TARIAMASIS prof.V.RADŽVILO ANTISISTEMIŠKUMAS
Žiaurokai pralaimėjęs rinkimus Nacionalinis susivienijimas (NS) , kuris vos perkopė 2 proc. ribą, savo vaduko filosofo prof. V.Radžvilo nauju opusu „Apie valdomąjį ir tikrąjį antisistemiškumą“[1] gebelsiškai skelbia pergalę – naujus atsiveriančius šviesesnio rytojaus horizontus bei savo nenuginčijamą teisę atstovauti opozicines jėgas už Seimo ribų. Įvardindama NS kaip vienintelę tikrą antisiteminę partiją.
Vadintis tokia, atseit, jai leidžia daugiau kaip 15 metų vykdoma „narodninkystė“ – ėjimas į tautą su švietėjiška misija ir principingas kitų mažų politinių pajėgų priskyrimas tarnaujančioms sistemai dalyvavimu demokratijos imitavime. Lyg, sakykime, švietėjiška kultūrinė tris dešimtmečius su kaupu dr.Arvydo Juozaičio vykdyta kultūrinė veikla nieko nereikštų. Ar nuolatinė alkas.lt orientacija į tautininkišką-centristinę mintį.
Tiek jau to, tačiau juk antisistemiškumo esmė slypi visiškai kitoje plotmėje. Ją ir aptarsime. Dar niekas iš politikos mokslo neišbraukė partijų klasifikavimo pagal interesų atstovavimą, kuriame lemia ekonominis veiksnys: ar stambiojo kapitalo ir didžiųjų koncernų interesą gina politinė jėga, ar didžiulės masės samdomų dirbančiųjų? Priklausomai nuo to konstatuojama dešinės ir kairės skirtis.
Betgi, daugybė Lietuvos žmonių teigia, kad „visos partijos vienodos“. Deja, tik ne žurnalistai laidų vedėjai –„musnickai, jekelaičiai, jursevičiai, paleckiai, miliūtės, tapinai….“ įkyriai peršantys mintį ir šioje rinkimų kampanijoje, kad, būk tai, Lietuvoje vyksta įnirtinga politinė kova tarp kairiųjų – LVŽS, LSDP, LSDDP, Lenkų rinkimų akcijos ir dešiniųjų konservatyviai liberaliųjų jėgų – TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir naujai gimusios Laisvės partijos. Visgi, peržvelgus šių visų partijų programas ir retoriką pasigendame nuoseklios kovos už rinkos laisvę su pagrindinius ūkio ir paslaugų sektorius užvaldžiusiais kartelinio pobūdžio oligopoliniais[2] dariniais – „juodosiomis mūsų ikanomikos skylėmis“, kurios susiurbia visu žmonių resursus savo –saujelės savininkų vykdoma kainų nustatinėjimo politika, kurias, šiaip jau, laisvoje rinkoje turėtų nustatinėti konkurencija dar prieš gerą šimtmetį Keinso įvardinta kaip „nematomoji ranka“.
Būtent, šeši didieji prekybos tinklai, du su puse banko, skirstomieji tinklai (I.Šimonytės pastebėjimu – valstybinis monopolis) su dešimtūkstantinėmis algomis, kaimo latifundija susigviešusi ES milijardus, dabar esanti valdžioje ir nenorinti trauktis, produkcijos perdirbėjų minimalių supirkimo kainų gniaužtai, nežmoniškų antkainių spekuliantiškos vaistų didmena ir mažmena, atliekomis šeriantis viešose įstaigose vaikus „Bruneros“ , išaugę paslaugų kainos… labiausiai susina Lietuvos žmonių materialinius, o su jais – ir dvasinius resursus. Juk dar nespėjus valdžiai padidinti iš ankstesnių vyriausybių energetinių projektų sutaupytų lėšų pensijas ir algas bei pašalpas, oligopoliai, užjutę perkamosios galios didėjimą visuomenėje, jau pakeičia skaičius kainoraščiuose iš anksto. Ar reikia priminti, kiek kainavo kavos puodelis 2015 metais, brokolis bei forminės baltos duonos kepaliukas? Infliacija yra apie 300-400 proc., o pasakykite, ar tiek didėjo pensijos, algos ir pašalpos? Gi šiandien vėl finansų ministeris V.Šapoka toleruojantis esminių rinkos sektorių oligopolizaciją ir kartelizaciją gražbyliauja apie rūpestį labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais.
Gi nei vienos į Seimą 2020 tebepretenduojančių partijų programose nėra nuostatos riboti oligopolių dominuojamą rinkos dalį Konkurencijos įstatymo pataisa ar „nusunkti didžiųjų koncernų lašinių“ didesniais pajamų ir pelno mokesčiais su lygiagrečiomis lengvatomis smulkiems ir vidutiniokams, kad rastųsi apnaikinta mūsuose konkurencija. O tai reiškia, kad visos seiminės partijos savo ekonomine politika yra dešiniosios socialiberalios ir rinkėjams (45 proc.) tenka rinkti mažiausią blogybę, o supratingesni ar desperatiškesni iš vis neina balsuoti.
Tiesa, visos vadinamos kairiosiomis partijomis kaip ir deklaruoja didesnius gyventojų pajamų mokesčių – progresinius tarifus, tačiau visa tai savininkams, įvaldžiusiems daugelį holdinginių ar valdiškai privataus „mersedeso“ gudrybių, kaip vanduo nuo žąsies – ne itin reikšminga smulkmena.
Gi visai kitaip yra su to paties V.Radžvilo NS programa, kurioje aiškiausiai įvardinti ekonominiai kairiojo centro indikatoriai ir tikslai:
Monopolių ir oligopolių ribojimas – smulkiojo ir vidutinio nacionalinio verslo gaivinimo ir viduriniosios klasės atkūrimo sąlyga
34. Įsitvirtinę monopoliai ir oligopoliai įvairiose šalies ekonomikos srityse yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių smulkiojo ir vidutinio verslo nykimą ir bet kurios valstybės gerovės ir stabilumo pagrindu esančio viduriniojo visuomenės sluoksnio siaurėjimą. Turi būti parengta smulkiojo ir vidutinio verslo, taip pat ir vidurinės klasės atgaivinimo programa. Jai įgyvendinti būtina imtis šių priemonių:
34.1. Plėsti smulkiosios ir vidutinės prekybos sektorių, įgalinant jį varžyti stambiųjų prekybos tinklų oligopolį ir apriboti jų dalį rinkoje.
34.2. Stiprinti vietos produkcijos tiekėjų stambiesiems prekybos tinklams padėtį, ribojant tinklų galimybes piktnaudžiauti savo ekonomine ir derybine galia.
34.3. Sutvarkyti ir nuolat prižiūrėti faktiškai monopoline padėtimi piktnaudžiaujančių šilumos ir energijos skirstomųjų tinklų kainodarą.
34.4. Suteikti naujai įkurtam verslui palankias apmokestinimo ir jo veiklos kontrolės sąlygas, nustatant protingus jų taikymo terminus.
35.5. Imtis priemonių vidutinio dydžio žemės ūkio sektoriui atkurti, iš pagrindų keičiant ES paramos žemės ūkiui skirstymo principus vidutinių ūkininkų naudai ir didinti jų konkurencingumą, skatinant ir remiant įvairias bendradarbiavimo ir kooperacijos formas.
35.6. Siaurinti žemės ūkio produkcijos perdirbėjų oligopolį, teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis ribojant jų galimybes palaikyti mažiausias iš gamintojų superkamos žaliavinės produkcijos kainas.
Kitaip tariant, programiniame lygmenyje V.Radžvilo NS yra akivaizdžiausiai užėmusi tipišką kairiojo centro poziciją, prieštaraujančią taip vadinamų sisteminių partijų – LVŽS, LSDP, LSDDP, LRS-KŠS, TS-LKD, LS, Laisvės partijos dešiniam socialiberalumui, tačiau profesorius V.Radžvilas to elementariai nepastebi, nes, matyt, jam tėra užsitvirtinęs tik filosofui svarbus abstraktus programinis lozungas 3.1. Lietuvos piliečiai jaučiasi valstybės šeimininkais ir nori kurti ne tik savo asmeninę laimę, bet ir bendruoju gėriu grįstą valstybę, o ne konkretūs bendrąjį materialųjį gėrį kuriantys įrankiai. Blogiausia, kad šios esminės programinės nuostatos buvo niekšiškai ar žiopliausia išplautos iš „gliancinio“ rinkiminio NS laikraščio, o netekę svarbiausio žmonėms – kainų šėlsmo suvaldymo tikslo, V.Radžvilo žmonės sėkmės tikėtis negalėjo. Beje, kairiojo centro ekonominės politikos retorika buvo ženkli ir dr.A.Juozaičio ne viename pasisakyme prieš skandinavų bankus ar prekybos tinklus, todėl belieka padaryti paprastutę išvadą – Lietuvoje antisiteminėmis politinėmis pajėgomis dabar yra antisocialiberalios politinės pajėgos. NS taps tokia, kai prof.V.Radžvilas, kaip teisingai pastebėta bendražygių, tegirdintis tik save, suvoks kam jį įpareigoja visa NS patvirtinusi savo programą rankų kėlimu ir pradės diskusiją su V.Sinica, įsivaizduojančiu NS kaip tipišką … dešiniąją partiją[3]: „Nėra ko slėpti, rezultatas nuvylė, bet NS dešinėje yra vienintelė auganti ateities partija“.
Taigi, šių dviejų politikierių vištakumas ir ekonominio išsilavinimo ar bent apdairumo stoka, šią partiją jos veiksmuose pavertė tipiška sistemine sociliberalia tuščių vadukų ambicijų turinčia partijėle, o prof.V.Radžvilo mintijimas apie tikrąjį ir tariamąjį antisistemiškumą tėra tuščia demagogija išplautos ekonominės dimensijos pagrindu.
Pabaigai panagrinėkime kokios gi galimybės Lietuvoje rastis tikrajam, tautai ir visuomenei reikalingam antisistemiškumui , ne prieš valdžios partijas, bet prieš jų „stoguojamą“ didžiųjų prekybos tinklų ir kitų ekonominių monstrų kainodaros sistemą – rastis kairiojo centro ekonominei politikai. Liberalų tarpe nenuilstamu nuosekliu kovotoju prieš rinkos sektorių centralizavimą, monopolizavimą-kartelizavimą arba, kitaip tariant, už laisvą rinką yra Eugenijus Gentvilas, todėl jo disputas su Viktorija Čmilyte ir net Ingrida Šimonyte turėtų būti itin svarbus – esminis Lietuvai. Ar ši išgirdo mano pastabas trumpame pokalbyje Seimo koridoriuje – sunku pasakyti, tačiau Gabrieliui Landsbergiui siekiant konservatorius paversti tikra sąjūdine Žmonių partija į Lietuvos rinkos oligopolizacijos problemą anksčiau ar vėliau teks gilintis – tai priklausys ir nuo D.Kreivio bei krikdemiškojo sparno įžvalgų ir pastangų. Juolab konservatoriai A.Kubiliaus pastangomis yra paversti tipiška ortodoksine liberaliai konservatyvia stambiojo kapitalo intereso nekliudančia – ir dėl to, anksčiau ar vėliau pasmerkta nusigyventi partija.
LVŽS kaip buvo stambiųjų žemvaldžių – latifundijos partija, taip ir liko, ir nieko iš jos tikėtis negalima: vienas T.Tomilinas su savotiškais reveransais rytams nieko nepakeis. Gi LSDP tesimato du realesni kairieji – patyręs Alfonsas Brazas ir jaunatviškas Vaidas Navickas, bet ar pavyks jiems įveikti socdemų oportunizmą ir snūduriuojančius partinius bonzas – sunku pasakyti.
Dr.A.Juozaitis aiškai deklaruoja savo priešiškumą ortodoksiniam, stambių koncernų pelnų interesus ginantį liberalizmą, tačiau jo ekonomikos guru prof.D.Serafinas ‚ „Kartų solidarumo sąjungos – Santalkos programoje“ tai išreiškė pernelyg nežymiai ir tuo pasmerkė partiją rinkimuose nesėkmei, nors, būtent, jos vienijimasis su NS tikrojo antisistemiškumo – antisocialiberalumo pagrindu ir būtų esminis postūmis Lietuvos politikoje už žmones – prieš kainų siautulį su visomis kitomis vertybėmis.
Didžiausia kliūtimi Lietuvos „prablaivėjime“ tenka laikyti žurnaliūgų armijos, kuriančių totaliu tautos smegenų praplovimu ir klaidinimu bei kreipimu į diskusijų šunkelius politinio diskurso madas, neišprusimą ir infantilumą, nes jie nesugeba ar papirkti nenori skirti politikoje tikros kairės nuo dešinės bei „šieno“ nuo „šiaudų“. Kaip ir regėti tikrojo antisistemiškumo – antisocialiberalumo apraiškas.
[1] http://www.propatria.lt/202e0/10/vytautas-radzvilas-apie-valdoma-ir.html
[2] Oligopoliu vadinama keletas rinkos žaidėjų, turinčių didžiąją jos dalį
[3] https://www.pozicija.org/vytautas-sinica-nera-ko-slepti-rezultatas-nuvyle-bet-ns-desineje-yra-vienintele-auganti-ateities-partija/
Kęstutis K.Urba, 2020.10.20