Užmirštoji taurė (Odė kareiviui)
Saulės mūšio dienai ir lygiadieniui skiriama. Aldas Mačiulis.
100-tas metų Pauliui Širviui. Nelabai skambiai pažymėtas vieno iš garsiausių Lietuvos poetų jubiliejus, kaip ir daugeliui ko gero taip bus, kūrusiems Lietuvoje Tarybiniais laikais. Lyg pažymėti būtų kokiu ženklu, netinkamu šių dienų klestinčiai Lietuvoje kapitalistinei sistemai.
Berniokas, našlaitis, kilęs iš Padustėlio kaimo, gyvenęs Degučiuose, anksti netekęs tėvų, tikras liaudies atstovas, negana to 1940-1941-ais metais sugalvojęs stoti į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Tikras kolaborantas, taip išaiškintų Gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojai. Kaip čia dar nepareiškia, kad reikėtų nuversti kuklų poeto paminklėlį Dusetose.
Nelabai jaunystėje domėjausi poezija, tik, kiek reikėjo mokykloje, bet, kaip nekeista, P.Širvio neprisimenu ir iš jos laikų. Tačiau P.Širvys pats atėjo pas mus, antakalniečius mokinius, besimokiusius tuo metu daugiausia Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje, nes gavo butą naujai pastatytame dvylikaaukštyje Šilo ir Antakalnio gatvių sankryžoje. „Bajavesni“ klasiokai net pasakodavo, kaip užeina pas jį, „pabaliavoja“ ar dar kaip kitaip linksmai praleidžia laiką. Tikrai nebuvau tarp jų, tad negaliu nei paneigti, nei patvirtinti šių faktų. Bet štai motinos pasakojimą, kaip ji susitiko su poetu, atsimenu tikrai gerai. Dėl kažkokių priežasčių vėlų vakarą važiuodama iš miesto troleibusu namo, ji staiga pajuto prisiglaudusį ir vos galvos jai ant peties nepadėjusį žmogų. Atsisukus pamatė nutrintu lietpalčiu ar paltu vilkintį, gerokai įkalusį ir beveik besnaudžiantį vyriškį. „Kažkoks valkata,- pirmoji mintis, kuri šovė motinai, ir jai jau norėjosi griežtai atstumti prisiglaudusį vyriškį, bet, pasakojo,-staiga įsižiūriu, o gi Širvys!“ О mano motina buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, gal tuo metu ir važiavo iš darbo Žvėryne, kur dirbo kažkokio technikumo vakariniame skyriuje. „Na ką,- sakė, – taip ir leidau jam pasnausti ant savo peties iki pat Neries kino teatro stotelės, kur abu ir išlipom“. Atrodo, dar atsiprašė jos „bendrakeleivis“ ir mandagiai abu išsiskyrė.
Mylėjo jį moterys! Didžiausią įspūdį paliko jo istorija, kaip jis pabėgo iš Vokietijos, kur buvo karo pradžioje išvežtas į darbus kaip nepatikimas elementas, kurią šiomis dienomis perskaičiau gerb. Alfo Pakėno atsiminimų cikle bernardinai.lt Iškirsti Pauliaus sielos beržai.(Didžiulė pagarba bernardinams už tai).
„Prisiminė nelaisvės dienas Minsko koncentracijos stovykloje, paskui Vokietijoje. Tenykščio ūkininko Lemkės dukterį Erną, kuri jam padėjo pabėgti iš nelaisvės, parūpino kompasą ir žemėlapį. „Gal ten gyvena jau suaugęs mano sūnus“, – perpasakojo tokius Pauliaus žodžius prisiminimų ciklo autorius, svečiavęsis pas poetą apie 1974-us metus, kai jis gyveno Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje.
Bet ir vyrai jį mylėjo. Mano tėvo mylimiausias eilėraštis buvo – P.Širvio „Aš-beržas“:
Aš – beržas.
Lietuviškas beržas,
Išbridęs
Iš pievų nakties,
Sustojau
Ant mūšių
Didžiausiojo kelio
Su plieno dalgiu
Ant peties.
Ir audrą,
Ir giedrą,
Ir viską praūžęs –
Girdžiu aš
Tyliais vakarais,
Kaip skleidžiasi
Naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais.
Purienos –
Kaip taurės
Auksinės
Sudužę –
Nukrito
Po kojom
Iš mano širdies.
Aš, viską praūžęs,
Rūkais užsirūkęs,
Geriu
Žalių vynų
Nakties.
Geriu
Žalią tylą,
Geriu
Žalią šilą.
Geriu
Ir apsvaigęs
Einu, –
Deklamuodavo jis, kai būdavo irgi truputį įkalęs, gal ir komiškai šiandien tai skamba, bet tada skambėdavo kažkaip iškilmingai. Ir, svarbiausia, pasakydavo eilėraštį visą iki galo.
Ir kaip jo nemylėsi, kai jis pats sakė minėtam Prisiminimų autoriui:
„Vyras neturi bijoti tamsos, šalčio, šalto vandens, turi mokėti iškęsti bado laikotarpį ir šiaip gyvenime neryti pilna burna, turėti saiką maistui“.
„Martinas Idenas – tai aš, Paulius“.
Kokiam vyrui nepatiks tokie priesakai?
O jo eilėraštis „Pilėnų lopšinė“ turėtų tapti kiekvienam augančiam Lietuvos gynėjui kaip etalonas, kaip siekiamybė. Jį netyčia atradau mokyklinėj knygelėje, ir jis man prieš kelis metus pasirodė toks tinkamas Sausio 13-osios didvyriams pagerbti, kad negaliu jo nepacituoti čia:
Pilėnų Lopšinė
Ten, kur tylūs milžinkapiai stovi,
Griovė priešai pilis medines.
Tvirtesnių čia nebuvo tvirtovių
Už lietuvių plačias krūtines.
Įdainavo nepaprastą drąsą
Motinėlės lopšinė graudi,
Ir Pilėnų ugnis neužgeso:
Dega Margirio ainių širdy.
Ten, kur želia darželiuose mėtos,
Apdainuotas kiekvienas akmuo.
Ten kiekvienas karys ir poetas,
Kiekviena audėjėlė sesuo.
Įdainavo nepaprastą drąsą
Motinėlės lopšinė graudi,
Ir Pilėnų ugnis neužgeso:
Dega Margirio ainių širdy.
Dar Luvro muziejuje surastą sarmatų raitelio bereljefą prie jo pridėjau:
Tik pabėgusį iš Minsko mirties stovyklos, tarp kitko, padedant baltarusei moteriai, kuri gydė jį nuo šiltinės, lietuvių aktyvistai bemat jį pridavė vokiečiams:
„Buvo sesuo dar gyva mano senio, Ligija. Tai šoka vakare anys tenai po gryčią linksmi abudu. O anas grajina, moka gi mano senis grot ant skripkos. Bešokant ir dvilykėj nakties atėjo suimt Navickas su šituo. Nieko nekreipė anas galvon. Juokdamasis išvažiavo. Juk niekam nieko nepadaręs… Gyveno ir niekas jo nerūšijo, tiktai šitie sumislijo, savi va, paėmė ir išvarė Vokietijon. Bet anas ir ten neprapuolė.“-pateikia Širvio pusbrolio žmonos prisiminimus Alfas Pakėnas.
Kaip jau minėjau, iš ten pabėgti padėjo vokiečių ūkininko dukra. Ir kaip tokiu atveju neatsidursi 16-oje lietuviškoje divizijoje, kovojusioje Tarybų Sąjungos pusėje prieš Vokietiją iki pat Lietuvos.
„Mielas kaimyne!
Šiandieną mes puolame. Iki puolimo liko dar truputis laiko, tai ir noriu parašyti keletą žodžių Tamstai.
Aš jau daug laiškų rašiau – beveik visiems degutiečiams. Klausiau, kas nauja, ar sugrįžo Alfonsas su Pranu, bet jokio laiško dar negaunu. Atsitiktinai iš vieno kareivio sužinojau, kad Alfonsas su Pranu yra gyvi, todėl prašau Tamstą, kaipo tėvą mano geriausių draugų, perduoti jiems nuo manęs širdingiausius linkėjimus. Parašykite man jų adresus ir pasakykite, kad jie parašytų man laišką.
Aš esu gyvas ir sveikas. Jei žūsiu nuo fašistų kulkos, atsiminkite mane, kad paaukojau savo jaunystę mūsų laisvei ir gražesniam gyvenimui. Šiuo ir baigiu. Perduokite nuo manęs linkėjimus mano kaimynams ir visiems jau sugrįžusiems iš fronto.“
Tokios žinios ateidavo iš fronte kariaujančio Pauliaus Širvio 1944-ais metais. O Lietuvoje pradėjo kurtis pogrindis. Ir kaip tai suderinti su sugrįžusiais tokių pačių lietuvių kariais? Labai paprastai, į ką norėčiau atkreipti šventesnių už šventą popiežių norinčių būti taip vadinamų patriotų dėmesį.
Interneto platybėse radau labai įdomius savo mamos žemiečio, buvusio partizano Jono Aldusevičiaus prisiminimus apie Labanoro girios partizanus. Štai ką jis pasakoja viename iš skyrių:
„SUSIDŪRIMAS SU 16-OSIOS DIVIZIJOS KARIAIS
Vėlyvą 1944-ųjų rudenį aš, abu mano broliai, Jonas ir Justinas Balčiūnai bei Jonas Šalčiūnas išsikasėme naują bunkerį miškelyje, vadinamame Uoginiu (į rytus nuo kelio Tauragnai-Lamėstas). Kad būtų jaukiau, norėjome pasimūrinti pečiuką. J.Šalčiūnas nuėjo pas kaimyną Bilaišį pasiskolinti plytų, o sodyboje – 16-osios divizijos kareiviai! Gerai, kad jis buvo beginklis.
Po kiek laiko aš ir Jonas Balčiūnas ėjom į tą pačią sodybą pasiskolinti pintinių – reikėjo nešti lapus, kad užmaskuotume bunkerį. Išeinam iš klojimo, o prie gryčios kareivis! Sako; „Stok!“ Mes bėgti. Kareiviai pradėjo šaudyti. Atbėgom į Prūsokiškių kaimą, į Kazio Lažinsko sodybą. Bet ir ten du kareiviai lietuviai! Tačiau jie parodė mums bėgti į raistą, o patys pradėjo šaudyti į orą. Tie, kurie vijosi, pagalvojo, kad tai mes atsišaudome, ir sugulė. Taip ir pabėgom.
J.Šalčiūną nusitempė į jo namus, išgėrė ten visą naminę. Po to išsivedė i Saldutiškį. Atėjo prie Lamėsto ežero ir sako: „Žinai, kur vedam?“ Tasai: „Žinau.“ „Tai bėk!“ Pašaudė dėl akių ir tiek.“
Kas galėtų paneigti, kad tarp tų lietuvių kareivių, šaudžiusių į orą nebuvo Pauliaus Širvio pakeliui į brolžudišką Kuršo frontą, kur lietuviai jau tiesiogiai susidūrė akis į akį vienas prieš kitą, ir kur Paulius Širvys buvo sunkiai sužeistas. Bet ir čia jam padėjo jo ištikimoji žvaigždelė:
Suraski tą žvaigždelę
Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu.
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip trumpas sapnas su manim.
Kur tu, miela? Praverk šią naktį langą,
Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus;
Žiūrėsi tu, žiūrėsiu aš padangėn
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.
Kad taip iš tolo žvilgsniai susitiktų
Ties ta žvaigžde, šviesiąja Aušrine!..
Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,
Laikyk vis vien kovojančiu mane.
Fašistai bėga, kryžiais pasilieka –
Vis ant kalnelių stojas pakeliais…
Ir ateity – per mano kapą niekad
Į mūsų žemę priešai nepraeis!
Aplink ramu. Tik ošia lauko smilgos…
Tik šaltas vėjas ūžia apkasais.
Draugai atakon siūbtels neužilgo…
O kaip norėčiau kilti su visais!
Laimingai jums, laimingo, broliai, kelio!
Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, surask danguj žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau…
1947 m.
Na, ir pabaigai, Užmirštoji taurė. Koks gi kareivis be nelaimingos meilės… Jai ir buvo skirtos šios Pauliaus Širvio eilės: