Algirdas Šukys. Liūdnos mintys prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

A.a. Algirdo Šukio, kuriam šiandien būtų sukakę 92 metai, originalus šio straipsnio pavadinimas buvo „Juodos mintys prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ir taip buvo parašyta, praėjus vos 6-riems metams po sausio 13-osios įvykių, kuriuose, gindamas televizijos bokštą, autorius prarado klausą, desantininkui iššovus prie pat jo ausies, įgijo išvaržą, bandydamas nustumti tanką nuo prispaustos merginos, ir šiaip turėjo visokių sveikatos sutrikimo pasekmių. Žodį „Juodos“ pakeičiau į „Liūdnos“ ne tik todėl, kad jis atspindėjo aštroką ir subjektyvų a.a.Algirdo Šukio vertinimą, bet ir todėl, kad, skaitant daugiau kaip prieš 20 metų parašytą straipsnį, to nejauti. Atrodo, kad jis parašytas vakar. Ir dėl to tikrai liūdna, ką, manau, suprastų ir pats autorius. Redaktorius.

Liūdnos mintys prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę

Kasmet, artėjant Sausio 13–ajai, Lietuvos žmonės mintimis sugrįžta į tas lemtingas 1991–ųjų dienas, pagerbia žuvusiųjų atminimą, prisimena ir stengiasi paguosti nukentėjusius.
      Praėjo jau šešeri metai, ir nelengvo gyvenimo vargai daugeliui Lietuvos piliečių jau beveik išdildė šiurpius tų dienų įspūdžius. Tačiau mums, tų įvykių dalyviams, patyrusiems sužvėrėjusių okupantų smurtą, mačiusiems, kaip liejasi beginklių žmonių kraujas, ir žvelgusiems tą naktį mirčiai į akis, tie įvykiai įstrigo atmintin visam gyvenimui.
      Galbūt todėl, kalbantis apie 1991 metų įvykius su žmonėmis, kurie tuose įvykiuose tiesiogiai nedalyvavo, kartais būna nelengva vienam kitą suprasti. Vienai pusei būna sunku susitaikyti su abejingumu, nepakantumu bei susierzinimu, o kitai pusei, matyt, atrodo, kad tų įvykių dalyviai perdėtai vertina jų svarbą, o kartu ir save. Neretai tenka išgirsti ir piktokų pareiškimų: „O ko jūs ten lindote? Kas jūs kvietė? Būtų viskas susitvarkę ir be jūsų! Juk televizijos bokštas ir radijo komiteto rūmai vis vien buvo užimti.“
      Kai tokius žodžius išgirsti iš eilinio piliečio lūpų, – dar pusė bėdos, nors, žinoma, ir tuomet skaudu. Tačiau kur kas skaudžiau girdėti tai iš Lietuvos valdininkų ar net kai kurių Seimo narių, kai į juos kreipiamės prašydami padėti spręsti problemas, iškylančias žmonėms, suluošintiems Sausio įvykių metu.
      Netiesa, kad niekas mūsų nekvietė. Tačiau mes ėjome ir bėgome ginti Lietuvai svarbių objektų ne tik todėl, kad mus kvietė Sąjūdžio vadovai, bet ir todėl, kad jautėme pilietinę pareigą: jei ne mes, tai kas gi apgins? Juk tada mūsų ką tik atsikūrusi valstybė dar neturėjo nei kariuomenės, nei policijos. Buvome tik mes – beginkliai savanoriai…
      Tiesa, mūsų buvo daug, labai daug, vis dėlto – ne visi. Kad ir kaip keista, tačiau tarp žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų 1991 metais nėra nė vieno valdančiojo „elito“ atstovo – nei „iš kairės“, nei „iš dešinės“. Nėra nei jų vaikų, nei žmonų, nei artimų giminaičių. Nejaugi desantininkų kulkos ir šautuvų buožės, tankų vikšrai ir šūvių sukeltos oro bangos bei sprogstančių kovinių paketų skeveldros pasižymėjo ypatingu išrankumu ir kliudė tik eilinius, aplenkdamos „išrinktuosius“, nepasiekdamos net jų ausų būgnelių?
      Todėl dvigubai skaudu, kai Seime, prašydami pripažinti Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro statusą tiems, kurie už tą Nepriklausomybę padėjo savo galvas ar tapo sunkiais invalidais (o tokių yra dvigubai mažiau nei Seimo narių), išgirstame: „Ką jūs? Argi galima lyginti nepalyginamus dalykus: kur žymus politinis veikėjas, o kur…“
      Dovanokit, tačiau aš, galbūt dėl to, kad 1991 m. Sausio 13–ąją mano galva buvo traumuota, niekaip nepajėgiu suvokti, kodėl parašas rašalu iškilmingoje aplinkoje yra svarbesnis už parašą savo krauju, šūviams aidint. Man atrodo, jog 1991 metų atminimas išliks ilgiau negu pavardės daugumos tų, kurie 1990 m. Kovo 11–ąją pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Aš manau, kad ir po poros dešimtmečių į Lietuvą atvykę garbingi svečiai iš užsienio dės vainikus prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę paminklo, o ne ant signatarų kapų. Esu įsitikinęs, jog tie, kurie atidavė savo gyvybę, užkirsdami okupantams kelią, yra Lietuvai ne mažiau brangūs už tuos, kurie atėjo į valdžią ne vien tik patriotizmo skatinami.
      O kad mūsų politikus prie valdžios vairo traukė ir tebetraukia ne vien tik patriotizmas, puikiai paliudija dabartinis gyvenimo lygis Lietuvoje.
      Juk, matant dabartinį Lietuvos gyvenimą, žiūrint į šiukšliadėžėse besirausiančius bei išmaldos prašančius senukus ir vaikus, nejučia kyla gana „nepatriotinės“ ir netgi sakyčiau, pavojingos mintys: „ Dėl kieno laisvės ir laimės buvo sudėtos tos aukos? Ar neapgavo mūsų tie, kurie, pasinaudoję apginta laisve, susikūrė visai neblogą gyvenimą, nuskurdindami ir apvogdami visus kitus?“
      O juk „pradinės sąlygos“ buvo visai neblogos, net kur kas geresnės negu 1918 m. Vasario 16–ąją.
      Pirma. Atkurdami Lietuvos Nepriklausomybę, mes turėjome didžiulį visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, Sąjūdžiu ir jo vadais, tapusiais atsikuriančios Nepriklausomos Lietuvos vadovais, didžiulį aktyvios kūrybinės energijos antplūdį, begalinį norą iš visos širdies dirbti Lietuvos labui, didžiulę viltį, jog mes pajėgsime sukurti joje laisvą, demokratinį, daug „teisingesnį“ ir geresnį gyvenimą.
      Antra. Mes turėjome didžiulį lietuvių tautinės sąmonės ir tautinės dvasios pakilimą, turėjome daugybės žmonių pasiryžimą aukotis ir aukoti Lietuvai, negailint nė paties brangiausio turto – gyvybės.
      Trečia. Nepriklausomos Lietuvos valdžios vyrai turėjo galimybę racionaliai tvarkyti ir panaudoti gana nemažą turtą, kurį buvo sukaupę Sovietai, suvalstybinę beveik viską, net ir tai, kas buvo vadinama kolektyvine nuosavybe. Pridėjus prie to dar tarpukario Lietuvos palikimą, jos auksą, kurį pradėta grąžinti atsikuriančiai Lietuvos valstybei, bei dosnią užsienio lietuvių ir kitų užsienio organizacijų paramą, Lietuvos Vyriausybė galėjo disponuoti tokio dydžio materialiniais resursais, apie kuriuos 1918 m. Lietuva net svajoti negalėjo. Reikėjo tik kruopščiai investuoti visą turimą ir atgaunamą Lietuvos valstybės turtą ir pradėti protingai juo naudotis, neskubant išsidalinti ir iššvaistyti.
      Ketvirta. Mes turėjome (ir dar tebeturime) gana darbščių, neblogai išsilavinusių, aukštos kultūros ir didelio intelekto žmonių visuomenę, kuri, nepaisant viso sovietinės santvarkos vykdyto „ideologizavimo“, nepaisant visų sovietinės propagandos pastangų, sugebėjo atskirti pelus nuo grūdų, sugebėjo neblogai dirbti Lietuvos žmonių gerovei net sovietinės okupacijos metais ir, aišku, tuo labiau galėtų dirbti Nepriklausomos Lietuvos žmonių ir jų laisvos valstybės labui. Reikėjo tik sugebėti tinkamai panaudoti mūsų visuomenės intelektą, kultūrą, žmonių kvalifikaciją, darbštumą, pabudusį žmonių entuziazmą ir susikaupusią kūrybinę energiją.
      Apie pakankamai aukštą Lietuvos visuomenės išsivystymo lygį bylojo ir toks faktas, kad pagal užsienio specialistų apskaičiuotą žmogaus socialinės raidos indeksą (HDI), kurį nustatant atsižvelgiama ir į visuomenės gamybinį pajėgumą bei bendrą vidinį produktą (BVP), tenkantį vienam žmogui, ir į visuomenės sveikatingumą, žmonių gyvenimo vidinę trukmę, ir į visuomenės išsilavinimo lygį, Lietuva Atgimimo metais užėmė antrą vietą (tuoj po Čekoslovakijos) Vidurio ir Rytų Europoje, aplenkdama Estiją, Latviją, Vengriją, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Bulgariją, Lenkiją ir kt., taip pat dvidešimt aštuntąją vietą pasaulyje tarp daugiau kaip 170 valstybių, kurioms tas indeksas skaičiuojamas, atsilikdama nuo penktąją vietą užėmusių JAV beveik lygiai tiek pat, kiek nuo Lietuvos buvo atsilikusi Lenkija, tada užėmusi 49–ąją vietą.
      Penkta. Lietuvių didvyriškumas, ginant Nepriklausomybę, pelnė daugelio dorų ir garbingų viso pasaulio žmonių simpatijas, sukūrė viso pasaulio akyse patrauklų lietuvio ir Lietuvos visuomenės įvaizdį, kas buvo labai svarbu ir naudinga atsikuriančiai Lietuvos valstybei, ieškančiai pripažinimo pasaulyje.
      Šešta. Lietuvos geopolitinė padėtis kariniu ir etniniu atžvilgiu yra pavojinga, tačiau ekonominiu ir kultūriniu aspektu ji gana palanki. Todėl Lietuva galėjo (ir dabar gali) tapti svarbiu ekonominiu ir kultūriniu tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Reikėjo tik sumaniai pasinaudoti ta padėtimi ir palankia tarptautine politine ir ekonomine situacija. O atlikti minėto tilto funkcijas neturėjo būti labai sunku: Lietuvos žmonės neblogai moka Rytuose vyraujančią kalbą, gerai susipažinę su tradicijomis bei tvarka (ir netvarka); jie taip pat galėjo pasinaudoti gana gausios ir įtakingos mūsų išeivijos pagalba.
      Septinta. Audringi laisvėjimo ir demokratėjimo procesai griūvančioje Sovietų Sąjungoje buvo tikrai palankūs mūsų valstybei. Mūsų visuomenė, suvaidinusi šiuose procesuose ne paskutinį vaidmenį, galėjo ir privalėjo prisidėti prie jų spartinimo, kad ateityje turėtume ne grėsmingą, o draugiškesnį, taikiai nusiteikusį kaimyną.
      Taigi Lietuvos valstybė turėjo unikalias galimybes žengti ryžtingą žingsnį pažangos link – kurti laisvą demokratinę visuomenę ne tik nesmukdydama žmonių gyvenimo lygio, bet ir keldama jį, plėtodama visuomenės kultūrą.
      Reikėjo tik pradėti nuo valstybės valstybingumą laiduojančių institucijų ir struktūrų bei jų veiklą reglamentuojančių įstatymų kūrimo, nuo viso turimo ir gaunamo turto inventorizacijos ir racionalaus panaudojimo, neskubant kuo greičiau jį išsidalinti.
      Ne taip jau mažai žmonių (jų tarpe ir šių eilučių autorius) bandė atkreipti Vyriausybės dėmesį į paskubomis daromų nelabai apgalvotų „reformų“ pavojingumą, tačiau geranoriški balsai nebuvo išgirsti ir suprasti. Buvo labiau patikėta užplūdusių Lietuvą užsienio „ekspertų“ patarimais, kurių tikslai ne visada sutapdavo su Lietuvos suklestėjimo tikslais. Juk kai kam užsienyje naudingiau turėti ne naują konkurentą, o „bananų respubliką“ – pigios darbo jėgos šaltinį ir Vakaruose neparduotos jau nebereikalingos produkcijos sąvartyną.
      Labai gaila, kad nė viena iš buvusių Lietuvos vyriausybių nesugebėjo pakilti aukščiau grupinių ir asmeninių interesų, aukščiau rietenų dėl valdžios ir turto, todėl reikiamai nesprendė ir neišsprendė labai svarbios mūsų valstybei problemos, – kaip suderinti laisvę, efektyvumą ir socialinį teisingumą. Užuot žengus žingsnį pirmyn, buvo žengta atgal, buvo pabandyta grįžti į praeitį, į tarpukario Lietuvą.
      Taip, Nepriklausomoje Lietuvoje įvairių laisvių – ir politinių, ir ekonominių – atsirado daug daugiau negu sovietmečiu (tada už neatsargiai pasakytą žodį grėsė kalėjimas ir lageriai, buvo sukaustyta visokia ekonominė iniciatyva). Tačiau, laiku nesukūrus atitinkamų struktūrų ir įstatymų, susidarė tokios sąlygos, kad tomis laisvėmis sugebėjo pasinaudoti tie, kurių nekaustė jokie kodeksai – nei moralinis, nei baudžiamasis, o daugumos kitų žmonių laisvės liko tik popieriuje. Juk vienokiai ar kitokiai laisvei įgyvendinti dabar Lietuvoje reikalingi pinigai, o pinigai atsidūrė nedidelės „apsukriųjų“ grupelės rankose. Ekonominių atžvilgiu eilinis Lietuvos pilietis tapo dar labiau beteisis, negu sovietmečiu. Tiesa, jis turi teisę kovoti dėl savo teisių teisme, bet tam vėlgi reikalingi pinigai ir netgi dideli, nes teisingumas (kaip ir visa kita) taip pat tapo preke, be to, – brangiai kainuojančia preke. Todėl pas mus dabar teisus tas, kuris turi pinigų. Ir kuo daugiau – tuo teisesnis. Todėl ir stengiamasi visais leistinais ir neleistinais būdais jų prisigrobti kuo daugiau, negailestingai šalinant arba paperkant tuos, kurie galėtų tai sutrukdyti. Tokia dabar moralė! Kaip tai toli nuo moralinio visuomenės atgimimo, apie kurį svajota ir kalbėta Sąjūdžio klestėjimo metais.
      Intensyviai auga mirtingumas, mažėja gimstamumas (mes jau keleri egzistuojame kaip mirštanti tauta, ko nebuvo net įvairių okupacijų bei karų metais). Daugėja susirgimų tuberkulioze, mažakraujyste ir kitomis su socialiniu skurdu susijusiomis ligomis, sparčiai auga valkatavimas, nusikalstamumas, girtuokliavimas, o savižudybių skaičiumi, pastaraisiais metais padidėjusiu 7,5 karto, mes užėmėme „garbingą“ pirmąją vietą pasaulyje.
      Iš ankščiau paminėtų septynių „pradinių sąlygų“ mes jau galutinai praradome pirmąją, antrąją, trečiąją bei penktąją ir labai neefektyviai panaudojome ketvirtąją, šeštąją ir septintąją. Kur dingo tokia unikali vertybė kaip visuomenės pilietiškumas? Ir kas dėlto kaltas?
Kaltų, žinoma, niekas neieškos ir neras, kaip neieškoma ir nerandama visais tais atvejais, kai vidury dienos apvagiami ir apgaunami tūkstančiai žmonių, kai iššvaistomi milijonai, kai nevykdomi prieš rinkimus rinkėjams duoti pažadai. Galbūt todėl taip ir veržiamasi prie „valdžios lovio“: jį pasiekus, padaugėja įvairių galimybių, o atsakomybės – jokios. Neliko net tos apgailėtinos „kolektyvinės atsakomybės“, kuri buvo sovietmečiu: kolektyvinė išnyko, o asmeninė neatsirado. Galbūt tai kai kam ir labai patogu, tačiau nukenčia valstybės ir visuomenės interesai.
      Galima būtų dar daug išsakyti tų „juodų minčių“, kurios nuolat lydi mus, 1991 m. įvykių dalyvius. Kai kurias jų išdėsčiau 1995 m. Sausio 13–osios paminėjimui skirtame Seimo posėdyje, kuriame dalyvavo ir pats Respublikos Prezidentas bei dauguma Seimo ir Vyriausybės narių. Išklausė, paplojo, kai kurie paskui kuluaruose netgi man pritarė, tačiau… Taip niekas ir nepasikeitė, išskyrus tai, kad kai kurios Vilniaus gatvės buvo pavadintos žuvusiųjų vardais ir Antakalnio kapinėse iškilo tikrai įspūdingas paminklas.
      Tačiau tai, kas svarbiausia – Lietuvos žmonių gyvenimas, dėl kurio ir buvo sudėtos visos tos aukos, liko toks pats skurdus ir nykus, o kai kuriais atžvilgiais net pablogėjo.
      Todėl ir ryžtuosi visų žuvusiųjų bei nukentėjusiųjų per 1991 m. įvykius vardu, savo du kartus tremtos ir Altajaus krašte palaidotos motinos vardu, savo tėvo, buvusio tarpukario Lietuvos mokytojo, 1941 metų sukilimo dalyvio, palaidoto Štutgarte, vardu, taip pat ir savo, išėjusio sovietinių tremčių ir kalėjimų mokyklą, vardu kreiptis į naująjį Lietuvos Seimą ir į naująją Lietuvos Vyriausybę: pasistenkite kuo greičiau padaryti tai, ko nepadarė visos iki tol buvusios vyriausybės, ko iš Jūsų laukia dauguma nuskurdintų, apgautų ir viltį prarandančių Lietuvos žmonių! Tai bus geriausias paminklas visų žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų atminimui. Tik tuomet visi mes – ir Jūs, Lietuvos valdžios atstovai, ir mes, 1991 metų įvykių dalyviai, ir visi kiti Lietuvos žmonės – įsigysime moralinę teisę su ramią sąžine prieiti prie žuvusiųjų paminklų ir paminklėlių, padėti prie jų gėlių ir pasakyti: ilsėkitės ramybėje, mūsų brangieji ir nepamirštamieji; jūsų auka nebuvo beprasmė: mes tęsiame visų mūsų kartu pradėtą darbą ir kuriame tikrai klestinčią Lietuvą – rūpestingą savo vaikų Motiną.
 

P.S. Šis straipsnis buvo parašytas 1997 m. savaitraščio „Literatūra ir Menas“ užsakymu po mano pasisakymo LR Seime 1997 m. sausio 13-ąją tos dienos šeštųjų metinių proga vykusiame iškilmingame posėdyje ir yra to pasisakymo minčių pakartojimas.
      Po mėnesio su trupučiu „Literatūroje ir Mene“ buvo išspausdintas rašytojo R.Lankausko straipsnis „Šokis aplink aukso puodą“, palaikantis ir pratęsiantis mano pamąstymus. „Literatūros ir Meno“ redakcijai buvo įteikti dar du mano straipsniai: „Ar galėjo būti kitaip?“ ir „Ką daryti, kad būtų kitaip?“ Tačiau tie straipsniai taip ir liko neišspausdinti, nes savaitraščio redaktoriui pakako tų nemalonumų, kurių jis susilaukė išspausdinęs du pirmuosius mūsų straipsnius. Nebuvo vaisingos ir gerb. R.Lankausko pastangos išspausdinti tuos „nelemtus“ mano straipsnius „Lietuvos ryte“ ir „Respublikoje“. Nepadėjo nei jo literatūriniai ryšiai, nei pažintys, nei apeliacijos į tai, kad „Lietuvoje spaudos laisvę garantuoja Konstitucija“. Todėl iki šiol tebegalvoju, kad straipsnio „Ką daryti, kad būtų kitaip?“ mintys vis dar išlieka aktualios.

doc.Algirdas Šukys

Pridedame a.a. Algirdo Šukio šeimos kvietimą, gautą š.m. sausio 12-tą dieną:

Gerbiami Lietuvos Visuomenės Tarybos nariai,
sausio 12 d. – Algirdui Šukiui būtų suėję 92…
….siunčiame trumpą prezentaciją apie jo įdomų, prasmingą, turiningą,
audringą gyvenimą…
 A.Š. IN MEMORIAM – Tautos forumas.pptx
<https://drive.google.com/file/d/11vwVNKpn_CGMOmcxHo-NRsh1hjrHjReQ/view?usp=drive_web>
Sausio 13 d. 11 val. Šv.Jonų bažnyčioje bus meldžiamasi už Algirdą.
Kviečiame pabūti maldoje kartu.

Pagarbiai,
Daiva ir Mindaugas