KODĖL ŠIANDIENĄ Į LIETUVĄ ATVYKSTA POPIEŽIUS PRANCIŠKUS?
Ech, ir kodėl taip būna? Pasak žinomo rusiško posakio geros mintys ateina, kai jau viskas praeina. Bet ne, dar nepraėjo! Popiežius Pranciškus atvyksta šiandieną. Todėl dar ir šiandien galima kažką mąstyti ir to mąstymo vaisiais pasidalinti su LVT svetainės skaitytojais. Ir štai jų pagrindinė. O kodėl gi Popiežius Pranciškus atvyksta būtent šiandieną? O gi todėl, kad 1418-ais baigėsi istorinis Konstanco susirinkimas. Bet tai ne viskas. Esminis to susirinkimo rezultatas buvo Žemaičių vyskupijos įkūrimas 1417-tų metų spalio 23-čią dieną, ir tai laikoma Žemaitijos krikšto data. Įdomiai čia viskas sudėliota. Po 2017-tų spalio 23-ios metai dar nepraėjo, o Konstanco susirinkimas baigėsi 1418-ais. Reiškia, kad Popiežius Pranciškus netiesiogiai atvyksta į Lietuvą paminėti Žemaitijos krikšto 600-ųjų metinių! Įsivaizduojate, kokia šio pasaulinės reikšmės vizito istorinė potekstė. O mes vis šaipomės iš Žemaičių separatizmo polinkių, jų lėto, bet ryžtingo būdo. Štai Jums. Pats Popiežius atvyksta pagerbti jų. Nepykite, bet toliau savo pasakojimą pratęsiu panaudodamas sausus Wikipedijos faktus ir ištraukas iš Lietuvos istorikų nepripažįstamo Čarlio Luiso Tauro Pičelio (angl. Charles Luis Thourot Pichel) kūrinio “Žemaitija: Nežinoma istorijai“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Žemaitijos bajorų Kęsgailų kraujo turėjusi Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė.
Istorijos pradžia galime laikyti istorinę Torūnės taikos sutartį po Žalgirio mūšio, kuri buvo pasirašyta 1411-ais metais vasario 1-ą dieną tarp Lietuvos-Lenkijos ir Teutonų ordino. Pagrindinė mintis iš šio Wikipedijos straipsnelio ta, kad Teutonų ordinas atsisakė savo pretenzijų į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties (faktiškai visiems laikams). O štai ką rašo Ch.L.T.Pichel: „Torno sutartis numatė atkurti prieškarines sienas, išskyrus Žemaitiją; ji, kaip karo grobis, teoriškai liko Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos mirties, o vėliau turėjo grįžti Ordinui… Vytautas ir Jogaila turėjo stengtis apkrikštyti Žemaitijos barbarus pagonis…. Įtūžę žemaičiai paneigė Torno sutarties prasmę, visais būdais platino Europoje literatūrą(!-Aut.pastaba), demaskuojančią Lietuvą ir Lenkiją, teigė, kad niekas negali pasirašyti jokios su Žemaitija susijusios sutarties, išskyrus tikrus žemaičius, o Torno sutartis turi būti pripažinta kaip niekingas žemaičių įžeidimas…. Dėdamiesi, kad turi gerų ketinimų vykdyti Torno sutarties įsipareigojimus, Vytautas ir Jogaila apsimetė krikštiją žemaičius. Jie kartu lankė tolimas Žemaitijos sritis, tariamai krikštydami žmones dideliais būriais. Savo dvasia visa ši ceremonija buvo mistiška ir nekrikščioniška. Jos esmė buvo nesukelti priešiškų Žemaitijos gyventojų nuotaikų“.
Kaip ten bebuvo, matyt, Torūnės taikos sutarties įgyvendinimas labai lengvai nesiklojo, nes 1414-ais tarp Lietuvos-Lenkijos ir kryžiuočių ordino kilo taip vadinamas Bado karas, apie kurį jokių žinių kol kas neradau, išskyrus jo paminėjimą Wikipedijos straipsnelyje Golubo karas: „1411 m. pasirašyta Torūnės taika nutraukė nuolatinius LDK ir Lenkijos karalystės mūšius su ordinu, tačiau ordino siena su Žemaitija taip ir nebuvo nustatyta. Lenkija taip pat negavo norėtų Pomeranijos, Pomerelijos ir Kulmo žemės. Po ilgų derybų dėl šių žemių, kurios baigėsi nesėkmingai 1414 m. kilo Bado karas. Kadangi lietuviai su lenkais negalėjo užimti stipriai įtvirtintų Vokiečių ordino pilių, jie kreipėsi į Konstanco susirinkimą, kad šis išspręstų šį ginčą“.
Ir štai čia mes prieiname prie Konstanco susirinkimo. Vėl grįžtu prie Ch.L.T.Pichelio: “Žiemos pradžioje, 1415 m. lapkritį, 60 Žemaitijos kunigaikščių ir keturi vyresnieji, vadovaujami jauno sosto įpėdinio Kinrinto, atvyko į Šventosios Romos imperijos XVI visuotinį susirinkimą Konstance, Šveicarijoje. Juos lydėjo Kijevo metropolitas ir šios kelionės organizatorius Gregorijus Camblakas, kuris stengėsi taip nuteikti katalikų Bažnyčią, kad be išankstinio neigiamo nusistatymo būtų padarytas Žemaitijai palankus sprendimas“. Wikipedijos straipsnelyje apie Konstanco susirinkimą skaitome:“ Susirinkimo išvakarėse LDK ir Lenkija nutraukė su Vokiečių ordinu vykusį ginkluotą konfliktą dėl Žemaitijos priklausomybės ir jos christianizacijos bei paprašė Konstanco susirinkimo išspręsti šį klausimą. Susirinkime dalyvavę LDK ir Lenkijos atstovai priklausė vokiečių grupei. Iš viso į susirinkimą 1415 m. lapkričio 28 d. atvyko 60 krikštą priėmusių Žemaitijos bajorų delegacija“.
Matome, kad Ch.L.T.Pichel nemeluoja, todėl tęsiu ištraukas iš jo kūrinio: „Kelionėje jie patraukdavo daug tūkstančių europiečių, kurie dažnai keliaudavo didelį nuotolį vien todėl, kad nors prabėgom pamatytų baimę keliančius legendinius Žemaitijos karius, kurie šia kelione metė iššūkį kryžiuočiams ir kurie prieš keletą metų buvo sutriuškinę kilminguosius teutonus ties Tanenbergu. Šaunūs ir kilnūs Žemaitijos kunigaikščiai nelauktai nustebino minias, nes jos tikėjosi pamatyti saracėnus arba mongolus. Kunigaikščius lydėjo ypač puikūs artistai(štai iš kur Miltinis, Nekrošius, Koršunovas ir kiti Lietuvos režisieriai-Aut.pastaba) ir atlikėjai, kurie rengdavo tokius fantastinius reginius, kad apstulbinti gyventojai nuoširdžiai sutikdavo žemaičius visuose miestuose pakeliui į Konstancą“.
Ypač labai įdomus faktas, kurį pamini Ch.L.T.Pichel, liečia garsiąją Italų Medičių giminę, apie kurios kilmę čia neišsiplėsiu, nors pati pavardė daug pasako: „Turtinga Mediči šeima iš Florencijos, Italijoje, taip susižavėjo Žemaitijos kunigaikščių vizitu į Konstancą, kad pasamdė dailininką Benozzo Gozzolį (Beną Gutulį?-Aut.pastaba) nutapyti sceną ant sienų jų šeimos koplyčioje šiam žymiam įvykiui atminti – pavaizduoti kelionę iš Žemaitijos į Konstancą. Ilgainiui paveikslo prasmė buvo užmiršta ir sukurtas apie jį mitas. Nežinodami istorinio fakto ir stokodami tikro vertinimo, dailės žinovai padarė išvadą, kad paveikslas vaizduoja Kalėdų sceną ir klaidingai jį pavadino „Magų kelione““.
Čia truputį sustosiu, atkreipdamas dėmesį į toliau nuskambėsiančią įdomią lietuvišką pavardę, davusią pradžią, manau, tokiam reikšmingam rusiškam žodžiui, kaip „blaženny“. Ir kaip mes, lietuviai, taip tiesiog daliname savo perlus kitom tautom, visiškai pamiršdami savąją. Paieškojęs Internete, radau žinomo Lietuvos ekonomisto Bernardo Blažio pavardę, žinau šaunią Lietuvos moterį Jolantą Blažytę, Vikondos koncerno vadovę.
Deja, kol kas nespėjau išsiaiškinti, ką turėjo omeny Ch.L.T.Pichel, bet manau, kad turėjo jis omeny kažką laibai reikšmingo Lietuvai: „Tačiau Žemaitijos didžiojo kunigaikščio įpėdinio Bernardo Blažio (Bernard. B. Blazes) dėka nuspręsta klaidą atitaisyti. Teatkreipia į ją dėmesį palikuonys ir teužfiksuoja ją istorikai(!-Aut.pastaba):
B.Blažys, remdamasis iki šiol išlikusiomis savo šeimos istorijos pastabomis, smulkiai aprašė paveiksle nutapytą kelionę. Jis aiškina: „Šis paveikslas vaizduoja didžiulio įvykio mano šeimos istorijoje epizodą – mano protėvių ir būrio giminaičių kelionę į Konstancą Šveicarijoje dalyvauti XVI visuotiniame Bažnyčios susirinkime 1415 matais ir, nepaisant teutonų kryžiuočių, stoti akistaton su visa krikščionybe. Vadinamasis karalius (turima omeny bibliniai trys karaliai (knygos vert.pastaba)) yra ne kas kitas kaip sosto įpėdinis Kinrintas; jam tuo metu buvo apie 16 metų ir pagal Žemaitijos įstatymus jis buvo dar per jaunas tapti karaliumi. Dešinėje jo broliai dvyniai – Jonas ir Jurgis, kurie už sosto įpėdinį buvo keleriais metais vyresni… Paveiksle aiškiai matyti, kad karališkos šeimos nariai dėvi šermuonėlių kailius. Vienas brolis buvo karališkojo Kardo saugotojas, o antrasis – karališkojo Anspaudo saugotojas“.
Toliau autorius vardina kitus istorinius veikėjus, įamžintus freskoje, kurią vientisai pamatyti kviečiu visus šio straipsnio skaitytojus Florencijoje garsiojoje Mediči šeimos koplyčioje, bet mes ties tuo ir sustosime, grįždami prie Žemaitijos krikšto įtvirtinimo, įvykusio minėtame Konstanco susirinkime.
Nelabai jį pavyko įtvirtinti. Keliuose skurdžiuose Wikipedijos sakiniuose apie Lietuvos krikštą skaitome :“ Nepaisant krikštijimo vajaus, tiek žyniai, tiek paprasti valstiečiai, tęsę pagoniškąsias tradicijas, nebuvo persekiojami ar žudomi. Kilmingieji, didikai politiniais sumetimais tapo uolūs katalikai, tačiau provincijos gyventojai, ypač gyvenę atokiau nuo bažnyčių, iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo lietuvių religiją. Išmirus paskutinei kartai, gyvavusiai iki krikščionybės įvedimo, prasidėjo lietuvių religijos nykimas. Kadangi nebeliko žynių, tikėjimo tradiciją tęsė patys gyventojai, tačiau jų apeigos iš masinių pradėjo siaurėti iki giminės ar šeimos, pakito dievų hierarchija, dievų specializacija beveik išimtinai rėmėsi žemdirbyste, namų ūkiu. Religija susimaišė su pasakomis, sakmėmis, išliko tik dalis ritualų, švenčių“.
Bet ne tai, matyt, šios dienos požiūriu buvo svarbiausia. Dar viena citata iš Ch.L.T. Pichel knygos „Žemaitija“: „Iš Louse Ropes Loomis knygos „Konstanco susirinkimas“, kurioje išversta Richental kronika, sužinome, kad susirinkimas buvo palankus Žemaitijai, patvirtino jos kaip realios karalystės suverenumą ir rekomendavo Žemaitijai būti Šventosios Romos imperijos dalimi. Šis istorinis sprendimas padarė negaliojančias visas ankstesnes piktybiškas pretenzijas į Žemaitijos teritoriją“.
Būtent tai galų gale išvadavo Žemaitiją iš Kryžiuočių ordino, LDK sudėtyje jei leido turėti ypatingas Seniūnijos privilegijas, lyginant su kitomis LDK vaivadijomis, na, o Tautinio atgimimo laikotarpiu ji tiesiog buvo gyvoji naujai gimstančios Lietuvos dvasia.
Na, o, grįžtant prie Popiežių, Konstanco susirinkime irgi įvyko daug pokyčių šioje srityje. To pačio Konstanco susirinkimo metu iš karto po Žemaitijos vyskupystės įkūrimo 1417-tų metų spalio 23-čią dieną, lapkričio 11-tą buvo išrinktas naujasis Romos Popiežius Martynas V, nutraukęs iki tol buvusią Popiežių dvivaldystę ar net trivaldystę.
Įdomiausia, ką jis yra parašęs, galime perskaityti tame pačiame straipsnelyje: “Taip pat Jogailai 1421 metais (Martynas V) yra parašęs laišką, kuriame paminėjo savo kraujo giminystės saitus su Lietuvos Didžiaisiais Kunigaikščiais: „Mūsų pačių šeima Colonna, iš kurios mes gimę pagal kūną, mus saisto giminystės ryšiais.““
Įdomu, kas saisto Popiežių Pranciškų su Lietuva šiandieną? Kaip ten bebūtų, Argentinoje labai didelė lietuvių diaspora…
Aldas Mačiulis