„Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga (Justinas Marcinkevičius)
III dalis
Primityvus ir tiesmukas yra netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams. Esame gąsdinami ir tais pačiais rusais, kurie mus drąsiai gynė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ir po 1991 m. sausio 13 d. kruvinųjų įvykių. Veidmainystė be ribų. LPS Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?“[1]
Lietuvos Atgimimo istorijos perrašinėjimas, praeities vienpusiškas atvaizdavimas ir dirbtinis tariamo patriotizmo skatinimas – tai sąmoningas manipuliavimas mumis. Tik Atgimimo metais mes pratrūkome rašyti, skelbti ir diskutuoti apie mūsų kolektyvinę traumą – tremčių istoriją. Tą, dėl kurios Lietuva pasąmoningai kaltina tik vieną Ribentropo–Molotovo slaptuosius protokolus pasirašiusią šalį – Tarybų Sąjungą. Vokietiją kaltinti vengiame. Vengiame atsiminti, kad pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir TSRS pasirašytą nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus Lietuva buvo palikta Vokietijai, kad tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir TSRS sienos ir draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva buvo atiduota TSRS įtakos sričiai. Ko gero, šis požiūris susiformavo ir dėl to, kad 1940 metais į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, t. y. nepriklausomybę iš mūsų atėmė, kaip tuomet sakyta, bolševikai. Nors Lietuva su bolševikų vadovaujama Tarybų Rusija pasirašė 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį, kuria buvo sutarta, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“ 1920 m. liepos 14 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuva ir Tarybų Rusija pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki 1920 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Tarybų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos Vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius, ką paskatino Raudonosios armijos pralaimėtas mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Tad Tarybų Rusijai beliko tik vykdyti 1920 m. rugpjūčio 6 d. susitarimą su Lietuva. Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė 1920 m. rugsėjo 26 d., tačiau 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė jau Lenkijos kariuomenė.
1995 metų M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <…> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <…> Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę… Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems… Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“
Siekdami ne tik istorinės tiesos paieškų, bet, visų pirma, šiandieninio išsilaisvinimo iš tokio mūsų valdymo, bent rugpjūčio 23 dieną pradėkime kasmet minėti ne kaip kančių atminties dieną, bet kaip didžio mūsų taikaus Atgimimo Baltijos kelio šventę. Sąjūdžiu Lietuvos žmonės patikėjo dėl jo autoritetų, tiesos ieškojimo ir sakymo. Šiandieninėje Lietuvoje vėl gyvename iškreiptų veidrodžių ir dvejopų standartų šalyje, todėl labai svarbu žinoti, kaip išsilaisvinome tada, Atgimimo metais.
Kodėl šiandien bijome, visų pirma, patys savęs, atsisakome net konstitucinės referendumo teisės? 1989 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas “Lietuvos TSR referendumo įstatymas”, kuriuo remiantis po 1991 m. sausio 13 d. įvykių paskelbtoje istorinėje 1991 m. vasario 9 d. visuotinėje apklausoje dėl Lietuvos nepriklausomybės iš dalyvavusių 84,43% turinčių teisę balsuoti rinkėjų net 90,47% balsavo “taip” – po šios apklausos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Prisiminkime įstatymą:
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,
atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,
pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,
suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir
vykdydama Lietuvos tautos valią,
priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.
- straipsnis. Teiginys “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
- 2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis
Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“
Šią nuostatą 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje Lietuvos tauta įtvirtino referendumu.
Mes visi, ne tik sąjūdiečiai, apsvaiginti laisvės ir aklai pasitikėdami tais, kuriuos renkame, leidome jiems Sąjūdžio ir Lietuvos Atgimimo istoriją ne tik pasisavinti ir perrašyti, bet ir niekinti. To simbolis – viešai tęsiama patyčia jau iš mirusio poeto ir pirmojo sąjūdiečio Justino Marcinkevičiaus. Rašytoja, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė, pristatydama savo poeziją,[2] surašė nuostabias mintis: „Eidami motina žeme kiekvienas nešame po žiburėlį iš dvasinės būties pradžios. Pamiršti praeitį – tai išsižadėti kelio atkarpos, kuria praėjo mūsų nešama šviesa. Praeitį reikia ne pamiršti, o iš jos išaugti. Žemė motina augina visa, kas gyva. Neaugsime, jei neleisime žemei savo sopulio mūsų lūpomis išdainuoti.“
2018 metais išleista 1991 metais parašyta poeto, LPS Iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo Tarybos nario Justino Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“[3] padeda suvokti šio pasirinkimo giluminę esmę. Tai poeto ir Sąjūdžio žmogaus atsakas Tomui Venclovai ir kitiems, kurie konjunktūriškai, primityviai ir beatodairiškai šiandien taršo „sovietmetį“: „Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis… Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“.[4] Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate – 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“
Tai ir atsakas tiems, kurie šiandien viską žino, ką ir kaip tuomet turėjome daryti mes. Tik tuomet šie patarėjai tylėjo ar dar nebuvo gimę… Anot tokių, šiuolaikinės valdžios ar ją aptarnaujančiųjų, „Viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES užkopėme ant pakylos“.
[1] Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
[2] Sučylaitė Jūratė. Susitikimai su ragana. Kaunas, Naujasis LANKAS, 2002.
[3] Marcinkevičius Justinas, Amžiaus pabaiga, tekstų rinktinė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
[4] Greimas A. J. Baltos lankos – Literatūra ir menas, 1991-09-21.
Zigmas Vaišvila, 2023-03-11