Įdedame Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto nario Antano Andziulio organizuotos konferencijos „Pilietinė savivalda Lietuvoje“, kuri įvyko 2018m. liepos 6d. Šiauliuose kaimo sodyboje „Žemaitiška pastogė“, pranešimų santrauką. Redaktorius.
Konferencijos „Pilietinė savivalda Lietuvoje“
(Šiauliai, 2018-07-06) pranešimų santrauka
Gintautas Lukošaitis (Šiaulių miesto taryba), „Pilietinė savivalda: poreikis ir įgyvendinimas“:
Šiaulių infrastruktūra apskaičiuota 200 000 gyventojų. Jei emigracija tęstųsi, drauge su Šiauliais žlugtų visas Šiaurės Lietuvos regionas. Kietai dirbant pavyko neįsileisti privatininkų į šilumos ūkį. Dabartinė šilumos kaina Šiauliuose yra geriausia ne tik Lietuvoje, bet visame Pabaltijyje. Šiaulių oro uostas galėtų labai stipriai konkuruoti dėl tarptautinio krovinių gabenimo, nes jo infrastruktūrą išlaiko NATO, lieka tik nusileidimo mokestis. Tačiau Vyriausybė čia nedirba. Statoma Boingų remonto bazė. Pasiekta, kad savivaldybėje leidimai statyboms išduodami ypatingai staigiai. Savivaldybės strateginis planas nuo anksčiau buvusio fantazinio dabar yra visiškai suderintas su realiu biudžetu. Pastaruoju metu biudžeto pajamos išaugo 47 proc. Iš 31 tarybos nario mūsų grupėje 12 narių. Visas aferas viešiname ir dabar jau tokia situacija, kad kritiniais balsavimais kiti palūžta ir balsuoja nesipriešindami. Į tarybą atėjome su tam tikra patirtimi. Dėl Seimo – bijojome ateis konservatoriai ir liberalai į valdančią koaliciją ir savivaldybių savarankiškumas bus dar labiau sumažintas. Stengiamės įtraukti jaunimą: jų visuomenines organizacijas ir Universitetą. Pavyko išsaugoti aukštąjį mokslą. Gera žinia, kad pradėjo daugėti gyventojų – padidėjo 1 tūkst.
Saulius Arlauskas (Kazimiero Simonavičiaus universitetas), „Tiesioginiai mero rinkimai – tiesus kelias į kunigaikštystes Lietuvoje“:
Jei kalbėti apie kunigaikštystes gerąja prasme, tai yra galimas ARISTOKRATIZMAS: žinojimas, kompetencija, gebėjimai+sąžiningumas, ką minėjo Gintautas Lukošaitis. Tikrai gražus pvz. ir geri rezultatai. Tačiau jei kalbam apie sistemą, uždavinys padaryti, kad sistema veiktų besikeičiant žmonėms. O šiuo atveju aristokratus gali pakeisti degeneratai. Mano manymu 1994 metų savivaldos įstatymas buvo tobulesnis – kada meras buvo renkamas taryboje. Taip buvo išvengiama galimo prieštaravimo, kad meras vienos gruopuotės atstovas, o taryboje daugumą turi kita grupuotė. Dabartinis modelis – merų rinkimai tiesioginiai – yra blogesnis – daugiau atsitiktinumų ir klausimas kas laimės: „aristokratas“ ar „degeneratas“. Grėsminga ateities rinkimuose – Panevėžio atvejis. Kaip susisteminti patobulinant? Problema: meras yra formaliai supančiotas, neaišku kas didesnis vadovas – meras ar administracijos direktorius. Pastarasis atsakingas ir merui, ir tarybai. Gal reikėtų išvengti administracijos direktoriaus tiesioginio pavaldumo tarybai. Iš tiesų Kontitucija neleidžia tiesioginių mero rinkimų. Kita vertus žinomas toks teiginys: meras neatstovauja miesto, atstovauja grupei. Jei iš tiesų taip, tai reikštų kad korumpuotas ir nėra lygybės. Kad meras netaptų diktatoriumi reikalinga išorinė kontrolė – visuomenės ir vidinė kontrolė – tarybos. Dar vienas teiginys: kuomet veikia sistema, tai yra psichologiškai konfortiška. (A.Šukio klausimas: meras yra vykdomoji valdžia ar sprendžiamoji valdžia? Sprendžiamoji valdžia renkama iš apačios, vykdomoji valdžia skiriama iš viršaus.) Tiesioginis valdymas nesėkmės atveju yra prastas sprendimas. Geriau išankstiniai rinkimai paleidžiant tarybą arba paleidžiant merą.
Jonas Jasaitis (Šiaulių universitetas), „Regioninės politikos įgyvendinimas Šiaurės Lietuvoje: naujos galimybės ir neišnaudoti vietiniai ištekliai“:
Žmonių tarpe ryškios dvi grupės: vieni linkę kalbėti, kiti – klausytis. Dabar pagrindinė problema Lietuvoje – visuotinė apatija. Atsirado baimė ir nenoras spręsti. O juk valstybėje mokslas turi užimti deramą vietą, mokslininkai turėtų būti pasitelkiami kaip ekspertai. Gi dabar Lietuvoje akademinė bendruomenė – apie 4 000 tituluotų žmonių visiškai neatlieka savo vaidmens. Labai reikia žmonių su kompetencija ir su sąžine. Lietuva yr valstybė , kurioje neturime savivaldos, neturime regioninės politikos ir neturime žmonių interesų atstovavimo. Nuo ko pradėti? Yra 6 pagrindiniai poreikiai, kad žmogus valstybėje jaustųsi saugus: 1. Stogas virš galvos. (Čia didesnis pilietiškumas yra gyvenančių sodyboje nei daugiabučiuose.) 2. Darbo poreikis – kad jis ir šeima galėtų pragyventi ir kad darbas atitiktų gebėjimus. 3. Vidiniai moraliniai įsipareigojimai. Jei juos turi, tuomet įstatymas yra vidiniai priimtinas ir vykdomas iš vidaus. (Jonas Pranas Aleksa.) 4. Galimybė nuolat atnaujinti kompetenciją, žinias. 5. Galimybė dalyvauti valstybės valdyme – demokratiniame sprendimų priėmime. 6. Saugumas – asmeninis, turto, artimosios aplinkos, valstybės. 1992-93 metais buvo siūlomas Petro Leono modelis (priimtas daugelyje Europos valstybių): 101 valsčius > 21 apskritis > 4-5 kraštai. Tuomet Šleževičius atsisakė. Kas tuomet įvyko? Vykdomieji komitetai buvo pervarvardinti savivaldybėmis. Kuomet veikia savivalda, pirmoje vietoje yra sprendžiami pagrindiniai žmonių poreikiai. Savivalda yra valstybės pamatas: tuomet atrišamos rankos smulkiajam ir vidutiniam verslui ir įgyvendinami regionams naudingi stambūs projektai. Visi žinome, kad pagrindiniai valstybės ištekliai yra trys: žmonės, gamtos ištekliai ir sukurta infrastruktūra. Vyriausybės kiekvienas veiksmas turėtų būti vertinamas pagal šį kriterijų: Lietuvoje žmonės lieka – ar jų mažėja. Reikalingas viešinimas, reikalingas projektavimas ir reikia pradėti veikti. (Skuodo rajone atliktas tyrimas.)
Jonas Kaminskas (Pilietinės savivaldos sąjunga), “ Pilietinės savivaldos įteisinimo klausimas“:
Dabartinėje sistemoje neturime galimybės savivaldai, sistema beviltiška, nepasiteisinusi, žalinga, žlugdanti. Ją reikia keisti, kad imtų veikti visa pilietinė visuomenė. Ją reikėtų pakeisti (gal referendumo būdu) taip, kad: 1. Seimo nariai ir savivaldybių tarybų nariai būtų renkami tik vienmandatininkai (atsisakyti rinkimų pagal sąrašus). 2. Turėtų būti galimybė išrinktą atšaukti. 3. Būtų seniūnijų taryba. Tuomet būtų suformuota tokia seka: iš seniūnaitijų – į seniūnijų tarybas, iš seniūnijų tarybų – į rajonų ir miestų tarybas. Seimo rinkimai – tik vienmandačiai.
(Dalyvių abejonės buvo išreikštos: dėl įgyvendinimo referendumo būdu, dėl vien tik vienmandačių rinkimų trečioje ir ketvirtoje pakopoje.)
Eugenijus Paliokas (Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinis Komitetas, Pilietinės savivaldos sąjunga), „Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio Komiteto ir Pilietinės Savivaldos Sąjungos bendradarbiavimo klausimu“:
Niekas turbūt neabejos, kad pasaulis yra dualistinis: viršus-apačia, kairė-dešinė, individualu-kolektyvu. Izraelyje gyventojų 7 proc. gyvena kibucuose ir jie padaro 25 proc. ekonomikos. Tai reiškia, kad kiti 93 proc. sukuria 75 proc. ekonomikos. Taigi, Izraelyje veikia ir komunistinė struktūra, nors niekas nesiginčys, kad žydas yra kapitalistas. Lygiai taip pat Kinijoje veikia kooperatyvai. (…) Siūlau sąveiką, ne konkurenciją tarp abiejų organizacijų, kurių nariu esu, siūlau reklamuoti Pilietinės savivaldos sąjungą LVT OK tinklalapyje.
Antanas Andziulis (Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinis Komitetas), „Pilietinės savivaldos grupės savivaldybių ribose: kaip tai įmanoma?“:
Taigi, kaip įmanomos Pilietinės savivaldos grupės savivaldybių ribose? Pasinaudosiu dualizmu, kurį minėjo Eugenijus Paliokas: šiuo metu Lietuvoje galime išskirti dvi jėgas. Viena jų – „Tėvynės pardavėjų sąjunga“, tai tos partijos, kurios tiesiogiai priešinosi referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir kita – dar pabira jėga, kurią pavyko visai neseniai įvardinti – „Pilietikų sąjunga“ ir kurios tekimasis atskirais židiniais prasidėjo. Šioje pusėje reikalingas Visuomenės ateities projektas, kurį galima būtų paskelbti kaip programą, jos pagrindu telkti šalininkus ir jau dabar kelti reikalavimus – ko pilietikams reikia, kad dabartiniai valdantieji pradėtų įgyvendinti – iki 2020 metų Seimo rinkimų. O 2020 metais reikalinga Pilietikų sąjungos pergalė prie rinkimų urnų, pakartojant V. Orbano žygdarbį lietuvišku būdu. Taigi, iš vienos pusės reikalingas visa apimantis projektas, kurį reikia padaryti, o iš kitos pusės – aktyvus telkimasis savivaldybių ribose pilietiškai sąmoningų visuomenininkų ir specialistų savivaldybėse esančių skaudžiausių problemų sprendimui. Geru pavyzdžiu gali būti Šiaulių pilietikų dominavimas Šiaulių miesto taryboje. Kitas pavyzdys galėtų būti Kauno ir Vilniaus kogeneracinių jėgainių statybai kylantis bendruomenių pasipriešinimas. Viena vertus tose vietovėse yra neišvengiamas pavojus aplinką užteršti ypatingai agresyviais ir pavojingais sveikatai furanais ir dioksinais, kita vertus yra realios galimybės panaudoti alternatyvią beatliekinę technologiją – plazminį išdujinimą, kur jokių agresyvių medžiagų nebelieka nei dujiniu nei šlako pavidalu.
2018-07-07
Antanas Andziulis