RINKIMŲ GRIMASOS IR TIKROS PRIEŽASTYS
Praūžę treji rinkimai dar kartą parodė, kad daugeliu atvejų, (tame tarpe, ryškiausiai I.Šimonytės), Lietuvos politika tai tėra tuštokas retorinis ritualas. Programiniams įsipareigojimams, jų nuostatoms toliau skirtas minimalus privalomasis dėmesys, kadangi jos, kaip taisyklė, neneša reikiamų rinkiminių dividendų. Prezidento rinkimuose daug lėmė balsavimas „prieš“, nes tiek tautos daliai, tiek ir liaudžiai per dešimtmetį „įsiėdė“ D.Grybauskaitės vadovavimo soldafoniškas politikos „karate“ stilius, o G.Nausėda, dargi, su savo taupia, lakoniška , bet labai aiškia programėle bei planu „į gerovę, pagarbą bei saugumą“, pademonstravo visai kitokį bendravimą su žmonėmis.
Tiek I.Šimonytės, tiek ir TS-LKD programinės nuostatos buvo apgailėtinai abstrakčios ir „apkramtytos“, be reikiamo įdirbio, orientuotos į procesą, bet ne rezultatą, todėl ir šis veiksnys lėmė prastus arba ne tokius, kokių laukta bei galėjo būti, rezultatus. I.Šimonytės „šaunusis“ reitingas iš esmės, rėmėsi G.Landsbergio kovingumu, kurie abu sudėjus kartu su L.Mažylio atradimu ir davė tris mandatus.
Būsimojo premjero svarstymuose reiktų pastebėti, kad ne I.Šimonytė, o pats G.Landsbergis būtų pats optimaliausias konservatoriškas premjeras ir dėl savo temperamento – sugebėjimo operatyviai reaguoti į aplinką bei taikliai aiškinti žmonėms, todėl jam beliktų palinkėti stiprių finansų bei ekonomikos ministrų. I.Šimonytės buvimas tikrojoje politikoje man iš vis yra nesuprantamas dėl kainų šėlsmo nesuvaldymo politikos, kurią turėjo kurti Finansų ministerija, nebuvimo.
Socdemų fiasko
Nestebina socdemų rezultatai, kadangi, jų pasirinktas europinis logotipas –„social Europe“ yra absoliučiai netinkamas. Turint stiprų klasikinį – „gerovės daugumai Europą ir Lietuvą“ bei „geltonųjų liemenių“ protestų situaciją, socdemų šansai liko absoliučiai neišnaudoti dėl PES – LSDP/LSDDP subiurokratėjimo, vieną pagrindinių vertybių –solidarumą suvedant vien į profsąjungiečių kvietimą dalyvauti gegužės1d. eitynėse. Graužiantis socialdemokratiją oportunizmo kirminas dėl smulkaus ir vidutinio verslo savininkų invazijos į jų gretas, juos verčia dreifuoti į socialiberalias pozicijas, kuriose LSDDP ir gaus „galą“, o ar LSDP išsikapstys paskui savo kairuolišką manifestą ar toliau „plūduriuos“ ant L.Gudžinsko teorinės platformos plausto – parodys laikas.
Kodėl nelaimėjo rinkimų į EP LVŽS?
Kadangi ne tik LRT įstatyme yra akcentuota demokratija, kuri realybėje turėtų apimti ir konkrečius rinkiminius įsipareigojimus, tai kiekvienais metais, sakykime gegužės pradžioje LRT turėtų rengti išsamius debatus bei diskusijas su visais 11 mūsų europarlamentarų (seimūnų kitu metu). Tokiu atveju stiprus valstiečių europarlamentaras Br.Ropė būtų gerokai „apžaidęs“ tingųjį A.Saudargą bei retai matomą L.Andrikienę. LVŽS reitingas EP rinkimuose būtų kitoks.
Lietuvos europarlamentarai neturėtų būti prisimenami „bakstelėjus“ Vyriausiai rinkimų komisijai LRT iš esmės tik kartą per 5 metus, nelyg, kažkokios politinės „šmėklos“, bet nuolat atsiskaitinėti rinkėjams. LRT tokia prasme yra pati efektyviausia institucija.
Nežiūrint S.Skvernelio „double feiko“, kuriame jis būdamas socialiberaliose pozicijose save įvardijo kaip kairiojo centro atstovą, nors su V.Šapoka prastūmė magnatams ir latifundijai naudingą mokestinę reformą su SODRA lubomis, tai nesuveikė, nes kainų šėlsmas ir toliau nesuvaldytas. S.Skvernelio pasitraukimas iš premjero pozicijų, atrodo, neišvengiamas – europiniai kaimo milijardai išsidalinti latifundijos, skirtų ne žemės ūkio verslui – vėluoja, chaotiškos įstatympataisdavystės konvejeris klampina nesustodamas, tai kam jam dar tas visas galvos skausmas? Juolab, „skęstantis“ R.Karbauskis griebdamasis šiaudo imsis priešrinkiminio manevro – vyriausybės ikonos pakeitimo.
Aušra Maldeikienė – sijonuotas Mirabo
Po jos eilinio išpuolio prieš Prezidentą G.Nausėdą Veidaknygėje parašiau tokį komentarą:
Aušra Maldeikienė yra „minus šimtas“, nes iki šiol nesuprato, jog ne euro įvedimas užkėlė kainas, o Lietuvos prekybos oligopolinė kartelizacija – penketo tinklų įsigalėjimas, įšstūmęs smulkias ir vidutines parduotuves. Kiek valdžia beduotų žmonėms lėšų, tiek prekybos oligopolis pajutęs perkamos galios padidėjimą užkelia kainas. Atsakomybė už tai labiausiai tenka A.Maldeikienės draugužei I.Šimonytei, kuri dirbdama 15 metų Finansų ministerijoje (nuo Mokesčių departamento vadovės iki ministrės) nieko nenuveikė lengvatų smulkiai ir vidutinei prekybai suteikime ir didžiųjų tinklų dominavimo ribojime. Kaip, beje, ir pati seimūnė A.Maldeikienė. Pridurkime dar ir naftos kainų šuolius, Konkurencijos tarybos silpnumą ir gausime pilnesnį vaizdą, iki kurio A.Maldeikienei, jos pačios žodžiais sakant „kaip Širinskienei iki mėnulio“. Beje, už Prezidento įžeidimą yra baudžiamoji atsakomybė, tai jei prezidentūra nebūtų kilniaširdė ligoniams, A.Maldeikienė cypėje jau rašytų savo „Mein kampf“.
Be abejo, Aušra Maldeikienė turi ir daug gerų savybių – puiki mokytoja, ekonomikos vadovėlių autorė, Seimo oratorė, prilygstanti Prancūzijos istorinio konvento garsenybei Mirabo. Vis tik, pabrėšiu, kad ekonomika kaip mokslas su savo objektu yra nepaprastai sudėtingi. Vien pagrindinių sąvokų apie pusantro šimto, modernus finansų terminų žodynas apima apie 9 tūkstančius aiškinimų, todėl p Aušra, gal leiskite ir kitiems turėti savas nuomones, kurios daugeliu atvejų nesutaps, su tamstos.
A.Maldeikienės didžiausias paklydimas yra jos nesupratime, kas tai yra politika. Pasak jos, tai yra vieši debatai, nors viešųjų reikalų tvarkymas ar net kova už didelių žmonių sluoksnių interesus apima žymiai platesnę sferą. Netgi, jai nuobodų ir neįkandamą reikalingiausių įstatymų projektų kūrimą, kurį ji sau leidžia viešai pavadinti įstatymine „tryda“. Savo manymu, kad įstatymų kūrimas, tai biurokratų reikalas, ji pademonstravo nesuvokimą – ištikimybę egzistuojantiems absurdams, kai seimai „specialistų“ yra užknisinėjami septyneto šimtinių pataisų chaoso į metus, nelieka laiko, netgi, pagrindinių finansinių srautų parlamentinei kontrolei, o tuo pasinaudoję magnatai ir latifundija išsidalija milijardus sau.
Sąjūdiečių Radžvilo – Juozaičio – Vaišvilos fiasko
Dvidešimt metų tuščiai drebinęs Mokslų Akademijos skliautus filosofavimu apie politinę tautą ir kitas panašias substancijas, prof.V.Radžvilas nepateko į Europos Parlamentą dėl paprastos aritmetikos. Liko nesudėti A.Juozaičio gauti 67 tūkst. su 41 tūkst. gautų V.Radžvilo, kadangi šis neparėmė A.Juozaičio jo prezidentinėje kampanijoje, o „mūsų politikos Baironas“ paskutiniu momentu paragino palaikyti N.Puteikį su A.Guoga, bet ne „valstybės grąžintojus tautai“. Beje, deramai apsijungus būtų radusis ir autoritetų sinergija su geru startu būsimiems Seimo rinkimams. Dabar gi, visi trys iškilūs sąjūdiečiai liko prie nuosavų suskilusių geldų.
Jie jau tiek yra prisikalbėję prieš prof.V.Landsbergį, kad ateiti pas Gabrielių ir pasakyti – „Vardan tos Lietuvos“ sūnų paklydėlių rolėje yra pats laikas. Neabejoju, kad būtų atleista ir suprasta. Keista, kad ir tuos „tris muškietininkus“, deja, tebėra užvaldžiusi primityvioji autoritarinio mesijanizmo „dėl visko kaltas Landsbergis“ formulė. Atrodo, kad nėra bažnytinio mokymo „Mes culpa, mea maxima culpa“ prieš tautą ir liaudį. Z.Vaišvila skubinęs kovo 11ą tada apsisprendė labai greitai dėl savo būdo, kuriame 60 proc. aštrios logikos ir 40 sveikos emocionalios intuicijos. Gi prof.V.Landsbergis (85 ir 15 proc.) dėl savo mentalumo turėjo suskaičiuoti visus galimus variantus bei pasekmes, o kadangi tai buvo tada neįmanoma, lemiamą žingsnį padarė tik gavęs skambutį iš anapus – pamatęs rimtą užnugarį, tad ar reikia dabar ir dėl to priekaištauti? Jis gi su A.Skuču ir šviesaus atminimo A.Patacku laimėjo istorinį mūšį dėl sovietų kariuomenės išvedimo, o norėti iš jo dar ir bendros gerovės tautai bei liaudžiai sukūrimo yra neadekvatu. Konstitucijoje neleistinai sureikšminus teisinės valstybės kūrimą, tai netrukus virto parodija su 80 tūkst. teisės aktų įdirbiu, nuvedusiu į ten kur esame. Pavyzdžiui su tuščiu Lietuvos šiaurės rytų kampu. Atrodo, kad vietoje visų postringavimų apie regionų politiką, elementariai nereikėjo leisti ŽŪM ministrei V.Baltraitienei , berods, 2013 m. pasirašyti nuosprendžio šeimos ūkiams – už pirmus 30 ha reikėjo mokėti ne 210 litų, o visus 300. Bet, tada būtų tekę mažiau latifundijai.
Man teko gerokai pasiginčyti su „didžiojo šuolio komiteto“ ideologu Kunčinu dėl prof.V.Radžvilo progresyvaus siekio padalinti Europos parlamentą į dvejus rūmus – valstybių su vienodu atstovavimu bei partijų. Žinoma, „veto teisė“ ES – tėvynių sąjungos vizionierių schemoje būtų ir anachronizmas, tačiau jo neįvedus, o tik palikus valstybių rūmams formuoti ir aptarinėti atskirų valstybių pozicijas su imperatyvu –būtinai svarstyti jas partijų rūmuose, situacija, bemat, keistųsi. Pabandykite gi dabar, kai Briuselyje ar Strasbūre 11 ištirpsta tarp 751 ką nors garsiau dėl Lietuvos ten viauktelėti ar stumti – niekam neįdomu. Todėl, prof.V.Radžvilo siūlymas LRT debatuose buvo itin racionalus, nors jis ir nežinojo ką gi su tais rūmais reikėtų veikti. Ogi, pasiekti ES mokesčių sistemos harmonizavimo, vieningai apmokestinti „turčius“ bei tuo išplėtoti smulkų-vidutinį verslą su sveiko, saugaus eko-maisto gamyba, pristabdyti klimato kaitą ir vykdyti socialines programas.
Deja, nei viena politinė jėga, išskyrus prof.V.Radžvilą nekėlė EP reformos būtinumo reikalo. Todėl yra ir bus, taip kaip yra. O jei bus kitaip, tai ne dėl mūsų.
Kęstutis K.Urba