„IKANOMINIŲ“ DEBATŲ LRT JOVALAS
Vakarykščiai aštuonių pretendentų į prezidento krėslą debatai ekonomikos tema vadovaujant nepamainomajam dėmesio centrui – diletantiškai mąstysenos vidutinybei Edmundui Jakilaičiui, vėl buvo neeiline pragaištingo chaotiško, o ne sisteminio mąstymo puota, kuri, drįstu teigti, valstybei vėl gali nešti milijardinius nuostolius tiek trumpajame, tiek ir ilgajame perioduose.
Ar ekonomikos tikslas vien pelnas?
Jau pirmas klausimas, turėjęs reikšti patį svarbiausią dalyką savo turiniu, bet suformuluotas apie aukštos pridėtinės vertės kūrimą, parodė absoliutų nei ekonomikos, nei jos politikos pagrindinių tikslų nesuvokimą. Kitaip tariant, „ikanomika“ tai „bėvėpė“ ir konkurencingumas. Paprastas tai nuneigiantis kaimo latifundijų pavyzdys. Kadangi piktžolių ravėjimas man gerai pažįstamas iš vaikystės einant netoli Dotnuvos Tėvo gimtinėje kaitroje per „burokų“ –runkelių normas su kauptuku, kaip ir kolorado vabalų rinkimas nuo bulvienojų rankomis yra nenašus, tai tokiems tikslams vardan kuo didesnių pelnų stambieji ūkiai naudoja totalią chemizaciją. Herbicidais nuodija piktžoles, pesticidais galabija vabzdžius, o fungicidais – pelėsį. Kadangi šiaudų kraiko ir laukų tręšimo tvartų mėšlu technologija didžiuosiuose stambiuose ūkiuose laikoma atgyvenusia, nes brangoka, tai ją pakeitė besaikis mineralinių trąšų su azoto, fosforo ir kalio bei kitais mikro elementais naudojimas, dar ir pasitelkiant įvairias dirbtinai išaugintas bakterijas, kad jos „suvirškintų“ neskustas ražienas. Visa tai yra pašėlusiai našu, duoda milžiniškus grūdininkų pelnus parduodant savo derlių didele dalimi alkoholio gamybai, dar ir su pastaruoju europinių 2.5 milijardų pasisavinimu lygesniems už lygius – 1 proc. ūkininkų.
Taigi, su latifundininko asmenine ikonomika viskas tvarkoj, tačiau pasižiūrėkime į pasekmes valstybei ir žmogui. Pirmiausia jam. Kokiomis baisiomis ligomis serga samdiniai dirbantys su žemės ūkio chemija, mokslo publikacijų yra tūkstančiai. Bet nemažiau siaubinga, kad ta perteklinė daugeliu atvejų chemija žaloja ne tik gamtą, bet ir žmogų – valgyti daržovių, duonos gerti sulčių reikia kasdien. Siaubinga, nes produkcijos pirkėjas dėl liekamųjų chemikalų mikro kiekių, kurie neviršija taip vadinamos normos, patiria ne tik riziką. Pasaulyje grėsmingai auga onkologinių, virškinamojo trakto, alerginių susirgimų: pasiklauskite, kad ir Lietuvos pediatrų draugijos pirmininko Vaidoto Urbono. Visi minėti nuodai naudojami žemės ūkyje yra ir stiprūs alergenai. Populiariai kalbant, patekę į organizmą alergenai dažniausiai sukelia arba stiprų odos niežėjimą, arba vandeningą slogą arba dusulį arba akių kraujagyslių pakitimus – mediciniškai vadinamus dermatitus, rinitus, astmą, konjuktyvitus. Europos alergijos ir imunoterapijos akademija perspėja, kad „šiandien alergija yra pandemijos masto visuomenės sveikatos problema, vien tik Europoje paliečianti daugiau nei 150 milijonų žmonių. Atsižvelgiant į epidemiologines tendencijas, prognozuojama, kad greičiau nei po 15 metų vienokia ar kitokia alergijos forma sirgs daugiau nei pusė Europos gyventojų. Alergiški pacientai, mojančia ranka Asta Kubiliene, ne tik kenčia nuo šios sekinančios ligos, turinčios didelę įtaką jų gyvenimo kokybei, karjeros siekiams, asmeninio tobulėjimo ir gyvenimo būdo pasirinkimui, bet taip pat yra didelė našta sveikatos ekonomikai ir makroekonomikai dėl milijardų neproduktyvių darbo ir nedarbingumo dienų.“ Tendencijos akivaizdžios:
Kuo tai atsigręžia valstybei? Augančiomis išlaidomis sveikatos sistemai bei eilėmis poliklinikose. Žmogui? Paties brangiausio turto –sveikatos žalojimu, ilgaamžiškumo palaipsniu praradimu.
Apibendrinant belieka pastebėti, kad ne tik p Jakilaičiui laikas suvokti, jog vienas pagrindinių visų visuomenių tikslų gerovė, tai nėra vien „ikanomikos bėvėpė“ ir didelis pelnas iš aukštos pridėtinės vertės, bet visas pagrindinių rodiklių rinkinėlis – BVP, soc.nelygybės koeficientas, užimtumas, nusikalstamumas, aplinkos kokybė, sveikatingumas, ilgaamžiškumas, apsirūpinimas būstu… Viso šio rinkinio pozityvus subalansuotumas ir yra ūkinės-finansinės (ekonominės) veiklos bei atitinkamos politikos tikslas, o dar vienas pavyzdėlis su prekyba ginklais, į kurią labai daug yra įdėjusi ir mūsų didžioji kaimynė Rusija, irgi yra ne mažiau iškalbingas. Pašėlę pelnai, saugumo trapiame pasaulyje iliuzija, bet ne gerovė daugumai. O kur dar ir teisingumas, tvarka, apsauga nuo nusikaltimų ir laisvės, kurios irgi nemažai kainuoja?
Išvada peršasi paprasta: debatų „guru“ įžūlus žurnaliūgas E.Jakilaitis su savais režisieriais neturi elementaraus išsilavinimo bei išprusimo, nes nesuvokia nei kas yra ekonominės politikos tikslai, juo labiau, koks jų turinys.
Kas gi yra ta ekonomika?
Apibrėžimų ir aiškinimų rastume ne vieną, tačiau paprasčiausiai šią svarbią mūsų visuomenės sferą būtų apibrėžti šiek tiek specifinių parametrų rinkinėliu. Pagrindiniais aukštesnės ekonominės gerovės daugeliui žmonių sukūrimo makro rodikliais laikytini bent jau BVP ir BVP per capita, jų santykis privačiame bei valstybiniame sektoriuje, užimtumas bei bedarbystė, investicijos, inovacijos, „kaštų“/naudos santykis, darbo našumas, mokesčiai, prekių ir paslaugų kokybė, eksporto bei ir importo dydžiai, infliacija, monopolių, oligopolių dominavimo rodikliai santykyje su vidutiniu ir smulkiu verslu bei valstybės skolos dydis su skolintų lėšų investavimo lūkesčiais ir BVP/ valstybės skolos santykis, „šešėlinės ekonomikos“ dydis, socialinę nelygybę atspindintys koeficientai (GINI ir kt.), dirbančiųjų/išlaikytinių santykis… . Toliau eitų atskirų sektorių pajamingumas, pelningumas, amortizacijos … prognozės. Būtent šiais rodikliais apibrėžiami pozityvūs siekiai kuria materialinį ekonominį pagrindą, kuris drauge su kultūriniu užtikrina aukštos gerovės valstybėje sukūrimą. Jau vien tai pakankamai sudėtinga, nes daugelis rodiklių yra tarpusavyje susiję ne tik valstybės viduje, bet ir jos išorėje, o nuo to sudėtingumo niekur nedingsime –tokia yra objektyvi realybė. Turint tokią apibrėžtį, kurią galėjo LRT pateikti visiems prieš akis dar per ekonomikos egzaminą tautai ir liaudžiai, dėl kurio įvedimo kovojau ne vienus metus, kol pagaliau nesutikau Žilvino Šilėno, jau galima formuluoti esmines problemas – skirtumus tarp esamų ir siektinų šių rodiklių reikšmių bei mąstyti už kurių virvučių labiausia reikia traukti?
Be abejo, viena pagrindinių mūsų ūkinės veiklos bėdų yra bedarbystė – gerovės vertes turi kurti kuo daugiau -maksimalus kiekis rankų ir galvų. Deja, šiuo momentu darbo biržoje bedarbystė atspindėta 111 885 kiekiu. Laikoma, kad jos 2/3 yra išsklaidyta po kaimo vietoves, o 1/3 – mieste. Tai būtų maždaug 70 ir 40 tūkst. atitinkamai. Pusę šių bedarbių galime sąlyginai nurašyti – atidėti į šalį, nes tai ir trisdešimties tūkstančių chroniškų alkoholikų ir gal dvidešimt tūkstančių į kitokias narkomanijas ar dar kitaip į asocialumą linkę ar pakliuvę asmenys. Taigi Lietuvoje turime apie 55 tūkst. darbo vietų sukūrimo problemą: 35 tūkst. kaime ir 20 tūkst. mieste , ir maždaug tiek pat – medicininės-socialinės pagalbos suteikimo. Ir tame reikia kalbėti labai konkrečiai, o ne postringauti apie socialinę atskirtį, smulkaus ir vidutinio verslo kūrimą, investicijų pritraukimą, regionų politiką. Visa ši tuščia žurnaliūgų-politikierių retorika ne man vienam „va jau čia“.
Sprendinys užimtumui ir emigracijai
Pažvelkime į statistiką, sakančią, kad daugiau nei pusė visų darbo vietų sukurtų regionuose už europines lėšas buvo trukmės neviršijančios pusės metų. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Lietuva buvo pagražinta granito plokštėmis, fasadų miestų ir miestelių centruose padažymais, suoliukų parkuose pastatymais, miško mokomųjų lentomis klotų takų, kurių vienu tarp Švenčionių ir Molėtų su malonumu prasiėjau ne kartą, kol nebuvau užpultas šunų su kuriais, beje, irgi radau kalbą, tiesimu. Tai rodo elementarų verslumo ir verslo idėjų stygių.
Kokia gi pagrindinė ir svarbiausia verslo idėja mūsų kaimui būtų? Ogi, sveikiausio, saugiausio ir skaniausio maisto gamyba pasaulyje, kad dar ir emigruojančių galėtume klausti – kur nevidonai išvežate savo vaikus? Į chemizuotų produktų ir užterštų gamtų vakarų valstybes? Juk ekologinė žemdirbystė reikalauja daug darbo rankų. Buvęs maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius jau kada aiškino viešai – kas antrame mūsų produkte liekamieji herbicidai, bet tai niekam nerūpi, nes neviršija taip vadinamos normos. O kad šiuolaikio žmogaus organizme buvo aptikta net 172 dirbtinės cheminės medžiagos – niekam valstybėje neįdomu. Netgi A.Verygai su A.Kranausku, kurie padavė dar daugiau herbiciduotų daržovių į mūsų mokyklas ir darželius. Štai jums ir gerovės perspektyva su 40 tūkstančių negaunančių profesionalios slaugos nepaeinančių senolių ar vaikų sergančių onkologinėmis ligomis, kurių kas 8 iš 10 pasaulio mokslo pasiekimų dėka jau įveikiamos.
Tuo metu visuomenė toliau šeriama „baltomis knygomis“, o gerą pelną nešančių chemizuotų technologijų maisto tiekimą į ugdymo, gydymo įstaigas jau kada monopolizavo ar ne iki 70 proc. rinkos komuniaginiai „kretingos maisto-pondem“ vikruoliai, naikinantys protestuojant ir verkiant mamoms, dar ir vietinių mokyklėlių valgyklėles – veža pašildomą centralizuotai fabrikinį. Jiems minimalaus darbo rankų kaime kiekio su galinga purškimo technika užtenka. „Suskaldysiu į gabalus tuos kolorado gabalus“ dar kadaise šelmiškai dainavo Vytautas Kernagis, kol jo paties nesugraužė ta visa chemija. O dabar, žinoma pakalbėkime apie trumpas sveikiausio ir saugiausio maisto tiekimo grandines iš vietos ūkių į artimiausią darželį, mokyklėlę. Yra ŽŪM pareklamuojamas Ukmergės darželio eksperimentas, bet kad jis irgi buvo suorganizuotas be proto lyg tyčia: užsibrėžta 90 proc. ekomaisto tikslas, o kadangi aplinkui nėra pasiūlos, tai atsivežant net iš už 150 km, atitinkamai žvėriškai išauga ir savikaina. Nuo 25 proc. pradėti reikėjo ir palaipsniui didinti, įsukant vietinį verslą, o ne žlugdyti pačią išganingos kaimui trumpos grandinės idėją.
Teigiama, kad vienam hektarui ekologinės daržovininkystės reikia 3 -4 darbo rankų, todėl užimtumą kaime iš esmės sprendžia 10 tūkst. ha dirbamos žemės, kurios kiekvieno rajono rinkoje po gabalą dar vis yra ir bus kokį gerą penkmetį, kol galutinai jos nesusigvelbs tarpstantys kaip inkstai taukuose latifundininkai, beje, pradedantys bėdavoti, kad jiems jau aplinkui per penketą kilometrų nėra su kuo pasikalbėti. Kadangi eko produkcija, kurią su kaupu galėtume ir eksportuoti yra brangesnė – daržovės 20-30 proc., tai savivaldybių biudžetams paspirtis turėtų eiti iš totalaus visų Lietuvos turčių didesnio visų pajamų ir nuosavybės apmokestinimo. O tą „kretingos maistą-pondem“ ar nacionalizuoti, ar įpareigoti per SAM ministro A.Šešelgio marinuojamą vaikų maitinimo įstatymą vaikams, kaip ir ligoniams tiekti vien eko produkciją –skonio reikalas. Antras kelias paprastesnis. Turėtume milžinišką tarybinį ūkį su dideliu užimtumu ir nebloga sveikatų perspektyva tautai šimtmečiams. Laikas pradėti. Tada priemiesčiuose rasis ir galingi apdorojimo ( rūšiavimas, valymas, plovimas, šaldymas, konservavimas, pakavimas) logistikos centrai išvežiojimui ir net eksportui, o tai jau naujos darbo vietos ir miestui. Bet visa tai terūpi vienintelei nesirenkančios Seimo Vaiko gerovės komisijos narei Ramintai Popovienei beviltiškai „šaudančiai“ savo konferencijų rezoliucijomis į penketo ministerijų buką buką, ir todėl, atsparią, biurokratiją.
Tai, kad debatuose iš esmės nebuvo kalbėta apie užimtumą tik dar kartą parodė pasikėlusio debatų vedėjo „debilumą“ ir jam pasidavusių dalyvių nusikalstamą nuolankumą. Numanau, kad užimtumo problematika bus nukelta į sekančius – socialinių reikalų, tačiau juk viena L.Kukuraičio ministerija su vicemnistrės E.Radišauskienės beviltiškumu yra bejėgė: tai nelengva tarpkomitetinė tarpministerinė tarpžinybinė problema, o tokios pas mus nesprendžiamos.
Prisiminkime, kad atgimimo 88-ųjų vienas šūkių buvo – „duokite darbo, duokite darbo – noriu panasoniko ir šarpo“. Trečdaliui tautos skurde – neįvyko, nes liko antimi.
Mokesčiai
Kažkelintas debatų klausimėlis buvo iš mokesčių srities, kuriame E.Jakilaitis eilinį kartą nusišnekėjo, pareiškęs, kad pelno perskirstymas tai nėra ekonomikos reguliavimas. Neatleisk jam o Viešpatie, bet pasiųsk į VDU – aukštos mokyklos bakalauro studijas.
Ankstesniame rašinyje parodžiau, kad efektyvių bei teisingų mokesčių įvedimas dėl didžiųjų korporacijų globalizmo, kapitalo tekamumo ir verslo judumo tėra įmanomas tarptautiniu – globaliu mastu vieningomis socialiai ir krikščioniškai liberaliai veikiančiomis jėgomis prieš stambiojo kapitalo koncentraciją saujelės magnatų rankose. Smulkiojo ir vidutinio verslo naudai bei visų socialinių švietimo kultūros ekologinių programų vykdymui. Lokaliai Lietuvos mastu, kaip pastebėjo besiteisinęs Gitanas Nausėda, mes galime mąstyti apie šiokį tokį didesnį perskirstymą tik po to kai latviai 2018 metais įsivedė progresinius tarifus, nes vyksta kova už užsienio investitorius, kurie turėtų kurti darbo vietas miestuose.
S.Skvernelio – Luko Savicko – Virginijaus Sinkevičiaus mokestinė- užimtumo politika tėra nukreipta vien į 11 tūkst. darbo vietų sukūrimą investitorių pritraukimu miestuose su visais startuoliais, o ne į reikiamą ir opiausią 35 tūkst. naujų darbo vietų užimtumą kaime, kuris dar ir svarbus demografinio resurso prasme – kaime auginama daugiau ir sveikesnių, stipresnių bei darbštesnių vaikų. Būtent, todėl jie įvedė SODRA lubas ir dar labiau pamalonino pradžiai 30 didžiausių turčių, kurie gauna kas mėnesį tik 120 kartų daugiau nei vidutinis atlyginimas bei tuo sumažino biudžeto įplaukas, kaip teigiama, tik 5 mln. eurų. Ar atsipirks tai ateityje valstybei – atsakys laikas. Kraujuojančiai emigravimu valstybei tai tikrai ne geriausia išeitis, nes toliau vyksta kaimo nykros su visos infrastruktūros degradavimu procesai naudingi pvz. Karbauskio ir Ko dvarams. Vytenis Andriukaitis prikalbėjo apie valstybinio, deja, tik lokalaus, o ne europinio-pasaulinio, priderančio prezidentui reguliavimo, valstybinio darbo vietų kūrimo konceptą, tačiau neprašnekęs bent jau apie bendruomenių kooperatyvus ekodaržovėms-vaisiams-uogoms ar bent jau smetonišką valstybės pareigūną kooperatyvų kūrimui, liko sterilios abstraktybės nerezultatyviame tuščiakalbystės lygmenyje.
Deja, ir G.Nausėda, kuris mėtosi tarp stambiųjų lietimo – nelietimo, vidutiniokams naštos didinimo, reikiamu momentu nepalietė Lenkijos „PVM žirklių“, kuriomis jų ekonomika, sumaniai vairuota Mareko Belkos, kerpa visus kaimynus. Tiesa, jis paminėjo sėkmingą Rumunijos praktiką su PVM mažinimu maistui – šešėlio sumažinimo pasekme, bet jau kitame kontekste, kurį sėkmingai įvedė Naglis Puteikis. Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) didinimas, PVM vienodinimas su kaimynais, su akcizų viražais bei įmonių pelnų ir pajamų mokesčiais, patikėkite, tai nėra trivialus studijinis protų šturmo ar Seimo koridoriaus uždavinys, o problema reikalaujanti galingiausio Vilniaus Universiteto kompiuterio, kuris turėtų prasukti daugybę variantų. Deja, nei Mokslų Akademijai, nei Lietuvos Mokslo tarybai nei ŠMSM su p Monkevičium tai nesvarbu – „po barabanu“, todėl ir yra kaip yra. Mokesčiai sau – turtingiesiems įnaudą, o esminiai gerovės ir ekonomikos bei rinkos rodikliai – sau.
Mokesčių problematikoje bandydama remtis teorinėmis vienodo apmokestinimo ir teisingumo dogmomis, vėl paslydo buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Lietuvos ikanomikos specifika yra ta, kad dėl prichvatizacijos, dėl AMBrazausko-Kirkilo pseudokairio nesolidaraus dešinumo, Skandinavijos bankų invazyvumo, beveik visuose ūkio ir paslaugų sektoriuose susiformavo taip vadinamos „juodosios skylės“, kurios sutraukia visus resursus. Tai penki didieji prekybos tinklai, keturi pagrindiniai bankai, perdirbėjų oligopoliai, elektros ir šilumos bei vandens skirstomųjų tinklų, vaistinių mafijos, vykstant sparčiam ūkių stambėjimui išmirštančiame kaime, nes ten niekas smulkiuose ir vidutiniuose ūkiuose prie žemiausių kartelinių supirkimo kainų nenori dirbti. Nors ir du hektarai braškių priemiestyje yra rentabilu.
Todėl, vienas pagrindinių mūsų ekonomikos sanavimo tikslų turėtų būti oligopolinės-kartelinės sistemos vykdomo kainų diktato tuo susinamiems pirkėjams sulaužymas, pirmiausia mokestine politika apie kurią, beje, prasižiojo Lenkijos pavyzdžiu, p Tomaševskis prašnekęs apie apyvartos mokestį, p Šimonyte, didiesiems mūsų ofšoriniams tinklams. Mūsų rinka jau yra stipriai sužalota ir iškreipta, nes per mažai sveiko konkuravimo už pirkėją kainų mažumu prekyvietėse, per mažai pasiūlos parduoti gamintojui savo produkciją geresne kaina, o tai tegali duoti p Šimonyte, tik, tamstos, laiku neįvestos mokestinės lengvatos smulkiam bei vidutiniam verslui. Pridirbai, tai bent jau tylėk, o ne dangstykis arklišku humoru ar dogmomis! Šia prasme žymiai taiklesnis buvo devintas debatų dalyvis – LRT pareigose surengęs penkių dešimčių entuziastų valandos trukmės piketą, kad ir pliaupiant lietui prašnekęs apie nulinius mokesčius smulkiems – Arvydas Juozaitis. Tiesa, dėl mokesčių sistemos su juo dar lauktų rimta diskusija, jam manevruojant nuo 40 proc. tarifo turčiams iki neskubėjimo tai atlikti, bet jis moka ne tik klausytis, bet ir išgirsti.
Naglis Puteikis vėl bando stumti ne tokią jau netinkamą mums realiai progresyvią Vokietijos mokesčių sistemą, o ne S.Skvernelio įgyvendintą suma sumarum regresyvią, tačiau turime atsižvelgti į mūsų specifiką ir gerovės pažangos daugumai siekti labai apdairiai balansuojant tarp du kartus menkesnio investicijų kiekio Lietuvoje nei Estijoje ir kaimo užimtumo sutvarkymo.
Mindaugas Sirijus Puidokas gerokai pasiugdęs savo retoriką bei žinantis plazminį šiukšlių deginimo metodą, beje, kaip ir kiti nesuvokė mokesčių sistemos adaptyvumo – prisitaikymo prie rinkų svyravimų svarbos. Negali ir neturi būti nuolatinės pastovios mokesčių sistemos Lietuvoje, nes ji priklauso ir nuo situacijų eksporto rinkose. Tai negi, vėl lipsime ant to paties grėblio, kaip ir A.Kubiliaus-Majausko- Šimonytės laikų vyriausybė, kaip krizės duobėje per PVM prismaugsime verslą, o po to ir pensininkus?
Dar ne pabaiga
Bet kuriai ekonominei sistemai ar jos posistemiui makro – , įmonės ar šeimos ūkio lygmenyse yra itin, netgi išskirtinai svarbu energetinis aprūpinimas bei jos resursų pigumas, kadangi tai įeina ir į savikainą, ir į atlikusį nuo komunalinių mokesčių krepšelį. Deja ir ši problematika E.Jekilaičiui – nė motais, nors kai kas ir bandė kalbėti apie terminalo laivo brangumą.
Šiek tiek apie tai kalbėta pikete, kur, beje, žodį gavo ir V.Mazuronis, vėlgi, neteisėtai studijoje užsipultas E.Jakilaičio, būk tai, PVM problematika nėra, kad ir netiesiogiai, susijusi su pridėtine verte. Gi Klaipėdoje dusinama geotermika pajūryje yra aukštai, o į rytus nuožulniai leidžiasi, tačiau Juozaičio komanda mano, kad net gręžinys Zarasuose jiems gerokai atpigintų šilumą.
Apibendrinant, tenka pastebėti, kad ir šie debatai priminė prasto dėstytojo egzaminatoriaus egzaminą guvokiems šnekose, bet ne veiksmuose studentams, ir todėl virto, bent jau man, drama su tragikomedijos elementais. Dešimties balų sistemoje vedėjui, susirankiojusiam chaotiškus klausimėlius iš „Verslo žinių“ antraščių – riebus trejetas, o dalyviams apie 5-6, nors kiekvienas buvo blykstelėjęs viena kita mintimi ar pastebėjimu. Deja, nesistemingu.
Tokius debatus privalu vesti dalyvaujant antroje pusėje bent jau buvusiems ex-premjerams A.Kubiliui, dr.Alg.Butkevičiui, kurie žino daug skaičių ir tendencijų. Praverstų ir opozicijos bei daugumos lyderių ložė su Eugenijum, Viktorija, Gabrielium, Ramūnu ir Andrium, nekalbant apie akademiką Romą Lazutką ar profesorių Raimundą Kuodį. Juk jiems visiems teks toliau bendrai srėbti, kas pridirbta iki šiol bei „dirbama“ toliau. Kad situacija keistųsi, prisiminus XVI – buvusios vyriausybės siekį, reikia labai nedaug – suburti stiprų Ekonominės-socialinės politikos mokslo centrą, kad ir prie Mokslų Akademijos, tačiau ir ši nenori reformuotis valstybei ir visuomenei reikiamiems darbams, o patenkinta savimi vyriausybė užsiima rinkėjų pirkimu už ankstesnių politikų įdirbį. Netgi, korupciniu politiniu sutenerizmu –jei jūs mus, tai mes ir jums. O kiek tauta ir liaudis yra prostitutė – parodys jau gegužės 12 dienos E.Jakilaičio ir Ko „orgazmai“. Todėl Lietuvoje ir toliau klestės diletantizmas, elementarus nemokšiškumas, demagogija, kuriame geriausia jaučiasi nusipelnę gyventi geriau – priėję ir paėmę sau, iš to kas buvo skirta visiems.
(b.d)
Kęstutis K.Urba
(šis straipsnis irgi parengtas pagal savanorystės sutartį, kuria siekiama įtvirtinti socdemines krikščioniškas vertybes ne tik LSDP/LSDDP bei LCP)