Autoriaus asmeniniu skausmu dėl Tėvynės likimo persmelktos, gal vietomis sutirštintomis spalvomis, mintys š.m. liepos 19-tą Vašingtono aikštėje vykusio renginio „Kartu tarkime „ačiū” JAV!” fone. Redaktorius.
LIETUVA TARP KITŲ
Vakar įvykęs ketvirtas nuo 2015 m. ritualinis renginys Vilniaus Vašingtono aikštėje, skirtas USA oficialiam Lietuvos okupavimo nepripažinimo aktui paminėti, sukėlė ir prisiminimą, kad nesenokai ten pat kabojo iškalbinga reklama – „Persiški kilimai“, dėl kurios, aviacijos nelaimių gausos tradiciškai ištikimame Baltiesiems rūmams Pakistane – kontekste su tipišku įvaizdžiu, teko kreiptis į generalinę prokuratūrą su paaiškinimu, bent jau ką toks islamo įvaizdis ten galėtų reikšti, kai turėjome ir turime „prinokusį“ irgi violetinės spalvos CŽV kalėjimo prie Vilniaus skandalą.
Buvo scena USA armijos diksilendui, buvo prakalbų, kurias pradėjo L. Linkevičius mušdamasis į krūtinę ir keliaklupsčiaudamas prieš didžią didžiojo Lietuvos draugo dėmesingumą Baltijos valstybėlėms, kaip ir neišardomą draugystę su mumis. Netikiu nei vienu jo, pasak G.Kirkilo, LSDĖDĖPĖ kandidato nuo jų partijos į prezidentus žodžiu, bet, kaip sakoma, „show must go on“. Atskilusios socdemų atplaišos, susijungusios su darbiečių bėgliais, vadukas padarė apskaičiuotą ėjimą – neišmanėlių akyse dar kartą kilstelėjo to ministerio reitingą ir tiek, juolab L.Linkevičius, vadovaujantis, kaip kai kas sako – „šnipų ministerijai“, pats neturi jokių šansų.
Kalbėjo ir E.Zingeris apie „democracy ir solidarity“ fiorst – taip jis ištarė tą anglišką žodį, kuris reiškia – pirmiausia. Demonstratyviai į renginį pavėlavęs ES emisaras Lietuvai Arnoldas Pranckevičius, tuo, matyt, tik pabrėžė gilėjančius nesutarimus tarp ES bei USA. Užtat, A.Anušauskas, L.Kasčiūnas bei Ž.Pavilionis aikštėje budėjo nuo pat pradžios. Žmonių buvo kaip reta menkai, nes iš apsiniaukusio dangaus protarpiais purkštė lietus. Šneką paskaitė ir kažkuris amerikietis, paskui Lietuvos auksaburnius ir tuščiakalbius mistifikavęs laisvę, kurioje, taip pat, neskiria valstybinio suverenumo nuo mūsų milijono varguolių, prirakintų skurde blogiausiomis atmainomis, būklės, ir prie rausimosi konteinerio turinyje, ir prie alaus bambalio paieškos akių užsipylimui.
Jungtinių Amerikos Valstijų jėga yra ir jų pradiniame „užtaise“ – masine Senojo žemyno veikliausių ir drąsiausių žmonių migracija į Naująjį žemyną. Galybė reiškiasi ir liberalia politine sistema bei rinka, kuri žiaurios konkurencijos sąlygomis išugdė tą prekių ir paslaugų gausybę, į ten sutraukusia ne tik meksikiečius bei kitus Centrinės Amerikos varguolius, kaip ir „kokaino“ mafijos čiuptuvus. Pridūrus geriausių pasaulio protų sutraukimo į Silicio ir kitus slėnius programas bei pažangiausias technologijas, kurias įsigudrino vogti paskui „A-bombos“ paslaptį kremlius, gauname galingiausios ir perspektyviausios pasaulio valstybės vaizdą. Dar ir įvaldžiusios pačios aukščiausios pridėtinės vertės kūrimo –dolerių, tebeturinčių savo „brendą“ tarptautiniams atsiskaitymams, spausdinimo machiną, dėl kurios pavydžiai papurkštauja centrai Pekine, Frakfurte bei Maskvoje. Žinoma, tokios plonybės nėra suvokiamos mūsų URM vadovams bei prezidentūrai, kurios tebėra šio didelio žaidimo kaukėtos marionetės.
D.Trumpo laukia rudenį rimtas išbandymas – rinkimai į kongresą, kuriuos reikia, žūt būt, laimėti respublikonams, kadangi, galimai, kremliaus pastūmėti demokratai grasina „impičmentu“ –apkalta dėl visų buvusių nebuvusių provokacinių cirkų ir tragikomedijų. Todėl nenuostabu, kad D.Trumpas parodė tam tikrų reveransų V.Putinui, kadangi USA ir Rusija turi net 90 proc. pasaulio branduolinės ginkluotės, o amerikiečiai tradiciškai prisibijo pirmų į kosmosą pakilusių rusų raketų. Vienok, Rusijos šiomis dienomis vėl pademonstruoti jų naujos karinės technikos pavyzdžiai – super ultragarsinė raketa, paskui „Iskander“ kylančios „Sarmat“ klasės raketos ir naujos klasės lėktuvai bei karo robotai su Vl.Putino grąsinimu, kad į Gruzijos bei Ukrainos įtraukimą į NATO kremlius suras kuo atsakyti, tik pabrėžia Lietuvos užsienio politikos beprasmybę, nes Vilnius taip ir netapo dar Sąjūdžio žadėtu tiltu tarp vakarų ir rytų. Ir dėl to Lietuvos sostinė nei kiek neprilygsta užsienio diplomatijos centrams – Helsinkiui, Reikjavikui ar net Minskui.
Beje, paskui „sidabro malūną“ – Walstreeto dolerių emisijos machiną – intensyviai veikia ir Frankfurto – ES centrinio banko spausdintuvai bei monetų kalyklos, kurios globalios 2008-2009 metų krizės laikotarpiu sėkmingai kamšė Vokietijos ir kitų bankų „skyles“, kadangi ir šie sugebėjo prisipirkti kredito derivatyvų popierių, kuriais minta mūsų pensijų kaupimo kontoros ir kurie tada staiga tapo beverčiais. Gi žlugusiems dėl krizės 50 tūkst. smulkių ir stambesnių Lietuvos verslininkų, kaip ir valdžiai su bankrotų sukeltos bedarbystės banga, pasiekusia 328 tūkst. piką, kuris šliūkštelėjo 6 kartus viršijusia pasaulio vidurkį naujos emigracijos, ištuštinusios mūsų kaimus ir rajonų centrus, cunamiu – neteko nieko specialaus. Tai štai, tokia yra mūsų „nei pypt“ prisitaikiusi prie Briuselio ir Vašingtono užsienio politikos valdininkija (su kai kuriais politikieriais), temokanti gąsdinti žmones ir parazitauti ant rytų grėsmės, kurios užmačių ir siekių nei patys gerai suvokia, nei nori veikti Lietuvos, atsidūrusios tarp kremliaus „meškos“ ir briuselinių „krokodilų“ realiam labui. Atviriau apie tai kalbėti ir rašyti pas mus tesugeba nenumaldomas Z.Vaišvila, o apie naują – kiniško kapitalo, įsikėtojusio Baltarusijos laisvosiose zonose, invaziją drąsiai prabilo A.Maldeikienė.
Lietuva šiuo metu turi pakankamai ribotus finansinius išteklius, tad vienintelis jos kapitalas ir šansas yra sumanumas bei tradicinės dar vos vos besilaikančios būdo savybės, tačiau kai valdžioje įsigali smulkus savanaudiškumas, pabrėžta ir perdedama ištikimybė vasalams bei šeimininkams – žlugimas čia pat.
Istorinis ekskursas
Lietuva visą laiką ir dėl geografinės padėties Europos centre, ir dėl visų istorinių aplinkybių tūkstantmečiais buvo bent tarp dviejų trijų galybių – germanų (gotai, ordinai…), skandinavų, slavų (Kijevas, Volynė, lenkai su kryžiokais, išskerdę ir asmililiavę jotvingius, prūsus bei sunaikinę ir rytinius baltus), žinomų okupaciniais periodais. Visą laiką tarp jų teko laviruoti mūsų didiesiems kunigaikščiams, kurie, beje, valdovų rūmų lankstinuko tekste latvių kalba vertėjos rusiška pavarde buvo įvardinti „lielhercog“ – didieji hercogai, o užraše prie įėjimo – ne „king“, o „duke“, nors Popiežių laiškuose į juos būdavo kreipiamasi „rex“ – karalius. Bet, kai tos atsiknojusios skardelės Seimo panosėje nesutvarkytos, tai ko norėti kitame prospekto gale? Pasakiau vakar tiesiai Šimašiui…
Gedimino – Algirdo sumušti totoriai, Vytauto ir Jogailos – kryžiokai Griunvalde, prie Oršos teko bėgti maskoliui, prie Salaspilio – švedams. Didžiausia Europos valstybė – LDK savo laiku laikėsi ir ant baltų būdo savybių: darbštūs ir taupūs kaip suvalkiečiai bei atkaklūs kaip žemaičiai, svajingi kaip aukštaičiai, ir dainingi kaip dzūkai.
Lenkijos ir Lietuvos karalius Jonas Sobieskis III 1683 m. prie Vienos sumušė Osmanų kariuomenę ir tuo išgelbėjo Europą nuo tolesnio islamo išsiplėtojimo, kuris tęsėsi visą tūkstantmetį arabų klestėjime nuo VI-VII Mahometo amžių Palestinos, visos Šiaurės Afrikos ir Ispanijos, o, įveikus ir Bizantijos imperijos centrą – Konstantinopolį, net ir Albanijos užgrobimu. Aštuoni riterių organizuoti per 1096 – 1270 m. Kryžiaus žygiai į netikėlių žemes vaduoti Kristaus karsto ar stabdyti ekspansijos tebuvo nedidelis beviltiškas atsakas. Kaip ir ES delsimas dabar uždaryti išorės sienas nuo naujos ekspansijos – Artimųjų rytų panikos apimtų karo pabėgėlių bangos, kurią, matomai, sukėlė Zarino atakos Sirijoje.
Deja, po šio karaliaus mirties, kurio dešine ranka buvo smarkiausias mūsų giminės vyras Antonis Stanislovas Ščiuka, sostas atiteko ne karaliaus sūnui Jokūbui, ir ne daugumą du mėnesius trukusiame korupciniame elekciniame Seime, kuris vyko Volios lauke Varšuvoje, laimėjusiam su karaliaus žmonos – prancūzės Marijos Kazimieros D‘Arquien – palaikymu Prancūzijos statytiniui princui Conti. Valdžią jėga paėmė mažiau balsų surinkęs Petro I sąjungininkas, Saksonijos kurfiurstas, suskubęs atžygiuoti į Krokuvą ir iš iždinės, pramušęs sieną, pasigrobęs regalijas – karūną, skeptrą (štai koks neregėtas sumanumas, kad nebūtų šventvagystė, laužiant duris su septyniomis spynomis ir raktais pas vyskupą, iždininką, etmoną…), karūnavosi Augustu II.
Nuo tada ir prasidėjo Lietuvos nelaimės. Jis tuoj pat suteikė elekcines-rinkimines teises Saksonijos didikams ir pradėjo kurti Reichą nuo Drezdeno iki Rygos, siekdamas atkovoti kalavijuočių ordino turėtą miestą. Čia jam ir pažadais talkino Petras I, o pražūtingas Lietuvai Ribentropo-Molotovo sutarties analogas buvo sudarytas 1701 m. Biržų pilyje, kur nuspręsta apjungti, pritraukus Daniją, savas jėgas prieš Švedijos valdovą Karolį XII. Šis gabus karo vadas sumušė atskirai Danijos kariuomenę, po to prie Narvos – rusus su Petru I, ir iš turėtos Livonijos – Kuršo prasiėjo per Žemaitiją, Kauną iki Varšuvos ir pačios Saksonijos. Aštuonis metus trukęs Lietuvos niokiojimas baigėsi tik su Poltavos mūšiu, kuriame švedai dėl savo „pasikėlimo“ buvo stipriai sumušti ir daugiau neatsigavo.
Nuo to momento Lietuvos Seimai devynias dešimtis metų vykdavo, šalia stovint daugiatūkstantinei Rusijos kariuomenei su kremliaus diktatu, o viskas baigėsi Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimu 1795 m. tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos su žinomomis pasekmėmis ir sukilimais 1831 bei 1863 m. bei nauja okupacija 1940 m.
Šiuo metu Vilniaus valdovų rūmuose yra eksponuojamos Augusto II regalijos ir turtai iš Drezdeno rinkinių – netgi jo surdutas mūšyje švedų nuplėštu skvernu. Simboliška, kad ten antrą kartą metuose teko spausti ranką Lietuvos karalium numatyto Mindaugo II – Uracho anūkui, Viurtembergo grafui iš Štutgarto, princui Inigo von Urachui.
Lemtingasis Augusto II ir Petro I Biržų susitarimas istorijos knygose
Psl. 1252 – 1253 S.Solovjovas. Rusijos istorija, 1851.
„Tuo tarpu Petrui I reikėjo stiprinti sąjungą su karalium Augustu II, neleisti jam sudaryti atskirą taikos sutartį su Karoliu XII ir pasistengti palenkti Lenkiją-Lietuvą į karą prieš švedus. Geriausia priemone tam Petras I laikė asmeninį susitikimą su Augustu II, asmenines derybas su jo didikais. Šis susitikimas įvyko 1701 metų vasario mėnesį Biržų miestelyje. Valdovai linksminosi ilguose pietavimuose[1] ir užsiėmė svarbiais reikalais. Vieną sykį Augustas II po puotos pramiegojo. Petras I nuėjo į bažnyčią, ir, savo įpratimu, atidžiai stebėjo katalikų apeigas ir klausinėjo, ką reiškia vienas ar kitas veiksmas. Vienas iš lenkų senatorių pastebėjo jam, kad jo valdžioje apjungti graikų ir lotynų bažnyčias. Caras atsakė – „Viešpats, iš tiesų davė carams valdyti liaudis, tačiau žmonių sąžinei valdžią turi vienintelis Kristus, ir bažnyčių apjungimas gali teįvykti Dievo valia“.
Petras I atvyko į Biržus ne bažnyčias apjunginėti, o Lenkiją-Lietuvą su savo karalium kartu su Rusija pakelti į karą su Švedija. Jis aiškino Lietuvos pakancleriui Ščiukai, kad Lenkija dabar turi pasinaudoti rusų ir saksų armijų apjungimu, kad prie jų prijungti savas pajėgas ir atimti iš švedų Lifliandiją. Ščiuka atsakė: kad Lenkija dabar išsekusi ką tik pasibaigusias karais, ir gerokai jai naudingiau būtų pasinaudoti taika, kad rastų naujus įgijimus. Žinoma, kad galima pastūmėti Lenkiją-Lietuvą į karą, tačiau tam reikia pasiūlyti didesnes naudas. -“Ką taip, ką taip? – pradėjo klausinėti caras. – „Viskas Jūsų didenybės rankose,“ -atsakė pakancleris. Petras I pradėjo reikalauti, kad Ščiuka paaiškintų, ir tas atsakė: “Pagal paskutinį susitarimą su Rusija Lenkija prarado savo ankstesnes sienas; Tai ar nepritiktų jūsų vyriausybei grąžinti bent jau pusę užleisto – pavyzdžiui Kijevą su aplinka?“ Caras paskelbė, kad tai negalima; kad Lenkijai užteks ir Lifliandijos. Derybas tęsė Golovinas, atvykęs su caru. Jis paskelbė, kad Kijevo užleidimas neįmanomas be Dūmos sutikimo ir kazokų hetmano; kad tai galėtų sukelti Rusioje vidaus neramumus. „Jei tai sunku, tai dar sudėtingiau bus patraukti Lenkiją-Lietuvą į karą“, – atsakė Ščiuka. „Sugrąžinkite mums bent jau miestelius už Dniepro – Tetechmirovą, Staiki, Tripolę ir keletą kaimų iš Starodubo, ir nedrauskite apgyventi Čigirinę ir kitas apylinkes“. „Nieko tokio negalima užleisti be tarimosi su hetmanu, todėl caro didenybė nieko jėga iš Ukrainos neatims“, – atsakė Golovinas. Pokalbiai su Ščiuka tuo ir pasibaigė; Tačiau su Augustu II, visgi, buvo sudaryta nauja sutartis. Sąjungininkai įsipareigojo tęsti karą visomis pajėgomis ir nebaigti jo be tarpusavio sutarimo; Caras pažadėjo karaliui atsiųsti gerai ginkluotų 15-20 tūkst. pėstininkų pilnam jo vadovavimui su įpareigojimu: išduoti pinigus provianto parduotuvių steigimui; pateikti VITEBSKUI 10 tūkst. funtų parako ir mokėto trijų metų eigoje po 100 tūkst. rublių; Karalius panaudos savo kariuomenę prieš Švediją Lifliandijoje ir Estliandijoje, kad atitrauktų priešą nuo pavojaus Rusijai, ir duoti carui veikti su sėkme Ižoros ir Karelijos žemėse, o Lifliandiją caras palieka karaliui be jokių pretenzijų į jas…“
Lietuvos situacija dabar
Žlugdoma ir žlunganti valstybėlė su naikinama jos ekonomika, kultūra ir tradicijomis, su einančia kaimo nykra ir emigracija. Bukagalviškumas, savanaudiškumas, kosmopolitizmas ir destrukcija su tautos susvetimėjimu valstybei – užsisklendimu savam kieme ar tarp keturių sienų, valdžios negebėjimu sparčiai kurti visapusę gerovę daugumai su Lietuvos interesų Briuselyje-Strasbūre pardavimu, naujojo „elito“ įgyto po demokratijos priedanga politinio kapitalo vertimu į finansinį ir atvirkščiai. Vykdomu ekonominiu ir psichologiniu karu prieš Lietuvą per žiniasklaidą, dangstomą per jėgos struktūras. Jei ne USA ekonominė-karinė galybė, Lietuva neturėtų net to dalinio suvereniteto, kuris beliko jai, įstojus į ES.
Koks tautos ir valstybės likimas? Kaip tos varlės stiklainyje su kylančia vandens temperatūra. Išsivaikščiojimas – išsiemigravimas, beje skatinamas ir LRT „Emigrantų“, tolesnė valstybės ir valdymo erozija. Būtent, todėl kiekvienas politikas – pilietis turi savo širdyje ir pastangose skelbti karo stovį, mobilizuoti resursus, o pradėti reikia nuo elementarių dalykų sutvarkymo: kad ir duoti visiems žinoti, kuo konkrečiai kiekvieną darbo dieną užsiima Seimo narys, užpildant tą vakar pateiktą formą, kad jais galėtų sekti ir kiekvienas svarbesnis ministerijų ar žinybų pareigūnas, Austrijos demokratijos pavyzdžiu. Deja, mūsų šaunioji XVII vyriausybė, vykdanti valdymo reformavimą, vietoje to, kad pirma pritvirtintų prie kiekvienos svarbesnės pareigybės konkrečius rodiklius, išsiaiškintų kas ir už kiek turi būti atsakingas bei skelbtų konkursus „tranų“ iššlavimui ir geriausių specialistų pasitelkimui, į gatves destruktyviai meta apie 500 ministerijų darbuotojų patirtis. Ką apie tai mano mūsų šaunusis valstybės ir savivaldybių komitetas, besikapanojantis paskui bendruomenių įstatymo projektėlį, geriausiu atveju sužinosime tik rugsėjo mėnesį.
Išvogta sąjūdžio spauda, prichvatizuotos įmonės, supjaustyti laivai, išparceliuota aviacija, kertamos girios, sunaikinta linininkystė, išretėję chorų gretos, demografijos duobė, agonijoje kiaulininkystė bei pieno sektorius, kaimo depopuliacija, ligoninės, universitetai ir urėdijos, po centralizavimo „tik“ 40 proc. padidinę malkų kainas, išauginta valstybės skola ir vėl iš užsienio bankų semiami milijardai, tuoj pradės galimai planingai ar neplaningai radiaciją nutekinėti Astravo ES, karių ir piliečių žūtys, gaisrai, afrikinis kiaulių maras bei 80 proc. moksleivijos pasiryžę bėgti iš fronto zonos – Lietuvos paskui „Vytį“ iš Vilniaus vakarų kryptimi. Gal užteks?
[1] http://www.runivers.ru/upload/iblock/a63/Solovjev.%20Istoriya%20Rossii%20s%20drevnejshix%20vremen.%20Kn.%203.pdf
Kęstutis K.Urba