Ryšium su nauja isterijos banga dėl paminklo lietuvių rašytojui Petrui Cvirkai Vilniuje nugriovimo (susidaro įspūdis, kad, praėjus 80-čiai metų po atgavimo, Vilnius perduotas vėl kažkam), Lietuvos Visuomenės Taryba vėl pakartoja savo 2019.07.17-os dienos kreipimąsi į Vilniaus m. savivaldybę šiuo klausimu. Atkreipiame dėmesį, kad šią bangą sukėlė eilinė Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro, to pačio, kuris užsiima ir kitų garbių to meto lietuvių kultūros veikėjų šmeižimu, informacija. Redaktorius.
Š.m. liepos 10-tą dieną Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos posėdyje buvo priimtas kreipimasis į Vilniaus m. savivaldybę dėl pastarosios ketinimų nukelti paminklą Petrui Cvirkai Vilniuje. Suprantame, kad rizikuojame kraštutinių neva patriotų būti apšaukti Tarybinės Lietuvos mylėtojais, Rusijos agentais, bet principas čia pasirodė svarbesnis. Taip jau atsitiko, kad Vilniaus atgavimas sutapo su tragiškais pasauliui įvykiais, pasibaigusiais žūtbūtine TSRS ir Vokietijos kova, pasibaigusia pirmosios pergale. Net ir filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojus vyriausias Meškų brolis sako partizanų vadui Aitvarui apie Staliną, jis Hitlerį nugalėjo, o tu tikiesi MŪSŲ mažos tautos pergalės prieš jį….Bet net ir ne tame esmė. Esmė, kad po karo Vilnius ėmė lietuvėti. Atsirado pirmieji paminklai naujų laikų lietuvių kultūros veikėjams, K.Donelaičiui, Žemaitei, P.Cvirkai, A.Mickevičiui. Ir tai kūrė Lietuvos menininkai, o ne kažkokie atvykėliai. Ir kūrė jie jausdami atsakomybę, pirmiausia, prieš savo tautą, dėl to ir buvo gerbiami visoje Tarybų Sąjungoje, o Lietuva turėjo TSRS Vakarų įvaizdį. Ir štai dabar išlenda tokie kaip, pavyzdžiui, Audronius Ažubalis ir ima savo pačių lietuvių rankomis griauti visus lietuvybės požymius savo sostinėje. Taip praradome „Lietuvos“(!) kino teatrą su simboliniu pavadinimu, „Žalgirio“ stadioną, kuriame vykdavo Dainų švenčių užbaigiamieji koncertai, kėsinamasi į Kalnų parką, Profsąjungų rūmus, kurie faktiškai ir buvo Čiurlionio Tautos namais su savo teatru, kultūrinėmis programomis, kuriuose praėjo daugelio vilniečių šviesiausios vaikystės ir jaunystės dienos. Ir kaip tai nepavadinti istoriniu genocidu, besistengiančiu ištrinti visą labai svarbią Vilniui kaip miestui epochą?…Redaktorius.
VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBEI
Konstitucijos pr. 3, 2019.07.10
KREIPIMASIS
Šių metų balandžio 11 dieną pasirašytoje Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos sutartyje yra TS-LKD reikalavimas, paremtas galimai 1000-čio vilniečių parašais, nukelti paminklą Petrui Cvirkai, stovintį šalia Vilniaus Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankryžos esančiame skvere, vaizdingame Pamėnkalnio kalno slėnyje.
Turint omenyje, kad iki šiol to paties Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vadovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės analogiški, pagrįsti ideologiniais motyvais, projektai tokie, kaip Lukiškių aikštės pertvarkymas ir skulptūrų nukėlimas nuo Žaliojo tilto, iš esmės sudarkė šias miesto zonas, nes Lukiškių aikštė buvo paversta, nusižengiant bet kokiems aikštės kanonų apibrėžimams, nuožulnia, neturinčia jokių simetrijos ir proporcijų požymių plokštuma, o tilto postamentai – saviveiklinių abejotinos vertės kūrinių demonstravimo vieta,
Lietuvos Visuomenės Taryba, sunerimusi dėl šio, vieno gražiausių Vilniaus skverų ateities ir pareikšdama, kad:
- Petras Cvirka po karo tik tik pradėjusiame lietuvėti Vilniuje jo naujakuriams buvo ir tebėra žinomas, visų pirma, kaip lietuvių literatūros klasikas, kuris neaiškiomis aplinkybėmis, jau pakliuvęs į ligoninę, mirė 1947-ais metais tą pačią naktį, kai jo žmona, žinoma dailininkė, Gedimino ordino kavalierė Marija Cvirkienė pagimdė dukrą, ir tikrai jo niekas nesiejo su tuometine okupacine valdžia;
- Petro Cvirkos dalyvavimas Lietuvos Liaudies Seimo delegacijoje 1940-ų metų rugpjūčio mėn. kelionėje į Maskvą, pirmiausia, buvo sąlygotas jo, kaip Liaudies Seimo nario, statuso, o taip pat prieš tai įvykusio Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės, kuri dėl prasidėjusio II-o pasaulinio karo buvo priversta įsileisti į šalį Tarybų Sąjungos kariuomenę, žlugimo pasekmių;
- Dabartinis Petro Cvirkos skveras, sukurtas nusipelniusių Lietuvai architektų ir menininkų Igno Laurušo, Juozo Mikėno bei Vladislovo Mikučiano, niekuo nenusileidžia tokio pobūdžio pasaulinių skverų šedevrams ir yra viena iš svarbiausių Vilniaus paveldo vietų,
Kreipiasi
į Vilniaus m. merą Remigijų Šimašių, Vilniaus miesto savivaldybės Tarybą ir administraciją
- Nustokite politikuoti. Vadovavimas miestui, visų pirma, reiškia to miesto gyventojų, tame tarpe ir jo senbuvių, kuriems labai svarbus jų jaunystės miesto išsaugojimas, išreikšto pasitikėjimo Jumis pateisinimas.
- Visi miesto erdvių pertvarkymai, pirmiausia, turi būti grindžiami tų vietų ir istorijos išsaugojimu bei atnaujinimu ir tik ypatingais atvejais griovimu ar net paskirties pakeitimu.
- Nedelsiant sustabdykite koalicijos sutarties įsipareigojimą dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniuje nukėlimo ir ruoškite projektą dėl šio paminklo ir skvero, kuriame jis stovi, restauravimo ir atnaujinimo.
- Persvarstykite anksčiau priimtus sprendimus dėl skulptūrų nukėlimo nuo Žaliojo tilto, planuojamo Profsąjungų rūmų griovimo, medžių kirtimo Kalnų parke ir kitus panašius, kurie prieštarauja daugumos Lietuvos sostinės ir ne tik jos gyventojų nuomonei.
Priedas – Zigmo Vaišvilos straipsnis – “Tik tiesa mus išlaisvins“.
Lietuvos Visuomenės Tarybos vardu
LVT Valdybos Pirmininkas Zigmas Vaišvila
LVT Valdybos narys Aldas Mačiulis
info@lietuvosvisuomenestaryba.lt