KIEK DAR STOVĖSIME PO MEDŽIU KERTAMOJE SENGIRĖJE?
Šiaip jau labai nemėgstu visokių konferencijų, kurių, kaip nustatyta, apie 90 proc. absoliučiai neturi artimojo – ryt dienos efekto, tačiau ši įvykusi Seime dėl miškų šniojimo negalėjo palikti abejingu dar ir todėl, kad sužinojau svarbių dalykų. Nežiūrint, kad kiekvieną vasarą nužingsniuoju su palapine Dzūkijos ar Aukštaitijos miškais ir betarpiškai regiu kas vyksta, o ir iš girinkų bėdavojimų suprantu, kokią žalą jaunuolynams daro nesureguliuota žvėrių gausa. Ne tik dvikojų.
Dovana prieš penketą matų gauta iš buvusio generalinio urėdo Benjamino Sakalausko, kurio klausinėjau, ar ne per sparčiai kertame, rankų – albumas su apuoku ant viršelio yra pačioje garbingiausioje kambario vietoje. O ir po jo, kai pastarąjį “nupjovė” D.Grybauskaitė, atsiradęs Rimantas Prūsaitis stipriai spaudė ranką, kai padovanojau jam miškų strategijos variantą, kurtą su Seimo nariu girininku Kaziu Grybausku. Tiesiog norėjosi suprasti, kas gi vyksta ne tik trečdalyje Lietuvos teritorijos užaugusios nacionaline vertybe – skirtingiausiu mišku. Nes čia kertasi privačių miškų savininkų bei valstybininkų interesai, gamtos sergėtojų ir pramoninės gamybos, kraštovaizdžio sergėtojų bei ginkluotų ne tik benzininiais pjūklais pulkų žemiški siekiai su visomis povandeninėmis politinių įtakų srovėmis.
Geri akcentai, kad ir nedavę daugelio atsakymų, buvo padėlioti šioje sąjūdžio “Už Lietuvos miškus” konferencijoje, kurioje buvo visų pusių atstovų. Netgi iš mokslo sferos, kurios Miškų instituto direktorius Marius Aleinikovas migdančiai ramino plynais lyg biržė skaičiais, kad pas mus kasmet priauga normaliai daugiau nei nukertama. Kad iš vieno ha gaunama nauda eurais jau lygiuojamės į pirmaujančius pasaulyje danus bei portugalus, nors prieš dešimtmetį vilkomės “bėvėpė” uodegoje. Tikrąjį vaizdą, visgi, nušvietė ne plutokratinis, ekonomizmu persmelktas mokslas, o stipriai sunerimę “gulantys” po miškovežiais kraštovaizdininkai ir gamtininkai, kurie parodė pirštu, kad pas mus į miškų plotus įskaitoma ir plynais kirtimais nuėję sklypai. Tad man kilo klausimas – tai gal ir teorinis prieaugis dar ir nuo šių tuščių biržių žemių yra skaičiuojamas? Juk būna melas, grubus melas bei statistika. Ir lakūno žodžiai, pagaliau, atskleidė, kad visa Lietuva jau tapusi “šachmatų lenta”, nes skirtingai nuo daugelio kitų ES valstybių nesibodima kirsti plynai ir saugomose teritorijose ne tik prie Labanoro ežeryno. Visų brandžių miškų su sengirėmis laukia tas pats lentpjūvės likimas, o dėl tokio mirties nuosprendžio iki 2022 m. įvykdymo, kaip pasakė S.Čepinskis, tėra kaltas vienas “kuklus” 2008 metų Aplinkos ministro, kad jį kur susuktų, nutarimas D1-362 DĖL PAGRINDINIŲ MIŠKO KIRTIMŲ NORMOS NUSTATYMO METODIKOS PATVIRTINIMO. Dar ir su jį papildžiusiu miškų kirtimo planu, kurio, buvo teigta, niekas šioje valstybėlėje kažkodėl neturi teisės atšaukti, kaip ir šviežoko vyriausybės nutarimo – kirtimų apimtis padidinti dar 6 proc. Pasirodo, kad nulėmė malkų kainų išaugimas artėjant rinkimams, todėl buvo priimtas tikriausias politinis LŽVS sprendimas tiesiog padidinti rinkoje pasiūlą ir tuo gauti daugiau balsų.
Kol interneto šabakštyne susiieškojau tą “metodiką” – būdą kaip sunaikinti Lietuvos vertingiausią mišką, išsiaiškinau keletą dalykų. Nuo Aplinkos ministerijos įkūrimo jos vienuolikai vadovų per du dešimtmečius teko pasirašyti “tik” apie … 10 tūkst. įsakymų, kuriuos reikėjo derinti “tik” su trimis šimtinėmis šią aplinkos sferą reguliuojančių pagrindinių teisės aktų. Tai štai koks yra biurokratijos chaoso įdirbis, ir tada beliko klausti savęs – ar tik tuometinis, kažkodėl Aplinkos, o ne TEISINGUMO ministras Artūras Paulauskas yra kaltas, kad jam tą liepos 2d. į kabinetą atnešė pirmtako – prieš pusmetį pasitraukusio ministerio ekonamisto Vilniaus universiteto auklėtinio Arūno Kundroto, kuris, atseit, spyriojosi prieš verslo interesus], komandos kurptą tą “mirtis sengirėms” metodiką? Ir ar ne absurdas, kad Aplinkos ministras turi išmanyti bei sužiūrėti skirtingiausius statybų, teritorinio planavimo, šiukšlių, aplinkos apsaugos bei miškininkystės sektorius, kurių kievienas yra pakankamai sudėtingas ir labai platus bei ne mažiau svarbus vienas už kitą visai visuomenei? Ir dar ta “politinio pasitikėjimo kadrų” užkrato valdžių liga, kurią užnešė ar ne G.Vagnorius, davusi žalią, o iš tikro, juodą šviesą, diletantizmui vyriausybėse, kai politikai tampa taip vadinamų siauro matymo fragmentinio mentalumo specialistų įkaitais? Tai Leninas populistiškai aiškino masėms, kad ir virėja gali valdyti valstybę, tačiau komunistams šiek tiek atsitraukus, restauruotas bolševikinis – “savi kadrai apsprendžia viską” vadovybės parinkimo stilius Lietuvoje, vis tiek, išliko. Betgi, jei miškininkystei būtų nuolat vadovavęs miškininkas iš pašaukimo, toks kokiu buvo prof.Vaidotas Antanaitis, o ne ir buvęs generalinis prokuroras, ar architektas, ar geodezininkas, ekonomistas, ar elektromechanikas, tai ir požiūris į miškininkystę būtų visai kitas nei taip vadinamų specialistų –“ikanamistų”? Būtų atitinkama valia, tai aplinkosaugininkų ir verslo žmonių suderėtas Miškų ministras tvirtai gintų suderintus abejų pusių interesus, o ne tarnautų tai popierių rutinai, kuri paskandina pačius svarbiausius ir reikšmingiausius dalykus. Gerai, jog pagaliau, kad ir pavėluotai sukrusta – kai pamatyta, suvokta, tačiau prarasta pernelyg daug laiko: šimtmečiui su viršum – per tiek užauga brandus miškas. Taigi, pirmoji pamoka būtų tokia: politinio pasitikėjimo vadovaujančių veikėjų paradigmą būtina kuo skubiaus pakeisti bent jau į politinio pasitikėjimo savo srities profesionalais, tačiau Aplinkos ministro atveju vienas penkiuose asmenyse negali būti net Dievas.
Todėl yra laikas sukrusti net Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariams ministerijų reformose, o premjerui S.Skverneliui tegalima palinkėti susodinti už vieno stalo būsimą Aplinkos ministrą veterinorių K.Mažeiką, Ekonomikos ir inovacijų – V.Sinkevičių bei Sveikatos apsaugos – A.Verygą, kad būtų surasta pusiausvyra tarp rekreacinių visuomenės bei ekonominių (Medienos sektoriuje prieš keletą metų buvo sukuriama apie 5% viso šalies BVP, eksporto – dešimtadalis, užimtume apie 80 tūkst. darbo vietų) verslo ir valstybės interesų, neužmirštant savininkų. Pats žinau, jei kiekvieną vasarą, ir ne vieną savaitgalį nežingsniuočiau miškų takais, tai savų pensijinių metų būčiau ir nesulaukęs. Praėjusios vasaros atradimas – Ignalinos betarpiška aplinka, kuri yra, netgi, daug kuo puikesnė už Druskininkų. Bet kada gi tauta supras, kad tikras poilsis tai nėra lėkti ar stūksoti kamščiuose tris keturias valandas greitkeliu iki jūros, o įmerkus pilvą į Baltiją, bei smakrą į alaus bokalą, po to tiek pat važiuoti dėžutėje atgal? Tik susipratusi ji visa pradės rūpintis nuostabiausiais sengirių miškų takais bei poilsiniais maršrutais, tarp kurių ir Vilniaus Lazdynai-Trakai, Rūdininkai – Aukštadvaris pro nuostabų Vilkokšnio ežerą, Kretuonas – Labanoras – Molėtai ar bent jau neblogai išnaudojamu Santariškės- Žalieji ežerai.
“Verslo žinių” ir Swedbank’o požiūris
Šalies medienos ir baldų sektorius pastarąjį dešimtmetį demonstravo itin spartų augimo tempą ir sugebėjo padvigubinti sukuriamą vertę – praėjusiais metais medienos apdirbimo, baldų ir popieriaus gamybos įmonių sukuriama vertė perkopė 3 mlrd. eurų. Daugiau kaip du trečdaliai šiame sektoriuje sukuriamos produkcijos yra skirta parduoti užsienio rinkose. Tai sudaro apie 19% visų Lietuvos eksporto apimčių.
Be to, pagal vieną rodiklį Lietuva išsiskiria iš kitų Baltijos šalių – nors Lietuvoje nukertamos medienos kiekis yra mažiausias, pagal medienos ir baldų sektoriuje sukuriamą eksporto vertę pastebimai lenkiame latvius ir estus. Nepaisant to, ketvirtadalis iškertamų medžių eksportuojama kaip žaliava. Dažnai tai yra vertingiausia žaliavinės medienos rūšis – rąstai. Metinis medienos prieaugis Lietuvoje taip pat yra gerokai didesnis negu jos iškirtimai.
Išvardinti veiksniai sudaro galimybes tolesnei šio sektoriaus plėtrai, ir panašu, kad šios pramonės šakos atstovai rimtai nusiteikę jas išnaudoti. Kuriamas medienos klasteris leis į vieną vietą suburti tiekimo ir gamybos pajėgumus. Svarbiu baldų gamybos ekosistemos elementu turėtų tapti medienos drožlių plokščių – pagrindinės korpusinių baldų gamybinės medžiagos – gamykla. Prognozuojama, kad Lietuvoje šių plokščių paklausa artimiausioje ateityje padvigubės.
Kaip naujasis klasteris prisidės prie medienos ir baldų sektoriaus plėtros? Numatytos investicijos ir nauji gamybiniai pajėgumai padės padidinti šio sektoriaus apyvartą papildomais 350–400 mln. eurų per metus. Didesnioji šios sumos dalis (apie 250–300 mln. eurų) teks eksportui. Galiausiai, tai padės sukurti bent 800 naujų darbo vietų šiame sektoriuje.
Apie investicijas, kurios per artimiausius kelerius metus sieks nuo kelių iki keliasdešimties milijonų eurų, yra paskelbusios ir minėtam klasteriui nepriklausančios šalies įmonės. Tad tikėtina, kad galutinė investicijų suma šiame sektoriuje bus didesnė, ir tai leis sukurti daugiau nei tūkstantį naujų darbo vietų.
Šis požiūris sako viena – prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje įsigalėjusi ekstensyvios medienos pramonės plėtros politika miškininkystėje yra propaguojama toliau, o visuomenė su savais rekreaciniais, kultūriniais, gamtosauginiais ir sveikatingumo interesais miškų išsaugojime buvo iki šiol ir išlieka paraštėse. Kieno bus viršus? Bijau, kad ir toliau pelno siekiančių įmonių bei korporacijų savininkų, nors jų tėra saujelė, o neabejingų, mylinčių gamtą ne vien žodžiais piliečių – tūkstančiai.
Kodėl šniojami „labanorai“?
Pelnas yra kapitalizmo kaip sistemos variklis bei tuo pačiu metu, ir grimasa. Savininkų bei visuomenės, kurios didžią dalį sudaro samdiniai interesai neretai susikerta. Buvęs Miškų ūkio ministras prof.V.Antanaitis sakė – „leidę privačią miškų nuosavybę susikursime daugybę problemų“. Neturiu nieko prieš privatininkus ir laikau juos reikalingais, nes imlesni naujovėms ir rūpestingesni nei valstybinis sektorius, kuria ir pavyzdį, ir konkurenciją, tačiau kaip tai buvo padaryta ir vyksta Lietuvoje, verta atskiro dėmesio. Jei nuėjo realokas gandas, kad Labanoro regionas bus įtrauktas į Nacionalinio parko teritoriją su stipresniais apribojimais ūkinei veiklai, tai nenuostabu, kad kirtimai ten suintensyvės. Tą ir stebime pastaraisiais metais. Kaipgi turėjo būti grąžinamas miškas, jei jau buvo nuspręsta eiti šiuo keliu, o ne atlyginti visų lėšomis turėjusiems miško nuosavybės paveldėtą, bet sovietų atimtą teisę?
Daugumos privatininkų natūralus interesas yra užaugus miškui jo medieną pelningai parduoti. Tai kurių velnių reikėjo šiems savininkams grąžinti plotus rekreacinio-kultūrinio-gamtosauginio profilio miškuose, o ne sutarti dėl sklypų pramoninės paskirties plotuose? Kam personaliai turime dėkoti už esamus rėžius gražiausiose Lietuvos vietose? Jau prieš gerus dvidešimt metų Prezidentas V.Adamkus paskraidintas virš Aukštaitijos sunerimo dėl masiškų miškų kirtimų, todėl žvilgsnis krypsta į valstybės atsikūrimo projektuotojų gretas. Tegul istorikai išsiaiškina. O ir kraštovaizdininkai jau suskaičiavo, kad žeidžiančią kiekvieno tikro lietuvio širdį vaizdų su nekirstu mišku plynėmis drastiškai mažėja, todėl ir signalai, kad Izraelio turistai jau kelinti metai nevažiuoja į Aukštaitijos ežeryną dėl ten vykdomų kirtimų –ne iš piršto laužti.
Vienas šios konferencijos organizatorių dr.Alg.Butkevičius pastebėjo, kad jei USA į tokią konferenciją neateitų atsakingieji politikai, jie momentaliai taptų pasmerkti – jų politinė karjera taptų pabaigta. Bet čia yra Lietuva su silpnomis demokratinėmis tradicijomis, todėl konferencijoje tik pusvalandžiukui apsireiškė Seimo Aplinkos komiteto narys L.Balsys, pabuvojo V.Simulikas, „atsižymėjo“ spaudęs visiems rankas naujasis gelbėtojas M.Puidokas taip nieko konstruktyvaus ir nepasiūlęs. Gi devynių to gyvybiškai svarbaus miškų ir tautiečių likimui Seimo komiteto narių] nebuvo nei kvapo, juolab šią savaitę ištuštėjusiame Seime plenarinių posėdžių nėra – „dinderio“ metas. Todėl jiems visiems belieka skelbti nepasitikėjimą, gamtos mylėtojo Eugenijaus Gentvilo prašyti, kad gerai iškarštų kailį sūnui Simonui, ir dar galvoti apie Seimo statuto papildymą, kad į tokio pobūdžio konferencijas šventoje Konstitucijos salėje privalu vienaip ar kitaip atsakingiesiems seimūnams sureaguoti, nes esamas atsakomybės bei politinės kultūros lygmuo yra nesuderinamas su visuomenės ir valstybės poreikiais.
O kad velnias slypi detalėse nuotraukomis su komentarais pademonstravo buvęs Telšių girininkas Petras Būdvytis. Pakilus medienos kainoms į kirtavietes galingiausia technika brovėsi ir pačiu netinkamiausiu drėgnu oru, dar ir paversdama miško keliukus neišbrendama marmalyne. Joje nukentėjo pakraštinių medžių šaknys, jie pradės džiūti, prisiveis vabalų ir miško menkėjimo procesas plis gilyn. Domino principas. Biržėse šakos nerenkamos, sausuoliai ar vėjovartos reikiamai netvarkomos, nes nepelninga. Dirvožemis gausiai plaunamas į griovius metriniu sluoksniu, iš kur keliauja į pelkynus bei ežerynus. Per vieną naktį pakeista net 40 iš buvusių 42 urėdų jaunesniais, kurie neturi reikiamos patirties bei supratimo. Jam antrino ir akademikas A.Matulionis pabrėžęs reformos pragaištingumą regionams ir nusistebėjęs, kad Valstybinių miškų urėdija dabar yra įsikūrusi NORFA bazės pastato pašonėje, kaip eilinė verslo kontora, o ne švento lietuviui dalyko gerbtina ir atskaitinga įstaiga deramoje vietoje. Man pačiam prisiminus buvusį Generalinės urėdijos rūmą prie Skroblų-Smolensko gatvių, kuris turėjo visas moralines teises atgimti ministerija, kad greta premjero nuolat būtų išmanantis reikalą, o ne statistinis pareigūnas, tapo galutinai aiški miškų problemos vieta valstybėje. Vykdoma reforma buvo pavadinta net nusikaltimu, juolab ji neatnešė jokios didesnės ekonominės naudos, o apie du tūkstančius žmonių neteko darbo vietų. Kiek jos buvo našios ir reikalingos – kitas klausimas, tačiau, negi, urėdijų kiekio sumažinimas per pus leis užtikrinti geresnę miško apsaugą bei įvairiapusę panaudą? O pikti respublikonų liežuviai visą reformą pavaizdavo kaip ūsuoto socdemo pas kurį pinigai užauga žmonos stalčiuke – Br.Bradausko urėdų nušalinimą valstiečiams pastatant ten saviškius. Kiti teigia, kad augant valstybės skolai ir jai toliau ritantis į defoltą – nemokumą su ES paramos sumenkėjimu ši reforma leis vienu ypu parduoti miškus skandinavams, o geležinkelius pagal kitą reformą –rusams. Gandai gandais, tačiau pilno aiškumo ši konferencija nedavė, kurį, tiesą sakant, tegalėjo duoti minėtų ministrų trijulė – Aplinkos, ūkio ir sveikatos. Tad rimčiausiems Seimo nariams yra ką veikti parlamentinio paklausimo in corpore bei kontrolės teise. O man pačiam vėl kilo klausimas – jei valstybėje specifiniuose rezervatuose yra laikoma apie 8 tūkst. kalinių bei serga 50 tūkst. alkoholikų ir narkomanų, tai kada mūsuose VRM, TM ir SAM bus suvokta darbo terapijos – pavyzdžiui, šakų rinkimo gryname ore nauda ir svarba? Bet mūsuose net Punios kilpos sengirė nėra reikiamai tvarkoma, o kuo virsta puoselėjama “tikrai laukinė gamta”, geriausiai rodo Baltvyžio (Belovežo) girios pakraščių mirtis.
Problemos nėra paprastos, nes emocingi gamtos sergėtojai nežino, kad jei pjuvenas nedeginti, o gaminti iš jų plokštes, tai finansinė nauda šokteli dešimteriopai. Tik svarbu, kad jų pačių būtų ne pernelyg daug. Reikalai tuoj pat atsiremia į energetines strategijas, kuriose vieni siūlo eksploatuoti durpes, kiti jau kūrena miškų medieną, treti dujas ir anglis bei mazutą, ketvirti – deginti šiukšles, penkti –statyti atomines, o šešti – įkinkyti geotermiką, vėją ir saulę. Aš už pastarąsias. O skubiam Labanoro regiono gelbėjimui nuo galutinio belieka siūlyti vyriausybei arba išmainyti gamybinius miškus į privačius savininkų planuojamus kirsti rekreacinius arba juos ir panašius kitur išpirkti. Juk valstybės rezerve V.Šapoka turi “užmarinavęs” daugiau nei trečdalį milijardo eurų.
Monika Peldavičūtė nušvietusi pastaraisiais metais kilusią miškosauginio sujudimo situaciją mūsuose, kaip pavyzdinę viziją pademonstravo Butaną, kuriame su beveik 800 tūkst. gyventojų Himalajuose net 60 proc. teritorijos įstatymu skirta miškų plotams. Nežinau, ar tai ir mūsų siekiamybė, nes jei turėtume Italijos gyventojų tankį, tai mūsų čia būtų 8 milijonai, o jei Belgijos – net 20 mln. Kurį kelią rinksis mūsų visuomenė – priklauso ir nuo jos pačios, tačiau pirma jei reikia tinkamai susiorganizuoti, nes priekyje esantys „liūtai“ – Gintautas Kniukšta ir dr.Alg.Butkevičius be palaikančių armijos organizacijose vieni egoistinių ekspansinių verslo interesų su lobistais biurokratijose neperlauš, o kiek ir kaip į juos abu reaguos dabartinė valdžia, priklauso ir nuo kiekvieno mūsų. Gražiausios pasaulyje, geriausiai tvarkomos ir sveikiausio, saugiausio gyvenimo būdo, kaip ir maisto siekių valstybės vizija bei politinės valios kryptis galėtų tapti stipriausiu stimulu ne tik neemigruoti, bet ir sugrįžti.
Kęstutis K.Urba