Lietuvos Visuomenės Tarybos svetainės aktualiausių įvykių apžvalgininkas Kęstutis K.Urba pateikia trumpą vakar įvykusios Laisvosios rinkos instituto konferencijos „Ar galime padaryti daugiau vardan Lietuvos konkurencingumo?“ apžvalgą. Redaktorius.
„JUODOJI SKYLĖ“ MŪSŲ EKONOMIKOJE
Šiandien įvyko taip vadinamo „Laukinės Rinkos Instituto“ organizuota, jos prezidento Ž.Šilėno vesta konferencija[1] skambiu pavadinimu – „Ar galime padaryti daugiau vardan Lietuvos konkurencingumo?“. Deja, jos pagrindiniai pranešėjai ir diskutantai bei vedėjas, nors ir pateikė dalinių racionalių siūlymų ir begalę savigyros, tačiau parodė absoliučią nekompetenciją, nesuvokdami, kas žlugdo mūsų valstybės konkurencingumą.
Būtent, didžiųjų prekybos tinklų kartelinio pobūdžio oligopolis – „pemkiamonopolis“, kuris vieningai pakelia kainas, kai tik valdžia atlieka eilinių socialinių gerovių piniginį teikimą, yra, nelyg, juoda skylė mūsų visatoje – visuomenėje, kuri susiurbia ir taip apgailėtinus finansinius mūsų žmonių per valdžią teikiamus resursus. Juk ne veltui, būtent, Lietuvoje yra pati aukščiausia infliacija visoje ES.
Beje, premjeras S.Skvernelis teigia, kad darbo užmokestis augs 10 proc., infliacija tėra 4 proc., todėl, prisiminus tą filmą, belieka perfrazuoti jo frazę „liudi bagdada spite spokojno“ (rus. Bagdado žmonės, miegokite ramiai), nors, kaip sakoma, Hanibalas jau už vartų.
Teisybė, kaip visada, slypi detalėse. Ne taip jau senokai, pvz. brokolis kainavo 1-1.5 lt, o dabar „tik“ 0.99 euro. Nekalbu apie kitų būtiniausių maisto produktų – pieno, duonos, mėsos gaminių brangimą. Šviežių bulvių kaina turguje -0.8 euro irgi daug ką sako sausros fone. Bėda, kad premjeras S.Skvernelis vadovaujasi užvidurkintomis charakteristikomis, kurios nutyli, kaip niveliuoja infliaciją – pinga dėl perprodukcijos buitinė technika ar prabangos prekės – kailiai ir pan., kurių niekada neįpirks vargingoji mūsų visuomenės dalis – apie milijonas dėl vienų ar kitų priežasčių dar nesugebėjusių pasprukti į emigraciją tautiečių. Šios kategorijos žmonės viską, kas atlieka nuo komunalinių išlaidų, išleidžia maistui, todėl mokestinė pseudoreforma su tarnautojų algų kėlimu, kuri daugiau gaunantiems kur kas daugiau prideda ir dar labiau didina pajamų nelygybę, o nuo 2019 m. sausio 1d. populistiškai pabarstys šiek tiek eurų varguoliams dar ir NPD – neapmokestinamų pajamų dydžio pakėlimu, tačiau sudarys milijardinės eilės „skylę“ biudžete nei kiek, apart, laikino pagerėjimo iliuzijos varguolių situacijos nepakeis. Netaps šilčiau ir pensininkams, kadangi jie ir visas šis milijonas gyventojų pirks tas pačias prekes tik aukštesnėmis kainomis. Todėl reliatyvi apyvarta, nuo kurios suklaidintas premjeras tikisi surinkti gerokai į biudžetą PVM – pridėtinės vertės mokesčio, bemaž, nepadidės.
Gi vidutiniokai gavę šiek tiek daugiau pinigėlių juos leis turizmui Viduržemio jūros pakrantėje, Skandinavijoje, Vidurio Europoje ar dar tolesniuose egzotiškuose kraštuose. Pasipelnys turus organizuojančios firmelės, kurios sumokės daugiau mokesčių, užsienio aviacijos kompanijos, tačiau mūsų piliečiai tuo pačiu išveš savus pinigus į užsienį. Ryškiai pralobs Lietuvoje tik stambiausias pajamas gaunantys magnatai – latifundininkai, kuriuos tenkina SODROS lubų įvedimas.
Kaip visa tai atsilieps konkurencingumui? Emigracija ir mažas gimstamumas kasmet apie 30 tūkstančių sumažina Lietuvos gyventojų kiekį. Pajutę naują kainų šuolį, sparnus toliau kels vargingieji, todėl tikėtis permainų vidaus vartojime, kuris, kaip rodo „Lietuvos banko“ Ekonomikos ir finansų stabilumo departamento vadovo Gedimino Šimkaus duomenys, tolygiai dėl demografinių priežasčių mažėja, negalima. Kaip tai atsilieps mūsų įmonėms ir viešajam sektoriui? Ne taip senokai darbo jėgos tekamumas – asmens vidutinė darbo trukmė vienoje vietoje buvo katastrofiškas – tik 2.5 metų, nors šiuo metu, turbūt, yra geresnis. Minėti veiksniai toliau blogins dirbančiųjų/išlaikytinių santykį Lietuvos valstybėje, o ir perkvalifikavimui – vykstančiam laisvų darbo vietų užpildymui Baltarusijos ir Ukrainos piliečiais įmonės turės skirti daugiau dėmesio, o tuo pačiu ir mažės jų bei viso gamybinio bei paslaugų sektoriaus konkurencingumas. Išaugusių kainų bei algų santykiu tikrai nesidžiaugs ir mokytojai bei gydytojai, todėl ir šiuose sektoriuose bus ryškūs tolesnės erozijos požymiai.
Ilgą laiką Lietuvos prekių konkurencingumas bendroje rinkoje laikėsi ant išnaudojamos pigios darbo jėgos, juolab prekių ir paslaugų savikainą itin didino monopolinės GAZPROM ir kitų energetinių gigantų diktuotos monopolinės, pvz. aukščiausios visoje ES dujų kainos.
Tačiau nei Ž.Šilėnas, nei Finansų viceministrė M.Tuskienė, nei premjero patarėjas “ikanomikai“ L.Savickas, nei Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas V.Poderys, nei Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė E.Radišauskienė, toliau kartojusi tą pasakaitę, kad „socialinis modelis sukurs 85 tūkst. naujų darbo vietų“, nors kelinti metai biržoje registruotų bedarbių kiekis yra stabilus – apie 100 tūkst. darbingo amžiaus žmonių ir apie 60 tūkst. studentų bei pensininkų, ieškančių darbo, šių esminių dalykų – kainų šėlsmo, „evakuacinio“ darbo jėgos migravimo iš gamybinių, paslaugų bei viešojo sektorių, energetikos kainų perspektyvos ir gaminių bei paslaugų savikainos, kurie itin svarbūs konkurencingumą apsprendžiantys veiksniai, iš vis neminėjo. Viskas sukosi apie naujų investicijų pritraukimą ( – čia gerai pasirodė Ūkio viceministras M.Skuodis, numatęs dar lengvinti naujų verslų registravimą ir įsikūrimą), inovacinę politiką, bet ne apie konkrečius 60 tūkst. bedarbių kaimo vietovėse bei 40 tūkst. miestuose (pusė jų yra socialiai degradavę asmenys). Valdžiažmogių mėgstama girtis, kad „pritraukėme investicijas, sukūrėme 3-4 tūkst. naujų darbo vietų“, tačiau, kad per pusmetį bankrutavo 1-1.5 tūkst. įmonių –kukliai nutylima. Kas darysis su BVP/valstybės skola, „driokstelėjus“ naujai eilinei krizei su mūsų atvira ekonomika bei dirbančiųjų/išlaikytinių santykiu ir užsienio prekybos balansu – nekomentuosiu. Tik pastebėsiu, kad veik visiems aukščiau išvardintiems pareigūnams ir kitiems, žongliravusiems gausiu įvairiausių išrastų indeksų margumu, trūksta elementaraus sisteminio mąstymo bei gerovės valstybės pagrindinių gerbūvio rodiklių[2] ir jos ekonomikos įverčių[3] visumos žinojimo – spragos išsilavinime. Stinga savos nuomonės, kalbama nuvalkiotais štampais ir lozungais, kurie kaip vėžys yra pagraužę mūsų labai jau vidutinio lygio valdininkiją ar nepriklausomų institutų auksaburnius. Tiesos momentas slypi rodikliniuose skaičiuose ir jų prognozėse, tačiau tam reikia įtemptai dirbti, o, negalint įveikti uždavinių sunkumų, būtina dalintis atsakomybe – pasitelkti mokslo pajėgumus. Tačiau, kas paneigtų, kad juodoji mūsų ekonomikos skylė, o panašių yra ir perdirbimo sektoriuose (pvz.pienininkystėje), jau nesusiurbė ir vardintų pareigūnų, kurie nesugeba suskaičiuoti „trijų keturių ėjimų į damkes“ galimybės, mentalumo bei nepavertė jų pigiomis marionetėmis beprasmiškame spektaklyje?
[1] https://www.llri.lt/naujienos/konferencija-ar-galime-padaryti-daugiau-vardan-lietuvos-konkurencingumo/lrinka
[2] (BVP, GINI, užimtumas, – nusikalstamumas, gamtinės, urbanistinės, informacinės aplinkos kokybė, sveikatingumas, ilgaamžiškumas, aprūpinimas būstu, dirbančiųjų/išlaikomųjų santykis…)
[3] BVP, UŽIMTUMAS, INFLIACIJA, INVESTICIJOS, INOVACIJOS, DARBO NAŠUMAS IR KOKYBĖ, KONKURENCINGUMAS, UŽSIENIO PREKYBOS BALANSAS, DIRBANČIŲJŲ/IŠLAIKYTINIŲ SANTYKIS, MIGRACIJA, GINI KOEFICIENTAS, ŠEIMOS EKONOMINĖ PADĖTIS, VALSTYBĖS SKOLOS/BVP SANTYKIS, VALSTYBĖS IR SAVIVALDOS BIUDŽETO DYDŽIAI, VALSTYBĖS TURTAS IR IŠTEKLIAI, ENERGETINIS TVARUMAS BEI PATIKIMUMAS…
Kęstutis K.Urba