Šioje temoje yra 1 atsakymas, 1 dalyvis, ją paskutinį kartą atnaujino 
-
Įrašai
-
Antanas Stugys
EKSPERIMENTINĖ LIAUDIS
FeljetonasSituacija, kurią galima buvo prognozuoti iš anksto – valdžiagalvių, sugebančių tik vykdyti, o ne priimti „putiovus“ sprendimus, rezultatas. Mokančių dirbti atžagariomis rankomis ir dėl savo trumparegiškumo kaltinti kitus – prisiveisė kaip piktžolių – nei sėti, nei pjauti nereikia. Tauta išvažinėja, negauna pensijų, o valdininkija – klesti ir bujoja.
Pensijų pristatymo tragikomedijoje ieškoti kalčiausio iešmininko – standartinis, per daug įprastas „primityveišinas“. Gerai apmokamų, beviltiškų ekspertų ir patarėjų kiek tiktai norite, o teigiamo rezultato pačioje paprasčiausioje situacijoje – nėra. Viską nulemiantis ir nieko nežadantis aukšto mokslo diplomas – rankoje, o gyvenimo patirties – 0². Todėl, toks ir rezultatas. Todėl, kad niekas už nieką neatsako. Todėl, kad nėra kontrolės. O kam ji? – gerai ir taip. Prieš rinkimus šliukštelėti beteisiams pensininkams žibalo į ugnį – ir smagu, ir naudinga. Tegul žino savo vietą! Tegul mokosi: prieš ką reikia uodegas vizginti. Tegul žino, kad jie yra valdžios stebimi per padidinimo stiklą. Tegul prisimena, kad jie yra pati silpniausia grandis.
Pensijas į namus nešęs Lietuvos paštas – niekuo dėtas. Pristatinėjo ir galėjo pristatinėti toliau. Bet ne. Kai valdžios ponams užpakalis pradeda draskyti kelnes – nukenčia silpniausi. Ta bandos dalis, kuri vadinasi „eksperimentinė LIAUDIS“. Dėl visko apkaltinama, žinoma, konkursą laimėjusi ir nesusiorientavusi situacijoje bendrovė. Vienas dalykas loterijoje laimėti prizą. Kitas dalykas – juo tinkamai pasinaudoti. Ką virtuvėse galvoja išdurta tauta irgi numanau. „Jaunas, pinigingas vadovas, žinojo kam ir kiek įkišti. Konkursą laimėjo. Bet iš laimės nebesusiorientavo situacijoje“. Padarydamas nelaimingais labai daug ir taip nelaimingų žmonių. O toliau – vėl standartinis katės su pele žaidimas – vadinamas sutarties nutraukinėjimu. Atsikalbinėjimai-atsirašinėjimai-atsiprašinėjimai… Kiekvienoje provincijos skylėje – vis kitoks laisvės nelaisvėje kvapas. Pagal naują (sukeistą) manęs neįspėjus grafiką, aš pensiją gavau – dvi dienas anksčiau. Tikiu, su kitais „valstybės balastais“ irgi buvo elgiamasi panašiai. Vieni, laukė įrėmę nosis į langus – įprastą, pensijos mokėjimo dieną. Kiti slides miklino – kitą. Kam žmones varginti pranešimais ar žinutėmis,
apie numatomus pakeitimus. Užtat ir rezultatas – kaip visada…
Laikinai, „Sodros“ direktoriaus pareigas einančiam Ježy Miskis, pasakysiu tiesiai – tai jokia problema. Tai kažkieno tikslinis, arba taktinis manevras. Jokios čia praktinės paklaidos ir skirtumo nuo įprastinių normų nėra – tik nemokėjimas ir nesugebėjimas dirbti. Užimti pareigas vienas dalykas, matyti du žingsnius į priekį – kitas. Blogis – ne paslaugos pasirinkimas už mažiausią kainą.
Blogis – nemokėjimas vadovauti. Ar žinau paprastą, bet veiksmingą atsakymą – taip. Ar pasakysiu
jį čia ir dabar – ieškokite kvailių.
Tėvas man vaikystėje sekė pasaką „apie kvailą karalių“. Kuris, po nederliaus metų, kad būtų mažiau valgytojų, įsakė gyventojams – nenaudingus karalystei senus tėvus, išvežti į mišką ir ten juos palikti. Visi įbauginti taip ir padarė. Tik sūnus, labai mylėjęs savo tėvą – jį paslėpė. Dalinosi su juo paskutiniu kąsniu. Pasakojo, kas dedasi margame pasaulyje. Naktimis išvesdavo į kiemą. Kai visas atsargas karalystės žmonės suvalgė – atėjus pavasariui, sėti nebebuvo ką. Tada senas tėvas ir sako sūnui – nuimk nuo stogo šiaudus ir dar kartą juos perkulk. Sūnus nusistebėjo, bet nesiginčijo. Todėl, kad labai mylėjo savo tėvą. Nudengė stogą, dar kartą šiaudus spragilais kruopščiai perkūlė. Iškultų grudų sėjai užteko. Kaimynai, stebėję tokį keistą sūnaus elgesį, suprato naudą. Sužinojo ir karalius. Bet jo įsakymui nepaklususio sūnaus, nenubaudė. Išleido kitą įsakymą „Senų tėvų į mišką nebevežti“.
Kokią nuostabią turime tautosaką. Kokią kvailą turime valdžią besityčiojančią iš žmonių ir naikinančia BIBLIOTEKAS. Ta prasminga pasaka noriu pasakyti – mūsų valdžia mūsų nemyli. Mūsų valdžia lietuvių tautą vežanti į mišką – dar gobšesnė ir kvailesnė už tą nesusitupėjusį karalių. Todėl, atšaukti išdavikiškai-nesąmoningų įstatymų – nesiruošia. O mes, taip smarkiai įbauginti, taip nemylime savo Tėvynės, kad eisime ir vėl už tuos niekšus balsuosime. Lietuvoje partijų – daug, bet
praktiškai – tik dvi: ubagių šaškių ir milijonierių a-damukių.(Gaila. kad negaliu įdėti karikatūros – be jos feljetonas – prėskas)
2019a-damukių – turi būti a-damkių – atsiprašau…
Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.