Mūsų kartai, užaugusiai, beskaitant tokias knygas, kaip Džeimso Kervudo „Pilkoji vilkė“ ar Džeko Londono „Baltoji iltis“, ypač berniukams, santykis ir požiūris į šunis buvo ypatingas. Tai buvo ir draugai, ir bendražygiai, ir pagalbininkai, kokie jie bebūtų buvę, ar močiučių kaimuose, ar auginami mieste. Neaplenkė tai ir LVT Valdybos nario, Matematikos mokslų daktaro Eugenijaus Palioko, priglausta netikėtai soduose priklydusi kalytė, po kelių metų Kernavėje sutiktas vyriškis, davęs puikaus kavalieriaus šeimininkės kontaktą, štai ir pradžia gausiai šeimynai. O jei dar darbai Vilniaus mieste, ne visada spėji išdalinti prieauglį, kas beliko, o tik užleisti jiems savo sodo namelį ir aplankyti juos bent 2-3 kartus per savaitę. Juk nepaleisi į laukinę gamtą, kur iš karto jie būtų sumedžioti. Apie kokius kankinimus gali būti kalba, gerb.žurnalistai – https://lnk.lt/video/eugenijus-paliokas-uz-grotu/59689? Kviečiame išklausyti ir kitą pusę. Redaktorius.
Į sodą atsikrausčiau prieš 9 metus, po skyrybų, su 4 šunim – jų tarpe trikoju Kongu, kuriam 2 parų amžiaus kojytę amputavo Jakovo klinikose.
Pačią vyriausią, baltą Skipi (tai nuoroda) , visų jų močiutę/pramočiutę priglaudžiau priklydusią šituose pačiuose soduose. Jų, šunų, niekada nebuvo tiek daug, kiek skelbiama, t.y. 20.
Pastaruosius keletą metų jie, tiesiogine prasme, mane saugojo.
2013 m. Vasario 16 d. mano brolį Kęstutį Palioką ir dar 2 žmones nužudė (esu tuo tikras) ir jų palaikus neatpažįstamai sudegino gaisre nesudegusiame mediniame name Vilniaus raj. Zujūnų kaime. Kai tai, ką žinau apie to įvykio aplinkybes, pranešiau prokuratūrai, susilaukiau grasinimų žodžiu bei veiksmais ir metus laiko važinėjau vežiodamasis 4 atsarginius ratus (prokuratūra gi anksčiau laiko nutraukė 3 žmonių žūties tyrimą). Nuo tada tegalėjau pasikliauti šunų apsauga – nenorėjau irgi neatpažįstamai sudegti nesudegusiame name, sudegt su skyle galvoje, kaip mano brolis. Išsamiai tai paaiškinu šiame tekste.
Namo tvarkyti ėmiau nebespėti užpraeitą žiemą, kai ilgai remontavo mano automobilį, teko ir pačiam išsinuomoti būstą mieste; tada nebesugebėjau išdalinti keleto mažylių šunelių: pagal skelbimus internete jų neėmė, o į Kauno gyvūnų turgų, kuriame tuos šunelius norėjau padovanoti, važinėjau nesėkmingai; Vilniuje gi tokios vietos kaip Aleksoto turgus Kaune nėra. Dalis prieglaudų šunis, mano žiniom, galop nužudo, todėl joms atiduoti tiesiog negalėjau – pernelyg tapom artimi. Su kaimynais sutariu gerai. Dėl šunų esu puolamas jau metus laiko, tam tikrų jėgų, kurioms esu neparankus. Vakar perduodant šunis nekviesti atvyko LNK ir TV3 (š.m. birželį jos apšmeižė mane esą mano šunys sudraskė stirną; tada apsigyniau), pastarieji (TV3) sukvietė keletą man nežinomų žmonių, kurie turėjo atlikti mano „kaimynų“ (su tikraisiais kaimynais sutariu gerai) vaidmenį. Su abiem televizijom išmaniuoju telefonu padariau savo kontrreportažus, kuriuos vakar vakare patikimai išsaugojau ir su paaiškinimais paskelbsiu viešojoje erdvėje.
Grasinimų sulaukiau ir š.m. Vasario 16 išvakarėse, kai kažkas, neįvardintai kalbėdamas policijos vardu, vakare sutemus reikalavo atvykti prie namo, teko skambinti 112. Užpraeitą naktį pernakt skambino man iš nerodomų numerių, nieko nekalbėjo, trukdė miegoti.
Vieną lauke buvusią jauną stiprią kalę kažkas nunuodijo, ir ji nugaišo (jos palaikai šaldiklyje) nors jai gydyti Jakovo klinikoje išleidau beveik 400 eurų, turiu visą ilgą ligos ir tyrimų/gydymo istoriją. Apie apnuodijimo stiprumą liudija nukritęs atrofavęsis kalės liežuvio galas.
Ilonai iš „SOS gyvūnai“ dėkoju radus globėjus mano šunims – pats tokių rast nesugebėjau, nors daug sykių skelbiausi ieškąs.
Šį laišką galite platinti visiems dėl mano situacijos Jums rašantiems.
Doc. dr. Eugenijus Paliokas
Papildome autoriaus paaiškinimą jo paties darytu reportažu „Mano kontrreportažas“: