„Jau pusė šimtmečio Lenkijoje tęsiasi, iš vienos pusės, toks ilgas, nesibaigiantis ir nepermaldaujamas tironų žiaurumas, iš kitos – toks beribis tautos pasišventimas ir toks atkaklus kantrumas, kurio pavyzdžių nebuvo nuo krikščionybės persekiojimo laikų. Atrodo, kad karaliai kaip Erodas nujaučia naujo šviesulio pasirodymą žemėje ir savo greitą kritimą, o žmonės vis karščiau tiki savo atgimimu ir prisikėlimu.“ (Adomas Mickevičius. Vėlinės. III-čios dalies įžanga.)
Ar ne panašios nuotaikos šių dienų Lietuvoje? Ir ypač tai susiję su artėjančiais Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimais. Dar nematytam Lietuvos politikos padangėje reiškiniui artėjant, kada lapkričio 3-4 dienomis TS-LKD partija savo viduje rinks savo Kandidatą į Prezidentus, kandidatų Ingridos Šimonytės ir Vygaudo Ušacko rinkimines nuostatas nušviečia visur suspėjantis ir viską matantis lietuvosvisuomenestaryba.lt svetainės svečias Kęstutis K.Urba. Redaktorius.
ŠIMONYTĖ PRIE UŠACKO
Straipsnio pavadinime specialiai nerašau „prieš“ Vygaudą Ušacką, kadangi abiejų pretendentų į prezidentavimą pozicijos savo abstraktoku paviršutiniškumu bei, netgi, tam tikru lėkštumu, kurį apsprendė ir debatų vedėjų lygis, ne per labiausiai skyrėsi.
Pirmuoju atskaitos tašku vertinime turėtų būti supratimas, kad, jei mes akcentuojame užatlantinį Lietuvos saugumą, tai čia buvęs ambasadorius, kuris bendravo ir su Zbignevu Bžezinskiu bei Henriu Kisindžeriu ir kitais iškiliais USA politikais yra gerokai perspektyvesnis. Jei mes akcentuojame tą aplinkybę, kad Prezidentas pagal Konstituciją yra valstybės vadovas, kuris turėtų, pagaliau, „išmėžti“ tą skurdą ir purvą sumišusį su politikos šiaudais ir šienu iš Lietuvos jos vidaus peripetijose bei rietenose, tai čia Ingridos Šimonytės patirtys ir sampratos yra gerokai didesnės.
Politinė retorika
Abu pretendentai į karūną nestokoja vidinės energijos, pasižymi ekspresyvia, įtaigoka kalbėjimo maniera, o I.Šimonytės šmaikščios frazės ir palyginimai ją daro spalvinga ir patrauklia politine pašnekove. V.Ušacko retorikos privalumas yra tas, kad jis nuolat „pumpuoja“ optimizmą pasimetusiai ir išsivaikščiojančiai tautai – „mes padarėme ES ir NATO“, „mes galime“, „mes pasieksime“, tik „reikia turėti ambicijų“. Bėda tame, kad reikiamo lygmens balso tvirtumas ir iškalbos maniera tėra būtina, bet, anaiptol, nepakankama rezultatyvios politikos konstravimui. Turi būti svarbiausias dalykas – jos konkretusis turinys. Geriausiai tai iliustruoja jaunos liberalės Aušrinės Armonaitės pavyzdys, kuri net ir didžiausią nesąmonę gali pateikti tokiu tvirtu įtikinančiu balsu, kad patiklieji netikrą frazę visada priims už gryniausią pinigą, bet jos vidinis partinis reitingas rasis beveik savaime. Visiškai kitokio stiliaus kalbėtojas yra prezidentavęs Rolandas Paksas, kuris neskubriu vidutinio garsumo hipnotiniu mintijimu priverčia salę girdėti ir musės skrydį. Visų jų „aukso viduryje“ yra Eugenijaus Gentvilo minčių dėstymo maniera torpedų siuntimo pavidale, o Mykolo Majausko fenomenas reikalautų atskiros studijos, kuriose kanapių reikalai gerokai pranoksta žmonėms labiausiai rūpimą kainų šėlsmą. Visgi, prezidentinės kampanijos retorika yra nemenkoje politinio komforto zonoje, nepalyginamai patogesnėje, nei Gabrieliaus Landsbergio kasdienybė snaiperiškų kontratakų kulkossvydiniame apkase ar Juozo Oleko haubiciniame riaumojime.
Politikos programavimas pagal I.Šimonytę
Tas mūsų partijų, seimų ir pretendentų „achilo kulnas“ elementariai apsinuogino prezidentinėje kampanijoje konservatorių atstovų programiniuose tekstuose ir pareiškimuose. Pradėsiu nuo I.Šimonytės, nes su ja gerokai paprasčiau. Atleiskite, bet kalbant Aušros Maldeikienės terminija, tokio programinio teksto stipresnės dalies apvalkalo – „pezalo“, kurį kaip savo programą „Delfi“ portale pateikė[1] buvusi Lietuvos Finansų ministrė, senokai nebuvau matęs. Jau pirmas sakinys rodo ydingą ir būdingą ne tik konservatoriams, o visiems seimų ar kitų instancijų „spyčraiteriams“ – kalbų rašinėtojams šventos LAISVĖS sąvokos nuvalkiotą mistifikavimą: „Turime Laisvę spręsti savo Valstybės likimą“. Pirma, šiuo metu jis sprendžiamas Vašingtono bei viso NATO galios santykyje su agresyvia Rusija, o antra, jei S.Skvernelis vėl ir vėl slėps nuo visuomenės jos reikalų sprendimus ir grupuočių interesus vyriausybiniuose tarimuose, tai piliečiai neturės galimybės realizuoti savo konstitucinės teisės dalyvauti valstybės valdyme, taigi, spręsti savus likimus tiesiogiai arba per seimūnus. Dar viena laisvės aplinkybė yra tokia – jei tu turi keletą tūkstančių eurų kišenėje, tu esi laisvas skristi į kur norėsi, bet jei esi pririštas priklausomumu ieškoti maisto atliekų ar nuorūkų konteineryje, ar privalai lėkti per tris darbus po 12-14 val., tai tas saldus gražiai vyniojamas žodis laisvė ne vienam apkarsta. Taigi, Laisvė, nėra vien tik valstybinis nepriklausomumas nuo Maskvos ar briuselinių biurokratų direktyvų, kurioms irgi reikia mokėti retsykiais priešpastatyti žodį bei kumštį kad ir išmokų žemdirbiams nesulyginime bei apginti save, o ji yra susijusi ir su asmens pasiturėjimu. V.Ušackas paskutiniajame savo žodyje LRT „Dienos temoje“ pas Matonį apie žmogaus išlaisvinimą aiškiai prabilo, bet, deja, išskleisti temos nebuvo duota ir daugeliui tai prasprūdo pro ausis.
Toliau I.Šimonytės programoje seka dozė įsiteikiančio populizmo: „esame bemaž trys milijonai darbščių, išradingų, užgrūdintų žmonių“. Nė velnio. Nes esame viena labiausiai paliegusių, nukraujavusių, pageriančių, mažai sportuojančių lauke ir daug prie TV, dar ir smurtaujančių, skriaudžiančių vaikus ir Moteris, išlikimo kryžkelėje praradinėjanti savo geriausias tautinio charakterio savybes, mūsų purvasklaidos ir didžiumos politikierių į neviltį stumiama tauta.
Bendrojo gėrio pabrėžimas yra labai gerai, tačiau I.Šimonytės jis nėra išskleidžiamas bent jau į mokslo konstatuotą pirmo hierarchijos lygmens rinkinėlį – (BVP, soc.nelygybės koeficientas, užimtumas, nusikalstamumas, aplinkos kokybė, sveikumas ilgaamžiškumas, būsto turėjimas….), o visa problematika suvedama į susitarimą bei galimybę būti išgirstiems. O tai yra eilinis demokratijos subanalinimas. Pirma, valdžios turi būti išgirstas ne kvailių choras, „braniukai ir prostitutės“, o intelektinis elitas, susidedantis iš akademinės bendruomenės bei dvasininkijos ir dar ne vieno išeivijos atstovo, nes iš toliau geriau matosi. Stovi prie Seimo Mokslų Akademijos Prezidentas ir skundžiasi man, kad jų strateginės rekomendacijos giliausiame stalčiuje. Tuo viskas ir pasakyta. Susitaria gi ministerijų biurokratija su seimine dauguma ir įstatympataisdavystės konvejeris juda nesustojamas, kaip dėžutės su šleivais kreivais batais „Raudonojo spalio“ fabrike, o vikriausi išsidalija pinigus.
Išbandymų skyrelyje lyg ir bandyta eiti teisingu keliu, nes įvardinta, kad Jau kurį laiką tarsi sukamės tuščia eiga – nors šalies ūkis auga, nominalūs atlyginimai kyla, statistika gerėja, neretas žmogus teigia, kad nejaučia, jog gyventų geriau ir kokybinio proveržio nemato.
Netgi, pagaliau, konstatuojama, kad užsienio firmų atėjimas „netampa banga, keičiančia mūsų gyvenimą iš esmės – nuplaunančia nesąžiningų ir neteisingų tarpusavio santykių dumblą, išlaisvinančia darbščius ir kūrybingus žmones kurti orų, prasmingą ir laimingą gyvenimą čia, Lietuvoje.“ Betgi, palaukite, Lietuvos žmones labiausiai smaugia penketas didžiųjų prekybos tinklų savininkų, kurių kainodarininkai, kiekvieną kartą, kai tik valdžia padidina pensijas, algas, pašalpas ar stipendijas, adekvačiai saugodami pelnus, kai dėl emigravimo mažėja pirkėjų, nežmoniškai pakelia kainas. Apie tai – nė mur mur.
Gi darbo santykiai, apsprendžiantys algų didumą irgi yra svarbūs, tačiau, jei vargani G.Palucko socdemai per savo naują ideologą politologą dr.Liutaurą Gudžinską jau lukštena šį reikalą per ekonominės demokratijos temos išplėtojimą, tai I.Šimonytės tekste tuoj pat padrikai peršokama prie … tikėjimo ir „rusai hibridiškai puola demokratiją, o vakarai nesupranta“. Pastebėsiu, kad rusai vykdo psichologinį – informacinį karą, sėjantį siaubą ir neviltį bėgimo skatinimui per „garliavas“, miškų padeginėjimus ar bankų išvogimus, o mūsų demokratija jiems kelia džiaugsmą, nes neefektyvi – skurdas, dirbančiųjų/išlaikytinių santykis, pagaliau valstybės skola pravalgymui, o ne investavimui, kaip kitur, griauna valstybę. Gi I.Šimonytės programiniame tekste grįžtant prie gerovės dar ir teigiama, kad prikurta daugybė gerų dokumentų, bet jei bent pusė būtų realizuota, tai „kiekvienas šalyje jau dabar jaustųsi žymiai saugesnis ir laimingesnis“.
Kad esame biurokratinėje pseudodemokratijoje su devyniomis dešimtimis strategijų, tūkstančiais niekam nereikalingų ataskaitų ir rodiklių puslapių, įrodė dar 2015 m. ir Valstybės kontrolės vadovas Arūnas Dulkis, o balsuodami kojomis, signalizuoja pusė rinkėjų ir, bemaž milijonas išvykusių svetur. Tai, kur gi šuo pakastas? Pasirodo, kad Konstitucinėse teisėse – visuomenės gyvybingumo pagrinde, nes Konstitucija gina demokratiją. Dobilas Kirvelis čia išaiškintų: Singpūras suklestėjo, nes įgyvendino meritokratiją -geriausiųjų valdymą. Vakar, beje, teko padiskutuoti Seime, kad nors teiginys, jog teisingumas ir teisė yra valstybės pagrindas, yra įsitvirtinę sąmonėje ir vadovėliuose, tačiau, visgi, valstybės pagrindas yra jėga, besireiškianti, politine valia per teisės galią. Jei politinė valia nėra efektyvi siekiant pamatinių stulpų– gerovės, teisingumo, saugumo ir tvarkos bei laisvių, tai reikia, pirmiausia, ieškoti jos negalės priežasčių, kuri kaip taisyklė – intelekto bei dvasingumo ignoravime ir stokoje.
Programoje teigiama, kad Joks Prezidentas savo dekretais negali pakeisti nei parlamentinės daugumos, nei jos suformuotos Vyriausybės, kuri įgyvendina savo programą ir savo politiką. Tačiau Prezidentas gali ir privalo principingai ginti Konstituciją, o tai reiškia: ginti demokratiją, žmogaus teises, žodžio laisvę, nuosavybės neliečiamumą, teismų nepriklausomumą.
Dar pasikartosiu – pasak konstitucijos prezidentas yra valstybės vadovas, turintis ir įstatymų leidybos teisę. Ar D.Grybauskaitė tapo valdove su konkrečiu bent dešimties reikalingiausių įstatymų rinkinėliu kainų pasiutpolkės pažabojimui, adekvačiam algų solidumui, kurį duoti turi išplėtotos profsąjunginės ir darbo tarybų teisės? Anaiptol, ne – 2009 metais į olimpą ji pakliuvo su mitinginio lygio špargalke, o ir dabartinės programos jos svetainėje ir su žiburiu nerasite. Prezidentūros komanda irgi jokio recepto neturi. Lygiai tuo pačiu politikos podiumo taku eina naujas mūsų politinės sistemos ir žiniasklaidos produktas – Ingrida Šimonytė. Štai jums ir demokratija su įsipareigojimais žmonėms bei atsiskaitomumu už pseudoprograminius „pezalus“.
Teismai, jei pas mus kažkiek ir priklausomi, tai, nebent, nuo kremliaus, o ginti juos su prokuratūra bei policija, pirmiausia reikia nuo kasmetinio 20 tūkst. baudžiamųjų bylų ir 230 tūkst. administracinių-civilinių bylų tvano, sąlygoto ekonominės-socialinės politikos silpnumo. Visi prichvatizatoriai su entuziazmu palaikys I.Šimonytę nuosavybės neliečiamume, nes jai pačiai Australijos su daugybe ištremtųjų iš Anglijos pavyzdys yra nežinomas – tų kurie negalėjo pagrįsti savo nuosavybės įsigijimo teisėtumo (mūsų atveju būtų ir toks magnatas Lubys), pusė turto buvo perrašyta valstybės naudai. Būtent, todėl, ten itin stipri vidurinė klasė, o pas mus daug kas elementariai buvo apsukruolių išvogta. „Vyrai, jamam“, sakė Algridas Mykolas Brazauskas, „nes paims užsieniniai atvykėliai“.
Tarp žmogaus teisių vienos opiausių yra socialinės-ekonominės, tačiau bedarbystė, kaip problema I.Šimonytės, bent jau programiniame tekste, nejaudina. Žodžio ir žiniasklaidos laisvės problematikoje itin mįslinga ir A.Armonaitės kartota frazė – Bet kokios pastangos politizuoti visuomeninio transliuotojo veiklą privalo būti sustabdytos.
Betgi, jei politika yra suvokiama ne pagal Platoną kaip valstybės valdymo menas, nes menininkų per tris dešimtmečius, oj, kaip jau prisižiūrėjome ir prisiturėjome, o kaip tautos interesų gynimas, tai pastangos politizuoti LRT – stipriau ginti daugumos tautiečių interesą, kad ir nuo penkių didžiųjų prekybos tinklų savininkų, turėtų būti tik sveikintinos.
Kad I.Šimonytė fetišizuoja mūsų konstituciją, kurios netobulumas išryškėja jau preambulėje – teisinės gerovės valstybės tikslo neapibrėžtyje ar 46 straipsnio prieštaringume tarp asmens ūkinės iniciatyvos laisvės ir valdžios privalomumo sureguliuoti ūkinę veiklą tautos gerovei, yra akivaizdu, juolab mosuoti ja masėms vaikant politines muses ar uodus iš marginalių partijėlių ar žurnalistikos yra labai paprasta, o ir išrodo prakilniai. Taigi, išvada yra paprasta, šiai pretendentei nėra žinoma mokslinė per pastarąjį pusamžį susiformavusi gerovės valstybės teorija, išgvildenusi visus septynis jos modelius nuo skandinaviškų iki konservatyvių ar marginaliai liberalių, todėl bent jau konsultavimasis su naikinamo Riomerio universiteto prof.A.Guogiu būtų vietoje, nors ir per vėlai.
Šitas „Delfinis“ I.Šimonytės pezalas mane jau užkniso iki koktumo, tačiau turime būti kantrūs – už mūsų Lietuva. Taigi, toliau klausiama, Kodėl piliečiai nusigręžia nuo valstybės?
Nuo lyderystės stokos man irgi silpna, nes lyderių lyderiukų pas mus yra per akis – 18 tūkst. vadovų vien per visas NVO, bet vau…, pagaliau, labai šauniai prisikasta: teisėkūros chaosas klibina ir piliečių ryšį su valstybe. Biurokratinė vadyba gamina neveikiančius sprendimus, neadekvačiai finansuojamas viešasis sektorius grimzta krypties neturinčių pseudo reformų liūne, oficialaus požiūrio į mokesčius prieštaringumas ir to nulemtas valdžios neįgalumas didina žmonių nusivylimą.
Bent jau aš pats, tai nenusivyliau. Todėl, vakar po pietų Seime teisėkūros chaoso suvaldymo, biurokratijos priveržimo rodiklių hierarchijos konkretumui skirtus tris įstatymus po rytinio smarkoko ėjimo ir pokalbio su Teisės komiteto pirmininke A.Širinskiene įridenau į Valstybės valdymo komiteto pirmininkės G.Burokienės bei Seimo vicepirmininkės R.Baškienės kabinetus – pastačiau į kovinę apgulties padėtį, o apie 17 val. išvydau ir I.Šimonytę išvažiuojančią iš Seimo kiemo, tad šansas būti jos išgirstam neišsipildė. O gaila, nes mane „prisuko“, būtent, A.Dulkio ir I.Šimonytės organizuota konferencija Seime dar prieš du metus, kurioje visas tas teisėkūros bei valdymo biurokratinis chaosas ir buvo išvilktas į dienos šviesą.
Taigi, visas šis I.Šimonytės programos skyrelis yra itin vertingas, nes užgriebė valstybės skaudulį, ir, būtent, nuo jo rekomenduočiau, skaityti visą programinį tekstą. Tik su vienu jame negaliu sutikti – lyderystės ir profesionalų stoka, kaip esminiu teiginiu sprendiniui. Skalpeliu ir automobilio raktu mėsinėjant visą biurokratijos machiną, paaiškėjo štai kas. Norint konkrečiau nusakyti pamatinius siekius – „stulpus“: GEROVĘ, TEISINGUMĄ, SAUGUMĄ ir TVARKĄ bei LAISVES, jie visi išsiskleidžia į gražią šimtinę rodiklių pradedant nuo BVP, kainų didumo iki bylų teismuose kiekio ar sveikatų. Visa tai šiaip ne taip telpa į dar apžvelgiamą A3 formato lapą. Gi ministerijų biurokratijos naudojamų rodiklių ir kriterijų yra pritrupinta tiek, kad betilptų į dar net septyniolika. Europos šachmatų čempionė V.Čmilytė šiaip ne taip suloštų simultaną prie visų septyniolikos, bet dėl rezultato negarantuoju –sudėtingumas ir variantų kiekis aprėpiamas tik superkompiuteriui. Mano sprendinys yra toks – įteisinti rodiklių hierarchiją, kurioje už BVP einant soc.nelygybės koeficientui, kainų didėjimo santykiui su algomis, pensijomis, pašalpomis ir stipendijomis, eina likusieji esminiai apibendrinantieji, o visą šimtinę su pirmais penkiais stulpais jau turiu. Pririšti bent tą šimtinę rodiklių prie ministerių, viceministerių, departamentų ir skyrių vadovų pareigybių aprašų ir gerai labai konkrečiai bei sistemiškai patarkuoti už juos Seime pagal visa demokratijos taisykles. Valstiečiai priėmę birželį valstybės tarnybos įstatymą su algų padidinimais praleido gerą progą tai sutvarkyti patys dėl VRM projekto teikėjų siauro požiūrio, todėl dabar reikalingas visų politinių pajėgumų dėmesys. Rinkos fundamentalistai čia pakrauptų, juk pagal juos laisva rinka pati turi susireguliuoti, betgi, esmė, tame, kad jos mes neturime, nes visur iš esmės įsigalėję karteliniai oligopoliai, todėl ji turi būti nuolat subtiliai krizinėse situacijose, pareguliuojama.
Taigi, ne lyderiai, profesionalai ar Skvernelio „spicelistai“ yra išganymas, o rankas nusiplovusios akademinės bendruomenės su superkompiuteriais įkinkymas į labai sunkių apskaičiavimų ir scenarijų dėliojimo darbus su atitinkamu finansavimu, reikminių mokslinių tyrimų –taigi, kad taikomųjų, valstybei reikalingiausių pavidale, kad ir per prof.E.Jovaišos kabinetą. Nes nustatyti už kurių virvučių šimtinėje esminių apibendrintų rodiklių plokštumoje ir kiek reikia truktelėti, yra uždavinys vertas rimčiausios mokslo institucijos, kurios neleido XVI vyriausybės premjerui dr.Alg.Butkevičiui įkurti R.Žemaitaitis tuo pretekstu, kad Ūkio ministeris E.Gustas ir taip turėjo biurokratijos per akis. O stipriausi reguliatoriai yra šie – mokestinė, biudžetinė, investicinė politika bei totalus visų švietimas. Netgi politinis.
Beje, čia nesijaučiu vienišu „Don kichotu“ – rodiklių svarba yra šiek tiek pabrėžta ir I.Šimonytės programoje – „Negyvename tuštumoje: tiek Europos Sąjungos, tiek dar labiau – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rodikliai, net ir talpinantys labai skirtingas patirtis, leistų mums apsibrėžti tikslus, kokių paslaugų standartų norime pasiekti švietimo, sveikatos apsaugos, neįgaliųjų integracijos ar socialinės rūpybos srityse.“
Toliau I.Šimonytės programoje klausiama – Kodėl reikia kitokios politikos ir susitarimo vardan Lietuvos?
Ir teisingai pastebima:
Kartojant skambius pareiškimus, kuriant vis naujas programas (kaip burtažodžius) vežimas vis tiek nepajudės iš vietos. O žmonės vis mažiau tikės, kad jį iš viso galima išjudinti. Liaukimės įsivaizduoti, kad yra kokie nors vienetiniai, stebuklingi mūsų giluminių problemų sprendimai, plaukiojantys pačiame paviršiuje ir lengvai pasiekiami.
Tačiau sprendinys, vėlgi, vietinio, donkichotiško malūnėlio sparnuose: Todėl siūlau grįžti prie to klausimo, kuris net nebandomas spręsti trečią dešimtį – aiškiai išgryninti ribas tarp mūsų bendra ir kiekvieno atskira ir pasiekti susitarimą vardan Lietuvos, kuris apibrėžtų, kokios valstybės galiausiai siekiame, t. y. kiek mūsų visų sukuriamos gerovės skiriame bendriems poreikiams, iš kurių nebūtinai atgausime tiek, kiek įmokame. Kas mums yra svarbiausia, kaip bendrasis gėris. O tuomet rastume būdą, kaip paskirstyti šio bendro gėrio kainą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrindami, kad toks paskirstymas būtų vertinamas kaip teisingas.
Pastebėsiu, kad ir susitarti tarpusavyje „pyrago dalyboje“ turi pirmiausia, ne vien politikieriai, o jie visi su mokslinčiais. Išspręsti, už kokias lėšas išsimokslinusi socialinių-tiksliųjų taikomųjų mokslų bendruomenė duos esminius sprendinius konkrečių modelių, nacionalinių programų bei įstatymų ir nutarimų projektų paketų pavidale, ir kiek toms mokslo institucijoms nubyrės nuo būsimų proveržio duotų milijardinių įplaukų į valstybės biudžetą premijinių. Nes, visažiniškumo ir visagališkumo prisiskyrimas vien seimūnams tėra eilinė puikybės apraiška. Viskas, yra gerokai sudėtingiau, pradedant nuo atskirų rinkos segmentų pareguliavimo mokesčių tarifais.
Štai šiame momente ir išlenda, bene, pagrindinė pamokslautojų demagogų yla iš maišo -blefavimas politikoje. Jei iki šiol savo puikybėje nesugebėjote pajungti valstybės smegenų iš mokslo institucijų jos reikmėms, tai būkite malonūs, abu pretendentai – pateikite bent dešimtį pačių reikalingiausių žmonių gerovei įstatymų rinkinėlį, kuriuo galėtumėte „koziruoti“ užėmę sostą. O jei jo nėra, tai visa, tamstų, politika tėra padebesių miglose, kadangi neįstengiate kokybiškai vykdyti konstitucinės įstatymų leidybos prievolės ir 46 Konstitucijos straipsnio – reguliuoti ūkinę veiklą visos tautos, o ne saujelės gerovei.
Skyrelis Lietuva Europoje yra, vėlgi, labai silpnas, kadangi Lietuvai prof.V.Landsbergio afišuotoje Baltijos valstybių byloje dėl Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimo, panašiai kaip Lenkijai ir Graikijai reikia kelti materialinio atlygio reikalą – ieškinį už skriaudą ir negyjančią žaizdą Vokietijai. Juolab, Lietuva ES atidavė geriausią savo brangiai išugdytą ir išmokslintą darbo jėgą, kuri, pasak, kai kurių vertinimų savo nuostoliu pranoksta europinę paramą, kurios gerą dalį pasiėmė jau lygesni už lygius, kad ir išsikėtojusių latifundijų pavidale. Be to, orientuojantis į moksliškumą derėtų žinoti pusšimtį didžiausių rizikų poslinkių penkete Davoso „Global risk forum“ aprėptų sričių: ekonomikoje, socialiniuose reikaluose, technogenikoje, aplinkosaugoje bei geopolitikoje. Nuvalkiotose temose „rusai puola“, „stiprinkime pasienio partneres“ absoliučiai nieko naujo nėra pasakyta, tad peršasi nelinksma išvada.
I.Šimonytės programinis tekstas teisingai pabrėžė biurokratijos pragaištingumą, strategijų neįgalumą, egzistuojančios teisėkūros nerezultatyvumą žmonių gerovei, tačiau be konkrečių įstatyminių siūlymų visiems minėtiems ir likusiems nepastebėtiems svarbiausiems valstybės ir visuomenės probleminiams reikalams, konservatoriams vėl siūloma šviesiaplaukė migloto susitarimo, bet pakankamai juoda katė tamsiame, bet gražiai padažytame maiše. O rinkimus turėtų laimėti, vieną kartą, rinkėjas. Tačiau be solidžios konkrečios ir vientisos programos, einančios nuo vertybių iki aiškių įstatyminių projektų rinkinėlio, piliečių šansai lieka minimaliais: viltis yra toliau maustomų kvailių motina.
V.Ušacko programinė bekojė piramidė
Kitokio stiliaus antro pretendento programinės nuostatos buvo išdėstytos jo reklaminėje knygelėje ir, irgi, pateiktos „Delfi“. Jei I.Šimonytė griebė labai plačiai, tačiau praslydo paviršiumi, tai V.Ušackas savo lakoniškumu permainų piramidėje nusitaikė į suprantamumą transliuojant vilties žinią rinkėjams. Pagvildenkime jo tezių proveržiui septynetą[2].
Pirmoji – eksportuokime aukštos pridėtinės vertės produktus. Nieko naujo, dar A.Kubiliaus pradėtoje kartoti tiesoje apie tą konkurencingiausių prekių vertę. Padėk Die, kaip sakoma. Pastebėsiu, kad ta vertė pas mus su dviem galais, kaip ir ta lazda, kuria dabar pliekiu SAM viceministrą A.Šešelgį. Yra aukšta pridėtinė vertė pamatuojama pinigais, ir yra kita jais žymiai sunkiau vertinama – pridėtinė vertė brangiausiam turtui – žmogaus sveikatai. Atsibodo aiškinti, J.Miliaus žodžiais, kad pas mus kas antras produktas turi liekamųjų herbicidų, kad vegetaras susipirkęs aštuonetą daržovių, savo krepšyje turi vidutiniškai du kartus viršijančią leistiną nuodų piktžolėms koncentraciją, kad ir dėl to eina trečia vaikų alergizacijos banga, kuri per dešimtmetį nuo 76 iš tūkstančio nuo to kenčiančių vaikų kiekį padidino iki 124 – vos ne dvigubai. O kur dar nuodai vabzdžiams, graužikams ir pelėsiams – pesticidai ir fungicidai, kurie įsiskverbę į produktą nėra nuplaunami jokiomsi priemonėmis?
Ekologinės daržovininkystės sodininkystės išplėtojimas per bendruomenių kooperatyvus iš karto duoda ir trumpas maisto grandines šviežumui, ir sprendinius išsklaidyti bedarbystei kaime. Socdemų laikraštyje paskelbti Kirkilo Mortos samprotavimai apie gamyklas su barakais tokiems yra eilinė nesąmonė, nes žmogui yra brangus ir tas upelis prie sodžiaus, kuriame jis dar mažas būdamas vaikė varles ir karosus. Užsienyje švari ekologinė produkcija yra irgi paklausi. Tad jei aukštai piniginei vertei reikia mokslinių-inžinerinių išradingumų ir technologinių inovacijų, tai aukštai vertei sveikatingumui visko yra net Prienų rajone. Jame darbo biržoje buvo 149 registruoti pagalbiniais, greta šešių bedarbių agronomų, kai rinkoje – pusšimtis žemės ūkio paskirties sklypų pardavimui bei trys dešimtys nežinančių, kuo užsiimti kaimo bendruomenių. Atsibodo aiškinti L.Kukuraičiui ir jo viceministrei E.Radišauskienei, kuri ką tik vėl abstrakcijomis ir įtraukties algoritmais pudrino smegenis Mitrofanovo savivaldybei Akmenėje. Bendruomenės pas mus yra VRM bei SADM reguliavime, todėl šis vaikas su pateiktu banaliausiu ekonominiu sprendiniu tebėra be galvos, juolab dalykas reikalautų ir SAM, ir ŠM, ir ŽŪM, ir FM viceministerių bei savivaldos bendrų pastangų. Bet tokių pas mus reta. Atsimušinėjęs net PLB komisijos posėdyje A.Šešelgis pagaliau buvo prispirtas klausimu – ar Viešų pirkimų tarnyba, ar SAM turi duoti pradinį impulsą vaikų alergizacijos stabdymui? Beje, kuriuo vėl šiomis dienomis užsiėmė darbščioji R.Šalaševičiūtė davusi paklausimą A.Verygai, nes jai užimtumo politika irgi ne „po barabanu“.
V.Ušackas buvo pasigavęs sveiko maisto temą kampanijos pradžioje, tačiau ji netapo debatuose ir LRT išvystyta dėl debatų vedėjų nesąmoningumo, ir be reikalo prigeso. Todėl, garbė Vygaudui, nes jis ekologiško ūkio reikmę įkalė jau antrame savo tezių punkte, kurio esmė – Ateities turto fondas. Įplaukų šaltiniai iš obligacijų emisijų (pasiskolinti iš tautos kojinių), iš užsienio bei vietinių investitorių, tačiau tam reikia pasakyti – mes turime išradimą (sukurti neklystančiam optimaliam seimūnui robotui, kuris laisvalaikiu naktimis dar nuravi ne tik morkų, bet ir kukurūzų laukus, piktžoles, geriau nei vokiškas, sugrūdantis jas atgal į žemę), bet nėra pinigų jį paleisti į gamybą. Tad išradiminis „know how“ momentas lieka įdomiai probleminis tikėjimo mūsų protais ir rankomis plotmėje. Kitaip sakant – it depends.
- Efektyvi ir teisinga mokesčių reforma – skamba gražiai. Atsisakyti istorinių mokestinių lengvatų? Norėtųsi konkretumo, o šiaip jau mūsų visas ūkis reikalauja antikrizinio atskirų grandinių pareguliavimo mokestine investicine antikarteline antioligopoline politika. Kad ir 50 tūkst. pieno ūkių skriaudime, kurį vykdo penki stambieji perdirbėjai su prekijais, o tuo ne pirmi metai sėkmingai ne tik pietų Lietuvoje naudojasi pusvelčiui supirkinėjantys lenkai.
- Investicijos į pažangos sektorius – tezė pažangi, bet investuoti reikia ir į efektyvų valstybės valdymą, aptartą aukščiau, nes pasaulis dėl valdymo neefektyvumo kasmet praranda tiek, kiek yra investuojama į visus infrastruktūrinius projektus.
- Investicijos į švietimą. Švietimo sistemos reforma, kuri iš esmės pakeltų dėstymo kokybę ir mokytojų atlyginimus. Nukreipti daugiau investicijų į švietimo sektorių.
Niekas su tuo nesiginčys, tačiau Gabrielius Landsbergis čia yra gerokai konkretesnis, nes turi įstatymo projektą, kuriame mokytojo vidutinė alga aukštesnė nei šalies vidurkis.
- Investicijos į infrastruktūrą. Susisiekimas vien dėl žvyrkelių yra gerokai rimtesnė tema.
Ir paskutinė trumpojo proveržio plano Lietuvai tezė – talentų pasas.
Pastebėsiu, kad viskam tam reikia pinigų, o jų ir Lietuvoje, ir, ypač, plačiame pasaulyje yra, bet ne pas tuos. Nei V.Ušackas, nei I.Šimonytė nepasako – „duokite man europines bei Jungtinių tautų tribūnas, ir aš iškelsiu visu aštrumu visuotinio stambiojo ir, ypač, neinvestuojamo kapitalo apmokestinimo reikalą“. Audronis Ažubalis man pasakė, kad jis tai atliktų, todėl gaila, kad jis nesibalotiravo ar nebuvo iškeltas, nes lėšos yra esminis permainų smagratis, o Lietuva stiprių kaimynų ir apvogta. Nors V.Ušackas, atrodo, gerokai išaugęs iš geopolitinių nykštukų komplekso, tačiau jis neišnaudojo šios kortos, galbūt, dėl pernelyg didelio savo liberalumo, o neatsinešęs į debatus to konkrečių įstatymų projektų rinkinėlio – ypač su mokestiniais tarifais, bei labiausiai žmonėms rūpimais kainų šėlsmų pažabojimais, bent jau antkainių viešinimais, kurie tebėra komercinė kartelininkams labai naudinga paslaptis, praleido progą veiksmingai ir iš esmės sukovoti su reitinginiu populiarumu jį pranokstančia I.Šimonyte.
Be to, ekonomika nors ir yra gerovės pagrindas, tačiau joje, yra itin svarbus, netgi, ir kultūrinis paprotinis kalbinis Arvydo Juozaičio akcentuojamas „keturių bokštų programoje“ tvarumas. O kur dar tvarkos, piliečių vidaus saugumo, socialinio teisingumo ir iš jų išplaukiančių nespėtų išgvildenti laisvių temos?
Programiniai kortų nameliai ir TS-LKD bei kitos partijos
Akivaizdu, kad programinius abiejų pretendentų „nif-nifo“ ir „naf-nafo“ namelius –pirmą labai plačiu stogu, bet be pamatų, o antrą piramidės ant vištos kojelės nesunkiai nupūs vilkai baisininkai „matijošaičiai-skverneliai“ ar net Gitanas Nausėda, kuris pavažinėjęs po regionus pamatė baisią prarają tarp pasiturinčiųjų ir milijono likusių, todėl suka ienas iš mokestinio liberalumo į socialųjį krikdeminį, kalbėdamas apie didesnio perskirstymo poreikį, nors, vėlgi, kad jį momentaliai surys prekybos tinklų penkiamonopolis eiliniu kainų užkėlimu – nekalba.
Gaila, kad debatų vedėjo – kieto egzaminatoriaus vaidmens nesiėmė užverstas valstiečių prapjovomis švietime, socialinėje politikoje ar net vyriausybės įrašų naikinime pats partijos lyderis G.Landsbergis. Pagaliau, ir pati partija galėjo susiprasti suformuluoti 1-15 pagrindinių valstybės problemų bei pareikalauti aiškių ir labai konkrečių pretendentų atsakymų. Keista, kad abu pretendentai nesiremia gan rimtu partiniu įdirbiu – 2014 metų rinkinės kampanijos planu Lietuvai, kuriame tereikėjo paryškinti prioritetinius momentus bei parodyti žmonėms savo įdirbį –įstatyminių projektų rinkinėlį. Keista, kad abu pretendentai nenaudoja ar menkai naudoja pagrindinį konservatorių kozirį – šeimos vertybę. R.J.Dagio sugeneruotas ir prastumtas Šeimos stiprinimo įstatymo projektas, nors ir turi visoje jos politikoje reikiamo finansavimo spragą, tačiau V.Šapokos pseudomokestinės reformos fone apie numatomą lėšų stygių ateityje reikia ne tik šaukti visu balsu, bet ir rodyti konkrečią alternatyvą su estišku variantu – 500 eurų plius už kiekvienus tris vaikus.
Tas faktas, kad daugelis konservatorių palaiko nepartinę I.Šimonytę, o ne V.Ušacką, gali būti ir vidinio konkuravimo išraiška, skaičiuojant ir prognozuojant ateities postų dalybas, kadangi V.Ušacko patirtys ir kalbėjimas verčia jį laikyti stamboka politinio lauko figūra. Kuris gi kareivis nenori būti generolu, o seimūnas ministru ar net europarlamentaru? Gal būt, tai skamba šiek tiek ciniškai, tačiau G.Landsbergio idealizmas ir siekis konservatorius paversti žmonių partija, joje yra greičiau graži išimtis, visuotiniame siaurų karjeros interesų pragmatizme. Tai ne tik TS-LKD problema, kadangi mūsų politinėje kultūroje nėra tokių dalykų, kad tūkstantasis pagal reitingą partijos eilinis atnešęs pirmininkui pagrindinių 10-15 valstybės problemų sprendinį įstatymų projektų ir nutarimų rinkinio pavidale bei jį viešai apgynęs, taptų partinio sąrašo penketo nariu. Penketo, kuriame, visgi, labai svarbu ne tik turinys, bet ir iškalba bei bendravimo su rinkėjais ar buvimo seimų vyriausybių machinoje patirtys. Įsigalėję ir sustabarėję partiniai klanai – „politbiurai“ budriai saugo savo pozicijas esančiose reitinginėse piramidėse, todėl konkuravimas, kuris, šiaip jau, visada, turi būti pažangos varikliu, privalo būti labai aiškiai reglamentuotas, kad kiekvienam tektų ne tik pagal kalbas, bet ir pagal įdirbį, kuriam yra būtini ir intelektas, ir ryžtas bei dvasia.
Buvusi Finansų viceministre I.Šimonytė, kuri kuravo mokesčių sferą ir pakeitė 2009 m. ministro kėdėje A.Šemetą turėtų bent jau kažkiek atsakyti už valstybės skolos padidinimą beveik 30 mlrd.litų ar dalintis ta atsakomybe su M.Majausku, patarinėjusiu A.Kubiliui finasuose, nes protingos valstybės anoje krizėje, gelbėdamos verslą mažino jam mokesčius, o socialinę sferą dengė kreditais. Pas mus buvo atvirkščiai – smaugiamai didintas PVM verslui ir dar ir prispausti pensininkai, o visa tai telpa į makroekonominio nusikaltimo sąvoką. Todėl I.Šimonytė bei visi konservatoriai dėl krizės spaudžiami S.Jakeliūno komisijos rinkiminėse 2019-2020 metų batalijose dėl jos pačios linksniuojamos demokratijos elemento – atsakomybės nebuvimo konservatorių partijoje bus stiprokai pažeidžiami, tad šiuo atveju V.Ušacko pasirinkimas būtų gerokai saugesnis. O man pačiam, irgi geriau jau žvirblis pastogėje, nei briedis Šimonių girioje.
O rinkimus lapkričio 3-4d. turėtų laimėti, be abejo, I.Šimonytė dėl ne vienos priežasties. Pirma, ji per pastarąjį dešimtmetį buvo žymiai dažniau rodoma žmonėms, o jos įsakmus balsas žmonių nekenčiamam Seimui biudžetų svarstymo metu atrodo, kaip stiprios laukiamo nesulaukiamo mesijo rankos žestas. Autoritarinio mąstymo katalikiška tauta nelinkusi pati imtis rimtesnių veiksmų, kol jos galutinai neprispaus, bet lauks nesulauks išganytojo. Antra, jos retorika „rusai puola“ yra gan įtaigi ir dėl Ukrainoje numušto keleivinio lėktuvo, ir Skripalių apnuodijimo. Gi V.Ušackas bando diplomatiškai apžaisti santykius su Rusija, nors jis ir turi žymiai daugiau šansų pasiekti USA karių buvimo Lietuvoje. Trečia, visų tų įtarimą keliančių reitinginių apklausų rezultatų paskelbimas šiomis dienomis ne V.Ušacko naudai siunčia stiprų signalą rinkėjams, kurių ateis ir balsuos, apie 10 tūkstančių. Konservatoriai be reikalo neorganizuoja ir „balsavimų“ nesiregistravusiems, bet atėjusiems į savivaldybes – „stopexit“ visuomenės nuomonės apklausai. Ir negi sunku kompiuterinei programai iš šešiasdešimties kompiuterių duomenų bazių sutikrinti, kad asmens balsuota tikrai tik vieną kartą?
Kęstutis K.Urba
[1] https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/ingrida-simonyte-susitarkime-vardan-lietuvos.d?id=79357451&fbclid=IwAR3H3nFtZn0Wo2z5pjcxXMr0MkzblPyBPBHD5_2wfR3Y2swxyHqGBeb2vbI
[2] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/usackas-pristate-prezidentine-vizija.d?id=79157257