Zigmas Vaišvila. Komunistas ne komunistas. IV dalis.

Komunistas ne komunistas. IV dalis.

 

Po apgailėtinų Gitano Nausėdos teisinimųsi dėl paskelbtos informacijos apie jo buvimo TSKP nariu nuslėpimą „Respublikai“ pasakiau, kad atsiras papildomi klausimai – kas jį 1990 m. išsiuntė Vokietijon, kaip tai susiję ar nesusiję su jo sprendimu Atgimimo metais tapti komunistu (www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/gnausedos-biografijoje-dabar-daug-klaustuku/)? Nesusipažino Respublikos Prezidentas su savo byla, neužbėgo įvykiams už akių, ir po savaitės jau Andrius Tapinas paskelbė bylos dokumentus apie G. Nausėdos išsiuntimą į VFR 1990 m., to suderinimą su Lietuvos TSR VSK (KGB) 1990 m. sausio 15 d., Liaudies švietimo ministerijos kreipimąsi dėl derinimo į Lietuvos TSR VSK (KGB) (www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/gnauseda-atsake-i-klausimus-del-kgb-bylos-tvirtina-neturis-ko-slepti/). G. Nausėda vis bėga įvykiams iš paskos, gausindamas klausimus jam – LTSR ar TSRS liaudies švietimo ministerija derino su KGB jo išvykimą į VFR, ko jis vyko į VDR 1989 m.? Prieš visas tokias išvykas bent jau pokalbis su už institucijos veiklą atsakingu KGB darbuotoju vykdavo. Kitaip nebuvo. O šiuo atveju tai – ne turistinė išvyka, o vykimas tobulintis.

Nausėda, kaip ir Bilas Klintonas, meluoja. Jei tai paprasti klausimai, Respublikos Prezidente, nemeluokite, kalbėkite tiesą. Lietuvos žmonėms ji būtina, nes kol kas dalis jų Jumyse mato vienintelę formalią atsvarą Seimo daugumai.

Tačiau Jūs savo teisumą, deja, norite įrodyti ne tiesa, bet mūšimusi į krūtinę ir didesnio nei Seimo daugumos „patriotiškumo“ demonstravimu. Štai Lietuvos Seimas, dar kartą nusprendęs, kad yra aukščiau už visą Europos Sąjungą, įvykdė tiesioginę provokaciją, kad karo veiksmai persikeltų į Lietuvą – priėmė įstatymą dėl nacionalinių sankcijų Rusijai ir Baltarusijai, o Prezidentas jį vetavo. Ne tam, kad sustabdyti šią provokaciją, bet tam, kad ją padidinti – suvienodinti „nacionalines“ sankcijas Rusijai ir Baltarusijai. Prezidente, ar Lietuvos tarnybos Jums praneša apie Rusijos ir Baltarusijos 25000 bendros karių grupuotės pratybas Baltarusijoje prie Lietuvos, ar galite mums užtikrinti, kad tai – tik nekaltos pratybos? Ar Jūs nesuprantate, kad, kaip ir „Belaruskalij“ trašų tranzito nutraukimu, tranzito į Kaliningradą nutraukimu, Jūs tiesiogiai padedate Rusijai pagal jos logiką pateisinti agresiją? Ar Jūs pastebėjote Kinijos Prezidento vizitą į Rusiją, Kinijos gynybos ministro trijų dienų vizitą Maskvoje, Brazilijos, Prancūzijos Prezidentų vizitus į Kiniją, Rusijos, Kinijos, Brazilijos, Irano, Saudo Arabijos, Indijos, Pietų Afrikos Respublikos, Šiaurės Korėjos ir daugybės kitų šalių bendrus veiksmus prieš JAV ir Vakarų šalis? Pasaulis sparčiai keičiasi.

Koks Lietuvos likimas? Diplomatija yra derybų ir kompromisų menas, bet ne konfliktų kūrimas, kuris ypač pavojingas mažai valstybei. Paskaitykite Vydūno, Stasio Šalkauskio, kurio filosofijos ir pagrindimo išdavoje atsirado 1918 m. vasario 16-osios nepriklausoma Lietuva, mintis. 1990 m. Jūs išvykote iš atgimstančios Lietuvos ir, tikriausiai, negalėjote suvokti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. aplinkybių. Tad bent Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečio proga susipažinkite su Atgimimo metų istorija ir pamokomis. Šių laimėjimų Lietuva pasiekė ne konfrontacijos, bet taikios politikos ir diplomatijos dėka.

Ar Vakarai 1918 m. ir 1990 m. padėjo Lietuvos valstybei siekti tarptautinio pripažinimo?

Respublikos Prezidente, pažiūrėkite rusiškus filmus „Osobennosti nacionalnoi ochoty“, „Osobennosti nacionalnoi rybalki“, „Osobennosti nacionalnoi politiki“… Neįvedinėkite ir neleiskite valdančiajai koalicijai įvedinėti tokių „Lietuvos užsienio politikos nacionalinių ypatumų“. Rusai bent moka iš savęs pasijuokti. O jei dar rimčiau, tai prašau viešai Lietuvos žmonėms paaiškinti, kodėl Lietuva, už 0,5 mln. Lt kasdienę nuomą Klaipėdoje atsiplukdžiusi „Independence“ ir paskelbusi, kad nebepirks rusiškų dujų, pernai 85% skystų dujų pirko rusiškas dujas? Kodėl paskelbus, kad Lietuva atsisako iš Rusijos pirkti gamtines dujas vamzdžiu, šis vamzdis veikia, ir Lietuva, kaip ir Ukraina, priima iš tų rusų lėšas už dujų tranzitą į Kaliningradą, bet pati šių dujų iš vamzdžio neperka? Gal per pigios? Prezidente, gal ir Jūs tapote ofšoro, kuriam mokama už „Independence“ nuomą, naudos gavėju?

Tad pokalbis tiesioginiame LRT eteryje apie valstybę valdžiusių ir valdančių biografijas, Respublikos Prezidente, būtinas. Inicijuokite jį. Jei į šį pokalbį neatvyks Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, Jūs, Gitanai Nausėda, laimėsite. Nuoširdžiai siūlausi moderuoti tokią diskusiją. Jei žmogus nebijojo tapti valstybės vadovu, tai nebijos ir pokalbio su kažkokiu Zigmu Vaišvila. Ir aš kalbėsiu apie savo biografiją, tėvus, kurių niekada neslėpiau ir neatsisakiau. Diskusijoje „komunistas ne komunistas“ mano tėvų pavyzdys vertas dėmesio.

1990 m. vasarą grįžęs namo, radau žmoną Reginą, besikalbančią su dviem garbaus amžiaus vyrais iš Plungės ir Kuršėnų. Jie pasakojo ir rodė dokumentus apie tai, kad mano tėvukas Zigmas Vaišvila, pokario metais studijuodamas mediciną Kaune, buvo pogrindžio ryšininkas su Plungės rajonu, kurio Lekemės kaime gimė, augo, Plungėje mokėsi. Mūsų šeimoje niekas apie tai, net mama Palmira nebuvome girdėję. Tačiau ne dėl to 1983 metais tūkstančiai šiauliečių užtvindė gatves, atsisveikindami su netikėtai mirusiu mano tėvuku, kuriam tuo metu buvo 57-eri. Šiauliečiai atėjo pagerbti Žmogaus, kuris buvo medikas, reiklus ir principingas Šiaulių respublikinės ligoninės vyr. gydytojas, prieš tai – pavaduotojas, neurochirurgijos Šiauliuose sukūrėjas. Jis buvo antras Lietuvoje sukūręs neurochirurgijos praktiką po kauniečio profesoriaus Leono Klumbio, neurochirurgijos pradininko Lietuvoje ir mano kolegos Kauno sąjūdiečio bei signataro Egidijaus Klumbio tėvuko.

Po šio pokalbio su buvusiais pogrindininkais pradėjau domėtis šiomis aplinkybėmis. Iš mano tėvukų šeimos draugo, tuo metu pradėjusio dirbti Šiaulių miesto VSK (dabar mėgstame kalbėti rusiškai – KGB) ir betarpiško tų įvykių liudininko sužinojau, kad tuometinio šio VSK skyriaus viršininko Bronislovo Žilinsko sprendimu buvo nuslėptas ir vėliau sunaikintas Plungės rajono VSK atsakymas į Šiaulių miesto VSK paklausimą dėl neurochirurgo Zigmo Vaišvilos prieš jo skyrimą Šiaulių respublikinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju. Šiame Plungės rajono VSK atsakyme buvo ir informacija, kurią apie mano tėvuką papasakojo pokario pogrindžio dalyviai, nurodyta, kad būtina į tai gilintis, tirti Zigmo Vaišvilos veiklą pokario metais.

Šiaulių miesto VSK viršininkas B. Žilinskas, nurodęs po kurio laiko sunaikinti šį Plungės rajono VSK atsakymą ir nieko nedaręs su gauta informacija, labai rizikavo. Jis negalėjo nurodyti sunaikinti ir jo pasirašytą Šiaulių miesto VSK paklausimą Plungės rajono VSK. Bet kuris tikrintojas galėjo paklausti, ką šiauliečiams atsakė plungiškiai, ką darė šiauliečiai.

Tėvukui dėl šių naujų pareigų teko stoti į komunistų partiją, nes jų negalėjo užimti nepartinis. Jis apsisprendė dirbti ne tik chirurgo, bet ir šį administracinį darbą. Manau, kad tai lėmė nežinia kieno sužlugdyti jo bandymai ginti paruoštą medicinos mokslų kandidato disertaciją – Kaune, Vilniuje, Maskvoje, Leningrade, Novosibirske, Rygoje. Matyt, nereikėjo antro neurochirurgo medicinos mokslų kandidato Lietuvoje.

Ar dėl darbo VSK (KGB) aš galiu smerkti Šiaulių miesto VSK viršininką B. Žilinską, išgelbėjusį mano tėvuką, o tuo pačiu ir mūsų šeimą, tuo padėjusį ir daugeliui šiauliečių, pakruojiečių, joniškiečių, radviliškiečių, kelmiškių, mažeikiškių, akmeniškių, kurių ne vieno gyvybę išgelbėjo chirurgas ir neurochirurgas Zigmas Vaišvila ir kurių pagarbą jam prisimena šie dėkingi žmonės? Nors jis buvo labai griežtas ir reiklus darbe, bet pats rodė mediko darbo pavyzdį.

Prieš netikėtą jo mirtį tėvukas 1983 m. birželio 17 d. vienintelis nepasimetė ir suorganizavo mažos Radviliškio rajono gyventojos Raselės Prascevičiūtės, kuriai jos tėtis traktorine žoliapjove netyčia nupjovė abi kojytes, nuskraidinimą į Maskvą Tarybinės armijos kariškių lėktuvu „Tu-134“, laiku susiorientavo ir nurodė užšaldyti nupjautas kojytes. Maskvos Filatovo vaikų ligoninėje chirurgas Ramazas Datiašvilis su profesoriumi Viktoru Krylovu, anesteziologu Jurijumi Nazarovu, širdies chirurgu Jakovu Brandu ir sesele Jelena Antoniuk atliko sudėtingą, tačiau sėkmingą pirmąją Tarybų Sąjungoje ir pasaulyje galūnių replantaciją – Rasai prisiuvo abi kojytes, atkūrė kraujotaką. Rasa, šiandien jau pati mama, gyvena Vokietijoje.

Ar dėl mūsuose vykstančios veidmainystės aš ir mano sesuo medikė Edita Brazienė turime atsisakyti mūsų tėvuko Zigmo Vaišvilos, komunisto ir Lietuvos TSR nusipelniusio gydytojo, per kurio laidotuves 1983 m. birželyje į gatves išėjo minios šiauliečių, vadinti jį nusikalstamos organizacijos nariu? Ar smerkti jį dėl to, kad jis įtikino TSRS elektronikos pramonės ministrą Aleksandrą Šokiną, Šiauliuose besibolatiravusį rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, prieš statant sąjunginio pavaldumo „Nuklono“ gamyklą Šiauliuose, skirti šios sąjunginės ministerijos lėšas Šiaulių respublikinės ligoninės chirurginiam korpusui statyti? Ar medikai ir šiauliečiai dėl to turėjo nekęsti „sovietinio“ mano tėvuko ir „sovietinio“ ministro iš Maskvos?

                       

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1991 m. lapkrityje Aukščiausioje Taryboje svarstyta interpeliacija Ministro Pirmininko pavaduotojui Zigmui Vaišvilai, kuris tik buvo grįžęs iš Urugvajaus, kur dar egzistuojant Tarybų Sąjungai pavyko į Interpolo narius prastumti Lietuvos Respubliką. Mat šios mano komandiruotės metu iš KGB rūmų Vilniuje buvo išvežta ir dingo daug KGB dokumentų. Grįžęs sužinojau, kad VRM „Arą“, mano paskirtą saugoti šiuos rūmus, pakeitė krašto apsaugos „Geležinis vilkas“, ir… dokumentai iškart buvo išvežti. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V. Landsbergio pasiuntiniai prieš tai ne kartą lankėsi pas mane, Vyriausybės sprendimu vadovavusį KGB dokumentų perėmimo ir inventorizavimo komisijai, ir ragino „Arą“ pakeiti tikrais patriotais… Interpeliacijos, kuriai man net nebuvo leista nustatyta tvarka pasiruošti, metu AT deputatas komunistas šiaulietis Mindaugas Stakvilevičius apkaltino mane, kad mano tėvas buvo komunistas. Stovint AT tribūnoje man užgniaužė gerklę, nepajutau, kaip ištryško ašaros. Iš netikėtumo negalėjau ištarti nė žodžio. Nes tai padarė M. Stakvilevičius, kuris būdamas šiauliečiu ne tik pažinojo mano tėvuką, bet ir buvo vienu mano šachmatų žaidimo trenerių, į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame dėstė fiziką, jis kviesdavosi moksleivius, taip pat ir mane, kad padėtų pasiruošti fizikos olimpiadoms…

Paaiškinsiu tai mano Mamos pasakojimu (www.skrastas.lt/?data=2007-02-21&rub=1144521111&id=1169828389&pried=2007-02-03): „Netekę dukters (Silvos – ZV)jie pasinėrė į darbą. Gydytojas važinėjosi į Maskvą mokytis neurochirurgijos. Reikėjo pradėti neurochirurginį darbą, iš pradžių keliose palatose, vėliau atidarytas visas skyrius. Gydytoją paskyrė Respublikinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju, po kelerių metų vyriausiuoju gydytoju. Tada vyriausiojo gydytojo žinioje buvo ne tik ligoninė, bet ir naujų ligoninės korpusų bei miesto poliklinikų statybos… Palmira ir Zigmas Vaišvilos kartu išgyveno 27 metus… Ašaros sužibo moters akyse, prisiminus košmariškas paskutiniąsias vyro gyvenimo dienas…“

 „Dabar jau žinome, kad mirtis jo laukė medikų šventėje, tačiau tai paaiškėjo žymiai vėliau. Naktį prieš šventę Zigmas atliko galvos operaciją Naujojoje Akmenėje, o numigęs kelias valandas jis susiruošė į šventę. Pavakary parvažiavo visas perbalęs, skausmo perkreiptu veidu“, — tramdė ašaras moteris. Vyras geso akyse, o Šiaulių gydytojai nežinojo, kas taip sparčiai atima jo jėgas. Svarstymams nebuvo daug laiko, kraujo tyrimas rodė pakitimus. Šiaulių kolegų išvada pribloškia — kraujo vėžys. Gydytojas Z. Vaišvila nedelsiant išvežtas į Vilniaus ligoninę.“

„Man viskas yra pilve. Kodėl niekas manęs neklauso?“ — tokie buvo jo žodžiai. Paaiškėjo, kad jis šventėje nugriuvo ir susitrenkė šoną. Jis nyko akyse. Tai — labai baisu. Niekas negirdėjo prašymo, pakviesti chirurgą“, — prisipažino ponia Palmira. Chirurgas, apžiūrėjęs silpstantį pacientą, patikino, kad jokių vidinio kraujavimo pėdsakų neranda… Gydytojai, nežinodami tikslios diagnozės, suko akis į šalį, tikino, kad tokios greitos kraujo vėžio eigos nėra skaitę net literatūroje.“

„Mačiau neviltį Zigmo akyse ir nieko negalėjau padaryti. Jis buvo sąmoningas iki pat mirties. Jis išėjo tyliai ir ramiai. Tikslią diagnozę ir mirties priežastį nustatė tik pataloganatomai — vidinis kraujavimas į pilvo ertmę. Blužnies plyšimas.“ Ponia Pamira prisipažino, kad pyktis, teismai, tiesos paieškos nebūtų prikėlusios jos mylimą žmogų, todėl su jo mirtimi susitaikė tyliai.‘

     

 

       

 

 

 

 

 

 

 

 

Mindaugas  Stakvilevičius, visų pirma, turėjo atsiprašyti mano Mamos. Ir šiauliečių. Na gal ir Zigmo, kurio jo tėvukas Zigmas Vaišvila neklausė, ar jam stoti į komunistų partiją.

Ar aš turiu negerbti mano Mamos mokytojos Palmiros Vaišvilienės (Uogelaitės), kuri dėl siūlymo dirbti Šiaulių logopedinės mokyklos-internato direktoriaus pavaduotoja taip pat įstojo į komunistų partiją, tapo nusipelniusia Lietuvos TSR mokytoja, baigė tris aukštąsias mokyklas, įgijo fizinio lavinimo ir geografijos mokytojos bei defektologės specialybes, kuri, pokario gimnazistė Žagarėje, drauge su visa jos klase verkė, kada stribai iš pamokos išvedė klasioką žydą ir prie Žvelgaičio piliakalnio iškart sušaudė? Išėjusi į pensiją ji dar kurį laiko dirbo Šiaulių respublikinėje ligoninėje defektologe, garsėjo kaip puikiai sugebanti išmokyti kalbėti net tik vėluojančius tai daryti vaikus, bet ir sunkias galvos traumas patyrusius suaugusius. Ji paliko mus 2021 m. lapkričio 17 d., kitą dieną po to, kai man teisme buvo pareikšti kaltinimai be įrodymų, be įtarimų pareiškimo.

Ar aš turiu negerbti mano žmonos Reginos mamos Onos Noreikienės, kuri pasakojo mums apie vienus ir kitus pokario banditus – vienus, ateidavusius naktį, kitus – dieną paimti paskutinį kasnį iš jos tėvo ir Reginos senelio Simono Kalvaičio, su žmona Barbora gyvenusius Telšių rajono Kalniškių kaime prie Janapolės? Simonas Kalvaitis vaikams aiškino, kad nevalia eiti ir gvieštis ištremtų kaimynų turto. O kiti tai darė… Gal ir čia slypi atsakymai į klausimus, kodėl Lietuvoje buvo tiek daug išvežtų ir partizanų? Ir skundikų.

Šiaulių V vidurinėje mokykloje urmu priimant į komjaunimą, mane paliko ramybėje, nes į klausimą, ar vaikštau į bažnyčią, atsakiau, kad taip – palydžiu babytę (mamos mamą Oną Uogelienę). Vėliau įkalbėjo, nes nei šis, nei tas mokyklai, jei gerai besimokantis nėra komjaunuolis. Bendramoksliams per politines valandėles pasakojau informaciją apie pasaulio valstybes, jų istoriją, santvarką. Iš Česlovo Juršėno knygos „Pasaulio šalys“.

Vilniaus valstybiniame universitete Fizikos fakulteto dekanatas paskyrė mane antrosios grupės seniūnu. Matyt, atsižvelgė ir į tėvų biografijas. 2022 m. gruodžio 5 d. anapilin iškeliavo grupiokas Gintaras Valiukonis. Jis buvo mūsų šeimos draugas, kurio žmona Rita, Reginos bendramokslė ir draugė, anapilin iškeliavo anksčiau. Dekanatas Gintarą paskyrė mūsų grupės komjaunimo sekretoriumi. Tikrai nedėkingos pareigos. Atsimenu, prieš matematinės analizės paskaitą į auditoriją ateina viso fakulteto komjaunimo organizacijos sekretoriaus pavaduotojas, keliais kursais vyresnis Lenino stipendininkas Aleksandras Abišala (vėliau sužinojau, kad kolega signataras dar ir iš tremtinių šeimos), kuris mus šokdina… dėl lenininės komjaunimo įskaitos! To net mokykloje nemačiau, kur tai buvo tik formalumas. Ir še tau – Fizikos fakultete, kuriame tvyrojo bene didžiausia Vilniaus valstybiniame universitete laisvės dvasia (ne tik dėl FiDi švenčių), reikalavimas būti uoliais komjaunuoliais! Ir Gintaras turėjo tai vykdyti.

Gintaras Valiukonis vėliau baigė ir teisės mokslus, vadovavo jo su draugais įsteigtai UAB „Verslo raktas“, kuri rinkos santykių pradžioje konsultavo ir dideles Lietuvos įmones. 1999 metais Prezidento kanceliarijoje vyko Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus vyr. patarėjo Juozo Kazicko diriguojamos taip vadinamos derybos dėl „Mažeikių naftos“, drįstu teigti, atidavimo JAV įmonei „Williams“, niekada nedalyvavusiai naftos versle. Vienoje derybų stalo pusėje sėdėjo su tuo nesutinkantis ir, manau, dėl to drauge su sūnumi bei vairuotoju vėliau nužudytas „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jam patariantis Gintaras Valiukonis, kitoje pusėje – mūsų grupiokas Andrius Kubilius ir Aleksandras Abišala. Gintaras per mėnesį pražilo, užsidarė ir su niekuo nebenorėjo bendrauti. Labai sunkiai po žingsniuką man pavyko išvesti Gintarą iš šios būsenos. Pažinodamas Gintarą ir žinodamas jo principingumą, sąžiningumą, gerai suvokiau, kokia tragedija ir moralinė akistata įvyko šio žmogaus viduje. Vėliau, tapęs advokatu, jis ir man talkino mano gausiose bylose teismuose. Po kurio laiko ir šio išbandymo jis neatlaikė, nes, pavyzdžiui, negalėjo suvokti kaip teisėja, kuriai pareikštas nušalinimas, gali toliau nagrinėti bylą?

Manau, skaitytojas supras, kurį vienintelį iš šių trijų fizikos studentų dėl jų veiklos gerbiu.

Dėl mano buvimo ar nebuvimo komunistu. Dirbant MA Fizikos institute (FI) prašiau kambario MA aspirantų bendrabutyje (Vilniuje prie Lukiškių kalėjimo ir Aukščiausiojo Teismo), nes žmona Regina ir mūsų pirmagimė dukra Jūratė gyveno Klaipėdoje. MA Prezidiume atsakingas už tai darbuotojas man paaiškino, kad turiu turėti nuopelnų. To, kad buvau FI Jaunųjų mokslininkų tarybos pirmininku, nepakako. Tačiau 1982 metais atsisakiau man pasiūlytų FI komjaunimo sekretoriaus pareigų ir vėlesnio siūlymo stoti į komunistų partiją. Vietą bendrabutyje gavau, nes įstojau į aspirantūrą, atsisakęs 30 rublių didesnio jaunesniojo mokslinio bendradarbio atlyginimo (130 rublių) ir pareigų. Aspirantui negalėjo neduoti vietos aspirantų bendrabutyje.

Epilogas. Pradėjus skelbti šį straipsnį „Komunistas ne komunistas“ sulaukiau ir senokai bematytų išpuolių už akių dėl mano tariamo bendradarbiavimo su KGB. Pastiprinta ir akivaizdžiais melais. Mielai tai aptarsiu, tačiau tik tiesioginiame eteryje. Šiame ilgokame straipsnyje tam nebėra vietos. Pateiksiu tik 2017 m. spalio 2 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro patvirtinimą, kad pagal šios institucijos informaciją Zigmas Vaišvila toks nėra. 2012 metais įstatymu LGGRTC buvo suteikta teisė viešinti KGB dokumentus. Raštą pasirašė LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, paviešinusi visus neprisipažinusius slapta bendradarbiavusius su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis. Tarp prisipažinusiųjų manęs taip pat nėra. Tad LGGRTC nebūtų praleidęs galimybės „demaskuoti“ Zigmą Vaišvilą, neduodantį ramybės nei T. B. Burauskaitę apdovanojusiai Daliai Grybauskaitei, nei Vytautui Landsbergiui.

Šiandien, visų pirma, mums patiems sau būtina atsakyti į klausimą, kodėl mes atsisakome savęs, tėvų, mūsų istorijos, papročių, mentaliteto, MELUOJAME PATYS SAU? Kodėl mes tokie klusnūs, nors matome, kad mus atvirai veda, švelniai tariant, į nežinią ar net pražūtį?

Zigmas Vaišvila, 2023-04-17