KAUNAS BUNDA IR VĖL?!
Buvo tokia nuskambėjusi prieš tris dešimtmečius antraštė Sąjūdžio spaudoje – „Kaunas bunda dabar“. Ją teko prisiminti, pamačius anšlagą Kauno Karininkų ramovėje, kur sekmadienį – 2018 m. gegužės 27 d. įvyko prof. Vyt.Radžvilo knygos –jo straipsnių rinkinio „Kiek kartų gali atgimti tauta?“, pristatymas. Trijų kartų atstovai –apie 120 susirinkusiųjų nesutilpo į karaliaus Mindaugo menę, todėl teko visiems persikelti į erdvesnę didžiąją salę, menančią ir tarpukario laikus su diktatoriaus Antano Smetonos karininkija bei „grietinėle“.
Susitikimas
Renginį pradėjo chemikas studentas Martynas Katelynas, paskaitęs brandų pranešimą, kurio pagrindinė mintis buvo, kad nežiūrint, jog mus jau trečias dešimtmetis valdo vienodos savo neoliberalia esme partijos, „Žalgirio“ krepšininkų pergalė prieš CASK parodė masinį susibūrusio jaunimo su trispalvėmis stebėti drauge entuziazmą ir patriotizmą, kuris teikia vilčių.
Prof.Vyt.Radžvilas kalbėjo tiesiai paprastai ir aiškiai. Žmonių bendrija apibrėžtoje teritorijoje su savo kalba, papročiais ir istorija tėra etnosas, o tauta ji virsta, kai sukuria politinę saviorganizaciją – valstybę. Su jos suvereniteto menkinimu prasidėjo ištautinimas, iškultūrinimas ir masinis milijoninis pasitraukimas. Tie, kurie sako, kad gyvename gerai, yra nesusipratėliai. „Aš pats gyvenu pagal esamus materialinius standartus gerai, bet kai kaimyno lange dingsta šviesa, man darosi blogai“ – pasidalino sielvartu profesorius. Dar prieš šimtmečius buvo įvardintas pagrindinis valstybės galios rodiklis – gyventojų didėjimo tendencija, o pas mus ji tragiška. Nyksta populiacija, nyksta stipriai nukraujasvusi valstybė ir su esamomis tendencijomis nunykti gali mūsų visa Tėvynė. Buvo susirinkusi garsioji Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri konstatavo, kad ji gali įeiti į istoriją kaip gerų norų ir blogų pasekmių komanda, todėl būtina valstybės ir tautos irimui bei ardymui mesti pirštinę. Nebūdami ES priešais, turime būti pasirengę jos žlugimui, nes didžiosios valstybės – Prancūzija, Vokietija, Italija „išplauks“, o mes esame dar ir metami į multikultūrinį emigracinį projektą, kuriame vietiniai tesudarys 40 proc. Sąjūdyje buvo išryškėję dvi priešingos linijos dėl Europos ateities – sovietijos analogo ES federacijos pavidale (Briuselio „liokajai“) ir tautinių valstybių sąjungos, o šiuo metu matome iš naujos galios centrų primestą mums pirmąjį, kuris veda į ES mirtį. Ši ateis visai be jokių katastrofinių apraiškų. Bus tyliai nuleista vėliava, todėl privalome būti pasiruošę reikiamu susiorganizavimu.
Kodėl Lietuvoje neįvyko liustracija, prof.Vyt.Radžvilas paaiškino taip: Lietuvos skirtumas nuo Latvijos ir Estijos buvo tame, kad ten, paskelbus nepriklausomybes, paleistais ir išformuotais buvo tiek komunistų partijos, tiek ir sąjūdžiai, o pas mus pirmoji momentaliai pakeitė iškabą bei, išsaugojusi savo ryšius, išsaugojo nomenklatūros valdžią. Panašiai, kaip mokslinio komunizmo ir ateizmo dėstytojai akimirksniu virtę politologais.
Nežiūrint to, Sąjūdžio patirtis prieš kovo 11-ą parodė, kad demokratėjimo sąlygomis ir, neturint daugumos parlamente, galima priversti valdžią paklusti tautos atstovų valiai, todėl ar verta susigundyti ėjimu į valdžią, jei Seime tegautume 10-15 vietų?
Į klausimą dėl persekiojimo buvo atsakyta, kad prieš pat Sąjūdį jam, dėstytojaujant Dailės Akademijoje, nevyniodavo žodžių į vatą, todėl jį išgelbėjo, būtent, Sąjūdžio atsiradimas, juolab jį griežtai auklėjęs tėvas buvo politinis kalinys. Bet tada paprasčiau buvo ta prasme, kad išmestas iš darbo galėjai tikėtis kokio nors apšvietėjo ar šlavėjo darbo, nes konstitucija draudė veltėdžiavimą. Dabar užtenka pakliūti į juodą sąrašą ir lieki „paraštėse“ ilgam laikui.
Viešus kalbėjimus užbaigė rašytojas Algimantas Rusteika, pakvietęs išlikti gyvais bei burtis. Tebevaikščiojančių „mirusiųjų“ kategorijas jis įvertino taip: „vatnykai“, „konservatnykai“, kuriems viskas kas nutiko sovietmečiu, buvo absoliučiai blogai, o dabar – absoliučiai gerai, bei „tokie, kokių reikia“ ir kurie, pakliuvę į valdžias, išlieka, būtent, tokiais. Visi kiti žmonės tebėra gyvi žmonės. Jų užsirašė į Kauno forumą, bene, apie tris dešimtis.
Du visuomenės pažangos projektai – prof.Vyt.Radžvilo ir šiuo metu koordinuojamas skulptoriaus A.Andziulio
Prieš keletą dienų mąsčiau, kad Lietuvai reikalingi veikėjai, kurie, būdami pakankamai išmintingi, nesiektų valdžios, bet, būtent jai ir visuomenei sugebėtų užduoti toną. Nudžiugau, perpratęs prof.V.Radžvilo siekį ieškoti tokių, bei juos burti prasmingai veiklai po Forumo vėliava. Ne savęs iškėlimui, o bendrojo gėrio kūrimui ir tautos išsaugojimui. Kitaip tariant, prof.V.Radžvilas bando ne tik sufleruoti, bet ir įkūnyti sąjūdmečiu mums išsakytą mintį, kad Kristaus idėja yra unikali tuo nuo kitų religijų, kad joje svarbiausia pasiaukojimas dėl kitų.
Ar susiburs kritinė masė tokių asmenų Lietuvoje, priklauso ir nuo pačios krikščionybės ar pasaulietinio humanizmo mentaliteto būklės, jos esamo potencialo bei šauklių, oratorių ir pamokslininkų gerąja prasme, tokių, kaip politinės filosofijos profesorius, gebėjimų uždegti bei, svarbiausia, organizuoti veiklą valstybės ir tautos išsaugojimui. Birželio 3d. susibūrimas Mokslų Akademijos salėje iš dalies ir duos atsakymą.
88-ųjų birželio 3d. ten pat, prof.Vyt.Landsbergio „ginklanešiu“ vėliau tapęs Artūras Skučas, pasakė, kad Lietuvoje maždaug kas trys dešimtmečiai įsikuria laisvinimosi sąjūdžiai, todėl mes savo organizacijai turime duoti ne Liaudies fronto, o sąjūdžio pavadinimą. Būdamas architektu, o tai neišvengiamai suponuoja konstruktyvią veiklą, jis pasiuntė į salę pasiruoštus kartono lakštus, ant kurių gausūs susirinkusieji susirašė į pirmas rėmimo grupes. Z.Vaišvila pasiūlė išrinkti iniciatyvinę grupę –salei vardinti žmones ir balsuoti. Taip gimė organizacija, atnešusi istorines permainas visam pasauliui. Ar, praėjus vėl trims dešimtmečiams, ūgtelės nauja visų sąjūdžių banga išsilaisvinimui – šį sykį nuo „savųjų“ bei apsisaugojimui nuo naujų praradimų, priklausys, būtent, nuo organizavimosi brandos, aiškių problemų sąvado ir tikslų įvardijimo, piliečių įsitraukimo bei atsakomybės naštos ir veiklos pasidalinimo.
Šia prasme anam persitvarkymo sąjūdžiui buvo ir sudėtingiau, ir lengviau. Represinės struktūros ir, padvelkus tuomet demokratizavimo vėjams, nenuleido akių, tačiau griauti buvo visada lengviau nei kurti. Dabar gi tektų valstybėje daug ką demontuoti, rekonstruoti.
Ar bus paveiki prof.V.Radžvilo deklaruojama tautos ir liaudies mitinginio oponavimo schema kaip veikimo metodas – parodys laikas. Sausio 16-os įvykiai parodė, kad gatvės stichijai sulaikyti priemonių Vilniuje ir kitur yra pakankamai, o referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, nors ir privertė valdžią skubiai dėlioti saugiklius, tebelaiko visuomenę nežinioje, kiek jau jos esame praradę. Paskutinis simptomas – kaimyninės Palenkės vaivadijos pieno ūkis kyla pas pietų kaimynus sparčiausiai ir „kaip ant mielių“, nes jie masiškai susipirkinėja Lazdijų ir Kalvarijos bei jau tolimesnių ūkių gyvulius, pašarus, techniką. Netruks ir dar daugiau žemės.
Mitinginės demokratijos schema gali būti ir pakankamai nepaveiki, kaip tai, beje, parodė sukelta kainų kritimo ir lūkesčių krizės tūkstantinė pieno gamintojų manifestacija Vilniuje 2016 m. pavasarį. Dvi dešimtys Pieno gamintojų asociacijos ir Žemės rūmų vadovų vizitų į vyriausybę tedavė dar ir iš ex-premjero Dr.Alg.Butkevičiaus prispirto J.K.Junkero „malonės“ tik trečdalį metų nuostolių dengimo, o paties pieno ūkio ir viso kaimo nykimo tendencijos tebeišliko katastrofiškai grėsmingos ir dabar.
Pats moralus atsisakymas valdžios siekimo – dalyvavimo rinkimuose, išliekant „nesusitepusiais“, yra gražus, tačiau vargu bau ar pakankamai rezultatyvus. Lietuvos forumas turi potencialą net laimėti rinkimus į Seimą, tačiau tam reikia bent keleto tokių kaip buvo sąjūdžio jaunieji konstruktoriai bei vedliai – bebaimiai, ryžtingi ir veiklūs. Kalbantys ir rašantys. Būtina pajusti, kad greta tautos šviesuomenės ir įvarytų į kampą nepritekliais patriotų yra ir liaudis, kurią į savo pusę patraukti tegalima kainų šėlsmo sutramdymu, pensijų, algų, šelpimo didumu. Antraip bus pasilikta dar viena inteligentų sekta. Tačiau, viskam tam bet kuriuo atveju būtina grandinėlė – VIZIJA, STRATEGIJA, PROGRAMA-REIKALINGIAUSIŲ ĮSTATYMŲ RINKINYS. Norint jį ant mitingų bangos „įnešti“ į Seimą, pirma tai būtina patiems sukurti, o „Lietuvos forumas“ tėra šiuo metu šūksniais iš po „kepurės“ –deklaracijomis, keletu portalų, fragmentinių straipsnelių ir keletu aktualių pareiškimų žinomas sambūris arba, kitaip tariant, gerų norų rinkinys ano sąjūdžio aide. Ar išsiplėtos iki skėtinės organizacijos – moralios be valdžios politikos šventovės ir gyvos tautos kūrybos akademijos, sunku atsakyti, betgi kelią nueina einantys.
Kitas visuomeninis judesys yra stebimas šiuo metu kauniečio skulptoriaus Antano Andziulio koordinuojamoje, jo bendraminčių Lietuvos pensininkų susivienijimo prezidentės M.Gedvilienės, dr.A.Šukio, doc.dr.E.Palioko ir kitų sumanytoje idėjoje suburti Lietuvos Visuomenės Tarybą, prisimenant legendinę šimtametę Lietuvos Tarybos istoriją. A.Andziulio judėjimo skirtumas nuo taip vadinamo prof.Vyt.Radžvilo “stiklo karoliukų“ yra ėjimas ne mitinginės manifestacinės demokratijos keliu, o esamų visuomeninių organizacijų apvienijimo ir mokslo potencialo „užtaiso“ , pavyzdžiui, per „Lietuvos mokslininkų sąjungą“ politikos terpėje sukūrimu. Tuo nurodant kelią, kuriuo reiktų visuomenei ir valstybei eiti. Šis projektas išgyvena visas tipiškas augimo ligas – pradinį entuziazmą, vidinę kovą dėl lyderystės, eroziją, tačiau, pradėjus veikti svetainei – įgijus „ruporėlį“ ir sulaukus mokslininkų supratimo, indėlio bei balso, visuomenės tarybos idėja gali irgi įgyti pagreitį.
Sunkumus valstybės ir visuomenės projektavime abiem atvejais sudarys ši aplinkybė – esamų visuomenės dvasinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių procesų sudėtingas identifikuojamumas bei prognozuojamumas, kaip ir valstybės valdymo bei savivaldos efektyvumo bendrojo gėrio didinimui probleminės aprėptys besirutuliojančios apie 14-os ministerijų bei tiek pat Seimo komitetų (plius vienas) kompetencijas – įstatymdavystės ir pinigų srautų chaoso bei totalaus visuomenės mulkinimo per pagrindines žiniasklaidos priemones aplinkoje.
Prof.Vyt.Radžvilas, deklaravęs liberalios laisvos minties ir dvasios svarbą bei davęs suprasti, kad manifestacijos turėtų duoti žalią šviesą tiek prof.R.Lazutkos socialinėms reformoms, tiek ir prof.R.Kuodžio mokestinei politikai, ne tik parodė savo pažiūrų ir politinės filosofijos evoliucionavimą iki ekonominių-socialinių realijų bei tuo pačiu išskirtinį brandumą, bet tuo save pozicionavo kaip krikščioniško demokratinio kairiojo laisvės centristo tribūną su sveika euroskepticizmo nuostata. Stiprus oratorius, nesusitepęs valdžios pagundomis ir turintis autoritetą žmonėse, su ištikimų auklėtinių- jaunuomenės būriu gali nemažai nuveikti, jei jie visi papildys savo arsenalą ar perims A.Andziulio judėjimo perspektyvinį vizionieriškumą – kritiško moksliškumo reikšmės visuomenės minčiai svarbą.
Juk, jei prie puikiai išmanančio įvairias socialinės politikos sistemas bei jų subtilumus prof.R.Lazutkos mokymo pridurti naują „žaliąją“ užimtumo politiką, o prof.R.Kuodžio metafizinį mokesčių didumo „gyvulių ūkiui“ siūlymą „laimės ekonomikoje“, kuri tėra gerovės daugumai valstybės tvarumo laike išraiška, revizuoti adaptyviu dialektiniu požiūriu, sakančiu, kad “turčių“ apmokesdinimą tikslingiausia įvedinėti ekonominio pakilimo fazėje, bet pasirodžius pirmiems eilinės krizės požymiams būtina – „atleisti vadžias“ ir gelbėti verslą mokesčių mažinimu, o socialinę sferą dengti kuo pigesnėmis paskolomis, kad ir iš TVF, ir bent jau visa tai realizuoti Lietuvos forumo siekiuose Lietuvos valstybėje, tai ji turės išlikimo perspektyvą.
Kauno forumo pavyzdžiu beliktų pastebėti, kad šiuo metu „vadžios“ – užsirašiusiųjų kontaktai ir jų organizavimo naujiems viešiems disputams galimybė ten yra rašytojo A.Rusteikos rankose. Gero vėjo visiems sumanymams!
Kęstutis K.Urba