Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
kad tamsiame vidurnakty nežuvę
pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždekit naują ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią! –
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Štai išaušo vasario 16-osios rytas. Lietuva – prabėgo 103 metai kupini kovų už laisvę, svajonių ir pasiaukojimo metų, kad gyvensime klestinčioje savojoje valstybėje, išdavysčių ir prievartos metų, pareikalavusių daug šviesių ir taurių tautiečių gyvybių, sulaužytų gyvenimų, ir metų tautos atgimimo ir vilties vėl gyventi ir kurti savo ateitį laisvoje valstybėje.
2021 metai – tai metai, kai B.Brazdžionio ir kitų iškilių Lietuvos patriotų: J. Marcinkevičiaus, Maironio – eilėraščiai ir jų žodžiai tampa reikalingais ir labai aktualiais, uždegsiančiais naują ugnį mūsų širdyse, kad galėtume pasitikti pirmuosius saulės spindulius naujo rytojaus.
Mus gaubia didžiulė tamsa, vyksta karas – globalistinės bankinės, korporacinės, informacinės struktūros, naudodamos vietinius biurokratinius darinius, kėsinasi užgrobti valdymą ir kontrolę visoje planetoje. Sprendžiamas žmonijos išlikimo klausimas. Žmogaus kaip asmenybės, kaip Dievo kūrinio, sukurto pagal jo pavyzdį ir paveikslą išlikimas, dviejų asmenybių vyro ir moters sąjungos – šeimos, kuri yra žmogiškos visuomenės pagrindas , išsaugojimas.
Vergovinė santvarka aprengta demonokratijos rūbu. soroso kontroliuojama ir finansuojama žiniaklaida. geitco užvaldyta farmacija, globalistų, liberalų ir finansinės sistemos siekis skaitmenizuoti, kontroliuoti, valdyti, genderių įliejimas į visuomenę, didžiulio biurokratinio aparato savivalė, konstitucinių teisių ignoravimas. Tautų išnaikinimas, ateitis be kultūros, be medicinos, be švietimo.?
Štai kokioje Lietuvoje ir pasaulyje mes esame šiandieną. Ne už kalnų ir naujoji inkvizicija….
Lietuviai didinga ir drąsi tauta, turtinga savo protėvių dvasiniu palikimu, stipri jų ir Kūrėjo palaikymu – privalome stoti į kovą už šeimos išsaugojimą, už mūsų vaikų ir Tautos ateitį, už planetos, kaip žmonijos namų, išgelbėjimą. Tai didžiulis iššūkis mums, šiandienos vaikams, atkūrusiems Lietuvos valstybingumą ir norintiems perduoti šį nuostabų kraštą ateities kartoms.
Mūsų ginklai – meilė, tikėjimas, susitelkimas, vienas kito palaikymas, išmintis ir kantrybė.
Man labai įdomu, ką mums pasakytų pokario partizanai, kurie guldė galvas, patyrė kankinimus, išgyveno šaltyje ir ne visada turėjo ką suvalgyti, tikėdami, kad mes sotūs ir ištižę turėsime ateityje teisę į laisvę?
Man labai įdomu, ką mums pasakytų savanoriai 1918-1920-aisiais, palikę savo namus, šeimas, savo mylimas moteris, sunkiose kovose apgynę Tėvynę, kurią mylėjo ir gerbė??
Man įdomu, ką pasakys mūsų protėviai, gynę savo žemę nuo visų užpuolikų ir priešų , kad mes turėtume teisę gyventi tėvų ir protėvių išsaugotoje Tėvynėje, mylėti ją, saugoti, mylėti ir gerbti vienas kitą bei patys būtume mylimi, išklausyti ir suprasti. Ar galėsime žiūrėti jiems į akis, ar turėsime atsakymus į jų klausimus?
Ką mes atsakysime savo vaikams? Mums buvo sunku, buvo baisu, priešų buvo labai daug, ir t.t. Ar nebus mums gėda , kad nepadarėme nieko, ką galėjome padaryti? Ar nebus gėda prieš žmonas, seseris, mamas ir prieš Dievą?
Tegul tai bus retoriniai klausimai kiekvienam iš mūsų šį rytmetį. Šviesios jums ir džiugios dienos,
Brangieji,
Aušra nušvinta tiems, kas matė tamsą
Visoje jos žudančioj didybėj,
Kas verkė nuo žmonių abejingumo,
O pats nebuvo abejingas nei vienam.
Aušra nušvinta tiems, kas buvo kelyje,
Kas nebijojo nuovargio nei tinginystės,
Kai netekdami jėgų parkrisdavo ant kelių
Vėl kildavo ir tęsdavo kelionę.
Gintaras Šeškus, 2021.02.16
