Birželio 21 d. 18 val. įvyko vienas iš didžiųjų gamtos virsmų. Saulė pasiekė aukščiausią vietą danguje ir tuoj pradės leistis. Tuo pačiu dienos ilgėjimas pasikeis į trumpėjimą. Virsmas paprastai būdavo švenčiamas po dienos ar dviejų. Dienai, pradedant trumpėti, ore atsirasdavo daugiau drėgmės ir dažnesni būdavo lietūs. Todėl Vasaros Saulėgrįža dar vadinama Rasomis ir švenčiama kaip Rasos šventė. Žemdirbiai iki tos dienos stengdavosi nušienauti pievas ir šieną sukrauti į kupas. Tikriausiai todėl Vasaros Saulėgrįža dar vadinama Kupolėmis.
Kauno Santakos romuvos gamtadarniai (kai kas juos vadina pagonimis), tą virsmą nutarė atšvęsti 2023 m. birželio 22 d. 20 val. ketvirtadienį Nemuno ir Neries santakoje prie aukuro. Kviečiami visi Lietuvos žmonės, kurie siekia išsaugoti gamtą dvasinį ir kitokį paveldą.
Numatomos apeigos ir paprotiniai žaidimai. Tame tarpe vainikų su žvakėmis plukdymas nuo santakos Nemunu žemyn. Prašome moteris atnešti vainikus, nes Santakoje nėra galimybių prisirinkti gėlių ir nusipinti vainikus. Lentelių vainikų plukdymui ir žvakučių taipogi pageidautina atsinešti.
Šventei vadovaus vaidilės Jadkonė Audronė ir Jasilioninė Danutė, talkins Baltakytė Miglė. Giesmėmis džiugins susirinkusius vaidilą Pakeris Rimas ir Jankauskas Algirdas.
Šventėje galima bus įsigyti pirmą tikros Lietuvos istorijos knygą „Slepiama Samogetijos-Lietuvos praeitis“. Knygą taipogi galima įsigyti paštu, parašius Evelinai adresu burneckiene@gmail.com.
Satkevičius Edvardas, 867687293, labgebas@gmail.com
Gamtadarnių (pagonių) pagrindinės nuostatos
Gamtadarniai laiko save Gamtos ir Visatos dalimi. Žemė, gyvoji aplinka ir Visata (Kosmosas) yra jų didieji namai ir jų gyvavimo dalimi. Tuo pagrindu jie laiko būtinu gerbti savo gyvenimo bendrakeleivius. Didžiuosius bendrakeleivius Žemę, Saulę, Mėnulį, žvaigždes. Gerbti mus supantį būvį, t.y. žemę ir visus kietus kūnus, vandenį ir visus skysčius, orą ir visas dujas, įskaitant dūmus, ugnį ir viską, kas skleidžia karštį ir šviesą. Gerbti ir saugoti mus supančią gamtą, t. y. mikrobus, augalus, gyvūnus ir žmones. Gerbti dvasinius reiškinius, t. y. gaunamas ir perduodamas žinias, žmonių gimtąsias kalbas, jausmus, mąstymą, miegą ir sapnus.
Gerbia pagrindinius jų gyvenimą lydinčius reiškinius. Pagrindiniai reiš-kiniai tiesiogiai surišti su Saulės, Žemės ir Mėnulio sąveikos reiškiniais, tai Žiemos Saulėgrįža (Saulės atgimimas), Vasaros Saulėgrįža, Pavasario ir Rudens lygės, atsisveikinimas su Menuliu ir tekančios Saulės pasveikinimas (Velykos). Taipogi pagerbiama vasara ir žiema. Kaip atskirą labiau gerbtiną būvį, kaip žmones lydintį reiškinį, jie laiko ugnį. Žemdirbiai pagerbia arimo pradžią (Jorė) ir augalų virsmą iš augimo stovio į derliaus atidavimo ir pasi-ruošimo žiemai stovį (Žolinės). Daug gamtadarnių pagerbia ir kitus reiškinius.
Pasaulyje visą laiką vyksta kūrimo ir griovimo reiškiniai. Tuo pagrindu gamtadarniai gerbia kuriančias ir griaunančias galias (kurianti Bujėga ir griaunanti Bujėga. Bujėga = būti svarbiausia galia). Senovėje žodis ga reiškė galią, o žodis Ja ar je turėjo vyriausio ar svarbiausio prasmę. Krikščionybė žodžio jėga svarbiausios galios prasmę sumenkino iki paprastos jėgos prasmės.
Visų augalų, gyvūnų ir žmonių pagrindinis tikslas yra pilnaverčių palikuonių išauginimas ir savo paveldo išsaugojimas darnoje su kitais reiškiniais ir gyvąja gamta. Žmonių pareiga išsaugoti Žemėje viso kas gyva paveldą, užtikrinti jų proporcingą vystymąsi ir darną tarp jų, nesunaikinant pačios Žemės ir jos paveldo. Žmogus gali kažkiek sėklų sunaikinti jas paversdamas miltais, bet turi tiek išsaugoti, kad vėl atgaminti.
Darnos užtikrinimui žmonės visą laiką turi ieškoti geresnių sprendimų. Jie privalo kuo geriau pažinti Žemę, gamtą, aplinką, stebėti jų pokyčius, laiku sugalvoti ir priimti darną atitinkančius sprendimus, o po to juos įgyvendinti. Jie neturi laukti malonės ar kažką prašyti iš kažkieno sugalvoto visagalio dievo.
Senovėje gamtos paveldo išsaugojimui tarnavo šventosios girios. Krikščionybė, ateidama į naujus kraštus, sunaikindavo šventas girias ir vietines nekrikščioniškas kalbas. Taip ji sunaikindavo didžiąją dalį kalbinio paveldo ir dalį gamtos paveldo. Taip ji sukėlė pavojų gyvybės sunaikinimui Žemėje.
Gamtadarniai laiko leistina tik tokią veiklą nuo kurios nepasidaro blogiau kitiems žmonėms, gyvajai gamtai, Žemei ir palikuoniams.
Neatsinaujinančių gamtos išteklių besaikis naudojimas yra nusikaltimas, nes jų neliks palikuoniams. Tokia veikla daro blogesnį gyvenimą palikuoniams. Besaikį siekį turėti kuo didesnius namus ir daugybę daiktų gamtos atsargų naikinimo sąskaita, gamtadarniai laiko neleistinu ir smerktinu.
Dabartiniai gamtadarnių tikslai
Būtina vystyti žaliąją žemdirbystę, mažinti neatsinaujinančių gamtos išteklių naudojimą, jų tarpe atvežtinių iškasamų trąšų ir kuro, o ateityje jų visai atsisakyti.
Dauguma šeimų turi gyventi namuose, prie kurių turi būti sodybiniai sklypai. Sklypuose turi būti sodo ir daržo, kad sumažinti vaisių ir daržovių pirkimus ir sudaryti žmonėms kūno apkrovą be tuščio užsiėmimo sportu ar sveikatai kenksmingo neveikimo.
Turi būti steigiami žaliosios žemdirbystės kaimai ir kuriama tausojanti žemės išteklius pasaulėžiūra artima senajai mūsų protėvių gamtadarniai pasaulėžiūrai.
Turi būti siekiama, kad kiekviena sveika šeima pagimdytų ir išaugintų po 3 vaikus. Didesnio vaikų skaičiaus pagimdymas ir išauginimas neturi būti skatinamas, nes tai veda prie kai kurių grupių didėjimo kitų mažėjimo sąskaita.
Būtina vystyti bekūrę energetiką. Jos pagrindą turi sudaryti saulės elementai ir šiluminės buitinės elektrinės, naudojančios dienos-nakties temperatūrų skirtumus. Jose vietoje vandens ir jo garų būtų naudojamas propanas, freonai, amoniakas ir kitos medžiagos.
Iš gamtadarnių gyvenimo
Gamtadarnių pasaulėžiūra nėra sustingusi. Ji yra keičiama kintant aplinkos sąlygoms ir didėjant žinioms apie mus ir Visatą. Naujos gamtadarnių giesmės taipogi turi būti kuriamos. Pateikiu kaip pavyzdį vieną giesmę, kurią siūlau giedoti suėjimo pradžioje prieš užkuriant aukurą. Tai giesmė, kurioje yra daug paveldėta iš Jono Strielkūno parašytos ir Stasio Povilaičio filme „Giminės“ sudainuotos dainos.
SUEIKIM PRIE AUKURO
Čia gimėm čia augom Žemėj šventoj
Sueikim prie aukuro broliais
Giedokime giesmes kurias visada
Giedodavo mūsų senoliai.
(Giedokime giesmes kurias visada
Giedodavo mūsų senoliai.)
Pamirškim nelaimes pamirškim vargus
Kiekvieną sutikim kaip svečią
Tegul mūsų giesmės ir aukuras šventas
Sukvies visą romuvą plačią.
(Tegul mūsų giesmės ir aukuras šventas
Sukvies visą romuvą plačią.)
Kur sukas vestuvės kur supas lopšiai
Kur džiaugsmas ir skausmas praeina
Kurkime giesmes kurias Lietuvoj
Giedos mūs vaikai ir anūkai.
(Kurkime giesmes kurias Lietuvoj
Giedos mūs vaikai ir anūkai.)
Te Saulė tėvynės padangėj melsvoj
Išsklaido nesantaikos rūką
Lankykime alkas ir gojus darniai
Giedokime giesmes mūs Žemėj šventoj.
(Lankykime alkas ir gojus darniai
Giedokime giesmes mūs Žemėj šventoj.)
Kaunas, Santakos Romuvos bendruomenė, 2022 09 29
Gamtadarniai siekia išsaugoti dvasinį paveldą. Jame svarbią vietą užima kalbų išsaugojimas. Prie kalbų ir kito istorinio paveldo išsaugojimo priskiriamas pavardžių, vietovardžių ir tautų pavadinimų išsaugojimas.
Į Lietuvą prieš 5000 metų atėjo getai (kai kurie iš jų galėjo vadintis trakais, dakais) ir susimaišė su vietiniais samiais. Pagal kilmę lietuviai turėtų vadintis samogetais. Lietuvių kalbos yra garsiniai sukinietintos getų kalbos. Garsai č, š, ž, dažnesnis n garso naudojimas, dažnesnis l garso naudojimas vietoje r, balsių i ir a pakeitimas į dvigarsį aj yra paveldėti iš kinų kalbų. Lietuvių kalbose, atmetus sukinietinimus, gauname kalbas labai artimas getų kalboms. Lietuvoje, Vakarų Kinijoje, Altajaus krašte ir beveik visoje Europoje vandenvardžiai ir daug vietovardžių yra getų kilmės. Lietuvoje jie geriausiai išsilaikė. Graikijoje ir Lietuvoje iki šiol išliko virš 300 visiškai vienodų getų pavardžių.
Gerbiami Gamtadarniai ir Visi kiti paveldo, papročių ir gamtos gerbėjai bei saugotojai,
Mes buvome suaugę su Gamta, Visata, su jose vykstančiais reiškiniais. Mūsų protėviai vietovėms ir reiškiniams suteikdavo juos atspindinčius pavadinimus. Akivaizdūs tam pavadinimai yra Šatrijos kalnas ir Žiemos Saulėgrįža.
Pirmosios lietuvių kalbos, skirtingos nuo žemaičių ir latvių, panašios į dzūkų kalbas, susidarė maždaug prieš 3500 metų iš getų kalbų Vakarų Kinijoje kinų kalbų poveikyje.
Getų kalbų garsai s, z, d, t, kinų kalbų poveikyje pavirto į lietuvių kalbų garsus š,ž, dz, dž, č. Garsas r, kuris getų kalbose buvo dažnai naudojimas, kinų kalbų įtakoje dažnai pavirto į l garsą ir rečiau į ž garsą. Balsiai a, i, įskaitant daugiskaitos vardininko galūnę i, dažnai pavirto į dvigarsius aj ar ej. Vakas, vaki pavirto į vaikas, vaikai (vajkas, vajkaj).
Getų kalbos žodis rija lietuvių kalbose pavirto į lyja. Žodis sa pavirto į ša, arba minkštai tariant į š‘a (šia prasmė čia). Taip pavadinimą Šatrija reikia suprasti kaip sa+ti+ rija (šia, čia ir ten lyja). Kas buvo ant Šatrijos kalno, kai lydavo trumpalaikiai lietūs, aiškiai matydavo, jog lyja ir ant kalno ir kai kur tenai toliau nuo kalno. Pavadinimas labai tiksliai atspindi ant kalno ir toliau nuo kalno vykstančius reiškinius.
Plačiai apie mūsų praeitį ir nusikalstamą jo slėpimą, kurį vykdo beveik visi akademikai, beveik visi pagrindiniai kalbininkai, istorikai ir Švietimo mokslo sporto ministerija, pridėtuose priekabukuose.
Prie siunčiamų laiškų dažniausiai pridedu internetinę knygą „Tikra Lietuvos istorija“, kurioje pateikiu nuslėpimų ir klastočių sąrašą bei jų įrodymus ir trijų senovinių getų raštų vertimus į Lietuvos valstybinę kalbą. Knygą spausdintame pavidale su pavadinimu “Slepiama Samogetijos-Lietuvos praeitis”, galima įsigyti paštu, parašius Evelinai adresu burneckiene@gmail.com; ar perskaityti MA bibliotekoje.
Dar gyvenimo paįvairinimui Velykų kilmės paaiškinimas
Senovėje rudens ir žiemos laiku kelionės ir daugelis darbų buvo atliekami Mėnulio šviesoje. Mėnulio šviesa buvo labai reikalinga ir gerbtina. Po Pavasario lygės (dienos-nakties susilyginimo), šviesioji paros dalis tampa gerokai ilgesnė už tamsiąją paros dalį. Didžiąją dalį darbų jau galima atlikti šviesiu laikotarpiu. Vakarieniauti galima prie židinio ar balanos šviesos. Mėnulio šviesa tampa beveik nereikalinga. Po Pavasario lygės tik pirmoji Mėnulio pilnatis dar kažkiek panaudojama. Po to žmonės pagrindinai naudojasi Saulės šviesa.
Mėnulio pasitraukimo ir Saulės viešpatavimo pradžia yra pagerbiama Velykomis. Velykos pradedamos švęsti po Pavasario lygės po Mėnulio pilnaties pirmo sekmadienio ryte dar Saulei nepatekėjus. Tuo metu danguje yra besileidžiantis Mėnulis. Žmonės pagerbia už pusę metų naktimis jiems tarnavusį Mėnulį. Po to jie pasitinka tekančią Saulę giesmėmis ir kitomis apeigomis.
Labai tikėtina, jog krikščionybė senąją Saulės sutikimo giesmę perdirbo į krikščionišką. Vietoje vykstančio reiškinio įdėjo buvusį reiškinį (galimai Kristaus atsikėlimą).
Pateikiu galimą senovinės gamtadarnių giesmės pavidalą be sukinietintų š, č , ž, dž garsų ir su senoviniu r garsu vietoje dabartinio l garso.
Linksma diena jau mums svita
Visi trokstam daugsma sita
Kelias Saulė arejuja, arejuja.
Apie Velykų papročius (margučių dažymą, žaidimą ridenant nuo nuožulnaus lovelio ir t.t.) yra plačiau aprašyta internete ir knygose.
Satkevičius Edvardas, 867687293, labgebas@gmail.com, 2023.06.23