KVIEČIAME SPALIO 25 DIENĄ 12 VALANDĄ
Spalio 25, artėjant Vėlinėms, kuomet prisimename savo protėvius ir jau išėjusius artimuosius, Vilniaus centre spiesis miško žvėrys, medžiai, mitiniai gyventojai (barstukai, laumės, puškaičiai) ir net išnykusių gyvybės rūšių šmėklos, prisiminti ir priminti, kad mūsų sengirės jau išėjo nebūtin ir be veiksmingos valstybės apsaugos po pjūklais krenta dar išlikę didieji Lietuvos miškai.
Lietuvos girių – Šimonių, Punios, Labanoro, Žaliosios – ir kitų vietovių atstovai šiam šventam reikalui susibūrė su kultūros ir meno žmonėmis, gamtosauginėmis organizacijomis ir piliečių grupėmis, kurios už mus visus rūpinasi, kokioje aplinkoje gyvensime mes ir mūsų vaikai. Kartu jie kviečia tave/Jus, jungtis į teatralizuotą eiseną, kuria norime atkreipti dėmesį į bręstančią katastrofą – jei niekas nesikeis, greitai iš mūsų miškų, gynusių mūsų protėvius nuo kryžiuočių, slėpusių caro laikų sukilėlius ir laisvės kovų dalyvius, liks tik „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Sunaikinus mūsų didžiuosius miškus namų netektų miško gyvūnai ir augalai, o mes prarastume savo savastį.
Mes, visuomenė, nesusitaikysime su mūsų girių niokojimu. Reikalaujame, jog visa mūsų gamta būtų tausojama, o Lietuvos saugomose teritorijose gamtos apsauga taptų svarbiausiu prioritetu planuojant bet kokią veiklą. O kol tokia apsauga bus užtikrinta, reikalaujame kirtimų stabdymo saugomuose miškuose.
Todėl spalio 25 dieną , 12 valandą pasipuošę žvėrių ir kitų miško būtybių kaukėmis, nešini žvakėmis, renkamės prie LR Seimo. Nuo ten gedulinga iškirstų miškų eisena pajudės Gedimino prospektu iki Vyriausybės.
Ši eisena yra tik pradžia, apšilimas. Mes nenurimsime, kol nepasieksime savo tikslo, nes mes neturime kito pasirinkimo. Gyvename pasaulinės ekologinės krizės laikotarpiu, kai žmonija sparčiai naikina gamtą, nuo kurios priklauso jos pačios išlikimas.
Mūsų gyvenamąją terpę keičianti klimato kaita ir masinis gyvybės nykimas yra mūsų grobuoniško elgesio su gamta pasekmė. Žemė šeštą kartą per visą planetos istoriją išgyvena masinio nykimo etapą. Kasdien pasaulis negrįžtamai praranda apie 200 gyvybės rūšių. Ypač sparčiai nyksta rūšys, susijusios su brandžiomis, žmogaus mažiau trikdomomis buveinėmis.
Jungtinių Tautų Organizacijos suburti geriausi viso pasaulio mokslininkai šios krizės akivaizdoje skatina žmoniją iš esmės keisti savo gyvenseną, miškininkystę, žemdirbystę, pramonę ir kitus savo veiklos aspektus, kurie kelia pavojų gamtai ir mūsų civilizacijai.
Keistis privalome. Gamta yra vertybė savaime, tačiau rūpindamiesi ja, mes saugome ir savo vaikų ateitį. Labiau nei medienos ir BVP augimo mes norime, kad mūsų vaikai užaugę galėtų grožėtis Lietuvos miškais ir paukščių čiulbėjimu, kvėpuoti grynu oru ir gerti tyrą vandenį.
Lietuvos miškai yra turtingesni gyvybės rūšimis nei daugelis Vakarų Europos valstybių. Jie reikšmingai prisideda prie klimato kaitos švelninimo. Tačiau daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų pastaraisiais metais sparčiai kertami. Dabartiniai saugomų teritorijų miškai Lietuvoje mažai kuo skiriasi nuo ūkinių, ir mūsų miškininkystė šiuo metu yra orientuota į medienos gavybą.
Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali. Medienos naudojimas negali būti svarbesnis už Lietuvos vertybių apsaugą. Tam, kad būtų išsaugotos gamtos vertybės, neužtenka kirtavietėse sodinti ir auginti naują mišką. Saugomose teritorijose ūkinė veikla turi būti nutraukta (ar griežtai apribojama), jų teritorijos turi būti plečiamos ir veiksmingai saugomos. Ūkiniuose miškuose taip pat turi būti sudaromos bent minimalios sąlygos retoms ir nykstančioms rūšims egzistuoti. Gyvybe trykštantys miškai yra mūsų ateities pamatas.
ESAME DRAUGE – SPIEČIUS TAI GALIA!
Žygeivių, Gyvo miško ir kt. organizacijų vardu:
Algimantas Stalilionis