Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
KGB prieš Lietuvos persitvarkymo sąjūdį
Nors sovietinis režimas po 1985 m. skelbė pertvarkos, demokratizacijos ir viešumo šūkius, tačiau realūs veiksmai parodė, kad jo suvokimas apie demokratiją ir viešumą yra savotiškas, turintis ribas, kurias peržengus valdžia tampa griežta ir kategoriška. Buvo aišku, kad nepriklausomybė režimui yra tabu, tad kai atvirai pradėta kalbėti apie nepriklausomybę, jis tapo kategoriškas ir bekompromisis, buvo dedamos visos pastangos, naudojamos įvairios priemonės kovojant su asmenimis, organizacijomis, siekiančiomis atgauti nepriklausomybę. Sąjūdis susilaukė didesnio spaudimo iš valdžios, kai pradėjo atviriau kalbėti apie nepriklausomybę. Ir šios kovos priešaky svarbiausia Maskvos atrama Lietuvoje tampa būtent KGB.
Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje M. Gorbačiovo inicijuotos reformos nepaveikė KGB, nors viešai buvo deklaruojama apie demokratizaciją bei viešumą viduje ir santykyje su visuomene. Spaudoje pasirodė interviu su KGB padalinių vadovais, 1988 m. rugpjūčio 30 d. įvyko netgi KGB pirmininko E. Eismunto ir jo pavaduotojo E. Baltino susitikimas su Sąjūdžio atstovais. Dalyvavusieji susitikime prisimena, kad generolai įtikinėjo, esą jų reakcija priklausys nuo mūsų veikimo būdų: vienokia ji bus, jei tikslo bus siekiama pagal galiojančius įstatymus, ir kitokia, jeigu tai bus daroma juos pažeidžiant[1], tad sovietiniam režimui buvo svarbu, kad nebūtų peržengtos ribos.
Tad šiame pranešime analizuojama, kaip KGB vertino Sąjūdį, kas lėmė tokį vertinimą ir ar jis kito. Taip pat pristatomi tuo momentu buvę, anot KGB, efektyviausi metodai, tokie kaip agentų darbas ir kompromitavimo akcijos, analizuojama, kokių tikslų siekta naudojant šias priemones ir ar jos pasiteisino.
Sąjūdžio vertinimas KGB dokumentuose
Šiuo laikotarpiu KGB buvo svarbiausia struktūra, turėjusi išsaugoti sovietinę sistemą. Ne veltui Sąjūdis būtent KGB laikė priešu ir grėsme numeris vienas,[2] o ne besiblaškančią ir susiskaldžiusią kompartiją. Pastebėtina, kad KGB veiklos metodai nesikeitė, keitėsi tik jų efektyvumas. LKP ir represinės struktūros atsidūrė joms nebūdingoje situacijoje – reikėjo kovoti su jau atvirai ir viešai savarankiškumo siekiančiomis jėgomis Lietuvoje, vis intensyvėjančiais kontaktais su Vakaras, išeivija, nykstančia informacijos kontrole, mažėjančia visuomenės baime. Reikėjo laviruoti, prisitaikyti ir naudoti tuo metu efektyvias, KGB supratimu, priemones prieš Sąjūdį ir kitas laisvės siekius deklaruojančias jėgas. Tačiau adaptuotis sekėsi sunkiai. Prievarta, kurią sovietinis režimas panaudojo 1989 m. rugsėjo 28 d. prieš mitinguotojus, kompromitavimo akcijos spaudoje, pasipriešinimo dalyvių persekiojimas, šmeižimas ir terorizavimas, KGB planai ir veiksmai prieš Sąjūdį, Lietuvos laisvės lygą rodo, kad pertvarkos vėjai menkai tepalietė KGB ir valdžios viršūnėlę, o jų deklaracijos apie pokyčius ir liko tik deklaracijomis. KGB dokumentuose esantys to meto procesų ir judėjimų vertinimai tai tik pagrindžia.
Gorbačiovo pertvarkos laikotarpiu šalyje vykstant demokratizavimo procesams, į visuomenės pokyčius ir besikuriančius nepriklausomus visuomeninius judėjimus KGB žvelgė priešiškai, o juose dalyvaujančių asmenų veiklą prilygino ekstremistų, grasinančių politinei santvarkai, veiklai. Nors dar 1988 m. vasarą buvimas Sąjūdžio nariu dar nelaikytas kompromituojančiu faktu[3]. Pertvarkos laikotarpiu iš KGB dokumentų neišnyksta „ideologinės kapitalizmo ir socializmo priešpriešos“, „klasių kovos“, pagrindžiančios kitaminčių persekiojimą, terminai. To meto KGB dokumentuose tvirtinama, kad susikūrusiems neformaliems judėjimams vadovauja „priešiški socialistinei santvarkai elementai“[4], todėl KGB su nerimu stebėjo intensyvėjančius ryšius su išeivija, iš jų gaunamą paramą. KGB nuomone, pertvarkos laikotarpiu susikūrusios organizacijos ir judėjimai buvo glaudžiai susiję su užsienio specialiosiomis tarnybomis ir išeivijos organizacijomis, o 1988 m. Lietuvoje prasidėję įvykiai – inspiruoti Vakarų[5]. Esą antisocialistiniai elementai, nenorėdami atskleisti tikrųjų tikslų, maskuoja savo kovą „žmogaus teisių gynimo“, „kovos už demokratiją“ terminais ir tvirtina kovojantys už visuomenės gerovę[6]. Buvo siekiama įteigti, kad Maskvos pertvarkos krypčiai nepritariantys asmenys ir judėjimai yra susiję su Vakarais, o KGB, kaip sovietinės santvarkos gynėjas, įpareigotas kovoti su kylančia grėsme. Ir tai ne tik žodžiai. KGB dokumentuose užfiksuota, kad esant ypatingai situacijai tam tikri žmonės turi būti suimti ir izoliuoti, o į šį sąrašą įtraukti ir Sąjūdžio bei kitų naujų organizacijų nariai (apie 300 žmonių)[7]. KGB pažymos apie Sąjūdį kupinos ideologizuotų ir negatyvių vertinimų. 1988 m. liepos mėn. KGB pažymoje apie Sąjūdį teigiama, kad oficiali Sąjūdžio linija kaip ir palankiai vertinama, tačiau kai kurių asmenų veikla neramina dėl demagogijos, nepamatuotų ir niekuo nepagrįstų teiginių. Jų spaudoje pasirodė ideologiškai kenksmingo pobūdžio pasisakymų, taip pat pastebėti bandymai suartėti su kitas nacionalistiniais elementais. Tad duodamas nurodymas formuoti agentų, patikimų asmenų tinklą, kad būtų sekami įvykiai ir dokumentuojami neteisėti veiksmai, užkirstas kelias kontaktams, suartėjimui su kitais nacionalistiniais elementais, kad būtų renkama kompromituojanti informacija apie Sąjūdžio narius[8]. 1989 m. KGB pažymoje apie Sąjūdį vartojami terminai liudija apie negatyvų požiūrį į Sąjūdį. Kai kurių Sąjūdžio narių pasisakymams būdinga demagogija ir noras pasinaudoti esančiomis problemomis, žaidžiama nacionalistiniais jausmais, skatinamos antirusiškos nuotaikos, idealizuojama tarpukario Lietuva[9]. 1989 m. LSSR KGB kolegijos dokumente apie kontržvalgybinį darbą tarp ekstremistiškai nusiteikusių judėjimų lyderių ir narių formuojamas tikslas užkirsti kelią antisocialistinių jėgų konsolidacijai. KGB teikia informaciją pariniams organams apie neteisėtus labiausiai ekstremistiškai nusiteikusių organizacijų narių ir lyderių veiksmus. Vis dėlto konstatuojama, kad KGB nepasiruošusi tokiems dinamiškiems veiksmams ir nors išaugo agentų vaidmuo ir jų poreikis, tačiau jų trūksta. Taip pat nepakankamai vykdomos kompromitavimo akcijos[10]. Tad nors tikslai buvo keliama ir dideli, bet patys čekista pripažino, kad neturi pakankamai galimybių ką reikšmingo nuveikti.
KGB priemonės prieš Sąjūdį
Agentų veikla pertvarkos laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu kovoti su opozicija prievarta, represijomis nebuvo efektyvu ir netgi nenaudinga, nes tai galėjo sukelti dar didesnę visuomenės reakciją. Tad buvo pasitelkiamos kitos priemonės, tokios kaip Sąjūdžiui alternatyvių organizacijų, tokių kaip „Jedinstvo“, kūrimas, represinių planų, tokių kaip „Metel“, kūrimas, netgi agentų smogikų veiklos atkūrimas, kad per agentus iš kuo arčiau būtų stebima Sąjūdžio veikla ir, remiantis jų informacijos pagrindu, būtų rengiamos kitos priemonės ir kompromitavimo akcijos, menkinami Sąjūdžio žmonės bei jų idėjos ir taip silpninama visuomenės parama.
KGB pertvarkos laikotarpiu sprendė kelis uždavinius: stebėti ir reaguoti, kontroliuoti arba bent jau bandyti kontroliuoti vykstančius procesus Lietuvoje; stebėti ir esant galimybei bandyti daryti įtaką ar pakenkti Sąjūdžio kaip ir kitų naujai susikūrusių organizacijų veiklai bei jo įtakai visuomenei ir skleisti sovietinei valdžiai palankią informaciją tarptautinėje erdvėje. Šie uždaviniai atitinkamai darė įtaką ir KGB agentų veiklai.
Įsikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, 1988 m. rugpjūčio 19 d. pasirodė LSSR KGB raštas dėl Sąjūdžio ir KGB veiksmų prieš jį: operatyviai rinkti informaciją apie kuriamas Sąjūdžio grupes, kad į jas kuo greičiau būtų galima infiltruoti savo agentus, per juos rinkti informaciją apie „neteisėtą veiklą“ ir kompromituojančią informaciją, neleisti Sąjūdžiui suartėti su kitais nacionalistais[11]. Svarbiausias uždavinys buvo užverbuoti ar infiltruoti agentus, turėsiančius stebėti Sąjūdžio grupių veiklą iš vidaus, informuoti apie vykstančius procesus, nuotaikas, renginius, daryti įtaką jų pozicijai įvairiais klausimais, santykiams su kitomis organizacijoms ir išeivija ir esant galimybei pakenkti skaldant grupes iš vidaus. Kaip ir kitais atvejais, agentų veikla atspindėta fragmentiškai, todėl pasirinkti pavieniai atvejai, iliustruojantys agentų veiklą.
Pavyzdžiui, Alytuje susikūrė 22 Sąjūdžio palaikymo grupės. LSSR KGB Alytaus m. padalinio 1989 m. duomenimis, 14 iš jų veiklą sekė penki agentai ir vienuolika patikimų asmenų[12]. Vienam iš tame sąraše esančių agentui Karabinui duota užduotis stebėti Alytaus Sąjūdžio grupės veiklą Šaldytuvų gamykloje: jos narius, spaudos leidybą ir platinimą, taip pat fiksuoti tų asmenų, kurie nori radikalizuoti Sąjūdžio veiklos kryptį, pokalbius[13]. Agentas Giedrius stebi Alytaus miesto architektų suburtą Sąjūdžio palaikymo grupę ir informuoja, kokie joje veikia asmenys ir kokia konkreti jų veikla. Iš viso čia yra du agentai[14]. LSSR KGB Alytaus m. 1989 m. ataskaitoje taip pat matyti, kad ieškota slaptų informatorių tarp visų besikuriančių neformalių judėjimų, Sąjūdžio, Demokratų partijos, Tremtinių sąjungos. Slaptiems bendradarbiams pavyko gauti informacijos apie Lietuvos laisvės lygos ir „Jaunosios Lietuvos“ veiklą (mitingai, pasisakymai)[15]. 1989 m., ruošiantis švęsti Vasario 16-ąją, agentams duodama užduotis pateikti informaciją apie planuojamas Sąjūdžio akcijas[16]. Panašūs KGB planai buvo ir ruošiantis liepos 21-osios, rugpjūčio 23-iosios ir rugsėjo 28-osios minėjimams[17]. Pagal LSSR KGB Raseinių r. padalinio ataskaitą Sąjūdžio seime veikia įtakos agentas Dėstytojas, teikiantis informaciją apie Sąjūdžio renginius[18]. LSSR KGB Šakių padalinio 1989 m. ataskaitoje teigiama, kad Šakiuose Sąjūdžio veiklą seka keturi agentai ir du patikimi asmenys[19]. Anykščiuose agentas Antanas, veikiantis Sąjūdyje, informuoja apie Sąjūdžio grupės susitikimą su vietine partine valdžia dėl vietinio prokuroro galimai neteisėto veikimo[20]. Utenoje tarp Sąjūdžio narių yra vienas agentas ir trys patikimi asmenys. Anot KGB, jie turi galimybę daryti įtaką atmosferai Sąjūdžio grupės viduje[21]. Patikimam asmeniui pavyko nuo dalyvavimo Sąjūdyje atkalbėti operatyvinį objektą kunigą, tad galima teigti, kad jie nebuvo eiliniai nariai. LSSR KGB Šilalės r. padalinio 1989 m. planuose numatyta suformuoti agentams Jurui, Margeliui, Geniui, Monteriui, Knistautui elgesio šablonus siekiant įgauti Sąjūdžio grupės vadovų ir narių pasitikėjimą, daryti jiems poveikį mažinant jų aktyvumą. Siekiant išsiaiškinti aktyviausios Sąjūdžio grupės narės V. Bernickienės galimai priešišką veiklą, pasiusti agentą Žemaitę[22]. Agentas Vikaras atskleidžia, kaip buvo organizuojama Sąjūdžio ir kitų judėjimų spauda Vilniuje (spaudos leidiniai, jų tiražai, kaip organizuojama leidyba)[23]. Į KGB akiratį pateko asmuo, aktyviai įsitraukęs į Vilniaus m. Sąjūdžio grupę. Šis asmuo jau anksčiau buvo užverbuotas, bet buvo pašalintas iš agentūrinio tinklo, nes prarado KGB reikalingus kontaktus. KGB atnaujino ryšius su juo, kad jis pasinaudotų savo įtaka užkertant kelią radikaliems asmenimis ir radikaliems veiksmams bei pasisakymams ir kad neva jam pavyko sukompromituoti KGB stebimą objektą ir izoliuoti jį nuo Vilniaus m. Sąjūdžio grupės. Šis asmuo tapo vienos iš koordinacinių grupių rinkimams į vietinę ir Aukščiausiąją Tarybą pirmininku. KGB šiuos atnaujintus santykius vertino kaip sėkmę[24]. Šie pavyzdžiai rodo, kad agentai, kaip ir pats KGB, šiuo laikotarpiu buvo tik stebėtojai, įvykių fiksuotojai, jų galimybės daryti poveikį buvo ribotos.
Be abejo, KGB nepasiribojo savo agentais miestų ir rajonų Sąjūdžio grupėse. Centrinė vadovybė irgi buvo taikinys verbuojant ir kenkiant jai per agentus. Šioje terpėje veikė ne tik šalies viduje užverbuoti agentai, bet ir užsienyje užverbuoti lietuviai išeiviai. Apie agentus Sąjūdžio vadovybėje sklido gandai ir viešinta informacija nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
KGB gyrėsi savo agentais tarp Sąjūdžio grupių miestuose ir rajonuose, bet jie jau negalėjo daryti jokios realios įtakos vykstantiems procesams. KGB dokumentai ir statistika rodo, kad šiuo laikotarpiu agentai palieka KGB ir sovietinis saugumas neturi jokių įrankių jiems išlaikyti, tad sėkmingus agentus galima vadinti butaforiniais kaip ir jų atliktas užduotis. KGB net 1988 m. rugpjūčio 16 d. pripažino, kad jis yra tik stebėtojas, nes nebegalėjo kontroliuoti ir daryti įtakos vykstantiems procesams, tokiems kaip kontaktai su išeivija ir jos teikiama parama[25].
Lygiagrečiai su intensyvinamu agentūriniu darbu didelis dėmesys buvo skiriamas ir kompromitavimo metodui. Norėdamas sumažinti stiprėjančio antisovietinio judėjimo rėmėjų bazę, KGB siekė keisti žmonių požiūrį į valdžiai oponuojančius judėjimus, diskredituoti juos visuomenės akyse. Kompromitavimo akcijos turėjo padėti kovoti su didėjančia Sąjūdžio įtaka visuomenėje. Radikalėjanti Sąjūdžio pozicija ir šaltėjantys santykiai su valdžia akivaizdžiai atsiliepė ir KGB, kuris ėmėsi aktyvesnių veiksmų prieš Sąjūdį. Apie tai akivaizdžiai liudija KGB dokumentai, nukreipti prieš Sąjūdžio narius ir spaudą. Išrinkus Sąjūdžio seimo tarybą, duotas įsakymas rinkti duomenis apie jos narius[26], akivaizdu, kad buvo ieškoma kompromituojančios informacijos, kurią būtų galima panaudoti. 1989 m. sausio 16 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas konstatuoja, kad daugelis Sąjūdžio leidinių yra „ideologiškai žalingos krypties, jų straipsniai šmeižikiško ar tendencingo pobūdžio“, tad „būtina kartu su prokuratūra juos teisiškai ir politiškai įvertinti, redakcijų ir korespondentų atžvilgiu taikyti įspėjamąsias – profilaktines priemones“[27]. KGB padaliniams duotas nurodymas kompromituoti Sąjūdžio spaudą kaip šmeižikišką, taikyti profilaktines priemones prieš jos bendradarbius ir atitinkamai nuteikti visuomenę[28]. Taip pat buvo ieškoma dingsčių ir teisminiam persekiojimui.
Ypač akivaizdžios kompromitavimo akcijos vykdavo rinkimų išvakarėse. 1988–1990 m. spaudoje pasirodė straipsnių apie Sąjūdžio grupių kandidatus į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, į Aukščiausiąją Tarybą. Pavyzdžiui, buvo rašoma, kad Stanislovas Gediminas Ilgūnas, „vos sulaukęs pilnametystės plėšikavo“, Edmundas Simonavičius kaltintas pasikėsinimu į SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatę Izabelę Laukaitytę, esą tai patvirtina ir archyvinė medžiaga[29]. Be abejo, straipsnių autoriai nepaminėjo, kad šią medžiagą jiems pateikė KGB darbuotojai ir kad šmeižiamiems žmonėms buvo iškeltos ne kriminalinės, o politinės bylos[30]. Žinant tokį faktą, šie straipsniai įgauna kitą prasmę: jais buvo siekiama daryti tiems žmonės spaudimą, kad jie pasitrauktų iš aktyvios visuomeninės veiklos. Antai KGB gavo pranešimą, kad vienas iš Sąjūdžio Radviliškio skyriaus lyderių A. Vizbaras kalbėjęs apie galimą Lietuvos išstojimą iš SSRS ir tokiu pasisakymu diskreditavęs partiją. Todėl šis asmuo stebėtas akyliau ir esant būtinybei ketinta taikyti profilaktines arba kompromitavimo priemones[31].
Sąjūdžio kompromitavimo akcijos buvo vykdomos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. KGB 1-ojo, žvalgybos, skyriaus rašte ideologinės kontržvalgybos padaliniui apie propagandines priemones užsienio ir Lietuvos spaudoje teigiama, jog užsienio spaudoje planuojama skleisti mintį, kad tik komunistų partija gali įgyvendinti pertvarką ir visuomenės atsinaujinimą, o ne radikaliosios jėgos, tokios kaip Sąjūdis, siekiantis klastingų tikslų[32]. Agentai Vatikanui turi perteikti žinią, kad dvasininkų dalyvavimas Sąjūdžio veikloje gali turėti neigiamos įtakos Vatikano ir SSRS santykiams[33]. Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kokios naudos KGB tikėjosi iš skleidžiamos informacijos, bet pasikeitusi politinė situacija, susilpnėjusi informacijos kontrolė nebeleido jam taip laisvai manipuliuoti informacija ir skleisti melą.
KGB prieš Sąjūdį naudojo įvairias priemones – nuo psichologinio spaudimo, agentų slapto darbo iki kompromitavimo vietinėje ir užsienio spaudoje. Tačiau šios priemonės iš esmės nesustabdė vykstančių procesų. KGB nesugebėjo prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir apie tai byloja šabloniški ir per visą sovietmetį nelabai pakitę antisovietinio pasipriešinimo vertinimai dokumentuose, nes tokia institucija sugeba veikti tik diktatūros, baimės atmosferoje, tad ir jos metodai nedavė tokių rezultatų, kokių tikėtasi.
Dr. Kristina Burinskaitė, 2023-06-03
[1] B. Genzelis, „KGB Lietuvoje Sąjūdžio susiformavimo išvakarėse ir po jo“, Lietuvos istorijos metraštis, 2008, Nr. 2, p. 122.
[2] A. Anušauskas, KGB. Visiškai slaptai, Vilnius: Versus Aureus, 2015, p. 318.
[3] A. Anušauskas, ten pat, p. 331.
[4] LSSR KGB pirmininko raštas LSSR KGB Druskininkų miesto skyriaus viršininkui dėl kai kurių operatyvinės padėties ypatumų ir KGB uždavinių šiuolaikinėmis sąlygomis pagal penktąją liniją, 1987-10-08, Lietuvos ypatingasis archyvas, (toliau – LYA), f. K-11, ap. 1, b. 564, l. 41.
[5] LSSR KGB pirmininko raštas SSRS KGB 5-ajai valdybai dėl išeivijos vaidmens inspiruojant antivisuomeninę nacionalistinių elementų veiklą, 1998-08-18, ibid., f. K-35, ap. 2, b. 333, l. 226–227.
[6] В. А. Борисенко, „Некоторые социологические аспекты борьбы органов безопасности социалистических стрaн с подрывной деятельностю антисоциалистических элементов“, Труды высшей школы KГБ, Москва, 1985, № 36, c. 142.
[7] A. Anušauskas, ten pat, p. 340.
[8] L. e. KGB pirmininko pareigas S. Caplino raštas KGB padaliniams dėl besikuriančio Sąjūdžio ir priemonių prieš jį, 1988-07-19, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 1363, l. 125–126.
[9] LSSR KGB pažyma apie Sąjūdį, 1989, ibid., f. K-1, ap. B/n 1, b. 28, l. 1–8.
[10] LSSR KGB kolegijos nutarimas dėl kontržvalgybinio darbo tarp „ekstremistų“, jų priešiškos veiklos stabdymo ir operatyvinės padėties respublikoje „gydymo“, 1989-03-18, ibid., f. K-1, ap. 46, b. 251, l. 45–46 ap.
[11] L. e. KGB pirmininko pareigas S. Caplino raštas KGB padaliniams dėl besikuriančio Sąjūdžio ir priemonių prieš jį, 1988-07-19, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 1363, l. 125–126.
[12] LSSR KGB Alytaus skyriaus pažyma apie Sąjūdžio palaikymo grupę ir juos stebinčius agentus, 1989-04-03, ibid., f. K-18, ap. 2, b. 1377, l. 57–62.
[13] Agento Karabino agentūrinis pranešimas, 1988-10-14, ibid., f. K-18, ap. 2, b. 1377, l. 18–19.
[14] LSSR KGB Alytaus m. poskyrio raštas apie Alytaus Sąjūdžio grupės susikūrimą, 1988-07-18, ibid., f. K-18, ap. 2, b. 1377, l. 2–7.
[15] LSSR KGB Alytaus m. skyriaus veiklos 1989 m. ataskaita, 1989-12-12, ibid, f. K-18, ap. 2, b. 1373, l. 26.
[16] LSSR KGB Alytaus m. skyriaus priemonių planas rengiant šalyje ir mieste paminėti vasario 16-ąją, 1989-02-06, ibid.,
- K-11, ap. 2, b. 41, l. 2-3.
[17] LSSR KGB Alytaus m. skyriaus priemonių planas užkertant kelią galimiems antisovietiniams veiksmams 07 21, 08 23 ir 09 28 dienomis, 1989-07-17, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 41, l. 12–15.
[18] LSSR KGB Raseinių r. veiklos 1989 metais ataskaita, 1989-12-07, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 1029, l. 26.
[19] LSSR KGB Šakių r. veiklos 1989 metais ataskaita, 1989-12-07, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 1064, l. 92.
[20] KGB Anykščių r. poskyrio raštas apie komunistų partijos ir Sąjūdžio ryšius, 1989-04-05, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 107, l. 6–7.
[21] LSSR KGB Utenos m. poskyrio veiklos 1988 metais ataskaita, 1988-12-12, ibid., f. K-11, ap. 1, b. 4145, l. 16–17.
[22] LSSR KGB Šilalės r. veiklos planas 1989 metams, 1988-12-01, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 1395, l. 111–112.
[23] Agento Vikaro pranešimas, 1989-01-10, ibid., f. K-18, ap. 2, b. 102, l. 8–11.
[24] LSSR KGB pažyma apie darbą su slaptais bendradarbiais, 1989-10-16, ibid., f. K-18, ap. 2, b. 103, l. 33–34.
[25] A. Anušauskas, ten pat, p. 331.
[26] LSSR KGB 5-osios tarnybos raštas LSSR KGB miestų ir rajonų padaliniams dėl Sąjūdžio seimo narių, 1988-11-09, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 104, l. 1–3.
[27] Sąjūdžio 30-metis: kaip KGB bandė užgniaužti Lietuvos atgimimą, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2018-06-01-sajudzio-30-etis-kaip-kgb-bande-uzgniauzti-lietuvos-atgimima/.
[28] LSSR KGB pirmininko raštas miestų ir rajonų skyrių viršininkams dėl priemonių prieš Sąjūdžio spaudą, 1989-01-16, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 2048, l. 18.
[29] L. S., „Buvęs plėšikas – į deputatus“, Valstiečių laikraštis, 1990, vasario 6.
[30] G. Ilgūnas, Sąjūdis Jonavoje, 1988–1990, Kaunas: Aušra, 2004, p. 180.
[31] LSSR KGB Raseinių rajono skyriaus agentūrinių-operatyvinių priemonių ir darbo su kadrais 1989 m. planas, 1988-12-16, ibid., f. K-11, ap. 2, b. 1029, l. 5.
[32] LSSR KGB 1-ojo skyriaus raštas Z tarnybai atsakant į 1989 11 17 d. raštą z/4-622, 1989-12-04, ibid., f. K-35, ap. 2, b. 333, l. 294–295.
[33] SSRS KGB PGU telegrama 1-ajam skyriui, kad slaptų priemonių pagalba Vatikanui būtų pateikta tam tikra informacija apie Sąjūdį ir kitus procesus, 1989-03-27, ibid., f. K-35, ap. 2, b. 233, l. 134–135.