Š.m. rugpjūčio 4d. sukako metai, kaip mirė Docentas Algirdas Šukys. Laimingi tie, kas jį pažinojo, kas turėjo galimybę paklausyti jo Baltųjų minčių, daugiausia visuomet persmelktų pergyvenimu dėl savo Tautos ir Valstybės. Tai nebuvo aklas taip vadinamas šiandien „patriotas“, o šviesus, išmintingas pranašas savo Tautai. Ne veltui jis tapo Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto nariu, gaila nesulaukė Lietuvos Visuomenės Tarybos įkūrimo, tačiau jo mintys, gerokai prieš dešimt metų išsakytos, tinka ne tik jai bet ir visai Lietuvos visuomenei. Aldas Mačiulis
Ištrauka iš A.Šukio autobiografinio pasakojimo
„Gulago voratinklyje„
- Gyvenimas nėra toks, kokio norėta.
Vietoj epilogo.
O tas gyvenimas kol kas dar nėra toks, kokio norėta, dėl kurio buvo kovota Atgimimo metais, dėl kurio lietas Lietuvos žmonių kraujas pokario metais, po to – ir 1991-siais metais.
Jei nebus pakeistas Lietuvos ir jos visuomenės „evoliucijos scenarijus“, tai mūsų laukia nepavydėtina ateitis. Nesugebėję ne tik pagausinti, bet net ir išsaugoti turėtų materialinių ir dvasinių vertybių, sugriovę savo pramonę, dar labiau nuskurdinę savo kaimą, įklimpę į didžiules ir sparčiai augančias užsienio ir vidaus skolas, kurias mūsų vaikams ir vaikaičiams, jau nebeturintiems, ką parduoti, išskyrus savo fizinę jėgą, bus labai sunku grąžinti, mes tapsime eiline „bananine respublika“, kurioje karaliaus galingos užsienio firmos ir grupelė vietinio „elito“, o visi likusieji bus pigi darbo jėga, maitinama atliekomis nuo „ponų “ stalo.
Argi nesupranta dabartiniai mūsų „ponai“, kad nerasdami lėšų, reikalingų daugiau nei dviems dešimtims tūkstančių vaikų, kurie būdami mokyklinio amžiaus, dabar valkatauja, elgetauja bei rausiasi sąvartynuose, jog šie susėstų į mokykliniu suolus, jie augina būsimųjų nusikaltėlių armiją, ir kad kova su ta armija, bei jos išlaikymas kalėjimuose kainuos daug daugiau, negu dabar reikėtų tų vaikų mokymui? Argi nesupranta mūsų „valdžios vyrai“, kad tie vaikai, tapę suaugusiais, keršys juos nuskriaudusiai visuomenei ir darys nusikaltimus ne tik dėl skurdo, bet ir iš „idėjos“: Kaip jūs su mumis, taip ir mes jums!“
Nejaugi mūsų tauta nusipelnė tik tokios ateities?
Vis dėlto aš, buvęs tremtinys, praėjęs ilgą ir nelengvą gyvenimo kelią ir, atrodo, ne visai palūžęs jame, noriu tikėti, kad ir visa mūsų tauta vis dėlto nepalūš ir dar pajėgs atsistoti ant kojų. Prisimindamas ilgą ir nelengvą Lietuvos istoriją, didžiuodamasis tuo, kad nepaisant visų sunkumų, visų pavergimų ir priespaudų, mūsų tauta vis dėlto neišnyko iš Europos žemėlapio, ir po visokių pavergimų kiekvieną kartą sugebėdavo pakilti naujam gyvenimui, aš tikiu, jog ir šį kartą, laikui bėgant, ji sugebės vėl pakilti, išbrisdama iš to liūno, į kurį ją nugramzdino svetimieji, o po to – ir savieji. Tikiu, kad grūdai pamažu atsisijos nuo pelų ir ateis toks laikas, kai mūsų visuomenės dauguma supras ir pareikalaus, jog jos išsirenkamieji vadovai būtinai privalo atsakyti už savo sprendimų ir veiksmų pasekmes. Tuomet taps nebeįmanoma vadovauti „užrištomis akimis“, žiūrint tik siaurų grupinių ar savo asmeninių interesų bei užgaidų, pridaryti daugybę klaidų, besiribojančių su nusikaltimais, ir „garbingai“ išeiti į „užtarnautą poilsį“, gaunant keliolika kartų didesnę valstybinę pensiją negu visą amžių sunkiai dirbusi kaimo močiutė, ne tik sugebėjusi auginti duoną mums visiems, bet ir užauginusi dorus vaikus – Lietuvos piliečius ir jos gynėjus. Atsiradus asmeninei politikų atsakomybei už savo veiklos pasekmes, taps pavojinga veržtis prie „valdžios lovio“, neturint ką „duoti“, o svajojant tik „gauti“. O tai reikš, kad prie valdžios vairo stos ir stovės tik tie, kurie bus verti ir sugebės efektyviai ir dorai vykdyti savo pareigas.
O kad toks laikas ateitų greičiau, kiekvienas iš mūsų privalo kiek galima daugiau prisidėti prie mūsų visuomenės pilietiškumo ugdymo. Prie to, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas suprastų, jog ne tik kiti, bet ir jis pats yra asmeniškai atsakingas už tai, kaip klostosi gyvenimas mūsų Lietuvoje.
Aš – irgi Lietuvos pilietis, ir suprasdamas savo politinę pareigą, stengiuosi artinti tą laiką, kada gyvenimas Lietuvoje pradės gerėti. Ir manau, kad savo darbu prie to prisidedu.
Dabar aš stengiuosi, kad per tą laiką, kiek man dar liko gyventi, suspėčiau apibendrinti susikaupusią mano archyvuose medžiagą ir paruošti „Matematinės sistemotyros“, „Operacijų tyrimo“ ir „Vadybos teorijos“ bei „Sudėtingų sistemų ir sisteminio modeliavimo ir projektavimo“ kursų vadovėlius. Todėl tenka branginti kiekvieną valandą, ir todėl aš apsiriboju tik tokiu nelabai ilgu savo gyvenimo aprašymu, praleisdamas labai daug įdomių ir, man atrodo, svarbių dalykų.
Baigdamas pažymėsiu, kad turiu tris sūnus: Vytautą, Gediminą ir Mindaugą. Pirmieji du – jau suaugę ir turi savo šeimas, o Mindaugas – dar tik aštuntos klasės mokinukas*, besimokantis Žemynos gimnazijoje, kurioje dirba ir mano žmona Daiva.
Aš tebedirbu Vilniaus universitete. Neseniai dirbau dar ir Statistikos departamente, bet po to, kai žurnalo redakcijos prašymu ir Statistikos departamento vadovybės pavedimu parašiau žurnalui „Lietuvos ūkis“ daugiau nei 10 puslapių mašinraščio straipsnį „Naujausių informacinių technologijų, statistinės informacijos sisteminės analizės ir matematinio modeliavimo taikymų valstybės ir firmų valdymo tobulinime galimybės“, kuriame išdrįsau šiek tiek pakritikuoti mūsų Vyriausybės vykdomą politiką, su valdiškomis pareigomis Statistikos departamente teko atsisveikinti. Nieko nuostabaus – valdininkai turi būti „lojalūs“ ir rašyti tik tai, kas patinka ir malonu „valdžios ausiai“, vengdami „nepatogių“ klausimų nagrinėjimo. Dabar – ne bolševikmetis, į kalėjimus už laisvesnę mintį nesodinama, tačiau egzistuoja „humaniškesnės“ priemonės – „ekonominiai svertai“. O jų panaudojimui pretekstą visada galima surasti. Pavyzdžiui, „lėšų taupymas“ biurokratiniam aparatui, „pensijinis amžius“ ir pan.: „nepageidautinus“ galima atleisti, o už „sutaupytas“ taupymo vajaus metu lėšas atlyginimus „saviems“ galima ir padidinti, o po kurio laiko vietoj vieno buvusio nepakankamai lojalaus priimti jau kelis „savus“ ir, žinoma, „lojalius“.
Reikėtų pažymėti, kad ir pas mus, eilinius piliečius, sovietmečiu išsiugdytas baimės ir „vidinio cenzoriaus“ jausmas dar gana stiprus, nors fizinės bausmės už tiesos žodį jau nebegresia. Pavyzdžiui, net Lietuvos matematikų draugijos leidinyje buvo atsisakyta spausdinti mano pranešimo tos Draugijos konferencijoje pagrindu parašytą straipsnį apie imitacinio modeliavimo taikymą įvairių hipotezių tikrinime, nes šešiuose mašinraščio puslapiuose su daugybe formulių buvo rastos kelios eilutės apie tai, kad aukšti Lietuvos pareigūnai nesugebėjo (ar nepanoro) pasinaudoti ekonominių ir socialinių procesų imitacinio modeliavimo rezultatais ir todėl pasirinko ne pačius geriausius sprendimus.
Matyt, dar negreit mūsų tautos paprasti žmonės taps aktyviais ir atsakingais piliečiais, sugebančiais pareikalauti atsiskaitomybės ir atsakomybės iš savo išsirinktųjų vadovų, sugebėjusių pastatyti save virš visos tautos ir priversti ją tarnauti siaurai „elitinei“ grupelei, jei net nemaža dalis mūsų inteligentijos, saugodama savo „šiltas vieteles“, tokias piliečiais dar netapo ir tapti prisibijo.
Tokie pataikūnai, stengdamiesi nepakenkti savo ir savo šeimų gerbūviui ar net pagerinti jį bet kokia kaina, daro labai didelę žalą visai visuomenei. Juk jei nebūtų tokių bestuburių padlaižių arba jei jų būtų labai mažai, ar ilgai galėtų išsilaikyti valdžioje koks nors diktatorius ar diktatorėlis, kokia nors apgavikų, demagogų bei sukčių gauja, kokius turtus ir kokius ginklus jos nariai beturėtų? Juk tokių, drebančių tik dėl savo kailio ir dėl savo gerbūvio, parankinių rankomis ir vykdoma dauguma nusikaltimų, susidorojama su padoresniais žmonėmis, išdrįsusiais pasipriešinti melui, smurtui, savanaudiškam ir grobuoniškam „vadukų“ elgesiui.
Jų buvo ir bus visais laikais, ir tik todėl blogis gali klestėti ne tik trumpomis akimirkomis, bet ir gana ilgais laiko intervalais. Ar ne apie juos, apsukrius karjeristus, su kartėliu rašė mūsų tautos dainius Maironis eilėraštyje „Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo…“? Ar ne apie juos, o kartu ir apie mus visus, galvojo Lietuvos žadintojas ir himno autorius V.Kudirka, kviesdamas neparsiduoti dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, linkėdamas, kad tik šviesa ir tiesa telydėtų mūsų žingsnius?
Taigi, tokie parsiduodantys padlaižūnai ne tik niekingi, bet ir labai žalingi bei pavojingi. Žinoma, ne mažiau niekingi, žalingi ir pavojingi tie „vadai“ ir „vadukai“, kurie toleruoja tokių padlaižių buvimą ir net skatina jų atsiradimą ir daugėjimą, nes puikiai žino, kad tik jų dėka gali išsilaikyti „valdžioje“.
Ir jei mūsų tauta, išsilaisvinusi iš tautinio pavergimo ir atkūrusi nepriklausomą valstybę, nori pasiekti šalies ekonominį ir kultūrinį gerbūvį, ji turi išmokti matyti ir sakyti tiesą, kokia skaudi ar net pavojinga ji bebūtų, išmokti daryti iš tos tiesos išplaukiančias išvadas ir reikalauti iš kiekvieno piliečio nepriklausomai nuo to, kokį postą jis beužimtų, jog šis dorai atliktų savo pilietines pareigas, žinodamas, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už viską, kas vyksta aplink mus ir su mumis.
O karti tiesa kol kas yra tokia, kad mes per ką tik pasibaigusį pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį visuomenės ekonominio ir kultūrinio lygio kėlimo srityje padarėme žymiai mažiau net lyginant su tuo, ką sugebėdavo padaryti net labai jau neefektyvi sovietinė sistema.
Man, pragyvenusiam Sibire apie keturias dešimtis metų, yra su kuo lyginti. Tas pats Barnaulas, kuris karo ir pirmaisiais pokario metais gyveno pusbadžiu, lindėdamas žeminėse ir blakių pilnuose barakuose, mažiau kaip per dešimtį Chruščiovo „atšilimo“ metų persikėlė iš jų į kuklius, bet vis dėlto turinčius visus elementarius komunalinius patogumus butus, ir jau niekas nebesirausė šiukšlynuose, ieškodamas išmesto butelio ar skuduro (kaip tai daroma šiandien pas mus Lietuvoje).O kiek per tą laiką buvo pristeigta gamyklų, ligoninių, vaikų darželių, bibliotekų, mokyklų, tame skaičiuje ir aukštųjų! O juk visiems tiems dalykams buvo skiriama ne taip jau daug lėšų, nes beveik visa Sovietų Sąjunga dirbo karinei pramonei bei užsienio komunistinių režimų bei judėjimų palaikymui.
Prasidėjus Atgimimui ir atgavus nepriklausomybę, aš labai tikėjau, kad darbšti ir išsilaisvinusi mūsų tauta sugebės dirbti žymiai geriau negu dirbo okupacijos sąlygomis ir pasieks visose srityse nepalyginamai daugiau.
Ir man, buvusiam tremtiniui, labai skauda širdį, kai aš matau, kad mūsų valstybės ekonomika ir kultūra per praėjusį dešimtmetį ne tik nepakilo, bet ir nusmuko ir vis dar smunka.
Nors mūsų valdžia ir mėgsta papostringauti apie vis gerėjantį gyvenimą, bet, matyt, jis gerėja ne visiems ir labai nevienodai, nes nemaža dalis mūsų jaunimo „balsuoja kojomis“ prieš šį teiginį. Mano kartos žmonės buvo prievarta tremiami į Rytus ir bėgo nuo smurto į Vakarus, o dabar mes tremiamės patys. Kuo atsilieps mūsų negausiai tautai šis neeilinis protų ir darbo jėgos nutekėjimas?
Kas bus, kai ištarnavę savo laiką, pradės griūti ištisi rajonai sovietmečiu statytų daugiabučių? Ar sugebės juose gyvenantys paprasti žmogeliai įsigyti naujus būstus, kai nemaža dalis dabar vos suveda galus su galais ir neretai net nesugeba susimokėti už komunalines paslaugas? Dabar aplink Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos miestus dygsta ištaigingos pilaitės su baseinais ir soliariumais. Ar šalia pilaičių nepradės dygti lūšnynai – būdingi „bananinių respublikų“ atributai?
Kokia bus mūsų tautos ir mūsų valstybės ateitis, jei mes ir toliau smukdysime mokslą ir kultūrą, kaip smukdėme iki šiol, nesugebėdami pasodinti į mokyklų suolus daugiau nei dvidešimties tūkstančių mokyklinio amžiaus vaikų, nekalbant jau apie tai, kad aukštasis mokslas daugeliui tampa nebeprieinamas?
Argi mes, buvę tremtiniai ir laisvės gynėjai, sugebėję atsilaikyti prieš okupantus ir jausdami atsakomybę už Lietuvos ateitį, neturime tarti ryžtingą ir svarų žodį, kad taip toliau gyventi negalima ir neleistina? Tai padaryti – ir mūsų teisė ir mūsų pilietinė pareiga.
Tiesa, šis raginimas sau ir savo likimo broliams bei bendraminčiams yra jau gerokai pavėluotas ir todėl gali būti nepakankamai veiksmingas ar net neišgirstas. Jį – tą savo žodį – mes – buvę tremtiniai ir Laisvės gynėjai – privalėjome pasakyti žymiai anksčiau, dar tada, kai dar nebuvo išblėsęs okupacinės priespaudos metais ilgai kaupęsis ir Atgimimo Sąjūdžio pažadintas mūsų visuomenės pilietinis aktyvumas, kada mūsų visuomenė buvo tapusi labai nepakanti bet kuriai neteisybei ir labai imli progresyvioms idėjoms, entuziastingai jas palaikė, labai noriai ir masiškai dalyvaudama Sąjūdžio renginiuose, nesavanaudiškai ir net pasiaukojančiai atlikdama visus jo vadovų pavedimus, jautriai ir atsakingai atsiliepdama į jų raginimus.
Tada, tarus reikalingą žodį, dar nebuvo sunku pasukti Lietuvos raidą teisingesniu ir efektyvesniu keliu. Tada Lietuva, turėdama tokį aukštą dvasinį potencialą, stebinusį net visko mačiusį pasaulį, ir besiklostant labai jai palankioms (istorijoje vargu ar bepasikartosiančioms) aplinkybėms, apie kurias aš 1991m. spalio 10d. savo laiške rašiau LR AT (Atkuriamojo Seimo) Pirmininkui prof. V. Landsbergiui ir LR Vyriausybės Pirmininkui p. G. Vagnoriui (to laiško kopiją galima rasti jau minėtame mano tinklalapyje), tikrai galėjo pabandyti tapti „Šiaurės Atėnais“, tardama naują žodį ne tik sau, bet ir pasauliui. Ir tas žodis tada tikrai buvo reikalingas ir dar tebėra reikalingas dabar, nes visuomenės dvasia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje sunkiai serga. Ir ta sunki liga, atrodo, vis gilėja.
Tačiau, deja, tas žodis ne tik pasauliui, bet ir mūsų mažytei Lietuvai nebuvo pasakytas taip, kad būtų išgirstas, visuomenės teisingai suprastas ir palaikytas. Todėl Lietuva buvo nuvesta ne „Šiaurės Atėnų“ link, o tradiciniu eilinės „bananų respublikos“ kūrimo keliu.
Kodėl tas (galbūt galėjęs tapti lemtingu) žodis nebuvo tartas reikiamu laiku ir reikiamu tonu?
Matyt, todėl, kad tuomet mes, buvę tremtiniai ir Laisvės gynėjai, kartu su didžiąja visuomenės dalimi, būdami euforijos būsenoje, dar labai (ir, matyt, net per daug) pasitikėjome Sąjūdžio vedliais, tapusiais atsikuriančios valstybės vadovais, ir nepastebėjome, jog jų tarpe jau suspėjo atsirasti apsukrių saldžialiežuvių karjeristų, sugebėjusių prisiplakti prie progresyvaus ir perspektyvaus judėjimo, neiškart supratome, jog kai kurie „vedliai“ jau suka keliu, kuris daugiau naudingas ne tiek Lietuvos žmonių daugumai, kiek asmeniškai jiems patiems ir jų artimiesiems bei turtingiems ir įtakingiems „vedlių“ globėjams, kurių netruko atsirasti ir Lietuvoje, ir užsieniuose.
Tai buvo pirmoji mūsų klaida, vėliau tapusi mūsų kalte, kuri neišpirkta iki šiol, ir visos mūsų visuomenės (išskyrus palyginti nedidelį sluoksnį sugebėjusių lengvai pralobti visų kitų sąskaita) nusivylimo priežastimi. Mes leidome pasikartoti Mykolo Karčiausko „Žvirgždės poemoje“ aprašytiems procesams, vedusiems ir atvedusiems prie išsigimimo, kuris, pasirodo, yra galimas esant bet kokiai santvarkai ir būtinai ateina, jei tik valdžia tampa nekontroliuojama ir praranda atsakomybės prieš visuomenę jausmą.
Po pirmosios klaidos sekė antroji, kai mes, pagaliau pastebėję ir pradėję suvokti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta nepageidautini dalykai, vis dar delsėme ir neiškart ryžomės pasipriešinti bręstančioms negerovėms, viešai ir garsiai prabildami apie jas, ryžtingai apeliuodami į plačiąją visuomenę, kuri tada dar buvo pakankamai vieninga ir todėl galinga.
Mes tuomet apsiribojome tik problemų aptarimais siaurame rate ir laiškais tuometiniams Lietuvos vadovams. Tačiau pastarieji mūsų neišgirdo ir, kaip vėliau paaiškėjo, net nenorėjo išgirsti. Dabar jau galėtume atsakyti ir į klausimą, kodėl nenorėjo, bet tada to dar nežinojome.
Net ir nesulaukę „valdžios vyrų“ dėmesio ir paaiškinimų bei atsakymų į mūsų dar nedrąsius klausimus, mes neiškart išdrįsome viešai prabilti apie augantį blogį. Mums tada atrodė, jog vieša mūsų kritika gali pakenkti mūsų dar tik atsikuriančiai valstybei, kovojančiai už savo egzistenciją su tuomet dar galingomis „jedinstvennikų“ bei galingų jų globėjų iš užsienio jėgomis, siekusiomis restauruoti griūvančią imperiją ir sužlugdyti mūsų pastangas ištrūkti iš okupanto gniaužtų.
Kai galų gale mes vis dėlto ryžomės viešai prabilti, buvo jau pavėluota: didelė dalis tų žmonių, kurie sudarė aktyviąją visuomenės dalį, buvo jau įsitraukusi į asmeninio verslo plėtotę bei asmeninės karjeros kūrimą ir nebeturėjo nei laiko, nei noro eikvoti energiją veiklai, tiesiogiai nesusijusiai su jų verslu bei karjera, o likusioji dalis, nors ir buvo skaitlinga, buvo jau žymiai pasyvesnė, o, be to, buvo dar ir meistriškai suskaldyta ir supriešinta. Ji neracionaliai eikvojo socialinės energijos likučius bevaisėms ir net žalingoms tarpusavio rietenoms, tapdama vis labiau nusivylusia, vis labiau viskam abejinga, o todėl – ir vis labiau pasyvia ir bejėge.
Ir šį kartą save pateisino senas, įvairių valdžių daug kartų išbandytas metodas „skaldyk ir valdyk“, suteikiantis galimybę organizuotai mažumai valdyti neorganizuotą daugumą, nesiskaitant su pastarosios norais ir valia. Tuo metodu mūsų „politinis elitas“ sėkmingai pasinaudojo ne vieną kartą ir naudojasi iki šiol.
Dabar tokią nusivylusią bei abejingą viskam, kas tiesiogiai nesusiję su atskiro individo nuosavu asmeniniu gyvenimu, visuomenę, pavirtusią neorganizuota ir pasimetusia minia, sunku pažadinti iš dvasinio letargo ir sutelkti į naują visuomeninį judėjimą, į naują Sąjūdį, kuris sugebėtų pratęsti pirmojo Sąjūdžio darbus, atlikdamas tai, ką pirmasis Sąjūdis nesuspėjo bei nesugebėjo atlikti.
Sunku todėl, kad mūsų visuomenė jau beveik iššvaistė tą dvasinį potencialą, kurį ji buvo sukaupusi ir kuriuo naudojosi pirmasis Sąjūdis. O naujas dvasinis potencialas kaupiasi labai lėtai, tik augant naujai kartai ir tik tada, kai susidaro sąlygos jam kauptis. Nepasakyčiau, kad mūsų valstybėje kokia nors organizuota jėga labai rūpinasi tokio potencialo ugdymu, bet galėčiau išvardinti nemažai veiksnių, kurie nesąmoningai (o kartais – ir sąmoningai) trukdo jo augimui ir kaupimuisi. Kad dvasinis potencialas augtų, žmogus turi pajusti poreikį susimąstyti ir turėti laiko apmąstymams. Ar daug laiko tokiems apmąstymams palieka mums (stichiškai susiklostęs, o gal ir specialiai primetamas) labai greitas ir vis greitėjantis gyvenimo tempas, ar sudaro tam sąlygas (stichiškai susiklosčiusi, o gal ir specialiai kuriama) mus supanti triukšminga aplinka. Ar vis spartėjančiais tempais auganti ir nepripažįstanti jokių apribojimų (nei turinio, nei formos, nei mastų atžvilgiu) pramogų industrija prisideda prie jaunosios kartos dvasinio potencialo ugdymo?
Mūsų visuomenės dvasinio potencialo, kuris Atgimimo Sąjūdžio laikais buvo stebėtinai didelis, nepakankamai racionalus panaudojimas ir net jo iššvaistymas (jo užteko tik tautiniam atgimimui ir prarastos nepriklausomybės atgavimui, bet jau pritrūko sprendžiant moralinio, kultūrinio, ir ekonominio atgimimo bei racionaliai veikiančios tikrai demokratinės valstybės sukūrimo uždavinius) – žymiai didesnis nuostolis ir žymiai didesnis nusikaltimas prieš tautą ir visą mūsų visuomenę negu neracionalus didžiulio valstybinio turto, kuris po nepriklausomybės atgavimo buvo atsidūręs mūsų valstybės valdžios rankose, panaudojimas ir net iššvaistymas bei žmonių indėlių ir didžiulio visuomeninio turto išgrobstymas. Materialines vertybes, efektyviai dirbant, galima atkurti per keletą ar keliolika metų, o dvasinio potencialo atkūrimui prireikia net kelių žmonijos kartų ir atitinkamų sąlygų, kuriose galėtų išaugti naujos dvasingos, kilnios ir aktyvios asmenybės, sugebančios pažadinti minią ir suteikti jai tokį impulsą, kurio dėka minia bent kai kuriam laikui taptų saviorganizuojančiasia visuomene, norinčia ir galinčia spręsti susikaupusias problemas.
Man atrodo, kad mūsų vadai ir „vadukai“ iki šiol dar pilnai nesuprato, kokį nusikaltimą mūsų tautai ir jos ateičiai jie padarė apgavę, materialiai ir dvasiškai apvogę ir nuvylę mūsų visuomenę, pavertę ją bedvase tik trumpalaikių malonumų trokštančia minia.
Kada ta minia susivoks, jog reikia naujo Atgimimo, visų pirma – Moralinio Atgimimo? Ir ar iš viso susivoks?
Ar dar suskambės V. Kudirkos laikų varpas: „Kelkite, kelkite, kelkite!“ Ir, jei suskambės, ar jo garsas bus išgirstas? Ar pakels jis mus į naują Sąjūdį?
O jis labai reikalingas. Ir reikalingas būtent dabar, kad sugebėtume racionaliai ir efektyviai pasinaudoti Europos Sąjungos mums suteikiamu šansu tapti ta Lietuva, dėl kurios ateities mes išdrįsome stoti prieš tankus.
Nedarykime dar vienos istorinės klaidos ir dar vieno nusikaltimo prieš savo tautos ateitį. Sugebėkime tinkamai pasinaudoti tuo šansu!
P.S. Ši ištrauka iš mano autobiografijos, pateiktos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, atsirado internete „Patrioto“ redaktoriaus Jono Jusaičio dėka. Jis patalpino šią ištrauką „Patrioto“ tinklalapyje, suskirstydamas jos tekstą į skyrelius ir suteikdamas pavadinimus tiems skyreliams ir visam tekstui.
Iš „Patrioto“ tinklalapio į mano tinklalapį šį tekstą, jį mano prašymu papildydamas ir pataisydamas, perkėlė mano buvęs studentas Šarūnas Leonas, iki šiol tvarkantis mano mokymo priemonių tekstus mano tinklalapyje.
Abiems jiems aš nuoširdžiai dėkoju už dėmesį ir pasišventėlišką darbą, tikėdamasis, kad šis darbas bus naudingas tiems, kuriems tai, ką teko patirti mano kartai, jau istorija. Istorija, kuri neturėtų pasikartoti, jei sugebėsime deramai iš jos pasimokyti.
Algirdas Šukys
* Tai buvo 2001 m. Dabar jis jau baigia Vilniaus licėjaus 12-ją klasę (A.Š. 2006 m.).