Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto susitikimų dalyvė advokatė Aldona Birutė Jankevičienė, kurią visas Organizacinis Komitetas šiandien nuoširdžiai sveikina su Vardo diena, šių metų sausio 26-tą dieną inicijavo reikšmingą Pasiūlymą dėl lietuvių kalbos įrašymo į UNESCO paveldą, kurį vienbalsiai palaikė visi tą dieną susirinkę Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto nariai. Kviečiame su juo susipažinti.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos
Generalinei sekretorei Astai Junevičienei,
asta.juneviciene@unesco.lt, Šv. Jono g. 11, LT-01123 Vilnius
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai
J.Basanavičiaus g. 5, LT-01118 Vilnius
2018 m. sausio 26 d.
PASIŪLYMAS
Dėl lietuvių kalbos įrašymo į UNESCO saugomų nematerialaus paveldo vertybių sąrašus
Lietuvių kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, kurios mokslinė vertė yra neįkainojama. Ji yra visų indoeuropiečių kalbų raidos pažinimo raktas. „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą, kuris atskleidžia ne tik etnologines, bet ir tautų raidos paslaptis“, 1760 metais rašė Imanuelis Kantas.
„Iš visų pasaulio kalbų lietuvių kalba, ne sanskritas, stovi arčiausiai pagrindinės prokalbės, atstatytos lyginamosios kalbotyros būdu“, teigia vienas iš pasaulinių sanskrito žinovų, Decca universiteto profesorius R.C.Majundar („The vedic age“, 202 p.).
Lietuvių kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų. Ji yra išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnekčių, iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, o už jos ribų. Lietuvių kalbos savitumas (rašto ženklai, moteriškų pavardžių daryba, kirčiavimas ir kt.) ir archajiškumas rodo, kad visos kitos indoeuropietiškos kalbos, plačiai paplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose, yra žymiai jaunesnės. Keičiantis kartoms, tarmės, esančios žodinio paveldo dalimi, nyksta, todėl jas reikia saugoti. Vienos iš giminingų kalbų – prūsų kalbos išnykimas buvo sąlygotas istorinių ir teisinės apsaugos nesudarymo aplinkybių. Vykstančių globalizacijos procesų ir nacionalinių kultūrų skirtybių nykymo fone norėtume, kad lietuvių kalba – unikali pasaulio vertybė, o drauge – didžiausias mūsų turimas turtas, būtų išsaugota ateities kartoms.
Indoeuropiečių kalbos, kurioms priskiriama ir lietuvių kalba, plačiai paplitusios visuose žemynuose. Jos kilusios iš bendros prokalbės, kuri į atskiras kalbas suskilo daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. „Per tą laiką visos indoeuropiečių kalbos labai pakito, išskyrus vieną kalbą – lietuvių. Kai kurie lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, esti, sūnus, keturi buvo tokie patys arba mažai skiriasi nuo ide. prokalbės“: http://alkas.lt/2017/01/21/profesorius-o-poliakovas-lietuviu-kalba-verta-buti-unesco-pasaulio-paveldo-sarase/ Pagal profesorių O.Poliakovą, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tai, kad lietuvių kalba yra žinoma nuo XVI a., o lyginama su kalbomis, kurių istorija siekia I ar net II tūkstm. pr. Kr. (pvz., anatolų kalbomis). Tai lemia, kad dabartinėje lietuvių kalboje galėjo išnykti daug archajiškų formų, aptinkamų tų kalbų istoriniuose šaltiniuose. „Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys. Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė bei materialinė kultūra. Dėl to lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“, – įsitikinęs prof. O. Poliakovas.
Japonų mokslininkai, sudėję tautų kalbų garsinio tarimo diagramas ir pašalinę triukšmus nustatė (žr. 2016 m. spalio mėn. TV žinias ir internetą), kad indoeuropiečių kalbų prokalbė prieš 9-10 tūkst. metų buvo ( ir yra) lietuvių kalba.
Visa Europa turėtų saugoti mūsų kalbą kaip vis dar gyvą kultūros pamatą – juk Europos Sąjungos kalbų politika skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę, kuri yra laikoma viena didžiausių Europos vertybių. Didesnės tautos mus verčia į savo kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, todėl lietuvių kalba turi būti saugoma vertybė. Šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų-sutartinių į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą turėtų būti įtraukta ir unikali lietuvių kalba.
Nematerialus kultūros paveldas reiškiasi: žodinės kūrybos tradicijose ir išraiškos formose, įskaitant kalbą kaip nematerialaus kultūros paveldo raiškos priemonę, scenos mene, papročiuose, apeigose ir šventiniuose renginiuose, su gamta ir visata susijusiose mokslo srityse ir veikloje, tradiciniuose amatuose. 2003 m. spalio mėn. UNESCO priėmė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją (LT EN), kuri įsigaliojo 2006 m. balandžio 20 dieną. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2004 m. gruodžio 8 dieną.
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinė žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiuri. Šiuo metu į UNESCO Nematerialių vertybių paveldą yra įrašyta Garifūnų kalba, kuri yra gyva, dar vis naudojama bent keliose šalyse, šokis ir muzika Garifūnai kalba garifūnų kalba, kuri yra aravakų kilmės, tačiau smarkiai paveikta karibų, anglų, prancūzų, ispanų kalbų. Dauguma garifūnų yra daugiakalbiai ir dar kalba ispaniškai, ar anglų kreolų dialektais.
Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, įgyvendinama per Pasaulio paveldo komiteto nuolat dirbantį Pasaulio paveldo centrą, o Pasaulio paveldo koncepcijoje prioritetas suteiktas išskirtinio visuotinės vertės pasaulio paveldo išsaugojimui. Prie išskirtinio pasaulio paveldo priskirtina ir lietuvių kalba. Nematerialaus paveldo vertybių kandidatūros vertinamos pagal šešis atrankos kriterijus:
- yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
- yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
- yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
- išsiskiria atlikimo meistriškumu;
- yra išskirtinai svarbus gyvos kultūrinės tradicijos įrodymas;
- dėl nepakankamų apsaugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijų ar akultūracijos sąlygojamos staigios kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
Lietuvių kalba faktiškai atitinka visus šiuos kriterijus. Dėl globalizacijos poveikio, kai Lietuvoje vis labiau įsigali anglų kalba, dėl didžiulės migracijos, lietuvių kalbos vartojimas kasdien siaurėja, vienos iš lietuvių genčių – prūsų kalba faktiškai yra išnykusi, nyksta lietuvių kalbos etnografinių rajonų tarmės ir prokalbės. Todėl būtina veikti jau dabar, nelaukiant, kol su lietuvių kalba atsitiks „Gedimino kalno šalaitų griūtis“. Tačiau išnykimo grėsmė – tai ne vienintelis ir ne esminis, o tik vienas iš šešių kriterijų. Suprantama, kad pagrindimui yra būtina kalbininkų nuomonė, taip pat būtina pateikti daugiau rodiklių, kriterijų ir atlikti tyrimų.
Siekdami išsaugoti ateities kartoms ir pasauliui pačią didžiausi vertybę – kalbą ir siekdami, kad lietuvių kalba būtų saugoma UNESCO, norime atkreipti viso pasaulio dėmesį į lietuvių kalbos kaip kultūros paveldo svarbą visuomenei, lietuvių kalbos unikalumą ir originalumą, skatinti domėtis lietuvių kalba, studijuoti ją Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvių kalbos įrašymas į Nematerialųjį pasaulio kultūros paveldą sukeltų didžiulį susidomėjimą Lietuva, jos kultūra ir kalba, paskatintų ją studijuoti pasaulio universitetuose, atlikti gilumines sanskrito ir lietuvių kalbos lyginamąsias studijas.
Taip pat gerb. Komisijai siūlytume apsvarstyti ir kito – labai svarbaus, išskirtinio pasaulio ir Lietuvos kultūros fenomeno – Lietuvos kaip 1000 pliakalnių šalies (atlikus tam tikrus darbus-tyrimus, aprašymus) įrašymo į UNESCO kultūros paveldo sąrašus. Juk precedentas jau yra: Kahokijos Piliakalnių valstybinė-istorinė-archeologinė vietovė Jungtinių Amerikos Valstijų centrinėje dalyje, pietų Ilinojuje, Misisipės pakrantėje, į rytus nuo Sent Luiso (The Cahokia Mounds State Historic Site). 9 km² ploto vietovėje aptikta ~80 piliakalnių, nors pats senasis Kahokijos miestas buvęs dar didesnis (16 km², ~120 piliakalnių).
Šie siūlymai teikiami atsižvelgiant į tai, kad tokia sena ir garbinga valstybė – Lietuva, turinti turtingą istorinį ir kultūrinį paveldą, UNESCO yra pristačiusi labai mažai pasiūlymų, tuo tarpu kitos valstybės pasiūlytus ir įrašytus į saugomųjų vertybių sąrašus objektus skaičiuoja šimtais.
Tokie konkretūs veiksmai galėtų ne tik padėti išsaugoti unikalų pasauliui Lietuvos paveldą, bet ir išgarsinti Lietuvos valstybę, paskatinti jos istorijos tyrimus visame pasaulyje. Dėl šių priežasčių prašome pradėti teikiamų pasiūlymų svarstymą.
Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio Komiteto nariai ir pasitarimo dalyviai, PARAŠAI:
Antanas Andziulis, Aleksandras Valentas, Eugenijus Paliokas, Pranas Valickas, Zenonas Jurgelevičius,
Aldona Jankevičienė, Kazys Grabys, Aldas Mačiulis.
O štai kokį atsakymą į šį pasiūlymą gavome iš UNESCO komisijos:
Del_lietuviu kalbos ir 1000 piliakalniu irasymo i UNESCO sarasus_2018_02_06(1)