Arvydas Juozaitis
„POLITINĖ KULTŪRA IR LIETUVA“ ir NEPRIKLAUSOMYBĖS IDĖJA
Nuo 1988 m. balandžio 20 d. iki 1989 m. vasario 16 d.
Penkios pastabos apie pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ priešistorę, t.y. visuomeninės-asmeninės drąsos postūmius.
1) 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo pažadino visuomenės dėmesį politikai. Nuostaba, kad šitai tapo įmanoma, o kartu ir nuostaba, kad valdžia nesiėmė represijų, negalėjo nepažadinti tūkstančių širdžių iš politinio letargo.
Šalia to nustebino ir kitkas: spauda ir net televizija šio akto, kaip įprastai, nenutylėjo. Bet nutiko kitkas: komunistiškai sukaustyta žurnalistika pradėjo masyvią šmeižto kampaniją. Šmeižti buvo ne tik akcijos rengėjai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cidzikas ir V. Bogušis, bet ir ją „aplankiusieji“ (jų buvo apie pusė tūkstančio). Pasipylė stalinizmo metų retorika, kurios nuo 1985 pavasario jau lyg ir nebuvo. Stalino ir jo palikimo kritika bangavo Maskvos spaudoje, per centrinę Maskvos TV, o Lietuvoje — grįžimas į praeitį?
Visa tai sakyte sakė, kad ideologinė „perestroika“ Pabaltijo Respublikose pasiekia viešumo ribą, kai paliečiamas Molotovo-Ribentropo paktas, Baltijos šalių inkorporavimas į TSRS.
Tautinei ir patriotinei lietuvių sąmonei tai buvo naudingas dušas. Kiekvienam mąstančiam sąžinės žmogui tapo itin akivaizdu, kad disidentai aukojasi ne savo, o visų labui. Inteligentų pilietiškumas sulaukė iššūkio.
Nenuostabu, kad nuo 1987 metų pradžios Vilniuje veikiančiuose saviveiksmiuose visuomenės klubuose atmosfera ėmė kaisti. Ji itin kaito ekologijos, paminklosaugos sambūriuose. Pakaitino ją ir atėjusios žinios apie masinius mitingus Armėnijoje, kur pradėta kova už Kalnų Karabacho teises.
2) „Žinijos“ draugijoje veikęs diskusijų klubas „Filosofija ir istorija“ (vadovas B. Genzelis) po mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sulaukė ypatingo KGB dėmesio, jį ėmė lankyti LKP CK įgaliotinis Č. Juršėnas. 1988 metų pradžioje klubas neteko „Žinijos“ patalpų.
3) 1988 m. vasario 2-15 dienomis per „Amerikos balsą“ skaitytas Sauliaus Sužiedėlio paskaitų ciklas „Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatytą“. Paskaitas įrašiau į magnetofono juostą, atspausdinau jas mašinėle, susegiau ir nedidelės knygutės pavidalu paskleidžiau Vilniaus Universiteto draugams.
4) 1988 metų vasario 16 d. proga KGB ir LKP CK surengė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje „anti-Nepriklausomybės mitingą“, kuris pasmerkė JAV prezidento R. Reigano sveikinimą lietuvių tautai valstybės 70-čio proga. Mitingas buvo surengtas vasario 15 d. Jo metu tribūnoje pasirodė iki tol gerbtas rašytojas Juozas Baltušis ir krepšinio žvaigždė Šarūnas Marčiulionis. Jų prakeiksmai JAV ir R. Reigano adresu buvo ir atviras pasityčiojimas iš Lietuvos Nepriklausomybės. Buvau pasirengęs mitingo eigą sutrikdyti dūminiu sprogikliu. Bet lemiamą akimirką gimė išganinga „intelektualinio sprogimo“ idėja . Idėja tapo pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ kibirkštimi.
5) 1988 m. kovą, Dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkas Bronius Leonavičius, nepriklausantis komunistų partijai, pakvietė „Žinijoje“ veikusį klubą „Filosofija ir istorija“ į LDS patalpas (dabar Vatikano nunciatūra). Taip atsirado būdas viešai paskelbti tezes „Politinė kultūra ir Lietuva“. Kovo mėnesio susirinkime paskaita buvo anonsuota, numatyta data —balandžio 20.
Manyje jau buvo įvykęs apsisprendimas: pogrindžio spaudai buvau įdavęs kelis rašinius: nedidelę studiją „1987 metų RUGPJŪČIO 23-ji!“ ir didesnį straipsnį „1987-ji metai“. Per patikimą asmenį (Mečį Laurinkų) rašiniai pasiekė savilaidos „Ethos“ ir kt. leidinius ruošiantį Algirdą Patacką.
***
Balandžio 20 dienai ruošiausi kaip moralinei-politinei akcijai. Suprasdamas laiko iššūkį, numačiau ir „dublerį“ — istoriką Vytautą Berenį. Jis gavo pranešimo tekstą ir buvo pasirengęs jį perskaityti, jeigu dėl nenumatytų priežasčių man būtų užkirstas kelias ateiti į LDS rūmus. Laimė, dublerio neprireikė.
Pranešimą baigiau žodžiais: „Jeigu jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link.“ Ir vis dėlto akistata su KGB (tardymas ar suėmimas) kybojo prieš akis. A. Patackas tuo metu jau buvo atsidūręs KGB izoliatoriuje.
***
Pranešimas-akcija „Politinė kultūra ir Lietuva“ pavyko net labiau negu tikėjausi. LDS salė buvo sausakimša. Tekstą, iš anksto padauginęs 10 egzempliorių, išsyk po paskaitos išdalinau. Be to, kalba buvo įrašyta į dešimtis magnetofonų, nufilmuota vaizdo kamera. Tad ir tekstas, ir garsas, ir net vaizdas sparčiai pasklido po visą kraštą, pasiekė Vakarus. Birželį (jau susikūrus LPS Iniciatyvinei grupei) visas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tekstas buvo paskleistas „Amerikos balso“ bangomis, Romo Sakadolskio balsu.
„Politinė kultūra ir Lietuva“ pasitarnavo ne tiek moksliškumu, ne tiek faktų apnuoginimu, o drąsą žadinančiu poveikiu. Visus 1988 metus daugybę kartų mačiau žmonių rankose pranešimo kopijas, žmonės prisipažindavo, kad „Politinė kultūra ir Lietuva“ paskatinusi juos apsispręsti Sąjūdžio veiklos labui.
Antra tiek, buvau kviečiamas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezes vešai pristatyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Susitikimas su auditorija dažniausiai baigdavosi naujos LPS grupės sukūrimu.
***
Taip kūrėsi „perestroikos“ savaveiksmės organizacijos. Jos buvo savotiški „kooperatyvų“ analogai, privačios iniciatyvos veikla. Nedrąsiai ėmė plėstis partijos ir KGB tiesiogiai nekontroliuojamos zonos. Baltijos valstybėms tai reiškė ne tiek „perestroikos“ šansą, kiek Nepriklausomybės atkūrimo šansą. Kremlius ne išsyk suprato, kad „perestroika“ Baltijos valstybėse — tai ne imperinė „perestroika“
***
Itin svarbios buvo dvi „Politinės kultūros ir Lietuvos“ prezentacijos — Kaune ir Panevėžyje.
Kaune ji įvyko 1988 metų birželio 10 dieną, vadinasi, praėjus lygiai savaitei po steigiamojo LPS susirinkimo. Sąjūdžiui nedelsiant reikėjo plėstis, Kauno bazė buvo būtina. Deja, Kaune (nekalbant apie kitus miestus) nebuvo tos intelektinės akumuliacinės energijos, kuri gerus metus kunkuliavo Vilniuje. Laukti, kol inteligentija pakils savaime? Laukti nebuvo galima.
LPS Iniciatyvinės grupės narys A. Kaušpėdas kartu su Menininkų namų direktoriumi Algimantu Norvilu surengė kviestinių asmenų susirinkimą. Tuo būdu birželio 10 dieną Kauno Architektų sąjungos namuoses, man perskaičius „Politinę kultūra ir Lietuvą“, Kauno LPS grupė buvo įkurta. Kaip ir Vilniuje ją sudarė 35 nariai.
Kitas atvejis — Panevėžys. Šiame mieste įkurti LPS grupę pasirodė gana keblu, jame kaip reta veikė itin budrus KGB ir buvo gerai sustyguota komunistinė valdžia. Toji valdžia, panaudodama vietos LKP komitetus pati bandė įkurti net kelias LPS iniciatyvines grupes.
Pakvietęs mane Gintaras Šileikis, tuo metu dirbęs Panevėžio rajono kultūros namuose, liepos 13 dienai gavo „Ekrano“ kultūros rūmų salę. Atrodė, įtampa bus atslūgusi, nes ką tik, liepos 9 dieną Vilniaus Vilgio parke buvo įvykęs pirmas šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. Nieko panašaus, panevėžiečiai jautėsi gerokai suvaržyti, o man bekalbant salėje kelis kartus geso šviesos. Įtampos neprablaškė ir ant stalo pastatyta nedidelė Trispalvė. Būsimieji sąjūdininkai išsitraukė kelias savo vėliavėles, bet tuo viska sir baigėsi, „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tazės tą vakarą nepadėjo įkurti LPS grupės. Tačiau, kaip sužinojau vėliau, impuslas buvo suteiktas ir iniciatyvinė grupė gimė liepos 28 dieną.
***
„Politinė kultūra ir Lietuva“ davė šimteriopą grūdą. Visą revoliucinę vasarą, iki pat Steigiamojo LPS suvažiavimo Spalio pabaigoje, pranešimo tezės plito kartu su „Sąjūdžio žiniomis“.
***
Post scriptum: „Politinė kultūra ir Lietuva“ 1989 metais buvo paskelbta Estijoje,„Vikerkaar“ žurnalo rusiškoje versijoje („Raduga“). Buvo paruoštas ir estiškas vertimas. Tais pačiais metais JAV lietuvių mecenato Juozo Kazicko rūpesčiu tekstas išverstas į anglų kalbą (vertė S. Sužiedėlis) ir dalintas JAV masinės žiniasklaidos atstovams. Tais pačiais 1989 metais ji buvo išversta į vokiečių kalba ir platinta Europos Parlamente, Strasbūre.
***
Pagrindinės pranešimo tezės ir idėjos.
Pirma, pranešime aptarta Rusijos bolševikų agresija Lietuvoje 1918-1919 metais, tos agresijos pasekmės 1940 metais, „atkuriant Tarybų valdžią Lietuvoje“.
Antra, ir tai svarbiausia, buvo pagrįsti trys europinės-valstybinės tautos principai, šimtu nuošimčiu tinkantys Lietuvai.
RACIONALI SAVIMONĖ – bendruomenės gebėjimas būti kultūriškai subrendusia tauta, o ne ideologiškai sukonstruota visuomene; tik taip tampama tarptautinių santykių subjektu.
SVEIKAS PROTAS – žmonių valia ir sukuriamas žemės stebuklas – valstybė — yra ir tautos sveiko proto apraiška. Sveiko proto politinėje tėvynėje Anglijoje tai — „common sense“, vertinys iš lot. sensus communis – „bendrumo jausmo“.
SUVERENITETAS – tautos principas, vainikuojantis abu ankstesnius principus. Neturinti savo valstybės tauta, negali turėti ir tikro suvereniteto. „Kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma“ (1975 Tarptrautinių žodžių žodynas).
Tezių citata: „Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku.“
***
1988 metų vasarą, sparčiai plintant Sąjūdžiui, KGB ir partiniai organai nebevykdė komunistinio teroro, atsisakė stalinistinės retorikos LPS adresu.
„Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu žemę“ — skelbia Archimedo principas. Tas „taškas“ okupuotuose Baltijos šalyse galėjo būti tik vienas — Nepriklausomybės atkūrimo idealas. Platono idealas. Bet viešas šio idealo skelbimas iki 1987 metų buvo neįmanomas. Ir štai 1988 metų rugpjūčio 23 dieną, Sąjūdžiui plačiai paminint Molotovo-Ribentropo paktą, tą neįtikėtiną renginį tiesiogiai transliavo LTV. Pokyčiai buvo neįtikėtini.
Bet šis archimediškasis Lietuvos „taškas“ šio rezultato leido pasiekti tik masiškumu, tik kiekybe. Tikro, į tą tašką įremto, laužtuvo, nebuvo. Visiems mąstantiems buvo akivaizdu, kad Nepriklausomybės idealą įgyvendinant atsiveria du keliai: arba idealistinis pasipriešinimas komunistiniam režimui, neigiant jį (ką darė LLL), arba teisinis-politinis vadavimasis, palenkiant savo pusėn vietos valdžią, padarant ją sąjungininke prieš Maskvą. Pirmas kelias žadėjo milžiniškas aukas. Antruoju keliu jau tolokai buvo nuėję estai.
***
Kelią į Nepriklausomybę estai pradėjo panaudodami silpniausią M. Gorbačiovo politikos grandį — ekonomiką. Ją tais metais TSRS imperijos reformatorius suprato kaip ūkiskaitą, ją skatinęs įmonėse, o taip pat pripažindamas kooperatyvinį verslą ir gamybą.
1987 metais estai pasiūlė naujieną: ne atskirų įmonių ūkiskaitą, o visos Estijos ūkiskaitą. Profesionalūs ekonomistai, akademikai ir profesoriai, jauni makro-ekonomistai ėmė įrodinėti savai valdžiai, o ši buvo priversta teikti informaciją Maskvai, kad yra tokia idėja: didžiausio efektyvumo galima pasiekti tik suteikus TSRS respublikai teisę pačiai spręsti ekonominio vystymo galimybes. Projetą siūlė reformatoriai su TSKP bilietais kišenėse, Estijos komunistinės valdžios šulai. Net pirmasis EKP sekretorius Karlas Vaino, ortodoksiškas Kremliaus statytinis, negalėjo pažaboti estų drąsuolių. Tuo būdu gimė Estijos TSR ūkiskaitos projektas, pavadintu IME santrumpa. Estiškai IME reiškia „stebuklą“. Jis tapo Liaudies fronto idėjine baze.
Turėdami šį įdarbį ir nepalyginamai platesnį demokratijos lauką negu kur kitur Pabaltijo respublikose, 1988 metų balandžio 13 d., tiesioginės transliacijos TV laidos metu estų ekonomistai ir sociologai paskelbė įkuriantys Liaudies frontą, t.y. Rahvarinne. Idėją pagarsino Talino „Mainor“ ekonomikos instituto vadovas Edgaras Savisaras. Oficialiai naują struktūrą jie pavadino „Estijos liaudies frontas M. Gorbačiovo pertvarkai remti“.
***
Nei atviro TV eterio, nei ekonominių inovacijų inteligentijos, nei savo žmonių LKP viršūnėse lietuviai neturėjo. Lietuvoje nebuvo visai respublikai taikomų ekonominio savarankiškumo idėjų. Apie IME išgirdome tik perskaitę Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“ atšvietus. 1988 m. balandžio pabaigoje apie IME išgirdome ir iš dviejų Estijos lektorių-ekonomistų, atvykusių į Vilnių Kazimieros Prunskienės kvietimu. Bet Estijos ūkiskaitos programa, pristatyta mūsų akademikams, atrodė visiška fantazija. Lietuvoje padėtis buvo stagnacinė.
Ir vis dėlto Vilniaus inteligentija po savaitės įkūrė LPS Iniciatyvinę grupę (IG). Lietuviai toli gražu nebuvo estai, LPS IG besąlygiškai dominavo humanitarai — filosofai, rašytojai, menininkai. Ekonomistai buvo tik trys. Tačiau į IG buvo išrinktas konstitucinės teisės kūrėjas, akademikas Juozas Bulavas. Jam vadovaujant buvo paruošta nauja LTSR Konstitucijos redakcija, o jos pristatymo metu ir įvyko Vilniaus inteligentijos susirinkimas, pasibaigęs LPS IG įkūrimu. Tuo būdu pirmųjų sąjūdininkų rankose atsirado savitas kovos laužtuvas — naujas LTRS Konstitucijos projektas, gerokai praplečiantis Lietuvos teises TSRS imperijos sudėtyje.
Į estus lietuviai buvo panašūs tik vienu požiūriu: pusė LPS Iniciatyvinės grupė narių buvo TSKP-LKP nariai. Komunisto bilietą turėjo ir tautos poetas Justinas Marcinkevičius. Vien jų dėka komunistiniai ir represiniai Lietuvos organai nesiėmė prievartos ir neišvaikė naujos visuomenės organizacijos. Organizacijos, kuriai reikėjo įrodyti savo gyvybingumą (gal net tapte juridiniu asmeniu).
***
Jau pirmo LPS IG susirinkimo metu paaiškėjo, kad LPS iniciatoriams iškyla uždavinys plaukti tarp Scilės ir Charibdės. Viename krante stovėjo galingas LKP ir KGB aparatas, kitame krante — negausi, bet tuo metu jau balsinga ir nerepresuojama Laisvės Lyga (LLL). LPS IG sudėtis pasirodė esanti priimtina tiek vienam krantui, tiek kitam. Pirma, grupėje buvo pakankamai akademikų ir liaudies rašytojų su LKP marystę liudijančiais bilietabis, ir, antra, radikalusis IG jaunimas, kuris sudarė aktyvumo židinį, nevengė ryšių su LLL, tuo užtarnaudamas naujai organizacijai pasitikėjimo kreditą radikaliame krante.
Nedelsiant gimė savilaidinis LPS informacinis organas „Sąjūdžio žinioms“ paskelbęs pirmąsias idėjas, veiklos gaires ir aprašęs pirmąjį mitingą, įvykusį birželio 24 dieną. Šios žinios ėmė skatinti visame krašte LPS rėmimo grupių kūrimąsi.
LPS ėmus vadintis vien Sąjūdžiu, jo simboliu tapus Gedimino stulpams, pagaliau ėmus naudoti Trispalvę ir giedoti „Tautišką giesmę” tapo akivaizdu, kad Lietuvoje atgimsta valstybės siekiai. Nepriklausomybė idealas rado teisingus simboli.
Tai buvo racionalios savimonės, sveiko proto ir suvereniteto manifestacijos. Tačiau…
Tačiau. Lietuva nebuvo pasiruošusi atvirai konfrontacijai su Maskvos ir Vilniaus komunistine valdžia; Lietuva neturėjo ekonominio-politinio ginklo, kokį jau turėjo Estija. Ką galima buvo pasiūlyti masiniam judėjimui, kokią vilties bazę?
Buvo labai savitas, kitados vyskupo Motiejaus Valančiaus ir jo sekėjų išbandytas kelias — Blaivystės ir Knygnešystės kelias. 1988 metais tas kelias reiškė Nepriklausomybės idealo sklaidą panaudojant mitingus ir Sąjūdžio spaudą, pirmiausiai „Sąjūdžio žinias“. Ši sklaida pavyko — nuo 1988 metų birželio 3 dienos iki spalio 22 dienos LPS, tai yra visuotinis Sąjūdis, apraizgė visą Lietuvą.
***
1988 metų vasarą prieš LPS ir visą Sąjūdžio judėjimą Lietuvoje iškilo trys alternatyvos. Jas galima buvo pavadinti paprastai: „Kaip ir Kada?“
„Kaip ir Kada“ LPS bus sunaikinta KGB bei LKP pajėgomis, kada Sąjūdis bus integruotas į „perestroikos“ siekius atnaujinti TSRS imperiją?
„Kaip ir Kada“ LPS atsilaikys ir taps stipria, LKP atsveriančia organizacija?
„Kaip ir Kada“ LPS kartu su LKP išeis į tikrą Lietuvos valstybės politinio-teisinio atstatymo kelią?
Lietuvoje gyveno ir veikė apie 200 000 komunistų, TSKP-LKP narių. Metų metus jie buvo imperijos įgaliotiniai, įpareigoti neleisti abejoti TSRS imperijos sąranga ir integracija. Juos LPS judėjimas turėjo pakeisti kaip ir visą Lietuvą.
Po 1985, o ypač 1987 metų padėtis ėmė sparčiai keistis. TSRS imperijos integracijos politika, vykdyta stalinizmo metodais, suabejojo ne kas kitas, o pats M. Gorbačiovas ir jo komanda. Netvirtumas viršūnėse sukėlė sumaištį apačiose. Sumaištis buvo labai palanki Sąjūdžiui, ji stiprino LPS struktūrą ir įtaką. 1988 metų vasarą praplėšus informacinę Sąjūdžio veiklos blokadą, dešimtys tūkstančių TSKP-LKP narių ėmė masiškai palaikyti LPS idėjas ir politiką. Galutinis lūžis įvyko rugsėjo viduryje, kai Vilniuje oficialiai pradėtas leisti LPS savaitraštis „Atgimimas“ ir Sąjūdis ėmė ruošti Steigiamajam suvažiavimui.
Itin gelbėjo estų pavyzdys, jų gebėjimas panaudoti TSRS politinį kalendorių išsivadavimo iš Maskvos gniaužtų labui. Tiesa, mes tai pamatyėme išsyk, nes TSRS politiniis kalendorius padėjo ir birželį, liepą. Išlydint į Maskvą TSKP XIX konferencijos delegatus, o paskui pasitinkant tuos delegatus, buvo surengti du pirmieji didieji LPS mitingai.
***
Spartus Nepriklausomybės idėjos vystymasis prasidėjo 1988 rugsėjį. Idėja ėmė atlikti akumuliacinį vaidmenį politinių sprendimų centruose, Vilniuje ir Kaune.
RUGSĖJO 6 d.
LPS Iniciatyvinės grupės posėdyje Romualdas Ozolas pasiūlo parengti tris politinius dokumentus: – nacionaliniu klausimu, – laisvų rinkimų klausimu, – atsiskyrimo nuo TSRS klausimu. (Liudijimas: Erikas Senas „Bundanti Lietuva“, 1992 m.)
RUGSĖJO 7 d.
Atsižvelgdamas į išvakarėse padarytą R. Ozolo pareiškimą, „Sąjūdžio žiniose“ (Nr. 34) paskelbiu straipsnį „Baubas — paskutinis“. A. Rusteika apsvarstė idėją paskelbti referendumą dėl Lietuvoje 1940 metais įvykusio „įstojimo“ į TSRS teisėtumo. Redakcijos prieraše pabrėžiau, kad atėjo laikas prabilti apie LTSR Konstitucijos 69 straipsniu suteikiamą teisę: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos.“
SPALIO 1-2 d.
Estijos Liaudies fronto, Rahvarinne Steigiamasis suvažiavimas Taline. Jame dalyvavę R. Ozolas, K. Prunskienė, A. Juozaitis ir Z. Vaišvila įsitikino, kaip masiškas tautos judėjimas teisiškai tampa valstybinės Nepriklausomybės judėjimu, dominuojančia visuomenėje politine jėga, įtraukiančia į savo orbitą ir nacionalinius komunistus, jų lyderį EKP pirmąjį sekretorių V. Vialjasą.
SPALIO 22-23 d.
Steigiamasis LPS suvažiavimas Vilniuje. Pasinaudota Estijos Rahvarinne suvažiavimo patirtimi — tiek suvažiavimo rengimu, tiek pagrindinių pranešimų temomis, tiek sprendimais (30 rezoliucijų). Tiesa, Estijoje buvo esminė ypatybė: Rahvarinne ryšys su nacionalinės KP vadovybe buvo programinis, V. Vialjasas su savo komanda padėjo Rahvarinne apsiginti nuo stiprių prorusiškų Estijos jėgų, valdomų iš Kremliaus. Tuo tarpu pas mus LKP pirmasis sekretorius A. Brazauskas pasirodė kaip „dievas iš mašinos“, pademonstravęs „liaudies ir partijos“ vienybę. LKP sugebėjimas prisitaikyti prie Sąjūdžio autoriteto pradėjo akivaizdžią kovą dėl Nepriklausomybės interpretacijų.
Bet iš esmės trijų tautų išsivadavimo flagmanų kelią ir retoriką stipriai valdė Maskvos šešėlis, Rusijos jėgos tuo metu buvo pernelyg stiprios. Tas šešėlis atsispindėjo tiek LPS priimtoje programoje, tiek Estijos ir Latvijos Liaudies frontų programose.
LAPKRIČIO 8 d.
Rygoje įvyko pirmas išrinktų Latvijos ir Estijos liaudies frontų ir Lietuvos Sąjūdžio vadovų susitikimas. Pasitenkinta pirma pažintimi, bendro pobūdžio pareiškimais. Svarbiausias pareiškimas buvo protestas prieš ruošiamas Maskvoje TSRS Konstitucijos pataisas.
Geriausiai pasiruošę buvo estai, kurie pranešė apie Rahvarinne inicijuojamus suvereniteto sprendimus artėjančioje Aukščiausios Tarybos sesijoje. Nieko panašaus nei lietuviai, nei latviai neruošė, nors AT sesijos artėjo ir pas mus. Be estai pranešė apie dar vieną netikėtą faktą: pasirodo, jie jau įžengė į politinių derybų su Maskva stadiją, pas TSRS AT pirmininką Anatolijų Lukjavoną vyksta bendra EKP ir Rahvarinne delegacija, tartis dėl Estijos savarankiškumo, IME projekto.
LAPKRIČIO 16 d. Estijoje
Įvyko Estijos TSR AT sesija. vyko vadovaujant EKP pirmajam sekretoriui V. Vialjesui, kuris, nebūdamas AT deputatu, pirmininkavo posėdžiams. Jis pasiekė, kad labai komplikuotos sudėties AT priimtų Rahvarinne paruoštą Estijos TSR suvereniteto deklaraciją dėl Respublikos įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus.
LAPKRIČIO 18 d. Lietuvoje.
Estų sprendimas Lietuvai buvo netikėtas, sukėlė šoką net LPS centre. Nepasiruošę tokiam žingsniui, estų Deklaracijos tekstą mes išvertėme į lietuvių kalbą ir skubos tvarka pabandėme įtraukti jį į AT sesijos dienotvarkę. Nei AT deputatai, nei LKP vadovybė tokiam netikėtumui nebuvo pasirengę. Priimti pateiktų ir visai neapsvarstytų dokumentų A. Brazausko komanda nedrįso, o ir, aišku, bijojo.
Tiesa, AT sesijos metu buvo padaryti keli didelės reikšmės sprendimai, kurie kitu metu, ne tada, būtų buvę revoliuciniai: lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine LTSR kalba, Trispalvė paskelbta LTSR valstybine vėliava, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ paskelbta valstybiniu LTSR himnu.
Lietuva tuo tarpu išgyveno ūmios nevilties moralinę krizę: „Estija buvo išduota“.
LAPKRIČIO 20 d.
Ivyko išplėstinis LPS Seimo Tarybos posėdis, kuriame pasmerkta LTSR AT, LKP vadovybė, A. Brazauskas su L. Šepečiu, nepalaikę ETSR AT sprendimų. Kaip moralinę nesėkmės kompensaciją LPS Seimo Taryba paskelbė „Moralinės nepriklausomybės deklaraciją“:
„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės“.
Deklaracijoje nebėra LPS, jis vadinamas „Lietuvos Sąjūdžiu“. Šis neegzistuojantis organas paskelbė (didžiosiomis raidėmis) „Aukščiausią Teisę“. Vargu ar kas tuomet prisiminė Prancūzų revoliuciją, kurios metu buvo paskelbta „Aukščiausioji Esybė“.
„Moralinės nepriklausomybės deklaraciją“ galima suprasti kaip pažeistos savigarbos manifestaciją. Iki to meto LPS programiškai niekur neištarė Nepriklausomybės vardo ir siekio. Dabar tai buvo padaryta ir pakartota tris kartus.
Tuo būdu, įsivyravus atvirai konfrontacijai su LKP CK, legalios Sajūdžio vystymosi galimybės išseko. Atsiradusi Maskvos jėgų atstovė „Jedinstvo“ organizacija, o ir Vytauto Petkevičiaus iniciatyva suskaldyti Sąjūdį, liudijo krizę ir aklavietę.
Laimė, naujas TSRS politinis kalendorius padiktavo išeitį.
GRUODŽIO 1 d.
Kremliuje buvo priimtas TSRS įstatymas „Dėl rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą“. Įstatymas nubrėžė nebūtą naujovę komunistinio totalitarizmo sąlygomis — realios alternatyvos rinkimus į naują aukščiausiąją valstybinės valdžios instituciją — Liaudies Deputatų suvažiavimą. Pusė jo narių turėjo sudaryti organizacijų (visuomeninių, profsąjunginių, kūrybinių sąjungų) delegatai, o kitą pusę laisvuose mažoritariniuose rinkimuose išrinkti kandidatai.
Nekomunistinė, net antikomunistinė kandidatų pozicija nebuvo uždrausta. Tai buvo milžiniškos reikšmės imperijos sąrangą griaunantis sprendimas.
GRUODŽIO 4 d.
Vilniuje įvyksta Antroji LPS Seimo sesija. Maskvoje priimto įstatymo Sąjūdžio vadovybė nepastebėjo, jo reikšmės neaptarė, jokio dokumento jo adresu Seimas nepriėmė. Aptarta buvo moralinė trauma, patirta lapkričio 18 dieną, nors, analizuojant klaidas, savų klaidų nematyta. Viskuo kaltinta LKP CK vadovybė, Maskvos valdžia.
LPS Seimas nesuteikė reikšmės ir LTSR AT sesijoje priimtiems konstituciniams įstatymams dėl valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybingumo simbolių. Nors būtent šito reikalauta LPS Steigiamajame suvažiavime.
Paskelbtas „Politinis Adventas“ ateinančių šv. Kalėdų metu.
***
Tolimesnių įvykių eigą 1988/1989 metų sandūroje ėmė lemti ne LPS-LKP konfrontacija, ne Kremliaus provokuojama „Jedinstvo“ ir krizė Sąjūdžio gretose, — ėmė lemti naujas TSRS politinis kalendorius. Paskelbti rinkimai į aukščiausią TSRS valdžią. Supratusi šitai gruodžio viduryje (akis vėlgi prakrapštė Estijos Rahvarinne), LPS, nesirinkdamas į naują Seimo sesiją, įkūrė rinkiminius štabus Vilniuje ir štabus rajonuose. Sąjūdininkai ėmė dalintis rinkiminėmis apylinkėmis. Atmesti radikalų (LLL) raginimai nedalyvauti okupantų rengiamose rinkimuose.
Atėjo nebe moralinės, o tikros politikos metas. Prireikė Sąjūdžio tikslus apibrėžiančios rinkiminės programos, bent dokumento-rinkiminės platformos. Nutarta agitacinį laikotarpį panaudoti skelbiant Lietuvos valstybingumą. Tuo pačiu paliekant kandidatams laisvę interpretuoti kelią į Nepriklausomybę.
Rinkimai į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje buvo paskirti kovo 26 d.
1989 m. VASARIO 16 d. DEKLARACIJA
Trečioji LPS Seimo sesija įvyko Kaune, Valstybės teatre, 1989 m. vasario 15-16 d.
Tai buvo tiek iškilminga, tiek dalykiška sueiga. Pirmą kartą po II Pasaulinio karo Lietuvoje okupacijos sąlygomis buvo laisvai paminėta Vasario 16-ji. Ta proga atstatytas J. Zikaro „Laisvės“ paminklas. Antra tiek, buvo patvirtinta politinė platforma TSRS rinkimams, tai yra priimta Deklaracija. Ji priimta po vidurnakčio, jau vasario 16 dieną.
Deklaracijoje skelbiama:
„Lietuvos persitvarkymo sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“
Ir dar:
„Pasikliaudamas TSRS aukščiausios vadovybės skelbiamu nauju politiniu mąstymu bei Michailo Gorbačiovo kalboje SNO Generalinėje asamblėjoje 1988 m. Gruodžio 7 d. pabrėžta tautų pasirinkimo teise, Sąjūdis žengia keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, jos valstybinį suverenitetą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais“.
Stebėtinas suvereniteto-nepriklausomybės teisių pagrindimas:
1918 metais Lietuvos Taryba Vasario 16 akte pasinaudojo JAV prezidento V. Vilsono paskelbtomis „tautų apsisprendimo teisėmis“. LPS vadovybė 1989 metų vasario 16 deklaracijoje pasinaudojo M. Gorbačiovo paskelbta „tautų pasirinkimo teise“.
***
1988 metų viduryje prasidėjusi Nepriklausomybės idealo įgyvendinimo istorija buvo trumpa. 1988 ir 1989 metų Vasario 16-ios minėjimai skyrėsi kaip naktis nuo dienos, vyko lyg kitose valstybėse. Per nepilnus metus Lietuva nužengė milžinišką idealistinės laisvės kelią. Nors teisinė politinė sistema Lietuvoje nepakito nė per nago juodymą. LPK CK ir KGB aparatai buvo kokie buvę, o Sąjūdis kaip LPS juridiniu asmeniu įregistruotas tik prieš pat rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, 1989 m. kovo 15. dieną.
Į tikrą laisvės iškovojimo kelią Lietuva išėjo tik per TSRS imperijoje leistus rinkimus.
***
Ši trumpa išsivadavimo istorija liudija, kad Lietuvoje Nepriklausomybė turėjo daug stipresnį „moralinės nepriklausomybės“ statusą negu kur kitur. Suderinti Platono idealizmą su Aristotelio pragmatizmu lietuviams sekėsi prastai. Mums labiau sekasi smūgiai iš peties — masiniai mitingai, radikalūs pareiškimai, o galiausiai ir Kovo 11-oji.
Taip trumpai ir net filosofiškai galima nusakyti dviejų išsivadavimo būdų — Estijos ir Lietuvos — skirtumus. Estijos žingsniai į Nepriklausomybę buvo labiau pragmatiški ir kartu labai strategiški. Nors ne ką mažiau drąsūs ir radikalūs.
Vėlesnė 35 metų Estijos ir Lietuvos istorija parodė, kad estai ir dabar lieka labiau strategiška valstybe negu Lietuva.
Lietuvos nūdien net lietuvių kalbą, šiuolaikinės Lietuvos valstybės pamatą, Seime nebelaiko valstybės strategijos reikalu.
***
Norom nenorom tenka pripažinti, kad 1988 metų balandžio 20 dienos paskaitoje-akcijoje paskelbti trys „Politinės kultūros ir Lietuvos“ principai buvo teorinis ateities numatymas-aptarimas. Racionali savimonė, Sensus communis ir Suverenitetas išsiskleidė gana greitai, įgaudami kūną ir kraują.
Paruošta pranešimo 2023-06-03
MA didžiojoje salėje pagrindu