Prieš 45 metus vasario 16 d. Lietuvos Tarybai deklaravus Lietuvos Nepriklausomybę, kovo 23 d. Lietuvą tada okupavusios Vokietijos kaizeris, kad ir su tam tikromis sąlygomis, nepriklausomybę Lietuvai pripažino. Ta proga Vydūnas parašė Lietuvos Tarybos pirmininkui laišką, reikšdamas savo giedras viltis dėl Lietuvos ateities ir gražiai pasidžiaugdamas, „kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai“, žemiau tą laišką perspausdiname iš „Lietuvos Aido“ (1918.VII, Nr. 56), tuo drauge kad ir kukliai paminėdami Vydūno mirties (1953.11.20) dešimtmetį.
J. Vaitkūnas
Tilžėje, 1918 m. balandžio 10 d.
Aukštoje garbėje laikytinas Lietuvos Tarybos Pirmininke!
Tesie man leista Tamstai ir visai Lietuvos Tarybai, kaip Lietuvos atstovei šiuo svarbiu metu, pasakyti nors keli žodžiai.
Negaliu dar visai atjausti, kiek tai reiškia, kad Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė Vokios yra pripažinta. Perlabai tebeniaukia karas visą tolimesnį regėjimą.
Vienok yra man gyvos giedros vilties dėl Lietuvos ateities. Ir visai tvirtai tikiu, jog Lietuva išeis iš šių metų, nors labai nuskurdusi, vis dėlto pajaunėjusi ir jaunatvės pasitikėjimu bei jaunatvės galiomis: manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.
Žmogus tam gyvena, kad nuola-tai žymiau rodytų, jog jis yra žmogus. Ta galimybė yra jo esybėje, kuri yra žmoniškumas. Reikalinga tik tėra, kad žmogus visuomet ir norėtų būti žmogus.
Platonas vadina valstybę, tą tautoje augusią gyvatos tvarką ir žmoniškumo apraišką, didžiuoju žmogumi. Iš tikrųjų valstybė ir turi tą patį pagrindą bei tą patį uždavinį, kaip ir atskiras žmogus.
Sakoma, Lietuva statoma ant de-mokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.
Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta. Kartais nuslėgtos jos pagaliau tik atlaiko viršų.
O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra parinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir kas dieną galėsime žvelgti į ateitį su didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai.
Su tikra pagarba sveikina širdingai
Vydūnas