Šių metų rugpjūčio mėnesį viename iš žurnalo Prie Kavos dalių Sveikata Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos narys Arvydas Širvinskas dalyvavo neakivaizdžioje diskusijoje su LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovais aktualiais pensininkų gyvenimo Lietuvoje klausimais. Neakivaizdžią diskusiją pravedė žurnalistė Giedrė Lenkaitė. Kviečiame paskaityti.
Ori senatvė – ar Lietuvoje tai įmanoma?
Teigiama, kad trečdalis Lietuvos gyventojų yra pensinio amžiaus. Kiek mažiau nei ketvirtadalis, t. y. 23 % lietuvių, gyvena ties skurdo riba. Ar tai reiškia, kad tarp pensininko ir varguolio galima dėti lygybės ženklą? Kodėl? Kur ieškoti to priežasčių ir, žinoma, išeities? Apie tai kalba Viso pasaulio lietuvių asociacijos Lietuvos visuomenės tarybos vienas iš steigėjų ir valdybos narys, Verslo plėtros grupės vadovas, Ryšių su išeivija grupės vadovas, docentas, ekonomikos mokslų daktaras Arvydas Širvinskas ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai (SOCMIN).
Koks turėtų būti valdžios institucijų ir paties žmogaus indėlio santykis rūpinantis senatve?
Arvydas Širvinskas (A. Š.). Pirmiausia reikėtų keisti rinkimų kriterijus. Tarp jų turėtų patekti profesionalumas ir praktiniai rezultatai atitinkamoje srityje, į kurią asmuo kandidatuoja. Visi valstybinę algą iš mokesčių mokėtojų pinigų gaunantys darbuotojai turėtų būti renkami – t. y. tiek teisėjai, tiek prokurorai, tiek spec. tarnybų vadovai, tiek seimo nariai – visi vadovaujantys darbuotojai turėtų būti renkami. Kaip įvertinti profesionalumą, kompetenciją ir kvalifikaciją? Kiekvienas, kuris pageidauja būti renkamas, turėtų paruošti programą, ką jis veiks 5 m., kai bus išrinktas. Jeigu to padaryti negali, jis neturėtų gauti teisės būti renkamas. Beje, visuomet turėtų išlikti teisė išrinktą asmenį atšaukti iš užimamų pareigų, jeigu jis nevykdo savo programos. Juk tai bylotų apie atsakomybės trūkumą, kas šiuo metu Lietuvoje ir vyrauja. Per 29 nepriklausomybės metus Lietuvą paliko per 1 mln. gyventojų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė duomenis, kad 390 tūkst. žmonių mūsų šalyje bando egzistuoti žemiau absoliutaus skurdo ribos. Apskaičiuota, kad vienam žmogui tenka 238 Eur per mėnesį, 4 asmenų šeimai – 644 Eur. Ar galima už tiek pragyventi..?
Atsakant į klausimą, koks turėtų būti valstybės indėlis, tai pirmiausia – rinkimų pakeitimai. Praktika rodo, kad per 29 m. daugelis ekonominių rodiklių yra paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje lyginant su Europos Sąjunga. Tai atspindi, jog dabartinis mechanizmas neveikia ir visiškai netinka.
SOCMIN. Daug žmonių nepagalvoja, kad pirmas mūsų indėlis į gerovę senatvėje – tai pirmoji darbo vieta, kai dar esame jauni, nes dirbdami mokame įmokas, sukaupiame stažą ir taip užsitikriname teisę į senatvės pensiją. Todėl gyventojai visuomet turėtų siekti dirbti tik legaliai, gauti legalias pajamas, nes visa tai lemia, kokias socialines garantijas įgyjame ateičiai.
Šiuo metu jauni dirbantieji taip pat skatinami kaupti pensijai II pakopoje, tai yra privačiuose pensijų fonduose su valstybės parama. Kaupiamos lėšos senatvėje taps tarsi priedu prie „Sodros“ mokamos senatvės pensijos. Kaupti tikrai rekomenduojame, jeigu žmonės siekia patogesnės senatvės. Tai yra demografinė būtinybė, nes prognozuojama, kad apie 2030 m. darbingo ir vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus santykis taps ne itin palankus.
Kalbant apskritai apie rūpinimąsi senatve, reikalingos bendros pastangos – tiek iš valstybės institucijų ir savivaldybių pusės, tiek paties žmogaus.
Pavyzdžiui, visuomenei Lietuvoje senstant, yra vis didesnis poreikis integruotų globos, priežiūros ir slaugos paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms: daugiau paslaugų reikia nuosavuose, globos ir savarankiško gyvenimo namuose, taip pat būtina plėsti savarankiško gyvenimo namų ir dienos centrų tinklą.
Reaguojant į problemas, numatytas integralios pagalbos senoliams namuose plėtojimas, savarankiško gyvenimo namų ir dienos centrų senjorams tinklo plėtra, ketinama remti nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus senelių lankymui, ypač kaimiškose vietovėse.
Ar valstybė nėra nusisukusi nuo garbingo amžiaus piliečių?
A.Š. Galima drąsiai sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje vykdomas pensininkų genocidas. Daugelis iš jų dirbo visą gyvenimą, bet iki 1990 m. gaudavo menką algą – ir ką tuo metu buvo galima padaryti, jeigu tik tiek mokėjo? Juk žmogus dėl to nekaltas. Bet išėjęs į pensiją jis gauna apie 200–300 Eur. Ar tiek pakanka? Žinoma, ne. Iki kitos pensijos likus 10 dienų žmogus paprastai jau nebeturi už ką nusipirkti vaistų ir netgi maisto, todėl tenka badauti. O įsivaizduokite, jeigu reikia vartoti medikamentus nuo kraujo spaudimo, ir nėra už ką jų nusipirkti. Tuomet tenka kentėti ir kankinantis laukti… mirties. Faktiškai kiaulė dabar Lietuvoje gyvena geriau nei pensininkas. Ji turi šeimininką, gyvenamąją vietą, ant jos nelyja, jai nešalta, ji pašerta, blogai pasijuto – iškvietė veterinarą, šis prirašė vaistų, šeimininkas nupirko.
Būtina galvoti apie rinkimų pokyčius. Jie privalo vykti vienmandatėse ir be jokių sąrašų. Ką reiškia sąrašas šiandien? Pavyko kažkam įlįsti į Seimą ir tupi tas kažkas tenai 20, 30 ar daugiau metų. Valstybės rezultatai smunka, o jis vis tiek ten tupi toliau. Ir blogiausia, kad jo darbdavys – visi mokesčių mokėtojai – negali jo atšaukti. Argi logiška, kad valstybės tarnautojo jo darbdavys negali atleisti? Šiuo metu išeina taip, kad visi mes esame savo tarnų vergai.
Puikiu pavyzdžiu gali būti JAV. Šioje šalyje visi be išimties gauna mažiausiai 800 JAV dolerių pensiją. Tai suma, su kuria galima justi, jog gyveni oriai. Galbūt Lietuva susiduria su tokiomis giliomis problemomis dar ir dėl to, kad nemoka sustabdyti besaikio pinigų vogimo. Ne taip seniai žurnalistė I. Makaraitytė buvo paskelbusi straipsnį, kuriame nurodė, kad kasmet iš valstybės pavagiama per 4 mlrd. Eur. Galima tik įsivaizduoti, kiek būtų galima pakeisti su tokiais finansais.
Galvojant apie permainas svarbu telktis ir patiems. Tuo tikslu įsikūrė ir Viso pasaulio lietuvių organizacija, prie kurios veiklos ir iniciatyvos kviečiu prisijungti visus – lietuvosvisuomenestaryba.lt.
SOCMIN. Lietuvoje tęsiasi integralios pagalbos namuose projektas, apėmęs visą Lietuvą, kuomet specialistai išsiaiškina, koks yra globos ir slaugos namuose poreikis, organizuoja bei teikia šias paslaugas ne tik slaugomiems ir globojamiems asmenims, bet ir jų šeimos nariams.
Nuo šių metų startavo specialiųjų poreikių pertvarka. Didžiausias dėmesys skiriamas sisteminiam požiūriui į senyvo amžiaus žmonių poreikius, kad asmuo galėtų savarankiškai ar su priežiūra gyventi jam įprastoje aplinkoje. Žmogui gali būti pasiūlomos techninės pagalbos priemonės, pritaikomas būstas ir aplinka, teikiamos socialinės paslaugos ir panašiai.
Kadangi didžiausią skurdo riziką patiria vieniši pensinio amžiaus žmonės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasitelkė kelias priemones, kad būtų sumažintas šios žmonių grupės skurdas. Nuo 2018 m. pradžios visos senatvės pensijos indeksuojamos ir auga tiek, kiek vidutiniškai šalyje didėja atlyginimų fondas. „Sodra“ pernai pradėjo mokėti didesnes senatvės pensijas tiems senjorams, kurie turi sukaupę daugiau nei 30 metų stažo. O nuo šių metų mažiausių pensijų gavėjai, kurie yra įgiję minimalų ar ilgesnį stažą, vidutiniškai gauna po 20 eurų priemoką.
Beje, ilgėjant vidutinei sveiko gyvenimo trukmei daugelis valstybių siekia įtraukti pensinio amžiaus sveikus žmones į darbo rinką – viena vertus, tai užtikrina didesnes jų pajamas, kita vertus, sudaro sąlygas bendravimui, prisideda prie bendros ekonominės gerovės, leidžia jaustis reikalingam. Senjorus norima įtraukti ir į savanorystę, nes daugelis vyresnio amžiaus žmonių turi daug žinių bei patirties, kuria gali dalintis.
Su kokiais sveikatos priežiūros sistemos iššūkiais tenka susidurti dabartiniams pensininkams?
A.Š. Jų yra daugybė. Galima pradėti nuo pavyzdžio. Tarkim, pensininkas gauna 200, 250 ar 300 Eur pensiją ir jam prireikia sudėtingos operacijos. Guldamas į ligoninę ar prieš pat operaciją jis turi susimokėti, o iš ko jam tai padaryti, kai gauna tokias menkas mėnesines pajamas? Tas pats finansinis klausimas skaudžiai paliečia ir kai tenka įsigyti reguliariai vartojamus medikamentus. Žinoma, daugelis jų kompensuojami, bet tikrai ne 100 %. Todėl jau gale mėnesio jiems gali neužtekti lėšų. Tai rimta problema, kurią būtina spręsti. Dabartiniai pensininkai tikrai neišgali visapusiškai pasirūpinti savo sveikata.
Socialinė vyresnio amžiaus žmonių atskirtis – opi problema?
A.Š. Socialinę atskirtį puikiai iliustruoja valstybės ekonominiai rodikliai. Lyginant su ES Lietuvoje ji yra milžiniška. Mes esama kone visų sąrašų paskutinėse vietose. Kaip tik dėl to, kaip ir minėjau, svarbu kuo skubiau keisti rinkimų tvarką. Tik profesionalūs, kvalifikuoti specialistai galėtų įgyvendinti permainas, o ne dabartiniai tingiai rankas kilnojantys seimūnai. Tuščius jų darbo rezultatus atspindi iš šalies bėgantys žmonės. Dar 390 tūkst. bando egzistuoti, bet tikrai ne gyvena, nes tiesiog skursta.
SOCMIN. Dalis senjorų Lietuvoje dirba. Pavyzdžiui, socialinio draudimo senatvės pensijų gavėjų skaičius gegužę buvo 605,5 tūkst., iš jų dirbantys – 69,4 tūkst. 2019 m. pradžioje atitinkamai buvo 599,5 tūkst., o dirbančių – 71,2 tūkst.
Daugiau dirbančių pensininkų yra naujosiose ES šalyse. Galima daryti prielaidą, kad tai lemia mažesnės pensijos. Lietuva šiuo klausimu Europos šalių kontekste atrodo vidutiniškai.
Senosiose valstybėse įprastas dalykas – didesnis taupymas senatvei, o iš per gyvenimą sukauptų santaupų žmonės neretai apsisprendžia pradėti gyventi, dar nesulaukę pensinio amžiaus. Tačiau paprastai tokių galimybių žmonės turi dėl to, kad didesnės pajamos leidžia didesnę dalį atsidėti būsimai senatvei.
Kalbant apie senjorų įtraukimą į įvairias kitas veiklas, džiugina tokios savivaldybių iniciatyvos kaip kad, pavyzdžiui, erdvė vyresniems vilniečiams „Senjorų avilys“, kur siekiama įkurti Vilniuje unikalią užimtumo erdvę vyresnio amžiaus vilniečiams susitikti, aktyviai veikti, kurti, kad, kaip įmanoma, ilgiau išliktų sveiki ir užimti.
Dažnas jaunas žmogus žvalgosi į užsienio šalių senolius ir žavisi jų aktyvumu – užsidegimu keliauti, susitikti su draugais ir bičiuliais viešose vietose ir pan. Ar lietuviams pensininkams tai būdinga? Kodėl?
A.Š. Vargu ar tai įmanoma tiek dėl gaunamos pensijos dydžio, tiek dėl visų kitų jau aptartų iššūkių ir problemų. Apmaudu. Ypač kai matomas pavyzdys, kaip puikiai susitvarkė kitos šalys. Pvz., Vokietija po karo sugriauta, bet prireikė 5 metų ir ji atsistatė. Japonijoje buvo numestos 2 atominės bombos – po 7 metų ji vėl ėmė klestėti. Izraelis taip pat per kelis metus įveikė sunkumus. Kaip ir kodėl pavyko šioms valstybėms, o Lietuvoje per 29 m. lygis ne tik ne pagerėjo, bet netgi ir smuko? Skurdas, socialinė atskirtis, emigracija iliustruoja gilias Lietuvos problemas. Mūsų šalies valdymo struktūrą reikia keisti iš pamatų. Tik pasikeitus mechanizmui galima tikėtis geresnių rezultatų.
SOCMIN. Pirmiausia turi būti patenkinami pagrindiniai senjoro poreikiai, tokie kaip maistas, vaistai ir kita. Tačiau neabejotinai svarbu ir turiningas laisvalaikis. Kiekvienas senjoras yra nusipelnęs orios senatvės, taip pat ir jam priimtiniausių veiklų ar užsiėmimų. Dėl šios priežasties senatvės pensijos yra kasmet didinamos, imamasi priemonių senolių skurdui mažinti, vykdoma kampanija siekiant įtraukti vyresnio amžiaus žmones į savanoriškas veiklas.
Kiek tiesos kai kurių ekspertų pasisakymuose, jog ties skurdo riba gyvenantys senoliai yra patys dėl to kalti – neva mažai uždirbo, per mažai sumokėjo mokesčių ir dėl to dabar turi vargti?
A.Š. Žmogus dirbo, o jam mokėjo tiek, kiek mokėjo. Argi jis galėjo prašyti, kad jam iki 1990-ųjų mokėtų ne 90 rublių, o 900? Vargu… Buvo kitokia santvarka. Pensijos pagrindo neturėtų sudaryti tai, kiek asmuo uždirbo. Darbas yra darbas, o jo vertinimas finansais sąlyginis. Jei žmogus dirbo, išdirbo tam tikrą stažą, tačiau už tai gavo nedidelį atlygį ir mokesčių sumokėjo nedaug, argi jis turi būti šiandien verčiamas būti tuo, kuo ir taip yra paverstas? Vos galą su galu suduriančiu varguoliu?
SOCMIN. Senatvės pensijos dydį didele dalimi lemia per visą karjerą sukauptas darbo stažas. Į stažą įskaitomi ir tie laikotarpiai, kai žmogus gavo ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, nedarbo, dalinio darbo, netekto darbingumo socialinio draudimo išmokas.
Visos situacijos individualios, tačiau galiojantis pensijos apskaičiavimas, kuomet viena pensijos dalis „reaguoja“ tik į stažą, leidžia „užsidirbti“ pensiją ir mažesnių pajamų gavėjams, kurie dirba ilgiau. Nuo mokyklos ar studijų baigimo iki senatvės pensijos amžiaus yra nemažas laiko tarpas, per kurį žmonės, jei jie dirba, spėja stažą „užsidirbti“.
Tam tikroms asmenų grupėms, kurios negali dirbti dėl objektyvių priežasčių – pavyzdžiui, neįgaliuosius šeimos narius slaugantiems žmonėms, vaikus iki 3 metų auginantiems nedirbantiems tėvams yra numatytas pensijų draudimas valstybės lėšomis. Pensijų draudimo įmokas už šiuos asmenis „Sodrai“ sumoka valstybės biudžetas.
Minimalus stažas senatvės pensijai gauti yra 15 metų. Būtinasis stažas senatvės pensijai 2019 m. yra 31 metų ir kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 m. pasieks 35 metus.
Vadinasi, sukaupęs minimalųjį arba būtinąjį stažą, žmogus jau užsitikrina senatvės pensiją. Deja, reikia pripažinti, kad dalies senjorų gaunamos pensijos nėra pakankamos jų savarankiškam ir kokybiškam gyvenimui. Todėl, kaip jau minėta, yra organizuojamos įvairios kitos priemonės ir veiklos, kurios galėtų palengvinti senjorų gyvenimą, pavyzdžiui, didinamos senatvės pensijos, mokamos priemokos mažiausių pensijų gavėjams, vystoma integrali pagalba namuose.
Ar šiuo metu Lietuvoje ori senatvė įmanoma? Kodėl? Kaip?
A.Š.Tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, ne. Tą puikiai iliustruoja mano pažįstamo pavyzdys. Mokslų daktaras, dirbęs Kauno politechnikos institute daugiau nei 20 m., dėstęs studentams, ruošęs specialistus, 5 kartus kėlęs kvalifikaciją, už ką, beje, algos niekas nepadidino, baigęs aspirantūrą ir doktorantūrą, gavęs rektoriaus padėkas už nuveiktus darbus, prieš 9 metus išėjo į pensiją. Kaip manote, kiek jis gavo? 202 Eur! Per šį laikotarpį jo pensija pakilo iki 291 Eur. Tai nesiekia net minimalios mėnesio algos. Argi tai ne pasityčiojimas iš žmogaus, mokslų daktaro, savo gyvenimą atidavusio daugelio dabartinių piliečių lavinimui?
Apie visas šias problemas reikia kalbėti garsiai ir, žinoma, raginti visus lietuvius vienytis bei reikalauti pokyčių.
Įdomu
- Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas nurodo, kad nuo 2005 m. Lietuvoje skurdo rizikos lygis vis augo. Minėtais metais siekė 20,5 %, o 2017 m. – 22,9 %.
- Lyginant 2016 m. ir 2017 m. skurdo rizikos lygis labiausiai padidėjo tarp pensininkų ir mažiausiai 5 asmenų šeimose (t. y. du suaugę ir 3 ar daugiau vaikų). Atitinkamai – nuo 30,6 % iki 36,7 % ir nuo 32,3 % iki 44,3 %.
- Pagal skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygį Lietuva ES kontekste užima vieną iš paskutiniųjų vietų – 30,1 %. Mus lenkia tik Graikija (35,6 %), Rumunija (38,8 %) ir Bulgarija (40,4 %).
- Nurodoma, kad 2018 m. žemiau skurdo ribos gyveno 0,645 mln. žmonių.
- Pajamas, mažesnes už nustatytą skurdo ribą (2018 m. jos siekė 345 Eur), gauna apie 31 % kaimo gyventojų ir apie 18 %
- Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. pradžioje šalyje gyveno 550,2 tūkst. 65 metų ir vyresnių žmonių. Jų dalis nuo bendro šalies nuolatinių gyventojų skaičiaus padidėjo nuo 15,8 % (2005 m. pradžioje) iki 19,3 % (2017 m. pradžioje).
- Remiantis Eurostato prognozėmis, tikėtina, kad 2050 m. pradžioje Lietuvoje 28,5 % gyventojų bus vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad šimtui 15–64 metų gyventojų teks 52 vyresnio amžiaus žmonės.
Giedrė Lenkaitė
2019–08–08
Originali straipsnio versija žurnale Prie kavos.Sveikata