Komunistas ne komunistas. III dalis.
Aptarėme Respublikos Prezidentų Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės jų anketose nurodytus skirtumus dėl jų priklausymo Tarybų Sąjungos Komunistų Partijai, klausimą dėl konkretaus žmogaus buvimo ar nebuvimo komunistu Atgimimo metais ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) kelio, bet ne Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) siūlyto kategoriško kelio pasirinkimą. Tauta pasirinko taikų kelią, be pykčio. Tai telkė žmones ir atvedė Lietuvą iki Nepriklausomybės atkūrimo, tarptautinio pripažinimo.
Aptarkime konkrečių žmonių buvimo ar nebuvimo komunistu pavyzdžius. LKP atsiskyrimas nuo TSKP, padėjęs išklibinti vienpartinę TSRS valdymo sistemą, apsunkino LPS rinkimų kovą su savarankiška LKP per artėjančius 1990 m. vasario 24 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) rinkimus, t.y. Lietuvos kelio pasirinkimą – nepriklausomybė iškart ar estiško pavyzdžio kelias, planuojant nepriklausomybę atkurti per, pavyzdžiui 10 metų. Kitos kuriamos ar atkuriamos politinės partijos, palyginti su Sąjūdžiu ir savarankiška LKP, buvo negausios ir neįtakingos, dėl to savo kandidatus iškelti siūlė Sąjūdžiui. Rėmėjų turėjo ir LKP ant TSKP platformos, Lenkų sąjunga.
1990 m. sausio 11–13 d. Vilniuje ir Šiauliuose TSKP CK plenumo pavedimu lankėsi TSKP CK Generalinis Sekretorius Michailas Gorbačiovas su žmona Raisa, siekdami susigrąžinti savarankišką LKP ir įtikinti Lietuvos žmones atsisakyti nepriklausomybės siekio. Nepavyko.
Vienareikšmės nuomonės dėl LKP atsiskyrimo tuo metu Sąjūdyje nebuvo. Tačiau matant Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje gausiai susirinkusius žmones, laukiančius Sąjūdžio paramos atsiskyrusiai ir Maskvos spaudžiamai LKP, buvo labai netikėta, nors ir šaunu dėl žmonių solidarumo jausmo. Žmonės, matyt, nujautė, kad tai svarbus įvykis kelyje į nepriklausomybės atkūrimą. LPS Seimo Tarybos narys Algimantas Čekuolis, įsiveržęs į Sąjūdžio būstinę, ragino LPS Seimo Tarybą 1989 m. gruodžio 26 d. mitinge Gedimino aikštėje Vilniuje kviesti Tautą ginti nuo TSKP atsiskyrusią LKP. Nežinojau, kaip į tai reaguoti. Tokie buvo paradoksai.
Nuo TSKP atsiskyrusi LKP prieš rinkimus vis dėlto nesijautė ramiai – 1989 metų gruodžio mėnesio pabaigoje LKP vadovybė pasiūlė Sąjūdžiui vieningo fronto idėją – tarpusavyje koordinuoti kandidatų kėlimo procesą. Pritrūko tarpusavio pasitikėjimo, skyrėsi ir požiūris bei aiškumas dėl apsisprendimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, nors savarankiška LKP jau taip pat pasisakė „dėl nepriklausomybės atkūrimo etapų ir laiko“. Kada ir kaip ją skelbti, ginčijamasi buvo ir Sąjūdyje.
LKP atsiskyrimas ir dalies LPS Seimo Tarybos narių išrinkimas į savarankiškos LKP Centro Komitetą ir dėl to galima dviprasmybė lėmė tai, kad LPS rinkimų programos ruošimo grupės pasitraukė sąjūdiečiai komunistai, programą skubiai teko rengti Kazimierui Antanavičiui, Osvaldui Balakauskui, Audriui Butkevičiui, Virgilijui Juozui Čepaičiui, Egidijui Klumbiui, Vytautui Landsbergiui, Aloyzui Sakalui, Algirdui Saudargui ir Česlovui Vytautui Stankevičiui, nors pastarasis tik buvo išstojęs iš TSKP. 1990 m. sausio 6 d. programą svarstė LPS Seimo 10-oji sesija. Planuota siekti Lietuvos įtraukimo į TSRS aktus paskelbti neteisėtais ir negaliojančiais, Lietuvos ir jos piliečių prievolių Tarybų Sąjungai (taip pat ir tarnavimo Tarybinėje armijoje) panaikinimo, Lietuvos valstybės, kaip Lietuvos Respublikos teisių perėmėjos, atkūrimo, valstybei būtinų institucijų sukūrimo, santykių su TSRS grindimo 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties principais, tarpvalstybinių derybų dėl Tarybinės armijos, kaip užsienio kariuomenės, statuso nustatymo ir palaipsnio jos išvedimo terminų bei sąlygų, branduolinio ginklo pašalinimo iš Lietuvos, abipusiai naudingo ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo su TSRS lygiateisiškumo pagrindu, diplomatinių tarptautinių santykių plėtimo ir grįžimo į Europos ir pasaulio valstybių bendriją, taip pat neutraliteto, kaip aukščiausio politikos tikslo, siekimo, nuosavybės santykių reformos ir rinkos ekonomikos sukūrimo, gamtosaugos sistemos sukūrimo.
LPS Seimo Tarybos nario Vytauto Radžvilo vadovaujama liberalių pažiūrų intelektualų grupė (Rimas Bubelis, Kęstutis Černiauskas, Algirdas Degutis, Aleksandras Dobryninas, Kęstutis Lapinskas, Arvydas Kostas Leščinskas, Zenonas Namavičius, Eduardas Potašinskas, Aloyzas Sakalas, Arvydas Šliogeris, A. Sventickas, Jonas Tamulis, Linas Vildžiūnas) buvo parengusi alternatyvią LPS programą, grindžiamą pagrindiniais liberalizmo principais ir nurodė, kad lemiama visuomenės gyvenimo sąlyga yra ne valstybė, bet asmens laisvė, rizika ir atsakomybė, kad privatinė nuosavybė yra šventa ir neliečiama žmogaus prigimtinė teisė, kad nuosavybė turi būti ginama kaip laisvės prielaida ir garantija. Alternatyvioje programoje buvo numatyta ir nepriklausomybės atkūrimo įvykių seka. LPS Seimas pritarė pirmajai programai, atsižvelgdamas ir į antrosios programos pasiūlymus. Lietuvos žaliųjų programa buvo įtraukta į Sąjūdžio programą. Apibendrintą LPS rinkimų programą tvirtino 1990 m. vasario 3 d. LPS rinkimų konferencija „Lietuvos kelias“. LPS rinkimų programoje pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Savarankiškai LKP, kuri rengėsi atsiskirti nuo TSKP ir kuriai dėl to prasidėjo išbandymai, taip pat nepavyko iš anksto parengti rinkimų programos. Prieš pat rinkimus paskelbtoje rinkimų programoje savarankiška LKP nurodė savo tikslą: „Laisva, teisinė, demokratinė, humanistinio socializmo valstybė, besiremianti tautinėmis vertybėmis.“ Užsiminta ir apie nepriklausomybės atkūrimą, išvardijant etapus. Tačiau A. Brazausko kalba, baigiant 11-ojo šaukimo LTSR AT darbą, atspindėjo šios partijos vadovybės nuotaikas – naujasis AT Prezidiumo Pirmininkas pasakė esąs prieš „staigų“ Lietuvos valstybingumo atkūrimą, nes toks kelias „nepaprastai sukrėstų ir sutrikdytų Lietuvos gyvenimą…“
Lietuvos valstybingumo klausimas, jo formulavimo aiškumas ir siekis atkurti nepriklausomybę ne kada nors, o dabar – tai buvo esminė politinių priešininkų takoskyra. Tai patvirtino ir įvykiai po rinkimų.
Jau 1990 m. vasario 24 d. įvykęs pirmasis balsavimas rinkimuose į 12-ojo šaukimo LTSR AT, kuri 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę, patvirtino, kad daugeliui rinkėjų nepriklausomybės siekis buvo svarbiausias – pirmame rinkimų rate LPS atstovai laimėjo 72 mandatus iš 90-ies rinkimus laimėjusių AT deputatų.
Sąjūdis dar LPS Seimo 4-osios sesijos pareiškimu Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstyti Lietuvos TSR Konstitucijos projekto aiškiai skelbė, kad „<…> Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. <…> Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis.
Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. <…> LPS Seimo sesijos pirmojo posėdžio pirmininkai Vytautas Čepas, Vytautas Plečkaitis. Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d.“
J. Čepaičio užrašuose fiksuotas nepriklausomybės atkūrimo scenarijaus brandinimas (V. Landsbergis: „<…> kol kas turi veikti seni įstatymai, nes mes negalime paneigti pastarųjų metų vyksmo. <…> būtina grąžinti 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, panaikinant pasenusius jos straipsnius, arba iš esamos LTSR Konstitucijos išmėtyti nereikalingus naujoje situacijoje straipsnius. Po 6 mėnesių reiktų sušaukti Konstituantą, kuri jau atkurtų valstybę.“) ir emocingos diskusijos dėl Sąjūdžio deputatų klubo ir jo reglamento. Diskutuojant atskirti tai, kur yra riba tarp Sąjūdžio įsipareigojimų rinkėjams ir išrinktų deputatų laisvės veikti savarankiškai ar tiesiog spekuliavimo šiais dviem klausimais, dėl didžiulės įtampos tikrai buvo sunku. Grįžkime prie V. J. Čepaičio užrašų. Romualdas Ozolas: „<…> susikūrusi Sąjūdžio frakcija kliudytų naujų partijų kūrimuisi.“ Z. Vaišvila: „Problema yra dvejopoje Sąjūdžio komunistų padėtyje. Gal laikas būtų jums apsispręsti, kokiam klubui priklausyti?“ Č. Stankevičius: „Skaidymasis į partijas – savo rinkėjų išdavystė.“ Julius Beinortas: „Reikia nuraminti visuomenę, paaiškinti, kad visas Sąjūdis vieningas.“ Daugelis pritarė klubo idėjai. Kovo 7 dieną diskusijos buvo tęsiamos. K. Antanavičius: „Susirinko vienminčiai, o atsirado grupė, kuri pasiėmė botagą ir nori visus valdyti.“ Saulius Šaltenis: „Klubas gali būti tik diskusinis. Aš pasisakau prieš bolševizmą.“ J. Karvelis: „Jei ėjome į rinkimus su Sąjūdžio platforma, turime paklusti Sąjūdžiui. Dabartinėje situacijoje mums visiems reikalinga drausmė.“ Kęstutis Lapinskas: „Sveikinu su tobulu bolševikinės strategijos įsisavinimu…. Visame pasaulyje egzistuoja absoliuti parlamentaro laisvė.“ Leonas Milčius: „<…> kompartija jau naudojasi „naujo bolševizmo“ mitu, apibūdinant Sąjūdį.“ Petras Vaitiekūnas: „<…> klubo statute per griežta jo struktūra. Principiniais klausimais balsavimas turi būti rekomenduojamas.“ Vidmantas Povilionis: „Aukščiausioje Taryboje jau yra fronto linija. Todėl mes privalome balsuoti nuosekliai.“ Kazys Saja: „Mane baugina pati vieningo klubo idėja.“
Susidariusioje politinėje situacijoje klausimas „komunistas – nekomunistas“ įgijo įvairias apraiškas. Dėl kandidatų į 12-ojo šaukimo LTSR AT deputatus priklausymo tiek LPS, tiek savarankiškai LKP, kitų aplinkybių sudėtinga buvo net pasakyti, kiek kandidatų šiuose rinkimuose kėlė Sąjūdis ir kiek savarankiška LKP, kiek jų atstovų buvo išrinkti į šią LTSR AT. M. Burokevičiaus vadovaujama LKP/TSKP taip pat turėjo nemažai už juos balsavusių rinkėjų. Anekdotiškai atrodo ir didelės dalies apygardų rinkimų komisijų paruoštos kandidatų į deputatus anketos, kuriose nurodyta, kad dauguma komunistų partijos kandidatų yra TSKP nariai – ne tik, pvz. M. Burokevičius, bet ir pvz. savarankiškos LKP atstovas A. Brazauskas ar LPS atstovas B. Genzelis. LKP atsiskyrimas nuo TSKP ne visų žmonių dar buvo įsisąmonintas, net rinkimų komisijų narių…
1990 m. kovo 10 d. vakare įvykusiame 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT Mandatų komisijos pirmininkas A. Sakalas paskelbė šios komisijos duomenis – galiojančiais buvo pripažinti 133 po pirminių ir pakartotinių balsavimų išrinktų deputatų mandatai: 70 – nepartinių, 40 – savarankiškos LKP, 9 – LSDP, 5 – LKP / TSKP, 4 – LŽP, 3 – LDP, 2 – LKDP narių. Kovo 10 dieną išrinktų LPS atstovo Arūno Degučio ir Lenkų sąjungos atstovės Valentinos Suboč mandatus AT Mandatų komisija pripažino kovo 11 dienos ryte.
Prasidėjus šios AT veiklai, tai netruko pasireikšti pačiais neįtikėtiniausiais įvykiais. 1990 m. kovo 5 d. savarankiškos LKP CK biure išėjimo iš šios partijos pareiškimą pateikė R. Ozolas,[1] 1990 m.kovo 17 d. K. Prunskienė, prieš ją skiriant Ministre Pirmininke, AT tribūnoje deputatams parodė pareiškimą dėl jos išstojimo iš šios partijos.
Štai renkant Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką (1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Sąjūdžio atstovas V. Landsbergis, laimėjęs prieš A. Brazauską – 91 balsas prieš 38), AT posėdyje kandidatais buvo pasiūlyti ir kiti LPS atstovai: Kazimieras Motieka (pasiūlė sąjūdiečiai Kazimieras Antanavičius ir Saulius Pečeliūnas) ir Romualdas Ozolas (pasiūlė sąjūdietė Vidmantė Jasukaitytė ir LKP atstovas Valerijonas Šadreika). Tačiau šie sąžiningai atsisakė dalyvauti AT Pirmininko rinkimuose. Toks buvo Sąjūdžio deputatų susitarimas. Kaip ir susitarimas, pavykus AT Pirmininku išrinkti V. Landsbergį, vienu jo pavaduotojų rinkti R. Ozolą, kurio V. Landsbergis neįvykdė. Taip prasidėjo Sąjūdžio skaldymas ir supriešinimas, tuomet dar išoriškai nematoma, tačiau jau prasidėjusi Aukščiausiosios Tarybos erozija. Atvirai pasakius, tai buvo stebuklas, kad tokiomis išorės ir vidaus sąlygomis tiek ilgai atsilaikėme – pusę penkerių metų kadencijos, kol pati AT nutarė 1992 m. spalio 25 d. skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šiandien primalaikiai Seimo rinkimai – būtinas, tačiau neįsivaizduojamas įvykis.
Tad kurį asmenį kategoriškai teigiamai ar neigiamai įvertintumėte, pvz. komunistą R. Ozolą ar nekomunistą V. Landsbergį, kuris, beje, prašėsi į šią partiją, tačiau Konervatorijos kolektyvas tam pasipriešino? O kaip vertinsime A. Brazauską, kurį žmonės vis tik išrinko Respublikos Prezidentu?
Todėl primityvi ir, sakyčiau, vulgari šiandieninė klausimo „komunistas – nekomunistas“ traktuotė yra naudinga, visų pirma, mus valdantiems, siekiantiems mus suskaldyti. Tai daroma labai primityviai ir tiesmukai. Tačiau to pakanka, kad mes aklai ir impulsyviai mestumėmės į paviršutinišką, o todėl beprasmę energingą „diskusiją“. Liūdna ir graudu.
Jei jau diskutuojame apie tai, pradėti šio klausimo išsiaiškinimą reikia nuo diskusijos su Vytautu Landsbergiu, Dalia Grybauskaite ir Gitanu Nausėda tiesioginiame LRT eteryje. Moderuoti galėtų, pavyzdžiui Zigmas Vaišvila. Kodėl? O kodėl ne? Apie tai šio straipsnio tęsinyje.
[1] Ozolas Romualdas. Aušros raudoniai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 2010, p. 34.
Zigmas Vaišvila, 2023-04-13