Vasario 16-oji, grįžus iš Romos
Prieš kelias dienas grįžau iš Romos ir pradėjau galvoti, kas ne taip tarp Lietuvos ir Italijos. Abi Europos Sąjungos šalys, abi naudoja eurus. Taip, pagyvenę vyriškiai, aptarnaujantys kavinėse. Tokie paprasti seniai, kurie neturi jokių ypatingų pretenzijų gyvenimui, tiesiog mėgaujantys savo darbu, šelmiškai pajuokaujantys, galantiški moteriškėms, tokie atgyvenę didžiąją savo gyvenimo dalį ir …laimingi. Jų bendraamžiai Lietuvoje daugiausia soduose ir turguose. Praktiški, rimti, retai nusišypsantys, žodžiu tipiški dar senojo kaimo atstovai. Istorinė patirtis? Nustebau sužinojęs, kad Italija 1861-ais metais tapo karalyste, ne veltui gyvenau Viktoro Emanuelio II-ojo, tapusio pirmuoju šios karalystės karaliumi, aikštėje. O ką darėme mes, nesėkmingai 1863-iais bandėme sukilti, po to dar 55-ius metus laukėme šanso, kol išaušo 1918-ų Vasario 16-oji, paprastai ryški, saulėta artėjantį pavasarį pranašaujanti diena. Romoje jau 17 laipsnių šilumos, jie lenkia mus. 1946-ais Italijoje įvyko konstitucinis referendumas, panaikinęs Italijos karalystę. Žinome mes tuos referendumus, pergyvenę 1940-uosius… Kas buvo 1946-ais? O gi po tų pačių 1861-ų, kada buvo panaikinta baudžiava, o tuo pačiu (apie tai niekas nekalba) kaimo bendruomenės, po Stolypino agrarinės reformos, pratęstos ir po 1918-tų metų Nepriklausomoje Lietuvoje, atsiradusių ūkininkų karas su kitų socialinių sluoksnių, samdomų darbininkų, bežemių, inteligentų, funkcionierių atstovais, pateikiant juos dabar amžinais kolaborantais. Ar tai gerai buvo? Nežinau, protų sujaukimui ir pokarinės depresijos atsiradimui tikrai negerai. Ir dar Italijoje, apart žemės ūkio, buvo vystoma pramonė, kurią mes gi po 1991-ų sugriovėme, vėl tapdami žemės ūkio šalimi. Gal dėl to sodai ir turgus, o ne miestietiški darbai? Apskritai, Lietuvoje miestas vietiniams gyventojams pasidarė lyg kažkas ne savo. Čia šeimininkauja visokios Pica Jazz, Can can, Submarin, net nebeaišku, kiek dar, pavyzdžiui, Vilniuje yra lietuviškos kilmės kavinių? Kiek mes čia išsilaikysime, būdami tik aptarnaujančiu personalu? Tuo labiau, kaimą atidavę latifundininkams? Nebeliks mums niekur vietos ir teks, kaip tiems itališkiems paganus, kaimo gyventojams nueiti nuo istorijos arenos. Kada? O gal niekada? Gal vieną kartą paklausime savęs, o kuo gi mes blogesni už italus?
Pas juos antika sugriuvusi:
Pas mus sveika gyva:
Jie savo atkastus mūrus laiko kelių tūkstančių metų Antika:
Mes gi Valdovų rūmų rūsiais:
Jų bažnyčių išorė, na, kaip čia pasakius:
Argi palyginsi su mūsiškėmis:
Sako, italai pas mus jas statė. Aš galvoju, kad, atvirkščiai, mūsiškiai meistrai ten važiuodavo ir atstatydavo apgriuvusioms bažnyčioms fasadus:
Gal tada, kada suprasime, kad mes ne menkesni ir už italus, ir už prancūzus, ir už vokiečius, mes pradėsime vertinti savo istoriją, ir tada Vasario 16-oji mums taps tikrai sava, neapkartinta vidiniais nepilnavertiškumo kompleksais švente, o pagonio vardas asocijuosis su Pagaunia – Vyčiu, ir mes tada didžiuodamiesi galėsime paaiškinti italams paganus žodžio kilmę.
Su Vasario 16-ta!!!
Aldas Mačiulis, 2019.02.16