Su Nepriklausomybės 30-čiu, pamirštasis ir nebepageidaujamasis SĄJŪDI!
Jau beveik 32 metai, kai nuaidėjo Sąjūdžio dainuojančioji revoliucija. Tai buvo Dievo duotybė, ir jau nebepakartojama. Tai buvo tada dar nesuvokiama M. Gorbačiovo perestroikos galimybė pradėti oficialią ir be didelės komunistinės cenzūros Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo veiklą. 1988 vasarą per Lietuvą nubangavo Rusijos uždraustosios trispalvės, jaunimo pakilimo roko maršas bei miestų ir miestelių tautinio patriotinio pakilimo didieji mitingai. Panevėžyje įkūrėme pirmąsias sąjūdžio grupes bei Panevėžio švietimo Sąjūdžio tarybą. Tų pačių metų spalio 22-23 dienomis beveik visą Lietuvą atgimimui galutinai pažadino Vilniaus sporto rūmuose įvykęs I-sis (LPS) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Suvažiavimas. Čia ir išgirdome Kauniečio Rolando Paulausko siūlymą atsiskirti nuo TSRS. Tai akivaizdžiai iššaukė TSRS CK, KGB aktyvo, NKVD-istų bei stribų pyktį. V. Petkevičius, reikalaudamas paneigti Kauno sąjūdžio siūlymą, vos nesuardė tolesnės suvažiavimo darbotvarkės. Dainininkės V. Povilionienės Maironio žodžiais I-ą kartą taip didingai nuskambėjusi ,,Oi neverk motušėle“ giesmė užgavo visų suvažiavusių dalyvių patriotinius jausmus, visus suvienijo ir sutvirtino bendram nepriklausomybės siekiui.
LPS aktyvas vengė (LLL) Lietuvos Laisvės Lygos A.Terlecko, P. Ciziko, N. Sadūnaitės kardinalių ir tiesmukiškų reikalavimų bei pareiškimų dėl atsiskyrimo nuo TSRS bei rusų okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. 1988 m. rudenį, LLL suorganizavus mitingą prie Vilniaus Katedros, tarybinės milicijos vado Misiukonio vadovaujama vidaus reikalų kariuomenė žiauriai išvaikė mitinguotojus, todėl ta brutali ir žiauri akcija buvo pavadinta ,,Bananų balius“. Tačiau Sąjūdiečių aktyvistų, Lietuvos Laisvės Lygos ir išsivadavimo jausmo drąsą įgijusių patriotų sustabdyti jau niekas nebepajėgė. Sąjūdžio banga skatino burtis ir kurti vis naujas ir didesnes LPS rėmimo grupes, rengti masinius mitingus ir nepaklusimo okupantams akcijas.
1989 vasario 16-tą Kauno Sąjūdžio aktyvistų įvykusiame suvažiavime atviru tekstu paskelbiamas LR Nepriklausomos Respublikos atstatymo siekis. LPS Atkuriamajam Seimui pritarus, rinkimuose į Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti pagrindiniai Sąjūdžio patikrinti tautos atstovai. Todėl Lietuvos delegacijos dalyvavimu Maskvoje TSKP CK suvažiavime pavyko pareikalauti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo ir Ribentropo pakto pripažinimo nusikalstamu tuo pačiu ir Baltijos šalių okupacijos slaptųjų protokolų pripažinimą negaliojančiais. Tai atvėrė kelią Lietuvos okupacijos viešam pripažinimui. Kad pateisinti LPS deputatų reikalavimus, mes, sąjūdiečiai, turėjome Maskvai ir pasauliui pademonstruoti Baltijos šalių vienybę reikalaujant Molotovo – Ribentropo pakto panaikinimo. Tam LPS būtinėje Gedimino pr. 1, Vilniuje ir gimė Baltijos kelio idėja. 1989 m. rugpjūčio 23 d. milžiniškomis mūsų sąjūdiečių pastangomis pavykusi Baltijos Kelio akcija nuvilnijo per visą pasaulį. Tuo metu mes surinkome apie 1,2 milijono parašų dėl LR Nepriklausomybės atkūrimo ir suvienijome visą Lietuvą Laisvei. Dar ir šiandien negaliu užmiršti tų dienų vienos ,,tragikomedijos“. Prieš ,,BALTIJOS KELIO“ akciją surinkti parašų paketai turėjo būti saugiai pristatomi į LPS būstinę Gedimino pr.1, Vilniuje. Šių dokumentų originalų pristatymas buvo labai svarbus ir rizikingas veiksmas, nes visur tebebuvo rusų okupacinė kariuomenė ir tebeveikė Maskvos KGB agentai.
Mums, Panevėžio Sąjūdžio aktyvistams, Panevėžio miesto atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui Algimantui Plitninkui, man kaip rajono atsakingajam sekretoriui bei vienam miesto LPS tarybos nariui(pavardės nebepamenu) buvo pavesta surinktų parašų originalus nuo Panevėžio regiono pristatyti į LPS būstinę Vilniuje. Pakrovę pilną mano automobilio (VAZ 2103) bagažinę dėžių su parašų lapais, rizikuodami būti areštuoti ir nubausti, svarbų krovinį nuvežėme į Vilnių. Sustojome aikštelėje prie Katedros varpinės, netoli LPS Sąjūdžio būstinės. A. Plitninkas nuėjo į Gedimino pr.1 esančią Sąjūdžio būstinę. Nemažai ten užtrukęs, grįžo ir liepė kažko laukti. Su tokiu kroviniu, ilgai stovint miesto viduryje ir vilkinant jo perdavimą LPS būstinei, man kilo negeras įtarimas, kad čia kažkas negerai. Su A. Plitninku susipykome ir kibome vienas kitam į atlapus. Tik tada man jis pašnibždėjo, kad viskas taip turi būti, o mano mašinoje yra ne parašų lapai, o dėžės, prikrautos statybinių plytų. Paaiškėjo, kad mes buvome ,,jaukas“ priešams, kad nukreipti į mus dėmesį. Tuo tarpu tikrasis krovinys su parašais saugioje vietoje buvo iškrautas ir perduotas apsaugai. Tai sužinoję, mes išvažiavome atgal į Panevėžį su tuo pačiu tariamai ,,svarbiu plytų“ kroviniu.
Nepriklausomiems rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą mes, sąjūdžio aktyvistai, pradėjome ruoštis jau nuo 1989 m. rudens. Tiek Panevėžio miesto tiek rajono LPS tarybų nariai ir pagalbininkai dirbome įmanomą ir neįmanomą agitacinį aiškinamąjį darbą. Su ant savo automobilių stogų pritvirtintais trikampiais stendais ir plakatais: ,,Su Sąjūdžiu – už Lietuvą“; ,,Tavo TAIP – Tėvynės LAISVĖ“ apvažiavome ne tik Panevėžio, bet ir kaimyninius Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir Kėdainių rajonus. Tada nebuvo užmiršti ir patys atokiausi Panevėžio raj. kaimeliai. Neužmirštami intensyvūs debatai kaimų apylinkėse. Man, kaip Panevėžio raj. atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui, baigusiam LŽŪA ir dirbusiam to laikmečio ūkiuose vyr. energetiku buvo pavesta kuruoti Krekenavos rinkimines apylinkes. Vienoje jų susidūriau su Panevėžio rajono komunistų partijos sekretoriaus P. Zablockio ideologijos aktyvistais. Pokalbis buvo sunkus. TSKP rajono ideologės buvo gerai pasikausčiusios LTSR ir TSRS istorijos pagrindais. Mane gelbėjo A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ savišvieta bei turėta informacija iš pogrindinės literatūros, kaip ,,AUŠRA“, ,, Lietuvos Bažnyčios katalikų kronika“. Ją gaudavau iš savo tėvelio artimųjų giminių rato, Monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygio kunigo-politinio kalinio Klemenso Arlausko. Tada diskusijų – ginčų pabaigoje įstrigo komunistų ideologų man mesti žodžiai: ,,Jums reikia daugiau politikos negu duonos“. Viso to pasėkoje 1990 vasario 24 d. įvykę rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdis atvedė į parlamentą daugiau kaip 90 proc. LPS pasiūlytų aktyvistų. Todėl 1990 m. kovo 11-tą AT beveik vienbalsiai nubalsavo už LR Nepriklausomybės atkūrimą, išskyrus 6 lenkų susilaikiusius narius.
Nuo Panevėžio rajono išrinkome Vilniaus ekonomistą St. Kropą ir teisininką V. Žiemelį. Parlamentarai I-ją dalį priesakų dėl nepriklausomybės atstatymo įvykdė. Visa Tauta ir mes kartu sąjūdiečiai buvome laimingi ir šventėme taip ilgai išsvajotą ir sunkiai iškovotą pergalę. Toliau dirbome sąjūdyje ir gyvenome viltimi prisivyti Suomijos ekonomiką bei išsireikalauti išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę, priimti ir įgyvendinti desovietizacijos įstatymą. Po 1991 m. sausio įvykių, o vėliau ir nepasisekusio Rusijos kariškių pučo pavyko atsikratyti ir okupacinės kariuomenės, bei Maskvos KGB padalinio Lietuvoje ir Vilniuje. Apie kruvinųjų sausio įvykių bei pučo istorijas pratęsiu kituose prisiminimuose. Antrasis mūsų sąjūdiečių priesakas dėl desovietizacijos t.y. dėl TSKP CK, KGB, MVD, NKVD, stribų aktyvo eliminavimo iš Lietuvos valdymo institucijų, įstatymo priėmimo ir įgyvendinimo pažadas buvo sulaužytas.
Tap pat skaudu prisiminti, kad po pirmojo priesako Nepriklausomybės atstatymo įgyvendinimo, o ypač po desovietizacijos įstatymo sužlugdymo, mes, Sąjūdžio aktyvistai pasijutome nebereikalingi ir užmiršti. Tik Angonita Rupšytė, vienintelė iš LPS būstinės, nuoširdžiai mumis domėjosi, rūpinosi, dalinosi prisiminimais ir informacija. Todėl, mes žemesnio rango sąjūdiečiai, Angonitą vienintelę gerbiame ir vertiname, kaip savą ir mūsų neišdavusią bendramintę, bei tikrąją laisvės kovotoją. Kai kada į Panevėžį atvykdavo ir V.Žiemelis, tačiau St. Kropui mes, sąjūdiečiai, buvome kaip maurai, atlikę savo rizikingą ir sunkų darbą – nebereikalingi. Signatarui St. Kropui, po AT suskaldymo bei 1992 m. Parlamento paleidimo, tapus ministru be portfelio, o vėliau ir Lietuvos banko Tarptautinio departamento direktoriumi, mes, sąjūdiečiai, tapome ir nebepageidaujami. Tokių signatarų, atstūmusių mus, eilinius sąjūdiečius, buvo ir tebėra dauguma. Jiems mes likome maurais. Komunistinis posakis sako: ,,Mauras savo darbą padarė ir mauras nebereikalingas, jis turi išeiti“. Todėl prie ko tokia valdžia per 30 valdymo metų privedė Lietuvą, mūsų visuomenė šiandien jaučia ir mato. Nebeturime savo bankų, savų gamyklų, savų pinigų, savos teisėsaugos, savos Tautai ir valstybei tarnaujančios valdžios, dėl ko valstybė patyrė ir tebepatiria nepamatuojamus ekonominius ir moralinius nuostolius, neteko apie vieną milijoną darbingiausių ir veikliausių piliečių…
Nežiūrint į tai, LINKIME STIPRYBĖS, SVEIKATOS IR VILTIES su mumis buvusiems sąjūdiečiams ir visiems nors mažu darbeliu prisidėjusiems ir prisidedantiems prie LR Nepriklausomybės atstatymo.
SU NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 30- ČIU!
Buvęs Panevėžio rajono atsakingasis Sąjūdžio sekretorius Kazys Grabys
Panevežys, 2020.03.04
Pridedu Panavėžio raj. dalies Sąjūdžio tarybos narių nuotrauką:
NUOTRAUKOJE SĄJŪDŽIO 10-čio proga matome dalį Panevėžio raj. Sąjūdžio tarybos narių: Viršutinė eilė iš kairės į dešinę – Jonas Grucė, Stasys Janauskas, Zenonas Namavičius, Nomeda Simėnienė, Albinas Graževičius, Violeta Karklytė, Elena Mezginaitė ir Albina Žvykienė. Žemiau Panevėžio raj. Atsakingasis Sąjūdžio sekretorius Kazys Grabys. Tarybos pirmininkė Aldona Mockienė, Jonas Čeponis, Kestutis Vaiciunas ir kiti Susitikime nedalyvavo.