytiems ir perskaldytiems, labai sunku susitarti. Tad ir kuriasi  Lietuvoje partijos, partijėlės, visuomeninės organizacijos, įvairios neformalios grupuotės, kuriose bent menkiausią karališko kraujo dalelę savyje turintys asmenys pasijaučia galintys burti aplink save žmones ir rodyti kelią į šviesų rytojų. Gerai būtų, jei Lietuvoje viskas gerai būtų, ūkis klestėtų, žmonės turtingai gyventų, tada jau, kas norėtų, paveikslus tapytų, kas medį drožinėtų, kas vaikus įvairių amatų mokintų, o kažkas ir papolitikuotų, visuomenine veikla užsiimtų, kad tvarka šalyje nepašlytų.

Deja, šiandieną, nors ir yra mano išvardintomis veiklomis užsiimančių žmonių, jų gretos nenumaldomai nyksta, kaip nyksta ir pats žmogus, apimtas sukios ligos. Jam dar smagu nueiti į mišką, pasivaikščioti po parką, netgi užsimiršti kokiame triukšmingame vakarėlyje, bet, sugrįžus mintims į tikrovę, ji smogia dar didesne jėga. Ar ne taip šiandieną jaučiasi bent kiek savyje esantys tikri Lietuvos sūnūs ar dukros? Atrodo, eik ir užsimiršk, nukreipęs savo energiją mylimai veiklai, verslui, išvažiuok, galų gale, padirbėk Norvegijoje ar Ispanijoje,  bet sugrįžusios mintys apie Tėvynės būklę, manau, kad sukirbina ne vieną širdį, o kai kam sukelia net ir sąžinės graužatį, verčiantį galvoti apie savo Pareigos Tėvynei, šeimai, tėvams ir protėviams atlikimą.

Štai tada ir atsiranda daug pilietinių iniciatyvų. Vieni mano, kad pagrindinės problemos Tėvynėje dėl supuvusios teisėsaugos, kiti, kad neteisingi mokesčiai, treti, kad lietuvių kalbai spendžiami visokie spąstai, kad nėra Lietuvoje savivaldos, kad žlugusi moralė, kad „nebelinksmas“ mūsų kaimas galų gale. Ir visi teisūs svarbiausia, bet kažkodėl galvoja, kad jo iškelta problema svarbiausia, kad jis, ją iškėlęs, turi stovėti pasaulio centre, o kiti tik  nutilę prie jo kažkaip šlietis. Ir gink dieve, svarbiausia, su niekuo nesijungti. Lietuva jiems kaip didelis kaimas, kur visi pažįstami ir jokiu būdu negali būti pranašais savam kieme, nesvarbu, kas jie būtų. Pasiteisinimui eina viskas, vieno ar kito kažkoks įtartinas poelgis tarybiniais laikais, Sąjūdžio laikais, Nepriklausomybės laikais ir t.t., t.t. O su kuo eiti į mūšį taip ir nebelieka, ir tūno tos organizacijėlės su savo vadeliais metai iš metų, kartais prabunda, kokius parašus berinkdamos ar kokį beprecedentį įvykį užprotestuodamos, o Lietuva vis gylin ir gylin į pelkėtą dugną…

Bet čia dar nieko, šie žmonės nors bando kažką daryti, o ką galima pasakyti apie tuos Karalius, kurie nedaro nieko. Pavyzdžiui, tuos, kuriuos, manau, teisinga pavadinti prasimušusiais, užsitarnavusiais ir pan., įvairius įvairiausių didelių užsienio firmų vadovaujančio personalo atstovus, kuriems, tarsi tyčiodamiesi iš eilinių šalies gyventojų, šeimininkai moka dešimteriopai-šimteriopai didesnius atlyginimus ir jų dėka sukuria klestinčio kapitalizmo Lietuvoje su jos viduriniąja klase įvaizdį. Šie žmonės tampa savo pinigų vergais tikrąja prasme. Jie pasistato didžiausius namus, sodybas, prisiperka brangiausių mašinų ir tampa priklausomi nuo savo daiktų, nes juos reikia išlaikyti. O tada jau ir tragedijos, praradus pelningus darbus, kovojant dėl vakancijų, galų gale, nebegaunat eilinės narkotikų dozės. Jie Lietuvai tampa visiškai nebenaudingais, nebent dar iš pasąmonės išlendančios nostalgijos bobučių kaimui to kaimo psiaudoatributų atkūrimu savo valdose arba pompastiškų akcijų suorganizavimu kokia nors reikšminga proga.

Kita dalis – mokslo ir kultūros atstovai. Šie, atvirkščiai, iš valstybės malonės patys būdami plikais nuogais,  papildomai klastingos propagandos apdoroti, kada vargšai kovotojai už Lietuvos gerovę paverčiami isteriškais marginalais, priešiškų valstybių agentais, pradeda kovos bijoti lyg velnias kryžiaus ir taipogi tampa Lietuvai visiškai nebereikalingais. Negana to daugelis, būdami nekvailais, irgi ima dairytis, kur čia nugvelbus nuo valstybės pyrago. Ir įsijungia visokie Europos Sąjungos projektai, tušti ir banalūs iki kaulų smegenų televizijos serialai, visokios jumoristinės-bajeristinės laidos, vienanatės dainos ir panašiai ir panašiai. Šie irgi tampa pinigų vergais, nebegalintys prieštarauti sistemai.

Dar vieni Lietuvos Karalių palikuonys – tai verslininkai. Jų situacija truputį sudėtingesnė. Tai iš ties kariai – ekonominiai kariai, sugebantys palaikyti Lietuvos ūkio gyvenimą šiais nepaprastais globalizmo apimtos ekonomikos laikais, kada reikia atlaikyti įvairias tiek bankų, tiek konkurentų, tiek savo valdžios atakas, griūti, keltis ir vėl kovoti. Tai iš ties savo krauju tiesiogine prasme išsikovoję vietą po saule asmenys. Deja, jie tuo pačiu įgijo nemažai psichologinių bendravimo su savo tauta problemų. Pirmiausia, jie tos pačios globalios ekonomikos dėka pamažu buvo atskirti nuo savo tautos. Nuvažiuokite į bet kokį dar alsuojantį Lietuvos kaimą ar miestelį ir pamatykite linksmai bendraujančius ar švenčiančius lygiaverčius ūkininkus, kurie sudarytų daugumą tų gyvenviečių žmonių. Ne, to nepamatysite, paprastai tie ūkininkai nuo bendruomenių kažkaip atskirti, nes jų tiesiog mažai, t.y. kaimo resursai patikėti tik jiems keliems su jų milžiniška technikos ir įrangos armija. O kitiems nebepalikta vietos, jie gali nebent įsidarbinti tokių verslininkų ūkiuose ar gamyklose. O tai lietuvio Karaliaus psichologijai jau bernavimas! Lygiai tas pats ir kitose ūkio šakose, kur įmonės tampa vis labiau monopolistėmis, kur pinigai jau uždirbami nebe valstybei, nebe jos gyventojams, o kažkokioms mažoms interesų grupėms, stovinčioms už tų įmonių nugarų. Kitą vertus, tie verslininkai per savo vargus absoliučiai nebesikiša į politiką, retai kada, jei tai nenaudinga jiems patiems, pamatysite juos, remiančius kokias nors pažangias idėjas. Tad, kaip bebūtų liūdna, nebereikalingais, o tiksliau net ir kenksmingais Lietuvai tampa ir jie.

Ir štai šių Karalių nebereikalingumas tampa pražūtimi Lietuvai, nes šie Karaliai iš dviejų savo teisių Tėvynėje, tai atsidavusio tarnavimo jai  ir asmeninės laisvės, pasirenka tik antrąją, pirmąją atiduodami nežinia kam…

O štai kaip buvo su senaisiais  ir tikraisiais Lietuvos Karaliais, o iš tiesų su tais, kurie realiai atėjo iš mūsų istorijos glūdumų, palikę mums savo dvarus, portretus, meno dirbinius ir, svarbiausia, šlovę, Lietuvos bajorais, tiek paprastais, tiek didžiūnais.

Tai atsitiko 1602-ais metais, kada Švedija buvo okupavusi tuo metu Lietuvai priklausiusią Livoniją. Lietuvos bajorai, vadovaujami garsiojo etmono žemaičio Jono Chodkevičiaus, eina atsiimti užimtų pilių, konkrečiai Viljandžio dabartinės Estijos pietuose. Pateiksiu ištrauką iš ,manomai, Teodoro Lackio rašyto „Dešimtmečio Livonijos karo“, kurį lietuviškai pavadinimu „Lietuvio bajoro Dešimtmetis Livonijos karas“ pateikė Darius Antanavičius:

„Todėl, pasibaigus žiemai, tirpstant sniegui, [etmonas] patraukė prie Viljandžio, apsupo nusidriekusiuose laukuose keliomis mūro sienomis, pylimais ir dviem giliausiais grioviais apjuostą ir vietovės padėties labiausiai sutvirtintą pilį, panaudodamas griovius bei pylimus ir visokiausius karinius įrenginius, ėmė [ją] pulti. Tuo tarpu gausiais patrankų šūviais išmušus angą nuo bažnyčios sienos iki antrojo tvirtovės priešpilio, reikėjo mėginti šturmuoti; dėl pėstininkų stygiaus, kurių vieni buvo nukauti, kiti – išsibėgioję, treti – nuo per didelių vargų nusilpę, patys bajorų raiteliai iš meilės tėvynei savanoriškai pasisiūlo pakilti į šturmą: buvo be galo miela regėti, kad nušokę nuo žirgų stoja į pėstininkų gretą, neprašomi sulig etmono ženklu visi drąsiai puola angos link. Pirmas su vėliava – kilmingasis Zigmantas Kazanowskis, Koknesės seniūnas, paskui vėliavą patraukė likusieji. Dalyvavo tame šturme daug garsių vyrų: Jurgis Farensbachas, Cėsių vaivada, išsekęs turėjęs kopti į aukštą ir statų pylimą, ne tiek narsos, kiek laimės pristigęs, buvo peršautas kulka ir po kelių dienų mirė, grafas Mikalojus Ostrorogas, Jonušas Strušis buvo sužeisti, Jonas Poryckis ir daug kitų rotmistrų ir [jų] bendražygių parsinešė narsumo įrodymus.“

Štai kaip, asmeninės laisvės ir kolektyvinės atsakomybės auksinį santykį jautę širdyje, grūmėsi mūsų protėviai. Ar ne laikas šiandieną tą padaryti ir Jums, Lietuvos Karalių ainiai, išlipti iš savo žvilgančių limuzinų, stoti į vieną gretą su paprastais Lietuvos žmonėmis, nes tik jų dėka esate ir Jūs. Lietuvos Visuomenės Taryba tam paruošė pagrindą.

Tapkite jos nariais!

Aldas Mačiulis, 2019.01.05