Nieko nėra įdomesnio už rašančius dailininkus. Vien M.K.Čiurlionio paveikslas „Karalių pasaka“ ką reiškia, kuriame, pasak dailininko užrašytos istorijos, daug ieškoję stebuklų pasaulyje, karaliai jį rado lietuviškame kaime, deja, šiandieną jau baigiamame išnaikinti. Prie Lietuvos Visuomenės Tarybos prisijungė šiuo žanru bandantis atskleisti šį liūdną reiškinį Lietuvoje radviliškietis Antanas Stugys. Linkime sėkmės! Redaktorius.
Faktas kaip blynas. Feljetonas
Gerbiamo signataro Rolando Paulausko „Kas čia daros – kas čia daros“ – pastovus priminimas lietuviams apie baigiamą amerikoniškais dantimis suvalgyti Lietuvą – žibalas, bet be degtuko. Variklis yra – nėra kibirkšties. Liaudis yra – nėra M.Gorkio legendinio vedlio Danko. Yra vežimas – nėra doro, žemaitiškai-mąstančio aklio su sąžiningu navigatoriumi. Atrodo viską turim, bet nieko negalim. Per tą perteklinį visko turėjimą – taip aptekome riebalais, kad nebematome nuosavo kelio. Kas kokį išdavikiškai-programinį šunkelį parodo – tuo ir puolame eiti. Į paskutinę kelionę! Mums to reikia?
Metai – rinkiminiai. Išsirinkti į valdžią tai, ką norime, per tuos politinius prostitutus, kuriuos užsakyta žiniasklaida pakiša – NE-RE-A-LU. Balsavimo balsų skaičiavimo komisija, vadovaujama ambicingos, truputį „geležinės ledi“, truputį lapės Lauros Matjošaitytės, kaip visada, vėl strigs – ne rinkėjų naudai. O kaip kitaip „balsadėžių mėsai“ įkiši norimą už geidžiamą? Kai „vyniojimo aplink pirštą“ sistema jau išdirbta – gėda ir kuklumas, pripratę prie tokių manipuliacijų, net nebeprakaituoja. Vėl turėsime, ką turėsime. Tiksliau, dar mažiau lietuvių tautybės gyventojų. Dar mažiau miškų. Dar mažiau lietuviškos kalbos. Dar daugiau užkaltų langų. Dar daugiau pragertų snu…veidų. Dar mažiau teisių ir atsakomybės. Politinė, prie valdžios lovio besiveržiančiųjų strategija: „Dirbk už minimumą, maksimaliai valgydamas chemikaką“. Vardan lojalumo valdžiai ir korupciškai šlamantiems popieriniams milijonams – Seime, uždėjęs ranką ant Konstitucijos, iš karto užmiršk visus priešrinkiminius pažadus. Rinkėjams, bet ne rėmėjams.
Įprastomis sąlygomis jokių perspektyvų, kaip nors atsitiesus, išlipti iš balos – nėra. Pučiami priešrinkiminiai muilo burbulai. Skalbimo milteliai, nemokamas alus, gydomasis komercinio kvapo vazelinas, skatinantis iškrypimą, ir išpardavimai prekybos centruose – kvailinimui kvailių. „Už ką mums tokia laimė? Kuo mes taip patikome lietuvių nemylinčiam dievui? Kodėl jis baudžia mus tokiomis valdžiomis?“ Atsakymas – globalizacijos procesą kontroliuojanti aukščiausia valdžia. Vykdanti sušvelnintą (tausojančio tipo) perteklinio gyventojų skaičiaus mažinimo programą. Vienų žodžiu – GENOCIDĄ. Jeigu blogos akies nužiūrėtų (pasmerktų) valstybių valdžios pritupinėja – prieš genocidinį receptą – tautoms amen.
Kadangi kaimyninės šalies prezidentas Aleksandras Lukošenka deda skersą ant vakarų spaudimo – Baltarusijoje visai kita atmosfera. Netikite – važiuojam vasarą autobusu… pasižvalgyti, pakalbinti žmonių. Paskui antrą kruizą darysime su pokalbiais ir iliustracijomis – per Lietuvos kaimus… Vienintelė sąlyga – nemeluosime savo tautai dėl to, ką matysime ir girdėsime! Neabejoju, kad pakišu gerą idėją. Bus du smalsuolių-stebėtojų autobusai. Vienas „šikarnas“ dviaukštis – pilnas valdžios klakerių (užsakytų liaupsintojų): tipo „Setra“ arba „SCANIA“ – su visais patogumais. Kitas – „PAZ“, „LAZ“ arba orė, tempiama „žemaituko“ – mūsiškiams, antrarūšiams teisybės ieškotojams. (Kurie paskui: už nepaklusnumą, vyriausybės autoriteto menkinimą, valdžios inicijuotame kare – ponų generolų vaikams kas apkasus ir savo kulnais valys minų laukus). Garantuoju. Apklausų rezultatai skirsis, kaip diena ir naktis. Toje pačioje valstybėje dviejų lietuvių grupių nuomonių susipriešinimas – šimtaprocentinis. Kuo daugiau partijų – tuo daugiau nesąmonių. Kai vienoje virtuvėje dvi šeimininkės – kugelis bus pridegęs – kad nei tau, nei man, nei jiems! O kai partijos penkios ar penkiolika… Kad vieni, išduodami Lietuvą, dirba už pinigus, kiti už idėją – faktas kaip blynas. Mūsų kiemas, mums ir uostyti tą beliašą.
Dar yra ir Ukrainos pavyzdys. Petro Porošenka, lipdamas ant ne be lietuvių pagalbos sumaniai padėto Europos grėblio, net įvedė karinę padėtį. Tose srityse, kur turi šiokią tokią iliuziją pasirankioti rinkėjų balsų. Taigi. Ponai lietuviai. Nenorite karų, marų, iš lėktuvų virš miestų skleidžiamo „dusto“ juostų – valgykite, gerkite, gydykitės, skiepykitės – chemikakomis. Garantija ir rezultatas – 100%.
Manau, kad balsavimas internetu – blogiausia blogybė, kokią tik galima sugalvoti ir pakišti kaip šiuolaikiškos civilizacijos kitose šalyse išbandytą išradimą. Čia kaip patentuoti E papildai. Kaip skiepai. Kaip perrašyta istorija pagal bendrą valdžių susitarimą. Visos internetinės paslaugos – kontroliuojamos lojalių valdžiai administratorių. Kaip ir mobiliųjų telefonų pokalbiai. Eini, įsijungęs mobiliaką, „kur karaliai pėsti vaikšto“ – valdžia fiksuoja, kiek laiko užtrukai. Ilgai tupi – vadinasi daug valgai. Vadinasi – gerai gyveni. Vadinasi, turi nedeklaruotą „zanačką“. Vadinasi, chloro kiekį daugiabučių gyventojams tiekiamame vandenyje (kapinių sliekų hemorojui aštrinti) dar būtina didinti.

Antanas Stugys, 2019