Sustojus Saulei prieš ilgą kelionę atgal į Šiaurę, pats laikas pamąstyti apie artėjančias šventes, jų senąją prasmę, tradicijas, burtus, pasinerti į magiškojo laikotarpio nuotaikas ir džiaugsmus. Ta proga išsamus ir nuoširdus LVT narės Danutės Jasilionienės straipsnis apie Kūčias ir Kalėdas. Redaktorius.
Kūčios. Kalėdos
Saulės- šviesos, šilumos, Gamtos gyvybės ir energijos simbolio, grįžimas į savo sostą. Tai senojo matriarchato palikimas. Tuo metu moteris būdavo tapatinama su Saule ir jos energija bei šviesa. Saulė- motina maitintoja, šviesos, šilumos skleidėja. Tik apie 1000 m pr. Kr. galutinai įsigaliojus patriarchalinei santvarkai, ryšį su Saule perėmė vyrai, moteris priskirdami Mėnulio sferai, nors visą žmonijos praeitį viskas buvo atvirkščiai.
Trumpiausia diena, ilgiausia naktis 2022 metais tęsiasi nuo 12.20 iki 12.24 dienos. Jos ilgumas 7 val. 14 min. Taigi, šiomis dienomis Saulė sėdi savo soste, apatiniame savo taške, lyg ir trumpam sustingsta. 2022.12.22 d. prasideda Mėnulio jaunatis. 2022.12.25 diena jau pailgėjusi.
12.25 d. yra žiemos solsticija, arba Saulės grįžimo pradžia. Iki IV a. krikščionybės atėjimo buvo tikima Saulės atgimimu. Tai pati didžioji žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. Dar XIX a. pabaigoje kai kur buvo švenčiamos trys ar keturios dienos ta dingstimi, ,,kad ledai vasarą laukų neišmuštų“. Taigi, švęsdavo visas tris- keturias Saulės stabtelėjimo dienas. Dvi dienos buvo švenčiamos dar ir mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais.
Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunykimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Liaudies supratimu, toje priešingų gamtos jėgų – tamsos ir šviesos, mirties ir gyvenimo – kovoje dalyvauja visas kosmosas, gyvieji ir mirusieji.
Žmogus savo veiksmais įsijungia Gėrio jėgų pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Ši naktis- visų gyvųjų ir mirusiųjų būtybių sandoros naktis, užtai visais ir rūpinamasi. Čia glūdi šios šventės liaudies papročių ir apeigų prasmė.
Kūčios ir Kalėdos lietuvių tarpe buvo itin artimo bendradarbiavimo su savo mirusiaisiais šventės. Toks tikėjimas išplaukė iš žemdirbių tikėjimo, kad jų auginami javai nepertraukiama grandine susieja juos su mirusiaisiais protėviais: kartų kartos augino javus ir mirdamos tą perdavė palikuonims, taigi javai yra amžinai gyvi ir simbolizuoja nesibaigiantį gyvenimą. Jų pėdelis būdavo statomas ant šventinio stalo.
Kūčių dieną sunkių darbų nedirbama. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kūčioms, Kalėdoms. Vyrai priskaldo malkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius.
Šiaudais, per kuriuos moterys perkošė žirnius Kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys, prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje, kur pirtys XVIII a. prievarta buvo išnaikintos, prausiasi kubiluose. Moterys šarmu ištrenka vyrams galvas, numazgoja jiems nugaras. Tai irgi šventinis ritualas. Tądien šventinis pasninkas, tai tik šį tą ir vyrai ir vaikai tegauna užkąsti, daugiausiai sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukia šventinės vakarienės. Tądien ir iš namų stengiasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti.
Labai reikšminga tai, kad tada visa šeima stengėsi būti draugėje, tvirtai tikėdama tuo būdu išlaikyti šeimos santarvę, vienybę- visos šeimos ir kiekvieno jos nario gerovės laidą. Vadinasi- laimė tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio stalo- šeimos altoriaus metų sandūros vakarą. Kūčios- tai šeimos santarvės diena. Jei ir būdavo kas susipykę, tai prie ritualinės vakarienės stalo visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas. Kūčių vakarą su trenksmu po kaimą valkioja kaladę ,,bluką“, paskui ją sudegina ir tuo džiaugiasi. Kūčios buvo kartu ir Naujieji Metai.
Eglutė. Mūsų dienomis uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Pats eglutės statymo paprotys pas mus nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą – vos prieš porą – trejetą dešimtmečių (informacija rašyta 1990 m.). Taigi ir žvakutės ant eglutės jau neturi magiškos reikšmės. Tai – šviesos, gėrio simbolis. Eglutė ir šventės suteikia namams jaukumo ir šventinio iškilmingumo, o ypač džiaugsmo vaikams. Yra žinių, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. Vokietijoje. XIX a. Iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis. Lietuvoje- eglutė buvo siejama tik su laidojimo papročiais- barstomi takeliai į mirusiojo namus, puošiami laidojimo vežimai.
Kai kur, pavyzdžiui Skandinavijos kraštuose dar neseniai, kaip ir kažkada Lietuvoje, vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys ar ožys. Pastarieji sieti su ateinančių metų javų derliaus skatinimu. Kartais virš Kūčių stalo būdavo pakabinamas obuoliais, riešutais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose). Tačiau eglutė nukonkuravo šiuos simbolius.
Patiekalai
Didžiosioms šventėms, bent pirmajai jų dienai, valgiai pagaminami išvakarėse. Pirmąją šventės dieną, tiek Kalėdų, Naujųjų Metų, Trijų Karalių, Velykų- negalima virti kopūstų, burokų, batvinių užtat, tuomet viralas nedera.
Kūčia- tai patiekalas iš aguonų, pupų, žirnių ir miežių, pasaldintų bičių medumi ir skirtas visų pirma pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Svarbiausias Kūčių vakaro patiekalas. Tai rodo, kad kviečiai ir žirniai yra labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Šiuo patiekalu, sumaišytu su medumi, buvo buriama, kad apsiginti nuo velnių ir perkūno.
Miešimas. Tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, su juo valgomi šližikai. Aguonas trina vyrai.
Šližikai. Maži kvietiniai neraugintos tešlos džiuvėsėliai.
Nevalgomi nei mėsa, nei pienas.
Stalo dengimas
Dedama kvepiančio šieno gniūžtė. Dar senesniuose šaltiniuose rašoma, kad ne šiaip šiaudai buvo dedami, o iš įvairių ir skirtingu laiku surinktų žolelių išdėstoma tuo metu virš Žemės esančių kosminių kūnų išsidėstymo schema, tuo pabrėžiant savo ryšį su pasauliu, nes pasaulis- tai viskas kas yra po Saule ir prašant palaiminimo savo artimiesiems. Tai darydavo seniausios šeimos moterys.
Tada stalas dengiamas balta linine staltiese. Pastalėje pametami arklio pavalkai ir apynasris. Tam, kad puotoje dalyvautų tarsi ir žemdirbio rankų vaisius- javai, simbolizuojantys derliaus dvasios įsikūnijimą, pastalėje patiesiamas nekultų kviečių pėdas. Yra nuomonių, kad ant jo sutūpusios gali pasišildyti iš žiemos speigo pirkion pakviestos į šventę šeimos mirusiųjų vėlės.
Stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susirinktų ne tik visi šeimos nariai, bet simboliškai ir visa, kas supa šeimą, kas įeina į žemdirbio namų sąvoką.
Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad butų ,,pilnas,, skaičius. Jeigu tais metais buvo kas iš šeimos narių palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą.
Ant stalo būdavo kiekvienam po šaukštą ir įvairių pasninko, t.y. ne gyvulinės kilmės, valgių, be minėtos Kūčios, dar avižinio kisieliaus dubuo, obuolių, žuvies, silkės, grybų, kai kur dar saldžios džiovintų vaisių sriubos. Senovėje, esą, buvę iš viso 9 patiekalai, matyt, analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei. Vėliau atsirado 12 patiekalų, kurie buvo susiję su 12 mėnesių.
Plotkelė- tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir laužymo apeigos XX a. pradžioje dar buvo atliekamos Dzūkijoje.
Pirkios asloje pabarstydavo kadagio- ėglio šakelių. Jos- priemonė pas savuosius sugužėjusioms vėlėms gintis nuo blogųjų žemės dvasių.
Valgymas
Pirmieji kąsneliai numetami po stalu vėlėms, pirmieji valgio lašai nuliejami vėlėms. Tai buvo padaryta benamėms, artimųjų užmirštų mirusiųjų vėlėms, kaip ir prieš vakarieniaujant ant lango padėtas tokioms vėlėms kisieliaus dubenėlis. Pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma ,,Kūčių duona,, arba paplotėliai kalėdaičiai. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildysią. Valgyta visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, pradedant naują ūkinės veiklos sezoną, žmonių įsitikinimu, turėjo magiškai nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus.
Kūčias pavalgius, stalas nenukraustomas, šaukštai ties kiekvieno valgiusiojo vieta padedami užversti: tikėta, kad susirinks puotauti vėlės.
Apeigos.
Ritualinė senųjų metų pabaigos – ilgiausios metų nakties, vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, negu danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei.
Ši vakarienė- tai padėkos auka Dievui (senovėje- Dievams) už visus praėjusius metus, už visa, ką žemdirbys per juos yra gavęs.
… Ėmęs į rankas ,,kūčios duoną,, , šeimos tėvas tris kartus apeidavo pirkią. Vis pabelsdamas į duris. Į klausimą ,,kas čia ateina? Į tai šeimininkas atsakydavo,, Čia prašosi Dievulis su šventa kūčele į jūsų grytelę“. Šeimininkė atidarydavo duris: ,,Prašom, prašom, Dievuli, su savo kūčele į mūsų grytelę“ .
Kai kur šitaip buvo nešiojama kraitelė su Kūčių valgiais, kitur- šližikai. Bet apeigos prasmė ta pati- šitaip vaizduojamas protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir gerovę. Jis buvo kviečiamas prie stalo į krikštasuolę ir tada pradedama apeiginė vakarienė.
Prieš pradedant vakarienę, pats šeimininkas ir kitas vyriausiojo amžiaus šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį, bites: ,,Ateikit kūčių“. Tai tradicinė su visais, kas tik kviečiamas prie puotos stalo, susitaikymo formulė. Žirniai ir kviečiai būdavo naudojami kaip auka, kad išmelsti sėkmės gyvulių ūkiui. Juos išbarstydavo tvartuose, kad gerai sektųsi gyvuliai.
Blukas. Kūčių vakarą su trenksmu po kaimą valkioja kaladę ,,bluką“, paskui ją sudegina ir tuo džiaugiasi. Degindavo ją kryžkelėje. Kaladė turėdavo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių. Tokie personažai vadinami blukavilkiais, o Kūčios- ,,bluko vakaru“. Tame dalyvaudavo seni ir jauni, vyrai ir moterys, susibūrę į vadinamųjų ,,blukvilkių“ būrį, giedodami kalėdinę giesmę- Bernelius, ,,pirmą Kalėdų vakarą, ,,kulias per kaimus, mušdami tam tikrus muzikos instrumentus- ,,tabalus“, įvairiai pokštaudami, daužydami stiklines, langus, primesdami į klojimo šalines visokių daiktų, ryto metą mažne visi namie timsta, vieni miegti, kiti serga.
Daukantas kaladę- bluką indentifikuoja su senaisiais metais, kuriuos blukvilkiai , mušdami tabalus ir dainuodami ,,Tabalai tai tai judink seni kaulus“, išvelka ir sudegina, manydami taip sudeginę ir ,,sunkų metą“. Blukas- medžio kaladė, kaip senųjų metų nesėkmių, nelaimių įsikūnijimas, o gal derliaus dvasia, kurios atgimimui yra būtina sąlyga tariamas jos sunaikinimas ugnimi. Derliaus dvasios personifikacija- kaladė su atitinkamais sveikinimais buvo valkiojama pačioje senųjų ir naujųjų metų sandūroje – tai sutapo su Kūčiomis.
Prietarai, burtai
- Jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis.
- Jeigu pirmąją Kalėdų dieną miglota, sninga ar lyja- bus derlingi metai, bitės leis daug spiečių, o karvės duos daug pieno. Jei oras rytą giedras, linai gerai derės, bus geri metai.
- Jei Kalėdos braška- šaltis spigina, tai Velykos teška.
- Jei Kalėdos baltos, tai Velykos šaltos.
- Jei per Kalėdas gražus oras, tai ir Rasos bus gražios, o jei sninga, tai per Rasas lis.
- Jei per Kalėdas pučia pietų vėjas- bus ankstyvas pavasaris, jei žiemių- vėlyvas, jei vakaris- pavasaris bus šiltas, jei rytys – šaltas.
- Martynas – lapkričio 11 d. ant vandens- Kalėdos ant ledo, Jurginės (balandžio 23 d.) su lapu.
- Anksčiau pakilai- tais metais greičiau už kaimynus laukų darbus apsidirbsi, būsi vikrus, tingulys neims. Buvo tikima, kad asmeninę gerovę galima asmeninėmis pastangomis ir darbu susikurti.
- Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos.
- Kalėdų rytą, vos atsikėlus, reikia bėgti tvartan karves paglostyti, tai visus metus jų oda bus sveika, neatsiras inkštirų.
- Vištas palesindavo Kūčių vakarienės žirniais, kviečiais, būtinai supylę juos į kubilo lanką, rėčio graižą ar iš naginių bei vyžų apivarų padarytą ratą. Tikėjo, kad tada per visus metus vištos kiaušinių nemėtys, o dės juos vienoje gūžtoje.
- Per Kalėdas nukaldavo žagrių noragus, juos nudaužydavo, tikėdami, kad tada vištos bus dėslios ir ežių nekapstys. Kai gyvendavo kaimuose, vištos pridarydavo bėdos ir savo ir kaimynų daržuose.
- Per didžiąsias šventes- Kalėdas, Sekmines, Velykas, moterys ir pačios nesišukuodavo ir dukroms draudė šukuotis plaukus, nes kitaip vištos vasarą daržovių rasodą ir rūtų darželius iškapstys.
- Jei šakalį laužysi, tai tais metais gyvuliams kojos luš. Per šventes nedera pasilaužyti malkas, nešti jas trobon.
- Kad išvengtų skolų, stengiasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtų galima tarsi naują gyvenimą pradėti.
- O jeigu vis dėlto Kūčių dieną namuose apsilanko svečias, tariama, kad ateisiančiais metais avys daugiau ves avinukų, o jeigu viešnia – avyčių.
- Jeigu nori, kad gyvuliai vasarą neišbjurtų, reikia, kad Kūčioje visa šeimyna drauge vakarienę valgytų.
- Kūčių vakarienėje būtinai turi būti 9 valgiai.
- Kas Kūčių vakarą suvalgo 12 valgių, tam bus geri metai.
- Kūčiose gaspadorius su savo pačia labai stengiasi, kad po pusę obuolio suvalgytų, tai seksis jiems gaspadorystėje.
- Jei nori, kad vilkai šunų nenuneštų, reikia per Kūčių vakarienę paminėti vilką.( Vadinasi reikia ir su miško žvėrimis sueiti santarvėn).
- Kad vidurių nesopėtų, reikia, pavalgius Kūčios, neišleidžiant iš rankų šaukšto, triskart apeiti stalą.
- Jei nori, kad vasarą ganomi gyvuliai nesiskirstytų, reikia Kūčioje po vakarienės surišti į krūvą šaukštus, peilius, botagą, šluotą ir piemenį.( Šis prietaras turi gilias archaines šaknis, tik peilio paminėjimas yra naujų laikų- visi istoriniai šaltiniai liudija, kad lietuvių apeiginėse, protėvių vėlėms pagerbti skirtose puotose, tyčia nenaudodavo peilių. Mat vėlė galinti į jo ašmenis susižeisti.).
- Jei nakčiai užverstas šaukštas ryte bus apvirtęs semiamąja puse į viršų, vadinasi su juo naktį valgė vėlės, reiškia, kad to šaukšto savininko ateinančiais metais laukia liga arba mirtis. ( beje, etiketas reikalavo pavalgius ant stalo palikti šaukštą užverstą).
- Kūčių- Kalėdų naktį gyvuliai tvarte ,,prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia tų skundų klausytųsi – jų laukia mirtis.
- Per patį vidurnaktį, t.y. metų varčioje- šuliniuose vanduo virsta vynu. Tai trunka tik vieną akimirksnį, kaip trumpai žydi papartis per Rasas. ( Tai rodo, kokią šventumo paslaptį, kokį gamtos , viso kosmoso slėpinį žmogus priskyrė ilgiausiai metų nakčiai keičiantis į tamsos atsitraukimą, į šviesos ir gėrio pergalę).
- Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. ( Senovės indoeuropiečių vaizdiniuose mirusieji buvo tapatinami su gyvuliais, besiganančiais rojaus pievose, visai suprantama, kad ir mūsų protėviai su savo gyvuliais dalijosi šventos vakarienės liekanomis.
- Kūčias pavalgę, stalą nenukraustydavo iki ryto, kad arkliai ir karvės sektųsi.
- Nuo stalo Kūčių šieną labai anksti, auštant, Kalėdų rytą padalina kiekvienam gyvuliui po saujelę. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai- stiprūs.
- Kūčių vakare kviečių ir žirnių mišiniu pabarstyti tvartą- gyvuliai bus geri.
- Kūčios žirnių, kviečių likučiai būdavo atiduodami paukščiams, kad jie nesirgtų ir negaištų.
- Jeigu kiaulei pakliūva Kūčios valgymo, tai kiaulė apserga ,,vyriais,,. Kai kur kiaulėms ,,Kūčių valgymų neduodavo, nes jos ,,nešvarūs,, gyvuliai.
- Apraugia Kūčių valgymų liekanas ir pakepa blyną. Tuo blynu užpeni kiaules, kad jos nesirgtų.
- Pakūčiavus šeimininkė su sviestmuše, imituodama sviesto mušimą, apeiti savo laukus, tai karvės duos gausiai pieno, turėsi daug sviesto.
- Jau pats ėjimas ratu yra magiškas veiksmas. Ratu Kūčiose apeitas laukas turi būti apsaugotas nuo kerų, jame turi gausiai suvešėti žolė, o tada – bus pašaro, bus ir pieno.
- Jeigu per Kalėdas, Velykas ir Sekminių rytus prausiantis veidą joks lašas nenulašės ant žemės- blusos nesiveis.
- Jeigu per Kalėdas barsies- visus metus barsies. Tame yra ir liaudies pedagogikos- žmogui paprasčiau susitvardyti, padoriai elgtis, kai žino, kad nepaklusnumas papročiui pasekmėmis prieš jį patį atsisuks.
- Kūčių vakarą šeimininkė turinti visas turimas puodynes ( į jas būdavo košiamas pienas) išnešusi apdėlioti aplink sodybą. Tada ateinančiais metais karvės daug pieno duos.
- Kad Rasos šventės naktį raganos karvių neišmelžtų, tai Kūčių dieną , karvę pamelžus , reikia ant jos triskart užpilti pieno. Čia jaučiasi priešingų polių ryšys.
- Jei Kūčiose sninga ar lyja, tai toks oras bus ir per Rasas.
- Pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Ilgesnis šiaudelis reiškė ilgesnį to žmogaus gyvenimą, bet iš kitos pusės , ypač merginoms ir moterims- jų daliai pasėtų linų derlių. Ilgiausi, ilgą pluoštą turintys linai užaugs ilgą šiaudą ištraukusiai merginai ar moteriai.
- Jeigu su visa šeima valgiusi Kūčias dukra numirdavo iki linų sėjos, tada jos daliai ant jos kapo pasėdavo truputį linų. Tada šeimos linų derlius bus normalus, nes mirusioji neateis iš bendro lauko pasiimti savo dalies.
- Manyta, kad ateinančiais metais geriau derės tie javai, kurių grūdelių pavyks rasti daugiau ant Kūčių stalo šieno pakratuose. Jai tai vasarojaus javas, taip prognozuojama, kokios rūšies vasarinių javų tais metais daugiau sėti.
- Vaismedžių aprišimas šiaudais, pamirkytais Kūčiai virtų žirnių skystime, marijampoliečių manymu, turėjęs nulemti vaisių gausumą- ,, bus tiek vaisių, kiek virė žirnių,,.
- Žeimelio apylinkėse buvo paprotys- obelis aprišti viena šiaudų gniūžte, o kriaušes dviem. Rišant vaismedžiai būdavo gerai supurtomi, kad medžiai jaustų žmonių dėmesį. O gal taip buvo bandoma pažadinti jų gyvybine jėgas.
- Dzūkijoje tikėta- jei Kūčių vakare pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, nusilups, o tavo bus sveikas, stiprus.
- Norint, kad tokie užbūrimai būtų neveiksmingi, per Kūčias reikia nerakinti tvartų, o tik pažymėti duris kokiu nors ženklu. Vien žinia, kad kažkas svetimas buvęs tvarte, burtus pavers neveikliais.
- Kūčių naktį pavogus apynojų- kartį, aplink kurią vyniojasi apyniai, gausiai derėsią apyniai.
- Kūčių naktį merginos traukia iš stogo šiaudus, kuriai pasitaikė ilgesnis, ta greičiau ištekės. Arba traukia visą saują šiaudų, tada skaičiuoja- jeigu porinis- ištekės.
- Sudeda visus batus į geldą ir siūbuoja. Kurio batas pirmas iškris žemėn- tas pirmas ves arba ištekės.
- Seniausias šeimos narys sudeda visus batus į sietą. Paskui kiekvienas nežiūrėdamas griebia iš sieto batelį. Jei mergina sugriebė vyrišką- ištekės, vyras- moterišką- apsives, o jei priešingai- laimė dar ateinančiais metais pro šalį praeis.
- Atsisėda atskaičiavę penkis žingsnius nuo slenksčio ir spiria nuo kojos batą sau per galvą. Jeigu jis atsisuks priekiu- jo savininkas ves ar ištekės, jei užkulniu atsisuks į duris, dar teks metelius palūkėti.
- Ar lemia ateinantys metai ,,sueiti į porą,, burdavo , skaičiuodavo nemačiom atsineštus pagalius. Porinis ar nelyginis skaičius.
- Skaičiuodavo išskėstu glėbiu apglėbtus tvoros statinius, sauja iš dubens pasemtu sausus žirnius, šližikus.
- Merginos, pasirinkusios 12 valgių vakarienės likučius, supildavo tai kamaroje rankinių girnų prapiestin , pasistatydavo veidrodį ir lygiai 24 valandą imdavo , žiūrėdamos į veidrodį malti. Esą veidrodyje išvysdavo savo būsimą sužadėtinį.
- 24 valandą , pasirėmus medines akėčias, reikėdavo triskart apibėgti aplink pirkią ir pasižiūrėti pro langą: pamatysi už stalo sėdintį savo būsimąjį, ar būsimąją. Galima jį pamatyti ir tokį pat veiksmą atlikus, žiūrint pro sukryžiuotus šluotos ražus. Dar veiksmingiau, jei aplink namą bėgsi nuogas.
- Visais būrimų atvejai – nuogumas- glaudesnis žmogaus sąlytis su gamta, lemiąs troškimų išsipildymą.
- Būtinai apsivesi, jei Kūčių vidurnaktį nuėjęs į kluoną triskart suduosi spragilo buože į duris, sakydamas:,,velne, velne, noriu apsivesti,,. Šiuo atveju yra keletas būrimo komponentų: ir magiškasis skaičius ,,trys,, , ir vėlių bei velnių metas vidurnaktis, ir klojimas- dvasių buveinė ir magiška formulė.
- Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją , vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes.. Kelnės- dar vienas vedybinių būrimų komponentas.
- Savąjį ar savąją galima pamatyti sapne. Tik reikia, pavalgius Kūčias ir visiems namiškiams sugulus, pasidaryti tokį mišinį- nuopirštis druskos, nuopirštis miltų, nuopirštis pipirų, nuopirštis cukraus ir nuopirštis vandens. Tada visa tai suvalgyti ir nakčiai atsigulti prie durų slenksčio. Kas prisisapnuos, už to ištekėsi arba tą merginą vesi.
- Laimės ,,lieta,,- į vandenį šaukštu pilta ištirpintas vaškas ar švinas, paskiau ant sienos žiūrėta liejinio šešėlis. Galėjo pasirodyti ir ,,grabas- mirtis, ir karieta- vestuvės,,.
- Iš kur piršliai atvažiuos- geriausiai sužinosi, jei pavalgęs Kūčias, iššluosi pirkią, sąšlavas prijuostėje nuneši į kryžkelę, papilsi ant kelio ir klausysiesi šunų lojimo. Kur garsiausiai sulos- iš ten bus piršliai.
- Keliais naktį vaikšto vėlės, o kryžkelė- kaip tik jų susibūrimo vieta.
–
Šventės- šventos ir nebūtina dirbti nebūtinus darbus. Nebūtinus, nes net kasas merginos išvakarėse susipina. Mažosios Lietuvos lietuvės net ištisai savaitei iškart kasas susipindavusios.
Tai truputis iš be galo turtingo mūsų papročių paveldo, užrašyto tyrinėtojų. Remtasi įvairių autorių knygomis. Gal šis tekstas padės prasmingiau ir žaismingiau švęsti taip lauktą, nuostabią šeimos šventę.
Danutė Jasilionienė, 2022.12.21