Kaip bebūtų, birželio 3-iąją visi 1988-ais metais jau buvę sąmoningais dar tuometinės Lietuvos TSR piliečiais gali nuoširdžiai pasveikinti vieni kitus. Niekas nežinojo, kad taip išeis. Tada mes džiaugėmės daugelis pirmą kartą gyvenime pamatę tarpukario Lietuvos valstybinę vėliavą, dabartinę trispalvę, nevaržomai naudojamus tiek spaudoje, tiek plakatuose Gedimino stulpus, be abejo, Vytį, šuoliuojantį raudoname šilkiniame audekle. O jau ką kalbėti apie Tautiškąją giesmę, kurią, kaip didžiausią paslaptį, tebuvome girdėję giedant ypatingomis progomis, tokiomis kaip Vasario 16-oji, siauruose šeimų rateliuose. Visą tai mes atgavome staigiai, kaip, atrodo, iš niekur atslinkus galingai jūros bangai. Kaip mes klausėmės pačių netikėčiausių kalbų 1988-ųjų liepos mėnesį Vilniaus Vingio parke. Jos skambėjo ausiai šimteriopai įspūdingiau, kaip didingos chorinės dainos įvairiausių švenčių metu. Mokėjo tada kalbėti Sąjūdžio lyderiai ir uždegti. Paskui netikėtai iš už Operos ir baleto teatro uždangos išniręs dar vienas lyderis, berods per pirmąjį po karo oficialų Vasario 16-osios minėjimą, ir, netikėtai pareiškęs, kad Sąjūdis sieks pilnos Lietuvos nepriklausomybės, visus tiesiog įvarė į ekstazę. Ir taip atsitiko 1990-ųjų kovo 11-ąją dieną. Sąjūdis savo misiją įvykdė, deja, 1991-ųjų metų sausio 13-ąją buvo sušaudytas kaip mauras, atlikęs savo darbą…
Pasaulinio finansinio kapitalizmo uragano įsiveržimas į Lietuvą, žinome, daugeliui vyresnės kartos žmonių paliko neišdildomus įspūdžius. Prekyba didžiausiuose Lenkijos miestų stadionuose, kelionės po egzotiškiausius turgus ir turgelius turėjo savotiško avantiūristiško žavesio. Nekalbant jau apie tuos, kurie užsiėmė dar didesnio mąsto operacijomis. Ten jau ir filmų kūrėjų žvilgsniai nenustotų stebėtis. Taip ir sulaukėme šių dienų, kada, atrodo, padarėme viską geriausiai, ką galėjome padaryti, pastatėme žvilgančias parduotuves, kadaise žavėjusias keliautojus po Vakarų šalis, didžiausius logistikos sandėlius, kompiuterizavome visas gyvenimo sferas, pradedant verslo gigantais, baigiant paprasčiausiais vaikų darželiais, visi, kas netingėjo, įsigijome automobilius ir vis tiek kažkas pasidarė negerai. Pamatėme, kad nebegalime taip, kaip dar buvo prieš 30-t metų, palyginti lengvai įsigyti būsto, apmokėti komunalinius mokesčius, susimokėti už maistą, gauti kokybišką gydymą, pasitaisyti dantis!!! Daugelis praradome darbus kartu su klestėjusiomis gamyklomis, buvome išstumti iš savo kaimų, nes ten irgi įsivyravo kapitalistiniai, sukoncentruoti mažumos rankose žemės ūkio gamybiniai santykiai. Mūsų valstybės gamtiniais, žmogiškaisiais, intelektualiniais resursais ėmė naudotis, kas tik netingi visame pasaulyje, išskyrus mus pačius. Tokie patys jauni žmonės, kokiais mes esame užfiksuoti 1988-ųjų nuotraukose, tik jau be tokio entuziazmo akyse, koks buvo mūsiškėse, stovint Baltijos kelyje, pasirinko greitąsias Orlaivių trasas.
Ir tik mūsų ryžtas, vienybė bei tikėjimas savo jėgomis gali mus išgelbėti! Tikėkime tuo!
Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinis komitetas