KIAURA „IKANOMIKA“- KIAURAS IR LIETUVOS BIUDŽETAS
Žemdirbių traktorių išriedėjimas į kelius, mokslininkų ir studentų mitingai, beprasidedantis mokytojų streikas, prieš mėnesį – onkologinių ligonių susibūrimas prie Seimo, gydytojų purkštavimai, gaisrininkų bėdos ir badantis net Nausėdai akis pensininkų vargas yra ne be pagrindo – visi nori patogesnio, geresnio, turtingesnio materialinio bei dvasinio gyvenimo: pabėgti nuo skurdo arba turėti geriau nei kaimynas. Seimo daugumai su visais Jaroslavo išsidirbinėjimais dar ir žvejyboje bei Skvernelio asfaltu – tai yra nuosprendis . Vis, tik, kadangi esu atpratęs skirstyti politikus pagal partinę priklausomybę, o žiūriu, kas kiek stengiasi dėl Lietuvos, tai pasidalinsiu savo pastebėjimais su visais – ką reikėtų skubiai ir neatidėliotinai daryti dėl tos – vardan Lietuvos, kur kartais ir vienybė švysteli. Netgi, seimuose.
Gydytojai…
Velniškai sunkus ir atsakingas tas mediko darbas. Anesteziologai be laiko pražilsta, o pasak tyrimo, medikai grįžtantys po naktinio budėjimo vidutiniškai padaro daugiau avarijų nei kitų profesijų atstovai. Ir studijos, bene, pačios sunkiausios, kaip ir matematikos. Atlyginimai vargani, o štai, kaip didysis emigracijos didintojas Gasanovas pasakė per LRT savo laidoje „nee-migrantai“, Bonoje seselė uždirba po 2 tūkst. eurų per mėnesį, neskaitant rankpinigių. Vokietijoje yra tokia sistema. Kiekviena ligoninė turi savo specialią sąskaitą – oficialiems ar anonimiškiems pacientų bei rėmėjų įnašams: parama medicinai. O ir rankpinigiai seselėms laikomi normaliu dalyku. Šyptelėjo Aurelijus Veryga užvakar, kai pasakiau, kad seselės ten neima iš Alzheimeriu sergančiųjų, nes po penkių minučių tie jau susirūpintų – kur dingo jų pinigai. Bet ministras pasakė – niekas nedraudžia ir pas mus paremti į ligoninių sąskaitas. Deja, nėra nei tradicijos, nei reikiamo įteisinimo. Svarsčiau šią medikų parėmimo problemą dar prieš šešis metus ir su Vyteniu Andriukaičiu, ir su Rimante Šalaševičiūte, ir net su Birute Vėsaite. Visi buvo „už“, o ši politikė net pamąstė, kurį įstatymą reiktų pakoreguoti. Tik Antanas Vinkus dirbęs vyriausybėje buvo kategoriškai prieš – „aš kyšių įteisinimu neužsiimsiu“.
Dalyko esmė tame, kad pas mus, pasak Muravjojo tyrimų, „duoda“ ligoninėje kas trečias ketvirtas, nes ir jam ramiau – atrodo, kad gydytojas skirs daugiau dėmesio, būtent, jam, o ir imančiam medikui ar seselei yra smagiau, nes tai sudaro adekvatesnio atlygio, kurio neįstengia sugeneruoti valdžia ir valstybė su visuomene, teisingumo išsipildymą. Kas nutiktų, jei tos 30 proc. ligoninių duoklių patirtys taptų teisėtais įnašais į specialią sąskaitą, iš kurios atskaitomi arba neatskaitomi mokesčiai, o pusė sumos eina konkrečiam medikui bei likę – visam personalui po vienodai. Kitaip tariant, „davimas“ būtų oficialiai įteisintas su atitinkama aiškinimo kampanija? Medikui nereiktų gadintis nervų, kad pagaus STT-FNTT. Pagausėtų ir atsidėkojimo paciento ramumui įmokų – nes oficialu. Gal chirurgų honorarai kažkiek ir sumažėtų, tačiau visų medikų atlygiai normaliai ūgtelėtų. Kas įstengia – įneša ir penkis tūkstančius, kas nebe – bent jau 20 eurų. Tautos ir liaudies pastangomis tuoj pat valdžios galvos skausmas dėl gydytojų sąjungos streikų atkristų. Sumažėtų medikų nutekėjimas į užsienius. Tai, kame gi po velnių, reikalas, kad pas mus nėra tos vokiškos tvarkos? Sovietinis požiūris, kad medikas turi aukotis. Lyg ir taip nesiaukotų. Kalbėjausi su pavargusiu, bet dėkuiDie, dar be akių asimetrijos, kuri rodo pirmus simptomus, jaunu gydytoju „dirbančiu“ antrame etate poliklinikoje 20 val. 30 minučių ne tiek apie sveikatą, o tai, kad esu, bene, trisdešimtas šios dienos pas jį pakliuvęs žmogus ir visą sistemą būtina keisti. Elementaru, bet ar priaugusi iki tokio sveikai liberalaus požiūrio Seimo Sveikatos komitetui vadovaujanti Asta Kubilienė? Juk gausus atsidėkojimas yra lietuviškame būde per amžius, o Konstitucijos preambulėje pasakyta kas?
O, kad ant treniruoklių prie mokyklos stadiono retai kada pamatysi pensininką, tai jau kita mūsų problema: mankštas atlikinėja televizorius.
Žemdirbiai…
Dar ir šį rytą tarėmės su Andriejum Stančiku, kad nėra ko laukti ministeriui Andriui Palioniui, nes būtina nedelsiant duoti žalią šviesą mūsų dar 2015 metų Kūčioms sumąstytam antikriziniam pelno perskirstymo maisto grandinėse įstatymui, kurį blokavo prieš du metus tokia Dalia Grybauskaitė – „nepasirašysiu“, atsiuntusi į ministeriją savo emisarę Editą. Nėra ko lūkuriuoti, nes perdirbėjų oligopolinio pobūdžio karteliai laiko minimaliausias supirkimo iš ūkininkų kainas, o prekybininkai – maksimalias pirkėjams. Kitaip tariant, mūsų žemės ūkio sektorius ir visi maisto valgytojai – tauta bei liaudis yra geležinėse dvigubose pieninių, skerdyklų, elevatorių bei prekybos tinklų savininkų diktuojamų kainų replėse. Julius Sabatauskas buvo įtikintas Konstitucinio teismo 2009 metų nuosprendžiu, kad projektas, visgi, neprieštarauja prieštaringajam, konkurencijos tarybos, užtat, taip mylimam, Konstitucijos 46 straipsniui. Klaidintas klerkų Ramūnas Karbauskis tada pasakė – „gerai –nieko prieš…“, bet ministerijos „ikanamistai – teisininkai“ gal ir galutinai pasimetė kraustynėse į Kauną, nors pats Ekonomikos departamento vadovas dar prie Baltraitienės pasakė –būtų nuostabu.
Beje, kaip ir pas mus, taip ir ne tik Vengrijoje ar Prancūzijoje. Ir Izraelio ūkininkas TV dėstė tą patį – gaunu už litrą pieno grašius, o prekyba nugriebia visą grietinėlę – tinklų kainodaros logika visur vienoda. Nesąžiningą prekybą retai tarnybos sužiūri. Betgi, snaudžia ir europiniai politikai, o toks Juozas Olekas greta visos „tikros“ socdemijos moka geriau operuoti skalpeliu ar klausyti kariškų raportų, nei skaičiuoti kapitalo ir vertės tekėjimą visose maisto grandinėse. Visgi, nereikia užmiršti, kad išriedėjusius į kelius matėme dažniausiai tų didžiųjų 5-6 tūkst. ūkių, kurie pasiėmė daugiau nei pusę milijardų iš visos ES paramos, modernius traktorius, o ne varganokus „belorusus“.
Pasiturintieji gina savo pelnus, o smulkieji netgi čia priversti taupyti dyzeliną. Todėl tikrasis protestas yra su pieno stiklainiais, šakėmis ir kuolais, kaip kad nutiko per pienininkystės krizę 2016 pavasarį su plakatu- „3 proc. žemgrobių jau apkėtę net 50 proc. dirbamos“.
Išsigandęs Seimas tada priėmė kainų reguliavimo įstatymą, bet po dviejų dienų, kai garas nuėjo prie ministerijos – atšaukė. Tad pinigų valstybėje yra apsčiai – bet ne pas tuos.
Mokytojai
Eik tu po velnių, kad ir pas Dimitrijų Medvedevą, Raimundai Kuodi, aiškinantis iš TV ekranų, kad „išlaikome pustuštes mokyklas“. Nes anas savo klerkams aiškiai pasakė per TV programą „Vremia“ – „nėra mokyklos- kaimui kaput“. Buvo tokia kaimo mokyklėlė Šilutės rajone dar sovietmečiu su šešiais abiturientais. Išėjo keturi aukso medalininkai ir vienas sidabro – Alfonsas Brazas. Štai taip. Taigi, jei pakutenti mokesčiais bent jau prekybos tinklus, bankus, bei dalį „latifundijų“ – mokytojų algos labai gražiai ūgtelėtų paskui paties Arvydo Sabonio sūnus. Gaila, tik, kad valstiečiai stengiasi neuždarinėti mokyklėlių –taria „A“, bet laiku nepasakė „B“: tik dabar lenkiškomis pastangomis imasi ir tų likusių didžiųjų 2.5 bankų ir prekybos tinklų.
Mokslinčiai…
Studentams, kaip ir mokytojams bei jauniems mokslininkams, ypač lazerininkams ir genetikams reikia padėti. Bet ne socialinių mokslų su minimaliomis išimtimis sferai, kadangi jie su visais tokio Boguslavo Gruževskio gražbyliavimais neparodė reikiamų iniciatyvų. Visą socialinių-ekonominių-finansinių problemų kamuolį palikę Seimui, greitos orientacijos bet nestrateginės mąstysenos policininko Skvernelio „švilpukui“ bei siauro problemų matymo ministerijų specialistams-teisininkams. Kokia iš mokslinčių nauda –tokia turi būti ir grąža. Kaip jie rūpinosi valstybe: „tyrė darbo rinką“ – taip ir teturi.
Betgi, socialinių-ekonominių mokslų atskirties nuo valstybės valdymo naikinimas yra būtinas ir įstatymine tvarka, kuriai, beje, priešinasi prof.E.Jovaišos biuro „galva“ – toks seimins ūsočius Kaminskas. Sako, kad žmogus gero būdo, bet tai ne profesija. Jis patenkintas vakarietišku liberaliu mokslo savivaldos ir savitvarkos modeliu, nes nereikia daug sukti galvos. O kad mokslas yra ne tik asmeninio smalsumo tenkinimas už mokesčių mokėtojų pinigus, sugalvojo ką tik ir Orbanas, ir pats Vl.Putinas – pamatę, kad, ypač, iš socialinių-ikanominių mokslų naudos, kaip ir Kaminsko ožio pieno, ir sugrįžo prie valstybinio-biurokratinio mokslo valdymo modelio. Lietuva, deja, iki šiol aukso vidurio tarp vakarų ir rytų nesurado. O juk taip paprasta. Priimti Valstybės valdymo ir savivaldybių kompetencijos papildymą Seimo statuto 69 straipsnyje, kad kiekvienais metais būtų siunčiama oficialus paklausimas Mokslo Tarybai su visa Mokslų Akademija dėl esminių ilgalaikių Lietuvos problemų ir aktualių iššūkių sudarymo, kurį gavęs Seimas galutinai sukoreguotų, patvirtintų ir atiduotų būsimiems „skverneliams-šimonytėms“, kad ne iš kanceliarijos lubų, o pagal tai būtų formuluojami įstatymo numatyti premjero veiklos prioritetai.,Kurių pagrindas – tų pačių akademinių mokslo struktūrų laukiami sprendiniai, suteikiant reikiamus finansus. Nacionalinių programų, modelių, įstatymų paketų pavidale. Elementaru. Toks susirašinėjimo „ping-pong“ Seimo-mokslų ambasados- vyriausybės trikampyje. Tada sukūrus įstatyminį įpareigojimą (projektas gi yra) Statistikos valdybai tų daugiau nei 1700 ministerijų klerkų naudojamų rodiklių hierarchiją, rastųsi ir prioritetinių įstatymų –tų kurie sparčiausiai gerina tuos svarbiausius rodiklius, sąvoka. Ir Seimo valdybai, sudarant darbotvarkes tektų aiškesnis veikimas, nei dabar sudarinėjant beviltiškas darbotvarkes iš to daugiau bei 1200 jau „užraugtų“ įstatyminių projektų, p Viktoras Pranckieti, kuris taip ir nepagerinai Seimo autoriteto su dabartinių 9 proc. pasitikėjimu. Betgi, Seimas tik atsiduso patvirtinęs beveik apsiašarojusį Baroną į Mokslo tarybos pirmsėdžius per penkias minutes –sutaupė 21 minutę, nežiūrint, kad į skverną anam įsikibti bandė pats Stasys Tumėnas. Kad jus visus, pats narsiausias mūsų giminės vyras – Lietuvos Seimo maršalka nuo karaliaus Jono Sobieski ir Augusto I bei Leščinskio rokošo laikų.
Agnė Širinskienė šį rytą išklausiusi mano protestą prieš visą seiminį absurdo idiotizmą mostelėjo ranka ir pasakė – „eik pas prezidentą“ lyg aš neturėčiau ką veikti, gvildendamas amžiaus vagystės tik prityrusiai detektyvo akiai pastebimas Drezdeno muziejaus su Augusto II brangenybėmis fantastiško apšvarinimo subtilybes kremliaus tarnybų gudrybių stiliuje. Mums gi savo profesinį smalsumą su prokuratūros žmonėmis irgi norisi tenkinti.
Pensininkai ir vaikai…
Su jais yra sudėtingiausia, nes jų yra daugiausia – melejonas, o reikia visiems. Kam vaistams, o kam – žaislams. Raktas slypi tame, kad į mūsų biudžetą, p Tomilinai, reikia žvelgti ne tiek aritmetinio skaitliukų finansisto, kiek ekonomisto akimis. Ne pirmas kartas aiškinu, kad mūsų „ikanomikoje“ ir per tokios iš manęs leidusios sau viešai prigužėjusioje kavinėje pasityčioti Ingridos Šimonytės pastangas Finansų ministerijoje, jau susiformavo bent penkios didžiosios visus tautos bei liaudies resursus susiurbiančios „juodosios skylės“ arba kaip sako universiteto profesorius Dalius Serafinas, kuris susimetė su mūsų politikos „baironu“ Arvydu Juozaičiu– pinigų siurbliai. Tai didžiųjų prekybos tinklų oligopolio sutartinis diktatas – visada itin adekvačiai kilsteli kainas, kai tik valdžia padidina visuomenės perkamąją galią. Tai ir visų piliečių „nureketavimas“ skandinaviškai vietinėje bankininkystėje – už sąskaitos apmokėjimą per minutę dar anuomet buvo penki litai. Štai ir procentus būsto palūkanoms ką tik užveržė bankiniai „melžėjai“. Tai ir minėta kaimo latifundija, susiveikusi europinius melejardus, bet nesirūpinusi smulkesnio kaimynėlio išgyvenimu. Užtat dabar susipirkusi žemes ir bėdavoja – nėra žmogaus aplink, kad su kuo pasikalbėti. Tai ir energetiniai monopolistai skirstomuose tinkluose. Netgi, visa vaistinių mafija.
O makro- ikanomikos vadovėliai su perrašinėjamais iš leidimo į leidimą skyriais apie oligopolius atsilieka nuo kasdienybės. IT laikais kainodara gerokai pasikeitė dėl informacijos pasiekiamumo bei visų kompiuterinių platformų, netgi, akcijų biržose. Kitaip tariant, rinką užvaldė stichiškai ar specialiau susidarę karteliai ir ją neleistiniausiai iškraipė, nes labai menka konkurencija. Ką daryti, ir kas gi kaltas? Ilgajame periode, kaip paaiškinau – I.Šimonytė. Trumpajame – toks Juozas Bernatonis, kuris su savo intrigomis, pasak gerai informuoto žmogelio, išstūmė daug skaičių ir subtilybių žinantį ex-premjerą dr.Algirdą Butkevičių iš vadovavimo Ekonomikos komitetui. Netgi, „pakišo“ tokiam Vytautui Bakui į Nacionalinio saugumo, kad tas ten surengtų tyrimą ir kotavojimą, būk tai, dėl Ignalinos AE užuovėjoje atsidūrusių vyrų iš visokių valstybių susitarimo, kurio nebuvo, nes „viena boba pasakė…“. O Rimantas Sinkevičius? Šaunus žodžiui, apsukrus sprendimui ant suploninto asfalto, bet neragavęs akademinės veiklos, todėl nežino to 13-o ir 14 vadovėlių skyrių ribotumų bei reikalingos tvarkos ne tik Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadyboje, kurią vakar abu gerai „pakutenome“ su Virgilijum Poderiu. Juk jai priklauso lyderystė makroekonomikos politikos formavime bei organizavime, apibrėžiamame ir antru po „bėvėpė“ – užimtumo (7 vadovėlio skyrius) rodikliu, kuriame ta ministerija lyderystės ir atsakomybės niekaip neprisiėmė. Nežiūrint mano viešo žiemos pradžios ginčo iš Seimo Konstitucijos salės su viceministeriais Marium Skuodžiu ir dar Ikaterina Rojaka, kurį retransliavo radijas M1 plius per pačią kovo 11ą. Dėl to jau buvau beveik apsitaręs su tokius minsiteriu Virginijum Sinkievičium, bet kad jį kaip švystelėjo meteoru tiesiai į europinius emisarus, į kuriuos vien pasižiūrėjus greta von der Leien spyčraiterių sukurptų lozunginių kalbų, ne visai stipru darosi. Rupūžiokai, nė nemano sulyginti išmokų mūsiškiams, kadangi Pentagonas bus nusprendęs, kad Lietuva pati prieš kremlių neatsilaikys, bet jei ten žemes bus susipirkę šlėktos, panowie, ir vokiečių donner weter baueriai, tai rusas tada nelys.
Ir kokius apgailėtinus plakatus matėme ant traktorių? „Lietuva, tavo kaimas miršta“. Lyg pats nežinočiau aną vasarą pro Pivašiūnus nukulniavęs per Kazimieravą iki Daugų. Reikėjo angliškai rašyt:
„If not equal money to my farm – Lithuania will leave EU“. Jei nesulyginsite, Lietuva Briuseliui parodys kulnus. Tik tai gali priversti išsijudinti Briuselio ponus. Dar ir oro balionas su šimto metrų didumo šlitinėjančiu Junkeru pakabintas virš Daukanto aikštės. Ką veikai tie vis mūsų menininkai?Šachmatų karo mokslas moko, kad grasinimas šachu yra visada stipresnis už jo išpildymą. Dabar žalių kryžių prisistatė naivūs kaimiečiai Nausėdos dyzelino akcizo gąsdinimui, nors velnias glūdi Briuselio-Berlyno ašyje, p Petras Auštrevičiau. Taigi, kad Lietuva yra Marijos žemė, bet ne Griunwaldo kovotojų. Kiek dar mūsų žemdirbius atvirai apvoginės? Kodėl mažiau skiria? Aiškina, kad algos mažesnės. O kodėl jos mažesnės? Kad mažiau skiria. O kodėl emigruoja į Europą juodadarbiais? Taigi, kad pasaka be galo – nes mažiau skiria. Bet ar išaiškins tai Juozas Olekas paskui Naidželą Faradžą tai visai išponėjusiai europinei biurokratijai, rupūs miltai?
Taigi, pensininkų ir vaikų finansavimo problema susiveda į tas mūsų „juodas skyles“ arba „siurblius“, kurias jau ėmėsi atsiurbinėti ne tik p Jedinskis. Gaila, kad vėlinantis ir be liberalių lengvatų smulkiam ir vidutiniam verslui – krautuvėlėms bei bankeliams, be palaipsnio didžiųjų dominuojamos dalies ribojimo rinkoje, todėl gerai paskaičiavus kompais gali išryškėti, kad nėra to gero, kad neišeitų į bloga, kaip pasakė Šveiko balsu vakar toks Jurgis Razma į Ingridos Šimonytės pusę. Valstybei gali tekti šokti per gilesnį nei mano kaimo upelis labai gražiu vardu – Dangaučius skardį. Kad tik nepritrūktų energijos visos sistemos bifurkacijos taške pagal visus katastrofų teorijos mokymus. O tada ir lengvas stumtelėjimas ant krašto gali sviesti į bedugnę.
Derėjo pridurti mūsų šauniesiems socdemams, kurie išsikvietė „ant skylėto“ frakcijos kilimo patį V.Vasiliauską su M.Zalatorium, ir „Verslo žinių“ informaciją – eilutėje įsiregistravimui stovi 15 bankų, bet… grobuoniai nenori dalintis aukso kasyklomis, o LRT slepia ir klaidina. Lietuvos buratinų, užkasusių auksinį pinigėlį, žemėse.
Užbaigai…
Jei politiką suvokti kaip kovą už didžiulių žmonių masių interesus, o ne tik valstybės valdymo meną, tai tokios kovos už mokytojų, dėstytojų, gydytojų ir ugniagesių bei kitų darbuotojų siekių priešrinkiminis gainiojimas yra į šią pusę. Tačiau, viskam, kaip dar yra pastebėjęs Ostapas Benderis apie kėdes ir vakarą, turi būti savas laikas bei tvarka.
Nes? Solidžius biudžetus tegali duoti du dalykai: efektyvi ekonomika ir atitinkama mokesčių sistema. Kad ji tegali būti šiais laikais realiai veikianti žmonėms tik tarptautiniame lygmenyje, kartoju jau gal penktą kartą. Lenkija tai puikiai suvokia, ir tyliai PVM žirklėmis „tebekerpa“ savo kaimynus, nes ES konstruktoriai, nesugebėję spręsti atskirų valstybių mokesčių sistemų harmonizavimo bei realios gerbūvio konvergencijos uždavinių „nusiplovė rankas“, p Vilija Blinkevičiūte ir Andriau Kubiliau.
Ekonomikos efektyvumas priklauso nuo energetikos įkainių, užimtumo politikos veiksmingumo, grįsto ne vien investitorių pritraukimu, bet ir kooperacijos, trumpų grandinių rėmimu, bei artikartelinės-antioligopolinės veiklos, atidžiai sekant kainų trendus bei stambiųjų dominuojamas rinkų dalis su žengimu visomis technologinėmis naujovėmis. Tai su mokestine sistema vietiniuose bei tarptautiniuose niuansuose ir sudaro, labai glaustai kalbant, efektyviosios tikros politikos, o ne „atimsim kiauros paklodės bei pyrago kampą ir skutelius bei trupinius prieš krachą dar padalinsime“ – politikos imitavimo, esmes. Vėluoja, valstiečiai su reformomis bent tris metus, tačiau gal ir šį kartą yra geriau vėliau, nei niekada.
Kęstutis K.Urba