Lietuviai ir Lietuvės!
Taip kreipėsi į Lietuvos gyventojus 1905-ais metais Dr.Jonas Basanavičius, bandydamas sutelkti Tautą bendriems tikslams, atsiradus mažam plyšeliui asfalte arba, tiksliau, trūkinėjančiame carinės Rusijos gelžbetonyje, pro kurį to meto šviesuoliai pamatė galimybę išsiveržti į laisvę. Šiandieną pasaulyje irgi vyksta didžiuliai pokyčiai, kada iki šiol jį valdžiusi globalizmo politika ima strigti savo pačios sukurtose politinėse, ekonominėse bei socialinėse struktūrose, kada žmonės nebesupranta, kodėl bendros pažangos akivaizdoje jie vis labiau skursta, jiems vis sunkiau darosi gyventi, pasistatyti būstą, išmokyti vaikus, paprasčiausiai kiekvieną dieną pragyventi. Mums kasdieną per televizorių rodo, kad Lietuvoje viskas gerai, nors mes akivaizdžiai matome, kad patys jauniausi ir stipriausi mūsų tautos atstovai masiškai emigruoja į užsienį.
Kažkada Maironis, pravažiavęs pro Trakus sakė „Man verkė iš skausmo širdis, gaili ašarėlė beplovė skruostus ir mėlynas temdė akis“. Ir jis čia pergyveno tik dėl vienos apgriuvusios pilies, kuri jau gal ir savo istorinę paskirtį buvo tuo metu praradusi, o ką jis pasakytų šiandieną, pravažiavęs pro bet kokį miestelį, kuriame nebėra JAUNŲ ŽMONIŲ, jau nekalbant apie tuščius ir sugriuvusius kaimus, kur dar jo laikais pilna jėga skambėjo „Birutės daina“. Ar nekyla Jums toks įtarimas, kad Lietuva, kažkam pasislėpus ir meistriškai diriguojant, tiesiog sąmoningai yra naikinama, pradedant nuo šaknų, nuo kaimų ir miestelių, o iš tikrųjų nuo priėjimo PRIE SAVO VALSTYBĖS TURTŲ. Ir viskas daroma, prisidengiant iš Vakarų atėjusia laisva rinka, investicijų stoka, žemės ūkio efektyvumo didinimu ir visokiomis kitokiomis mokslinėmis frazėmis, pamirštant svarbiausią dalyką – čia gyvenančius žmones ir jų poreikį dirbti savo žemėje.
Bet ar mes galėtume save laikyti lietuviais, jei šiandieną, dar turėdami istorinę atmintį, dar kalbėdami savo senosiomis tarmėmis, nesvarbu, kad Tėvynėje užspausti, o kiti jau toli už jos ribų, jei imtume ir taip paprastai pasiduotume?
2017m. lapkričio 18 d. Vilniuje, Karininkų Ramovėje susirinko gausus būrys visuomenės ir visuomeninių organizacijų atstovų, kurie po ilgų diskusijų, visi vieningai pripažindami, kad Lietuvos Valstybei ir ypatingai Lietuvių tautai yra iškilęs milžiniškas pavojus, pasireiškiantis darbingo jaunimo emigracija, lietuvių kalbos padėties Valstybėje sunkinimu, švietimo prastėjimu, socialinės atskirties didėjimu, nacionalinės ekonomikos gniuždymu ir pan., nutarė, kad reikia kviesti visuotinę Lietuvos Visuomenės Tarybą šioms problemoms aptarti ir, vadovaujantis esamais įstatymais, įsijungti į politinį Valstybės gyvenimą, bandant situaciją pagerinti. Tam buvo išrinktas Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinis komitetas, kuris apie ruošiamo Lietuvos Visuomenės Tarybos steigiamojo suvažiavimo datą paskelbs atskirai.
Todėl dar kartą kreipiamės
Lietuvės ir Lietuviai!
Bręstančių pasaulinės tvarkos pokyčių akivaizdoje visus lietuvius, kurioje šalyje jie bebūtų, visus, kurių tėvai, seneliai ar proseneliai yra lietuviai, visus, kurių šaknys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ar dar ankstesnių laikų Lietuvoje, visus, kuriuos jų gyslomis tekantis kraujas ir protėvių dvasia kviečia lietuviškuoju papročiu vardan ateities gyventi darnoje su visuomene, su gamta ir visa gyvastimi, kviečiame jungtis prie mūsų, idant, laikui atėjus, galėtume visi kartu priimti svarbius ateinančioms kartoms bendrabūvio sprendimus.
Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinis komitetas