Lietuvos kiršintojas
Paaiškėjus, kad galingosios Europos Sąjungos pakraščio siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos kiaura, teko prisiminti, kad po 1990 metų kovo 11 dienos mums siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo Vakarų valstybės reikalavo, kad kontroliuotume valstybės sieną – ir fiziškai, ir ekonomiškai (Z. Vaišvila. Nukrito valstybės parodijos širma, 2021-07-14). Ir tai darėme. Skaudžiai. Būdami beginkliai. Kentėdami ne tik nepriteklius, bet ir fiziškai. Galvas paguldė pasienietis Gintaras Žagunis, Medininkų tragedijos aukos – muitininkai ir jiems talkinę policininkai. 2021 metais visu „puikumu“ atsiskleidusi Baltarusijos – Lietuvos sienos „apsauga“ privertė mane paklausti, kokia parodija taps šių aukų pagerbimas š.m. liepos 31 dieną Medininkų poste, praėjus 30 metų po šių žmonių žūties?
Tačiau jau liepos 29 dieną LRT parodytas Medininkų tragedijai skirtas vaidybinis – tariamai dokumentinis filmas, kuriame pateikta oficiali versija pagal Lietuvos prokuratūros tyrimą ir teismo sprendimą, šokiravo. Vytautas Landsbergis paskelbė, kad dėl pasienio ir muitinės postų puldinėjimų, Medininkų žudynių Lietuvos prokuratūra nekėlė baudžiamųjų bylų!.. Apgailėtinas Lietuvos kiršintojo, norinčio būti paskelbtu to meto Lietuvos vadovu, melas. Jis, matai, nežino, ką tuo metu veikė jo „vadovaujamos“ Lietuvos teisėsauga, kaip buvo saugoma valstybės siena! Gal jis paaiškins, kokiu būdu Medininkų žudynių, kitos omonininkų nusikalstamų veikų tyrimo baudžiamosios bylos pateko į teismą? Be šių baudžiamųjų bylų iškėlimo ir tyrimų, kokie jie bebūtų, atlikimo tai nebūtų įvykę. Nebent paskelbus Vytautą Landsbergį Lietuvos valdovu, jis pats be prokuratūros ir teismo pradės vykdyti teisingumą…
Veidmainis, tamsta, Lietuvos „vadove“ Vytautai Landsbergi, esate. Ir melagis. Bylos buvo keliamos po kiekvieno posto užpuolimo, tyrimo veiksmai buvo vykdomi. Ir Vytautui Landsbergiui tai žinoma.
Filme parodytos ir kitos istorinės „tiesos“. Visų pirma, naivi versija, kad Rygos ir Vilniaus OMON-ai vieni patys įvykdė Medininkų žudynes. Vilniaus OMON-o skilimui, įvykusiam, beje, ne 1991 metų sausio 13 naktį, bet sausio 12 naktį, taip pat dirigavo juodais odiniais paltais apsirengę, bet ne uniformuoti asmenys.
Pirmasis atkurtos Lietuvos Generalinis policijos komisaras Petras Liubertas dalykiškai ir istoriškai teisingai paaiškino, kad mes neturėjome ginklų (ginklus tuo metu turėjo tik policija ir šiek tiek – Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius), kad ginklo panaudojimas prieš priešišką gerai ginkluotą kariuomenę būtų tik ženkliai padidinęs aukų skaičių, kad… O filmo vaidybininkai čia pat vaidina, kad mūsų muitininkams kažkas iš valdžios begėdžių (muitinės vadovas Valerijonas Valickas ar kažkas pagal pareigas aukštesnis?) neišdavė ginklų, nors muitininkams jie tariamai buvo skirti… Tereikėjo Valerijono skambučio gal Zigmui (Vaišvilai), gal Gediminui (Vagnoriui), gal Marijonui (Misiukoniui). O gal Vytautui (Landsbergiui)?
Petras Liubertas paaiškino, kad fiziškai sieną saugoti turėjo pasieniečiai (taip pat beginkliai), o filmo vaidintojai vaidina, kad muitininkai turėjo būti ginkluoti.
Kas bent kiek mastantis patikės, kad Vytautas Landsbergis, Edmundai Jakilaiti – filmo kūrėjau, nežino, kuo pagal įstatymus užsiima muitinė?
Tačiau kiršintojo ir provokatoriaus Vytauto Landsbergio patirtis nemaža. V. Landsbergio paskelbime to meto Lietuvos „vadovu“ būtina įvertinti tai, kad 1991 metų kovo 19-osios naktį Vilniaus OMON-ui sulaikius Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių, Vytautas Landsbergis be perstojo šokdino mūsų Vidaus reikalų ministeriją šturmuoti iki dantų ginkluotų omonininkų bazę Valakampiuose. Net naktį. Tačiau mes jo neklausėme. Siuntėme jį išsimiegoti, o vidaus reikalų ministerijai draudėme vykdyti neteisėtą Vytauto Landsbergio žodinį nurodymą. A. Butkevičių išlaisvinome ne ginklu, bet derybomis, vykusiomis priešo patalpose. Mes nebijojome su priešu susitikti ir derėtis. Nes reikėjo sprendimų, bet ne provokacijų.
Šiandien pasakomis ir viena po kitos vykdomomis provokacijomis mokomas mūsų jaunimas ne tik istorijos, bet ir elementarių žinių, suvokimo, logikos, įstatymų ir net „supratimo“ apie tarpvalstybinius santykius. Ir netgi mokoma tapti apmokamais kiršintojais, provokatoriais.
Tad suteikime šį rudenį Vytautui Landsbergiui ne tik tuometinio Lietuvos „vadovo“ titulą, bet ir nepamirškime šio titulo paveldėjimo teisės. Juk tai jis sugalvojo liepos 6-ąją paskelbti Lietuvos valstybės diena, Karaliaus Mindaugo diena.
Ir nepamirškime Vytauto Landsbergio paskelbti Lietuvos Gelbėtoju – Šventuoju. Juk tam Romos Popiežiaus palaiminimo nereikės, viską padarys Lietuvos Seimas.
Nors aš apsiribočiau tik Pagrindinio Lietuvos žmonių Supriešintojo ir Kiršintojo titulo suteikimu Vytautui Landsbergiui. Be paveldėjimo teisės.
Juknevičius Jonas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmoji sesija. Plenarinių posėdžių salėje prezidiume – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovybė (iš kairės): LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai 1-Kazimieras Motieka, 2-Bronislovas Kuzmickas, 3-LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, 4-LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys Aloyzas Sakalas, 5-LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, 6-LR Aukščiausiosios Tarybos Sekretorius Liudvikas Sabutis. 1990.03.11
Zigmas Vaišvila, 2021.07.30