Sąjūdžio 35-mečio pranešimai. Zigmas Vaišvila. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. LPS Seimo ir Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų sąveikoje.

Zigmas VAIŠVILA, LPS iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. 2023 m. birželio 3 d. Mokslų akademija, Sąjūdžio 35-metis.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. LPS Seimo ir Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų sąveikoje

 

Mūsų nacionalinį išsivadavimą Atgimimo metais suvokti galima tik žinant to meto tikrovę, vertinant įvykius ne šiandienos kontekste, suprantant tuometinę padėtį, Sąjūdžio ir Lietuvos žmonių pasiruošimą konkretiems veiksmams.

1988 m. spalio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS arba Sąjūdis) Steigiamajame Suvažiavime, išrinkusiame 220 narių LPS Seimą, o šiam – 35 narių LPS Seimo Tarybą[1], priimta Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nutarė dalyvauti rinkimuose.[2] Su šiuo sprendimu nesutiko Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), teigusi, kad tuo pripažinsime okupaciją.

Kitas buvo prievartos kelias.

Sąjūdis apsisprendė politiškai veikti sistemoje, kurią primetė okupacinė valdžia. Kitos taikios alternatyvos veikti politiškai nematėme. Tai buvo pavojinga, nes galėjo atvesti mus ir prie priverstinio Lietuvos inkorporavimo į TSRS pripažinimo. Tarybų valdžia, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įtvirtintos komunistų partijos valdžios svertus, galėjo perimti iniciatyvą ir įteisinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS, kas vėliau ir paaiškėjo – buvo ruošiama nauja sutartis dėl TSRS. Šis įtemptas rungimasis vyko, Sąjūdžiui ir Lietuvos komunistų partijai (LKP) įtakojant 1985–1990 m. kadencijos 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) veiklą 1988–1990 metais, veikiant ir TSRS valdžiai. Taikaus kelio pasirinkimą lėmė ginkluotos kovos patirčių ir tuometinės tikrovės suvokimas, Tarybinės armijos buvimas Lietuvoje. Žmonių parama ir jų pasitikėjimas Sąjūdžiu patvirtino pasirinkimo teisingumą. Žmonės rinkosi LPS pasiūlytą kelią ir tikėjosi permainų.

Mūsų nepriklausomybės atkūrimą apsprendė tai, kad Baltijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis. 1928 m. rugpjūčio 27 d. Paryžiaus arba Briando-Kelloggo paktu, kurio dalyvėmis buvo 63 šalys, t.t. ir TSRS bei Lietuvos Respublika, buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijoje užpuolimui apibrėžti^[3] buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Tad 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas karo aktas. Istorikas Algimantas Kasparavičius:^[4] „1940 m. birželio 15–17 d. Tarybų Sąjunga prieš tris mažas Baltijos respublikas, iš viso turinčias apie 70 tūkstančių kovotojų, jų okupuoti pasiuntė pusę milijono karių.“

Padėtį sunkino 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo principų. Pasitarimą inicijavo Varšuvos sutarties dalyvės, siekusios pokarinių sienų Europoje pripažinimo. Vakarų šalys siekė šių sienų keitimo taikiu būdu. Už sutartą pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų šalių reikalavimais į Baigiamąjį aktą įrašyti pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių gynimą. JAV Prezidentas G. R. Fordas prieš Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių aneksiją, tačiau šį Helsinkio dokumentą pasirašė. Dar kartą pardavė mus.^[5]

Sprendimus dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priiminėjo tarybiniai parlamentai, tačiau būtina įvertinti ir LPS Seimo veiklą, kuris veikė kaip valdžiai oponuojanti visuomenės institucija, svarsčiusi politinę situaciją, ruošusi įstatymų ir Lietuvos TSR Konstitucijos keitimo projektus, turėjusi savo struktūrą (Seimo Tarybą, seniūną ir jo pavaduotojus, komisijas ir deputatus), pagalbines tarnybas (sesijos sekretoriatą, balsų skaičiavimo ir mandatų grupes, spaudos biurą, redaktorių ir organizacines grupes), Statutą[6]. LPS Seimo nutarimai buvo teikiami Lietuvos TSR AT. Prieš svarbius įvykius susitikdavo LPS ir LKP vadovybės. Sąjūdžio siekius įgyvendinti padėjo LPS struktūros ir aktyvūs žmonės, vykdę spaudimą LTSR AT deputatams.

Ačiū visiems už bendrą veiklą.

Pirmasis Sąjūdžio dalyvavimas rinkimuose įvyko 1989 m. sausio 15 d. renkant deputatus į  11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 6 iš 350 laisvas deputatų vietas.

 

1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimas juose dalyvauti pasiūlė sąjūdiečiams: V. Landsbergiui – 178 balsai, A. Juozaičiui – 144 balsai, Z. Vaišvilai – 133 balsai, R. Ozolui – 123 balsai, V. Petkevičiui – 120 balsų, K. Motiekai – 94 balsai^[7]. Gruodžio 6 d. LPS Seimo Taryba nutarė „Į Lietuvos TSR vakuojančias vietas iškelti LPS Seimo tarybos narius: V. Landsbergį – Vievio rinkiminėje apygardoje, V. Petkevičių, Z. Vaišvilą – Šiaulių m., K. Motieką, A. Juozaitį, R. Ozolą – Raseinių, Viduklės rinkiminėje apygardoje.“^[8] A. Juozaitis ir R. Ozolas atsisakė dalyvauti rinkimuose. 259-oje Viduklės rinkimų apygardoje laimėjo Kazimieras Motieka (69,5% visų rinkėjų balsų), įveikęs Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Gediminą Kazį Galubauską (8,1%) ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką (10,7%)^[9], Šiaulių m. 109-oje Žemaitės rinkimų apygardoje – Zigmas Vaišvila, įveikęs LKP Šiaulių m. komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą (62,1% prieš 15,7%).^[10]

LPS Seimo Tarybos pirmininkas V. Landsbergis 318-oje Vievio rinkimų apygardoje surinko 39,4% visų rinkėjų balsų ir nenurungė Kaimo statybos kombinato direktoriaus Roberto Jankausko (33,1%) bei M. Melnikaitės kolūkio pirmininko Konstantino Vinco Žukausko (8,7%). Šios apygardos rinkimų dokumentai Lietuvos centriniam valstybės archyvui neperduoti.

Deputatas nebuvo išrinktas ir Šiaulių m. Gubernijos rinkimų apygardoje Nr.107. LPS kandidatas prof. Kęstutis Kriščiūnas surinko 42% visų rinkėjų balsų, o nuo Sąjūdžio atskilęs aktyviai LKP remtas V. Petkevičius – 24,8%[11]. 1989 m. vasario 26 d. šioje rinkimų apygardoje deputatu buvo išrinktas LPS kandidatas R. Ozolas (64,6%), laimėjęs prieš LKP CK instruktorių Česlovą Juršėną (11,6%)[12].

Sąjūdžio iniciatyvas Lietuvos TSR AT-oje rėmė ir anksčiau rinkti deputatai: poetas Justinas Marcinkevičius, Mokslų akademijos (MA) prezidentas Juras Požėla ir viceprezidentas Vytautas Statulevičius, Klaipėdos m. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentė Jūratė Kupliauskienė.

1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS liaudies deputatus Lietuvoje buvo išrinkti 42 deputatai, iš jų 36 remti Sąjūdžio. Dar 16 deputatų išrinko sąjunginės organizacijos. Visi jie įgijo teisę dalyvauti LTSR AT sesijose, pasisakyti, tačiau neturėjo balsavimo, įstatymų leidimo iniciatyvos teisių.

Nepriklausomybės siekis buvo pagrindinis Sąjūdžio klausimas, kuris pirmą kartą aiškiai suformuluotas LPS Seimo III sesijoje Kaune 1989 m. vasario 15 d. priimtoje rezoliucijoje, reikalavusioje laisvos, demokratinės ir neutralios Lietuvos. Vakare LPS Seimo nariai prisiekė Kaune prie atstatyto Laisvės paminklo, kurio atstatymui LPS Seimo Taryba skyrė 3000 rb.

1989 m. vasario 16 d. šv. Mišiose Vilniaus ir Kauno arkikatedrose kardinolas Vincentas Sladkevičius ir vyskupas Julijonas Steponavičius reikalavo Lietuvai visiškos nepriklausomybės.

Pirmoji link nepriklausomybės žengė Estijos TSR AT, 1988 m. lapkričio 16 d. priėmusi Suvereniteto deklaraciją, kuria paskelbė, kad Estija sieks suvereniteto, o Estijos TSR įstatymai viršesni už TSRS įstatymus, Estijos TSR Konstitucijoje įtvirtino gamtos išteklių, pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų priklausomybę Estijai. Estijos Liaudies Fronto (ELF) programa numatė Estijos nepriklausomybę atkurti per 10 metų.

Taip Estija atsakė į viešai svarstyti paskelbtas TSRS Konstitucijos pataisas ir papildymus, kuriais siekta centralizuoti TSRS valdymą. Rygoje susitikę ELF, LPS ir Latvijos Tautos Fronto (LTF) atstovai dėl to priėmė bendrus dokumentus, paskelbė parašų prieš TSRS Konstitucijos pataisas rinkimą.

1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimo I sesija priėmė Rezoliuciją Nr.1,[13] kuria analogiškas Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas pateikė Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai.

Lietuvoje jau buvo surinkta 1,6 mln. parašų prieš TSRS Konstitucijos pataisas.

Lietuvos TSR Konstitucijos pataisos svarstytos lapkričio 18 dieną. V. Čepaitis tvirtina,^[14] kad išvakarėse keli jo neįvardinti LPS Seimo Tarybos nariai susitiko su ką tik iš Maskvos grįžusiu LKP CK pirmuoju sekretoriumi Algirdu Brazausku ir sekretoriumi Lionginu Šepečiu, LTSR AT Prezidiumo pirmininku Vytautu Astrausku, ir kad buvo sutarta, jog įstatymų projektai nebus priimami. Tačiau prieš 10 dienų Sąjūdžio ir LKP vadovybės susitikime buvome sutarę, kad šie įstatymai bus priimami. Jų priėmimas AT sesijoje sustojo po A. Brazausko ir J. V. Paleckio kalbų.

1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR AT papildė Lietuvos TSR Konstituciją 771 straipsniu (valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba), pakeitė 168 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinė vėliava yra tautinė vėliava) ir 169 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“).

Žmonės pasipiktino ir susirinko prie LPS būstinės Lenino pr. (dabar – Gedimino pr.) 1 Vilniuje. Iškart įvykusiame LPS Seimo Tarybos posėdyje nutarta siekti atšaukti AT posėdžiui pirmininkavusį AT Pirmininką L. Šepetį, AT Prezidiumo Pirmininką V. Astrauską ir Sekretorių Joną Gurecką; operatyviai organizuoti rinkėjų susitikimus su deputatais; iškelti vėliavas su gedulo juostomis; lapkričio 21 dieną 12–12.10 val. sustoja transportas ir signalizuoja. Parengtas LTSR AT Prezidiumui adresuoto Protesto tekstas (1988-11-18 Z. Vaišvilos užrašai).

Po daugelio metų A. Brazauskas Z. Vaišvilai paaiškino, kad jis tai buvo suderinęs su V. Landsbergiu jų pasivaikščiojimų po Vingio parką metu. 2019 m. gegužės 17 d. Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse tai patvirtino ir V. Landsbergis^[15]: „Na, buvo tokių… Ir kai mes išeidavom su Brazausku į Vingio parką pasivaikščioti ir aptarti, kaip darysim, ką darysim.“

Taigi, viena sutardavome Sąjūdžio rate, susitikimuose su LKP vadovybe, o kitką – paslapčia V. Landsbergis ir A. Brazauskas.

1988 m. lapkričio 18 d. LPS Seimo Tarybos narys V. Petkevičius pareikalavo, kad Sąjūdis paklustų A. Brazauskui. Po ilgų kasdienių ir net naktinių posėdžiavimų, derybų su V. Petkevičiumi jo bute LPS Seimo Taryba 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė „Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą“[16] („Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus“).

Į „Atgimimo bangą“ Lietuvos televizijoje įleisti buvo tik LPS Seimo Tarybai oponavę V. Petkevičius ir V. Daunoras, buvo sustabdytas LPS savaitraščio „Atgimimas“ spausdinimas.

Po netikėto 1988 m. lapkričio 24 d. Leonido Kapeliušno straipsnio TSRS AT Prezidiumo dienraštyje „Izvestijos“ apie „Landsbergio komandą“ (apie tokią „komandą“ tuo metu nežinojome) LPS Seimo Tarybos posėdyje V. Petkevičius pareikalavo atšaukti jo įgaliojimų sustabdymą, tačiau nesutiko drauge su kitas tarybos nariais pasirašyti „Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą“^[17].

LPS Seimo Taryba neatšaukė Tarybos nario V. Petkevičiaus įgaliojimų sustabdymo ir apsisprendė rinkti LPS Seimo Tarybos pirmininką. Pirmasis bent man tai daryti pasiūlė Vitas Tomkus. Atsakiau, kad gal ir taip, bet kad nėra ką rinkti. V. Tomkus pasiūlė V. Landsbergį. Prasidėjo aptarimai.

1988 m. lapkričio 25 d. ilgai trukusiame posėdyje^[18] LPS Seimo Tarybos pirmininku iki 1989 m. birželio 3 dienos galų gale atviru balsavimu vienbalsiai išrinkome V. Landsbergį. Po pusmečio jį pakeisti turėjo R. Ozolas, dėl šio susitarimo atsisakęs būti renkamas pirmininku. Kitų kandidatų nesiūlyta. LPS įstatuose[19] buvo numatyti tik kolegialūs valdymo organai, tačiau LPS Seimo Tarybos pirmininkas buvo išrinktas dėl sąjūdiečių susitelkimo, paaštrėjus padėčiai.

 

Prieš pirmąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą LPS Seimo Tarybos posėdyje V. Landsbergis pasiūlė sudaryti komisiją „Atgimimo“ savaitraščio finansinei veiklai patikrinti. „Atgimimo“ iniciatoriaus ir redaktoriaus R. Ozolo reakciją nesunku buvo nuspėti. Komisija, kurios nariu buvo ir Z. Vaišvila, pažeidimų nenustatė, tačiau dar 1988 m. gruodyje LPS Seimo Tarybos pavedimu teko aiškintis dėl „Atgimimo“ finansų, nes pirmieji savaitraščio numeriai buvo išleisti už Sąjūdžio lėšas. Sąjūdžio spaudos ir Sąjūdžio santykiai buvo sudėtingi. 1989 m. lapkričio 12 d. LPS Seimo IX sesijoje priimtas nutarimas „Dėl Sąjūdžio spaudos“ skelbė, kad „Esamos Sąjūdžio leidinių redakcijos, atsisakiusios sudaryti sutartis su leidėjais, netenka teisės naudotis Sąjūdžio vardu.“ [20]

1989 m. gegužės 25 d. Maskvoje prasidėjo pirmasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, Sąjūdžio veikla intensyvėjo… LPS Seimo Tarybos pirmininko pakeitimas taip ir neįvyko.

1988 m. gruodžio 4 d. LPS Seimas II sesijoje Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai dar kartą pasiūlė svarstyti LTSR AT X sesijoje deputatų J. Marcinkevičiaus, A. Meilaus, V. Statulevičiaus, J. Požėlos, A. Žalio pateiktas ir neapsvarstytas Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas ir deputatės J. Kupliauskienės pateiktą deklaraciją dėl valstybingumo[21].

1989 m. balandžio 23 d. LPS Seimo IV sesijos II posėdyje Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai pasiūlyta pataisyti LTSR Konstitucijos straipsnius, reglamentuojančius LTSR nacionalinį turtą ir nuosavybę (11 str.), Lietuvos TSR pilietybę (31 str.), Lietuvos TSR piliečių teises ir laisves (37 str.), Lietuvos TSR įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus (70 str.), pateikti įstatymų dėl LTSR Konstitucijos keitimo, Referendumo, Pilietybės, AT rinkimų projektai, pasiūlyta priimti „Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo įstatymą“ ir paskelbta LPS Seimo nuomonė dėl LKP: „LKP turėtų tapti savarankiška politine partija ir atlikti partijos, o ne administracijos funkcijas.‘[22]. Ar įsivaizduojame šiandieninėje Lietuvoje tokių klausimų svarstymą, vertinant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos santykius?

1989 m. gegužės 14 d. Taline trijų liaudies frontų Baltijos Asamblėjoje paskelbtas bendras kreipimasis į ESBO, SNO Generalinį sekretorių ir TSRS AT Prezidiumo pirmininką apie „tautų siekimą apsispręsti ir atgauti nepriklausomybę neutralioje ir demilitarizuotoje Europos zonoje.“

1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR AT priėmė deputatų J. Marcinkevičiaus, K. Motiekos, R. Ozolo, Z. Vaišvilos pateiktus LTSR Konstitucijos 11, 31, 37 ir 70 straipsnių pataisų projektą ir Deklaraciją apie Lietuvos valstybinį suverenitetą[23]. Šia Deklaracija paskelbta, kad Lietuvos valstybė 1940 m. buvo prievarta ir neteisėtai prijungta prie Tarybų Sąjungos, kad Lietuvos valstybinis suverenitetas yra aiškiai išreikštas lietuvių tautos siekis, kad Lietuvos-Tarybų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartis nedenonsuota, ir tik ji nustato Lietuvos santykį su TSRS.

1989 m. birželio 18 d. V sesijoje LPS Seimas priėmė Pareiškimą „Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos“[24], kuriuo paskelbė, kad „Lietuvos valstybingumui atkurti reikalingi tautą ir visuomenę teisėtai atstovaujantys demokratiniai institutai. Tą galėtų padaryti Aukščiausioji Taryba, išrinkta pagal naują, demokratinį, visuomenės lūkesčius atitinkantį rinkimų Įstatymą.“

Baltijos kelio dieną VI sesijos I posėdyje LPS Seimas priėmė 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimą[25], kuriuo pareiškė, kad slapti TSRS ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d., 1941 m. sausio 10 d. susitarimai tikrai buvo, kad 1940 m. birželio 14 d. TSRS vyriausybės ultimatumas Lietuvos Respublikos vyriausybei ir neriboto karinio kontingento įvedimas į Lietuvą buvo agresijos aktas prieš suverenią valstybę.

1989 m. rugpjūčio 26 d. VI sesijos II posėdyje LPS Seimas priėmė Pareiškimą „Dėl Nepriklausomybės sąvokos vartojimo“[26], kuriuo pareiškė, kad „Nepriklausomybė – tai valstybės tautos ir visų krašto gyventojų apsisprendimas ir buvimas savoje atskiroje valstybėje, be jokios išorinės prievartos pasirenkant visuomeninę santvarką ir kuriant savas institucijas.“, Kreipimąsi į Lietuvos TSR AT, siūlant priimti nutarimą, patvirtinantį Lietuvos TSR AT komisijos 1939 m. Vokietijos-TSRS sutartims ir jų pasekmėms ištirti išvadas.[27] 1989 m. rugpjūčio 22 d. šias išvadas paskelbė LKP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos dienraštis „Tiesa“, o šiandieninis LR Seimas ignoruoja penkiolikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipimąsi dėl šios ir kitų Lietuvos valstybingumo atkūrimo bei apgynimo 1991 metais iš Seimo dingusių medžiagų.

1989 m. rugpjūčio 26 d. TSKP CK paskelbė pareiškimą „Dėl padėties Tarybinio Pabaltijo respublikose“.^[28] Pareikalauta sustabdyti separatistinius procesus, pasmerktos Lietuvos TSR AT komisijos išvados dėl Molotovo–Ribentropo pakto, Baltijos kelias pavadintas masine akcija, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo respublikų tautas, kad jos atsiskirtų nuo TSRS.

Sąjūdis per dieną surinko TSRS liaudies deputatų iš Lietuvos parašus dėl kreipimosi į būsimą antrąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą dėl antikonstitucinės TSKP veiklos. 1989 m. rugpjūčio 28 d. įvyko net penki LPS Seimo Tarybos susitikimai su LKP CK sekretoriais. A. Brazauskas perpasakojo TSKP CK Generalinio Sekretoriaus M. Gorbačiovo žodžius jam, kad Maskva daugiau nebeleis priimti antikonstitucinių veiksmų, kad iš federacijos niekada neišeis nė viena respublika, kad Sąjūdis peržengė visas ribas, kad M. Gorbačiovas „pereina į kitą pusę“, kad pasaulis yra už politinių jėgų pusiausvyrą, kad įvykiai Pabaltijyje stumia mus į prarają.^[29] A. Brazauskas pasiūlė Sąjūdžiui prisidėti prie LKP CK plenumo pareiškimo, kuriame pasmerktos „ekstremistų akcijos prieš Tarybinę Armiją, tarybinę atributiką, paminklus, memorialines vietas, atskirus žmones“. Sąjūdis neprisidėjo prie šio LKP pareiškimo.

Rugpjūčio 31 dieną Rygoje Baltijos Taryba priėmė kreipimąsi į TSRS tautas, išsiuntė laišką SNO Generaliniam Sekretoriui Peresui de Kueljarui ir prašė padėti genocido, kuriuo grasino TSRS lyderiai, akivaizdoje išsiųsti į Estiją, Latviją ir Lietuvą tarptautinę komisiją, SNO asamblėjoje svarstyti Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautų išlikimo klausimą.

1989 m. rugsėjo 5 d. VII sesijoje LPS Seimas priėmė Kreipimąsi^[30] į Lietuvos žmones dėl TSKP CK Pareiškimo. Slaptame LPS Seimo Tarybos posėdyje Vilniaus Katedros požemiuose svarstėme, ką reikėtų daryti, jei Sąjūdžio vadovybė būtų suimta, o Lietuvoje būtų įvesta karinė padėtis. V. Čepaitis, V. Landsbergis, M. Laurinkus, R. Ozolas, Z. Vaišvila pasirašė Kreipimąsi į Lietuvos visuomenę. Kreipimosi originalas buvo patikėtas Z. Vaišvilai, kuris jį saugoti patikėjo savo buvusiam MA Fizikos instituto bendradarbiui Antanui Bernotui.

1989 m. spalio 24 d. VIII sesijoje LPS Seimas priėmė nutarimą dėl LTSR pilietybės įstatymo^[31], o 1989 m. lapkričio 12 d. IX sesijoje – Pareiškimą „Dėl respublikoje vykstančios diskusijos rinkimų klausimu“^[32], kuriuo pasisakė prieš LTSR Prezidento institutą, pasiūlė rinkimus į vietines liaudies deputatų tarybas surengti tik po rinkimų į LTSR AT, panaikinti teisę rinkimuose dalyvauti Tarybinės armijos kariams.

1989 m. lapkričio 23 d. 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT nutarė, kad 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų rinkimai vyks 1990 m. vasario 24 d., o gruodžio 6 d. panaikino LTSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, likviduodama vienpartinę sistemą. 1989 m. gruodžio 19 d. XX suvažiavime LKP atsiskyrė nuo TSKP.

1989 m. gruodžio 24 d. antrasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Baltijos respublikų deputatų iniciatyva priėmė nutarimą “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo”, kuriuo kartu su 1939-1941 metų TSRS ir Vokietijos sutartimis pasirašyti slaptieji protokolai pripažinti „teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. ES narė Vokietija to nėra padariusi.

1990 m. sausio 15 d. Lietuvos TSR AT Prezidiumo pirmininku vietoje LKP iniciatyvą dėl LTSR Prezidento institucijos sustabdžiusio Vytauto Astrausko išrinktas Algirdas Brazauskas.

Deja, Lietuvos valstybės naujajam archyvui neperduoti kitų LPS Seimo sesijų dokumentai, nors 1988 m. lapkričio 30 d. Organizacinio skyriaus potvarkiu Nr.1 buvo nustatyta, kad LPS dokumentai spausdinami 5 egzemplioriais, iš kurių du perduodami LPS archyvui^[33]. Štai 1990 m. sausio 20 d. LPS Seimo XI sesijos Pareiškimu „Dėl politinės padėties ir Lietuvos Nepriklausomybės“ pasisakyta prieš LTSR vadovybės pareiškimus dėl Lietuvos suvereniteto TSRS sudėtyje, teigta, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas yra pirmaeilis uždavinys.

1990 m. sausio 26 d. LPS Seimo XII sesijoje priimta LPS rinkimų į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT programa, numačiusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsipareigojimą. 1990 m. vasario 3 d. LPS rinkimų konferencija „Lietuvos kelias“ patvirtino šią rinkimų programą ir Sąjūdžio remiamų kandidatų į LTSR AT deputatus sąrašą.

1990 m. vasario 2 d. buvo sudaryta LTSR AT Prezidiumo darbo grupė nepriklausomybės atkūrimo koncepcijai parengti (MA viceprezidentas Algirdas Žukauskas, K. Motieka, R. Ozolas, J. Marcinkevičius, A. Brazauskas).

Taip buvo priartėta prie unikalaus įvykio – Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kurį aukščiausia okupacinė valdžia įvykdė pati.

11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, ir:

„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos

valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

1990 m. kovo 11 d. Aktą Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ priėmė 1 2-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, prieš kurio priėmimą šis aukščiausias okupacinės valdžios valdymo organas pakeitė Lietuvos TSR pavadinimą į Lietuvos Respubliką, o valstybės tęstinumui užtikrinti priėmė ir įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“.

1990 m. kovo 11 d. Aktu Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskutinioji okupacinė 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba,

siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises ir atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ bei konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, nutarė:

– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos galiojimą;

– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos, taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;

– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

1990 m. kovo 11 d. konstituciniu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ Aukščiausioji Taryba:

– sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;

– patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;

– nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimu Nr.I-4 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko išrinkimo“ šiuo pirmininku išrinkome Sąjūdžio atstovą Vytautą Landsbergį.

TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė išstoti iš TSRS be jokio reglamentavimo. Tačiau kad nepažeisti 1940 metais įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo, Kovo 11-osios akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Pasinaudota nutylėjimo būdu.

Pavojinga LPS dalyvavimo okupacinės valdžios organų rinkimuose ir jų veikloje dviprasmybė, įtampos kupinos lenktynės su TSRS formaliai baigėsi 1990 m. kovo 11 d., paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą ir suspėjus viena diena aplenkti 1990 m. kovo 12 d. neeiliniame TSRS liaudies deputatų III suvažiavime priimtą TSRS Tarybinių socialistinių respublikų išstojimo iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įstatymą, pagal kurį mūsų vienašališko sprendimo jau nebūtų pakakę.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimui oponavusi TSRS valdžia su Lietuvos Respublika teisiškai negalėjo nieko padaryti ir nieko nepadarė, ji tik reikalavo, kad mes patys panaikintume 1990 m. kovo 11 d. 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtus įstatymus, naudojo tam ekonominę blokadą, o 1991 m. sausyje bandė įvykdyti karinį perversmą.

1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ atitikmenį Estijos Respublikos AT priėmė tik 1991 m. rugpjūčio 20 d., žlugus pučui Maskvoje. Latvijos Respublikos AT – 1991 m. rugpjūčio 21 d.

Sprendimą dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo priėmė 124 AT deputatai. Šis sprendimas įtakojo Lietuvos žmonių tolimesnį likimą. Dėkojame Lietuvos žmonėms už pasitikėjimą ir paramą jo įgyvendinimui. Atsiprašome dėl to, ko nepadarėme drauge ir laiku.

Istorinę tiesą privalome žinoti. 1988–1991 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių nepriklausomybes atkūrė šių tarybinių respublikų Aukščiausiosios Tarybos. Tačiau Lietuvoje bandoma perrašyti Atgimimo istoriją. 1996 m. lapkričio 28 d. V. Landsbergio teikimu Seimas priėmė deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo“ (be numerio)^[34] – paskelbė, kad 1990–1992 metais dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba vadinama Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu. Tačiau 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose buvo renkamas ne Atkuriamasis Seimas, bet 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Šie rinkimai vyko, kada Lietuva dar nebuvo atkūrusi nepriklausomybės ir buvo okupuota. Rinkimų metu Lietuvoje tebebuvo okupacinė TSRS kariuomenė, todėl ši deklaracija negalėjo remtis ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, nes šis Aktas priimtas dar okupuotoje Lietuvoje, o pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės parlamento (Seimo) rinkimai įvyko tik 1992 m. spalio 25 d., kai Tauta referendume priėmė LR Konstituciją, pakeitusią iki tol galiojusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.

Tad okupacijos metais išrinktas Lietuvos parlamentas negalėjo būti pavadintas laisvoje valstybėje renkamu Seimu. Įspūdinga ir dvasiškai pakili mūsų Atgimimo istorija, kurios išskirtinumu turime didžiuotis, negali būti keičiama niekieno užgaida. Tai patvirtino ir LR Konstitucinis Teismas, 2002 m. birželio 19 d. nutarimu byloje Nr.29/2000^[35] išaiškinęs, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai ir istoriškai Atkuriamojo Seimo Lietuvoje nebuvo.

Tačiau priešpaskutinis Lietuvos Seimas net teisės aktų registre skelbiamuose Aukščiausiosios Tarybos priimtuose įstatymuose ir nutarimuose pakeitė juos priėmusio parlamento pavadinimą į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, t.y. išdrįso suklastoti visus 1990 – 1992 m. priimtus istorinius valstybės atkūrimo ir apgynimo teisės aktus.

Dabartinio Seimo per 2 minutes priimtu LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymu nutarta likviduoti „1944–1990 metų „sovietinės“ okupacinės valdžios pasekmes, kas faktiškai įpareigoja naikinti mūsų valstybės atkūrimo aktus!

Kodėl toks Atgimimo metų visuomenės susitelkimas nevyksta šiandien, nors Tautos ir valstybės išlikimo klausimas ne mažiau aktualus? Matyt, daugeliui dar nedrąsu įvardinti šį akivaizdų bendrą tikslą. Atgimimo metais daug diskutuota dėl nepriklausomybės sąvokos ir jos naudojimo, ar jau skelbti šį siekį ir jo įgyvendinimo būdą, ar dar ne. Šiandien net karo akivaizdoje vis nedrįstame įvardinti, kad teisėtai nesame įstoję į Europos Sąjungą (ES), nes 2004 m. referendume už stojimą į ES  balsavo tik 57%, bet ne pagal LR Konstituciją privalomi 75% visų balso teisę turėjusių Lietuvos piliečių. LR Konstitucijos I skyrius gi dėl to liko nepakeistas, jame nėra Lietuvos narystės jokioje valstybių sąjungoje.

Šiandien globalistų tikslai įgyvendinami be skurpulų, panaudojant ES ir PSO struktūras. Pranašiškas Roberto de Matje laiškas Europarlamento nariams po 1992 m. pasirašytos Mastrichto sutarties dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymo į politinę ES pasitvirtino – ekonomiškai silpnesnės valstybės praranda valstybingumą, mus sparčiai veda į karą Europoje.

Iš Tautos atminties šiandien trinamas vadinamasis „sovietmetis“, nes bijoma istorinės tiesos. Atgimimo metais mūsų Tauta buvo kaip niekad susitelkusi, žinojo, ko siekia, buvo tikra ir stipri. Šalinant iš mūsų kolektyvinės atminties šią netolimą praeitį, esant dar gyviems šių istorinių įvykių liudininkams, siekiama valdyti mus šūkiais, bet nesiremti tikrove ir istorine patirtimi.

Atgimimo metais buvome stiprūs, nes rėmėmės mūsų Tautos ir valstybės, kad ir skausminga, tačiau prasminga valstybingumo atkūrimo ir istorijos puoselėjimo patirtimi – ir teigiama ir neigiama. Šiandien esame vėl nejaukioje istorinėje situacijoje, todėl privalome remtis istorine patirtimi, kad ir kokia ji būtų. Gi giedame Vinco Kudirkos eiles, kad stiprybės semiamės iš praeities. Anot Vydūno, mums lemta gyventi tarp Rytų ir Vakarų, ieškoti nuolatinių kompromisų, kad išliktume. Vydūno tolerancija vokiečių atžvilgiu („amžinų lietuvininkų skriaudėjų“) rodo suvokimą, kad maža tauta turi ieškoti nekonfliktiškų problemų sprendimo būdų.

————

LPS Seimo Tarybos nario poeto Marcelijaus Martinaičio įžvalgos iš jo knygos “Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio”, 1991 metai: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. … Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?..”

[1] 1989 m. spalio 24 d. Balsų skaičiavimo komisijos rinkimams į LPS Seimo Tarybą protokolas, Lietuvos valstybės naujasis archyvas (LVNA), fondas 10, apyr. 1, byla 35, b.l. 6
[2] 1989 m. spalio 23 d. LPS Seimo Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“, LVNA, fondas 10, apyr. 1, Wb 21, b.l. 30
^[3] Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918–1995. Sudarė V. Sirutavičius, E. Nekrašas, R. Lopata, Vilnius, 1997, 8–40
^[4] Viešas istoriko Algimanto Kasparavičiaus atsakas prezidentui V. Putinui. 2020-09-26; interneto nuoroda: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/viesas_istoriko_algimanto_kasparaviciaus_atsakas_prezidentui_vputinui/
^[5] Banionis Juozas. Helsinkio pasitarimas; interneto nuoroda: https://www.vle.lt/Straipsnis/Helsinkio-pasitarimas-29507
[6] LPS Seimo statutas, 1989 m. lapkričio 12 d., LVNA, fondas 10, apyr. 1, byla 48, b.l. 8-19
^[7] Vaišvila Zigmas. Užrašai, 1988-11-13
^[8] LPS Seimo tarybos posėdžio, įvykusio 1988 m. gruodžio 6 d., nutarimai, LVNA, fondas 10, apyr. 1, byla 34, b.l. 167
^[9] Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondas R-349, apyr. 1, byla Nr. 955
^[10]  Ten pat, byla Nr. 957
[11] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Gubernijos rinkiminėje apygarda Nr.107, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.956
[12] 1989 m. sausio 15 d. Apygardos rinkiminės komisijos protokolas apie rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatus Gubernijos rinkiminėje apygarda Nr.107, LCVA fondas R-349, apyr. 1, byla Nr.959
[13] 1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimo Rezoliucija Nr.1, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 35, b.l. 12
^[14] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, Tvermė, 2007, p. 169
^[15] Budvytis Vytautas. Prof. V. Landsbergis Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse. Voruta, Nr. 6, 2019-06-29
[16] 1988 m. lapkričio 20 d. LPS Seimo Tarybos išplėstiniame posėdyje priimtas „Moralinės nepriklausomybės pareiškimas“, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 35, b.l. 18
^[17] Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir LPS Iniciatyvinės grupės nario Vaišvilos Zigmo ir pirmojo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto mero Bernatonio Vytauto 2019 m. spalio 18 d. spaudos konferencijos Seime „Istorinis Vytauto Landsbergio prisipažinimas“ pranešimas spaudai „Sąjūdis ir Tauta, kaip mainoma prekė“; interneto nuorodos:http://www.ekspertai.eu/sajudis-ir-tautakaip-mainomapreke/ https://www.youtube.com/watch?v=BgWOctFDabk&list=PLA2P52oGyYC8tHTWCTBXxuaXGik9D1M0I&index=18&t=0s
^[18] LPS Seimo Tarybos posėdžio, vykusio 1988 XI 25, Protokolas, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 34, b.l. 1-21  
[19] Lietuvos valstybės naujojo archyvo fondas 10, apyr. 1, byla 47, b.l. 10
[20] Lietuvos valstybės naujojo archyvo fondas 10, apyr. 1, byla 42, b.l. 151
[21] 1988 12 04 LPS Seimo kreipimasis į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 36, b.l. 20
[22] IV LPS Seimo sesijos rezoliucija, Vilnius, 1989 balandžio 23 d., LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 39, b.l. 26-27
[23] LPS Seimo Tarybos narių LTSR AT deputatų J. Marcinkevičiaus, K. Motiekos, R. Ozolo, Z. Vaišvilos raštas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 36, b.l. 1
[24] Sąjūdžio Seimo Pareiškimas „Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos“, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 40, b.l. 4
[25] LPS Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimas, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 40, b.l. 101-102

[26] LPS Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimas, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 40, b.l. 108
[27] LPS Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimas, LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 40, b.l. 111
^[28] Заявление ЦК КПСС о положении в республиках Советской Прибалтики. Правда, 27-08-1989
^[29] Čepaitis Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, Tvermė, 2007, p. 307–310
^[30] LPS Seimo Kreipimasis į Lietuvos žmones, 1989 m. rugsėjo 5 d., LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 42, b.l. 26-27
^[31] LPS Seimo Nutarimas, Vilnius, 1989 m. spalio 24 d., LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 42, b.l. 55
^[32] LPS Seimo Pareiškimas „Dėl respublikoje vykstančios diskusijos rinkimų klausimu“, Vilnius, 1989 m. lapkričio 12 d., LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 42, b.l. 143
^[33] LPS organizacinio skyriaus potvarkis Nr.1, 1988 m. lapkričio 30 d., LVNA fondas 10, apyr. 1, byla 35, b.l. 24
^[34]    Lietuvos Respublikos Seimo 1996-11-28 Deklaracija „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo
^[35]    Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002-06-19 nutarimas byloje Nr. 29/2000, p. 7.