Saulės mūšis – senosios Lietuvos galybės atspindys.
Atrodo, labai keista mintis, ar ne? Kokios dar senosios galybės, jei galybė nuo tada tik pradėjo augti. Ne, ji nepradėjo augti, o ėmė tik persiformuoti naujosios tikybos ekspansijos prieš senąją akivaizdoje. O štai Saulės mūšis – tai riba, kada dar senoji Lietuva pastojo kelia grįžtantiems iš niokojamų žygių Lietuvoje kalavijuočių ordino riteriams. Ar nieko neprimena šis scenarijus? Labai panaši istorija aprašyta Herodoto „Melpomenės knygoje“. Tada irgi Darijus su milžiniška persų kariuomene, padarę ilgiausią tiltą per Dunojų, įžengė į Skitijos žemes. Skitai, matydami šios kariuomenės gausumą, tuo labiau tarpusavyje tarp genčių nesutarę dėl vieningo pasipriešinimo, ėmėsi priešo išsekinimo arba, tiksliau, vedžiojimo už nosies taktikos. „Skitai, matydami persų sąmyšį ir norėdami, kad jie Skitijoje pasiliktų ilgesnį laiką ir, visko stokodami, dar labiau kankintųsi, darė šitaip: palikę dalį gyvulių su piemenimis, pasitraukdavo į kitą vietą. Užėję persai pagrobdavo gyvulius ir didžiuodavosi savo sėkme.“ Kas galėtų paneigti, kad tokios taktikos nesiėmė ir Lietuvos valdovai, įsileidę į savo šalį kalavijuočius. Ilgai juo sekino varginančiais „žygiais“, o galų gale kažkur ties dabartinės Latvijos siena pastojo jiems begrįžtantiems kelią, kaip kad panašiai padarė skitai, nuvargusiems persams grįžtant link Dunojaus prie tilto į Trakiją. Įsivaizduojate psichologinę būseną išvargusių karių, jau nusiteikusių grįžti į šiltus ir ramius namus, kai kažkas pasiūlo jiems rimtai susikauti? Perskaitykite šias eilutes iš „Eiliuotosios Livonijos kronikos“, kurios Saulės mūšio epizodo kunigo Prano Žadeikos 1936 m. vertimą į lietuvių kalbą radau Šiaulių krašto portale:
Į būrių būrius suskydę;
Džiaugdamiesi jie teriojo
Užkampius visus to krašto.
Nuo Soule ėmė grįžti
Per balas ir per šilynus.
Nieks žygiuodamas nemanė.
Prie upelio tenai tūlo
Savo priešus pastebėjo,
Bet mažai į kovą ėjo,
Tie, kurie Rygoj didžiavos.
Persų karalių Darijų Skitų krašte suneramino du dalykai, tai išminčiaus Gobrijaus išaiškinta skitų dovanų paukščio, pelės ir varlės su penkiomis strėlėmis prasmė „O persai, jeigu jūs kaip paukščiai nenuskrisite į padangęs arba kaip pelės nesulįsite į žemę, arba kaip varlės nesušoksite į vandenį, tai negrįšite namo, nes jus pervers šios strėlės“
bei Darijaus kariuomenės belaukiančių skitų karių lengvabūdiškumas, kada jie, visai nekreipdami dėmesio į persus, ėmė vaikytis savo gretose atsiradusį kiškį.
Kalavijuočių ordino magistro Folkvino garbei reikia pasakyti, kad jis išdrįso priimti iššūkį, o ne taip, kaip Darijus naktį, imitavęs dar vis tebesančios savo stovyklavietės egzistavimą, pabėgti link tilto per Dunojų:
Viršininkas į narsesniuosius
Tarė: „Nun kovos yr’ laikas,
Mūsų yr’ visa garbė čia.
Nugalėsime pirmuosius,
Tad linksmi namo sugrįšim
Mes raiti į savo kraštą“.
Bet kai kurių vokiečių širdys sudrebėjo:
„Mes nenorim čia kovoti“,
Taip atsakė garbūs vyrai,
„Pražudysim savo žirgus,
Tad pėstiems mums reiks kovoti“.
Viršininks jiems tarė: „Tad jūs
Galvas su žirgais padėsit“.
Sakė tai, kas būt turėjo.
Štai šis neapsisprendimas žaibiškai stoti į mūšį, leidęs lietuviams dar labiau sustiprinti savo gretas, ir nulėmė kalavijuočių likimą.
Sustokime šitoje vietoje, įvertinę psichologinę priešininkų būseną prieš lemiamas kautynes ir panagrinėkime, o kas gi valdė tada tą Lietuvą, sugebėjusią taip puikiai, atitinkant visus karo išmanymo kanonus subtiliai susidoroti su galingu priešu. Juk Saulės mūšio reikšmė ne mažesnė kaip Žalgirio. Galima sakyti, kad jame visiems laikams buvo sutriuškintas Kalavijuočių ordinas, ko pasėkoje didžiąja dalimi neišnyko iš istorijos arenos mūsų sesės Latvija ir Estija!
Taip atrodo, kad visi XIII a. Lietuvos mūšiai, tame tarpe ir Saulės suromantinami, tuo pačiu ir supaprastinami, juos pateikiant kaip kokių indėnų mūšius su kolonistais kur nors Ontarijo ežero pakrantėse ar ties Little Bighornu. Viena pusė civilizuota apsiginklavusi, kita puslaukinė iš susibėgusių žemaičių, žiemgalių ar dar ko nors. Žinoma, panašumo su indėnais būta. Gal būt tai lėmė panaši bendruomeninė santvarka, kada grupelėmis, nedidelėmis bendruomenėmis gyventojai valdė jiems patikėtus žemės plotus, kildami vis į viršų, kuriame jau buvo ir pats Karalius, karo vadas, gal ir viso žemiškojo tautos gyvenimo vadas. Buvo, aišku, dar Žynių sluoksnis, kuris valdė aukščiausiuosius dvasinius žmonių poreikius, buvo ir amatininkai, gaminę visoms gyvenimo sritims reikalingus rakandus, tame tarpe ir tuos pačius ginklus, šarvus, žirgų balnojimo reikmenis, žemdirbiai. Žodžiu, buvo ta dar Vaidevučio „bičių pavyzdžiu“ įgyvendinta laisvų žmonių, pasiskirsčiusių savo pareigomis, valstybė – Lietuva. Dabar ir tai yra kažkaip išplukdoma, pateikiant, kad Saulės mūšį laimėjo atskiros baltų gentys žemaičiai ir žemgaliai. Gali būti, kad betarpiškai mūšyje dalyvavo būtent jie, kaip tų apylinkių gyventojai, bet nemanau, kad jie buvo kažkuo atsiskyrę nuo Lietuvos. Tuo metu tai buvo bendra valstybė, kurios šiaurines sritis dabartinėje Latvijoje ir pietvakarines Prūsijoje užpuolė vokiečių ordinai, Kalavijuočių šiaurėje ir Kryžiuočių pietvakariuose.
Jeigu Kryžiuočių ordinas buvo įkurtas dar kryžių žygių į Jaruzalę metu Akroje, Šiaurės Izraelyje, tai Kalavijuočių ordinas galima sakyti buvo vietinis įkurtas lyvių burtus praėjusio ir dėl to išsaugojusio savo gyvybę misionieriaus Teodorikio iš Turaidos 1202 metais Rygoje, nors savo veikloje vadovavosi Templierių ordino nuostatais..
Iš kronikų gerai žinome, kad Kalavijuočių ordinui žygyje į Lietuvą 1236-ais metais vadovavo magistras Folkvinas fon Naumburgas. Šias pareigas jis užėmė nuo 1209-tų metų ir svarbiausi jo nuopelnai iki Saulės mūšio buvo Estijos pilių užkariavimas :Viljandi, Tartu, Jarvamaa, Virumaa ir t.t.
O štai kas vadovavo lietuviams, pastojusiam jam kelią, grįžtant nuo Šiaulių, niekas tvirtai nežino. Pastaruoju metu istorikai mini galimai vadovavusį kunigaikštį Vykintą. Ką iš istorijos mes apie jį žinome?
Pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip sutarties su Volynės kunigaikščiais dalyvis nuo Žemaitijos. Paskui buvo aktyvus, telkiant opoziciją prieš Mindaugą apie 1248-51- metus. Įsitvirtinęs buvo charakteringo pavadinimo pilyje Tveruose, kurią 1251-ais buvo apgulęs Mindaugas. Paskui iš istorijos dingo.
Mąstant supaprastintai, galima galvoti, kad tokiam svarbiam mūšiui galėjo vadovauti vienas iš žymesnių žemaičių kunigaikščių, bet kodėl tada tiek Albertas Kojalavičius-Vijūkas – „Be to, randu Livonijos metraščiuose žinią, kad buvusi sumušta didžiulė riterių kariuomenė ir jai atėję į pagalbą vokiečiai…Narsiai karo metu tvarkęs valstybę Rimgaudas neilgai galėjo džiaugtis taika, susirgęs jis Naugarduke mirė.“,- tiek Teodoras Narbutas – „Išgąstis ir nuostaba apėmė visą Europą(po Saulės mūšio-aut.pastaba), išgirdus apie tas negandas. Labiausiai baiminosi Šiaurės kraštų krikščionys-Rimgaudo karius tarė esant galiūnus“,- tiek Charley Pichel’as – „Ringaudas į savo karius kreipėsi tokiais žodžiais „Mano narsieji kariai, kilnieji lietuviai ir žemaičiai! Šiandien mes čia susirinkome ne pasipuikuoti ar grobio ieškoti. Mes pasiryžę šioje vietoje žūti, kad apgintume nuo vergijos savo laisvę ir nepriklausomybę…““,- šią garbę priskiria, kaip šių dienų istorijoje sakoma, legendiniam Lietuvos Didžiajam Kunigui Rimgaudui, dar kitaip vadintam Ringaudu?
Viena iš priežasčių gali būti ta, kad toks mūšis negalėjo įvykti spontaniškai. Matyt, buvo gauta žvalgybinė informacija apie Kalavijuočių ordino kėslus, ji turėjo pasiekti aukščiausiąją valstybės vadovybę, o tokia negalėjo būti dalinis kunigaikštis, tuo labiau būsimo Lietuvos Karaliaus Mindaugo tolimas giminaitis, jo brolio žmonos brolis, neturėjęs jokio ryšio su dinastine Mindaugo linija. Tokia aukščiausia valdžia galėjo būti tik būsimo Lietuvos Karaliaus Mindaugo tėvas, kuris Livonijos eiliuotoje kronikoje irgi įvardintas kaip Didysis Lietuvos Kunigas, o minėtų istorikų vadintas Rimgaudu arba Ringaudu. Didžiausią painiavą čia įneša tai, kad Rimgaudo tėvu įvardijamas dar labiau legendinis ir pagal lietuviškąją wikipediją, sakyčiau, Beresnevičiaus stiliumi aprašytas kaip „nepasireiškęs įprasta kunigaikščių istoriškumo prasme“, su kuriuo „istorija siejama tik dėl to, jog jis buvo sudegintas vėliau jo vardu pavadintame slėnyje“. Tai buvo Šventaragis!
Štai čia norėčiau pasidalinti jau kai kuriomis savo mintimis. Man atrodo, kad Šventaragio vardu buvo vadinamas ne konkretus žmogus, bet sudievintas dievo vietininko žemėje aukščiausiosios valdžios simbolis, o gal ir titulas. Ir todėl būtų tikra nesąmonė, jei visoje tiek baltų, tiek slavų mitologijos, turint omeny šių tautų bendrą kilmę, kontekste lietuvių Šventaragis būtų kažkoks išskirtinis. Pagal mane jo atitikmuo slavų mitologijoje – Sventovidas. Kaip žinia, jis buvo vaizduojamas su keturiais veidais, kurie, kaip ir priklauso aukščiausiajam krašto prižiūrėtojui, stebėjo visas savo didžiulės imperijos puses. Ypatingai Sventovydo kultas išlikęs Riugeno salos mitologijoje. Bet kas gi ištiko Riugeno šventyklą Arkoną 1168 ais metais? Ji, didvyriškai liutičių (lotyniškai valetų -letų) gynama, vis tik krito prieš Valdemaro vadovaujamus įsibrovėlius danus. Ir nuo tada, pagal Č.Gedgaudą, tos šventyklos intelektualusis potencialas palaipsniui persikėlė į …Vilnių, kuriame panašiu laiku ir atsirado Šventaragio slėnis. Štai tada jame kaip Naujapilyje ir galėjo įsikurti aukščiausioji Lietuvos valdžia, sutapatinta su čia atvykusia dvasine valdžia dievo Šventaragio asmenyje. Na, o iš Šventaragio išvesti Sventovydą labai paprasta. Tereikia lietuviškame variante atstatyti vienintelę raidelę e vietoj a ir tą vardą perskaityti kaip Šventaregį. Kas galėtų paneigti, kad ji sąmoningai nebuvo pakeista arba pasikeitė, vardą užrašant slavų kalba, kuriai artimesnis žodis pasirodė rog, o atgal jau pagal panašumą atvirtęs į ragą? Na, o Šventaregis, tai jau ir Sventovydas – t.y. Šventa matatantis.
Taigi, gavęs informaciją apie Kalavijuočių ruošiamą įsiveržimą, ir ne bet kokį, o Grigaliaus IX-ojo palaimintą Pirmąjį Kryžiaus žygį į Lietuvą, vasarą(tai patvirtina ELK – „Nesiliovė tat maldavę(Rygoje susirinkę riteriai iš visos Europos -aut.pastaba ), kad tą vasarą žygiuotų“), Rimgaudas su visa savo palyda išvyko į Žemaitijos ir Žiemgalos pasienį, kurios tuo metu buvo absoliučiai vienodos savo padėtimi Lietuvos valstybėje. Štai ten jis jau ir galėjo susitikti tiek su Vykintu tiek su bet kokiu nors žymiu Žiemgalos vadu ir kartu paruošti „svečių“ sutikimo planą. Žemaičiams buvo patikėta užduotis nematomai pradėti priešininką vedžioti, pavyzdžiui, netikėtai atsiradusių palydovų ar piemenų, ganančių galvijus, pavidalu po krašto dykras, pakišant jiems vietoj masalo nedidelius grobius ir tokiu būdu, išsekinus juos, atvesti į numatytą mūšio vietą(T.Narbutas, rašydamas apie tą netikėtumo jausmą, kalavijuočiams pamačius lietuvių kariuomenę – „Tas reginys, tartum kerėte užkerėjęs, iš karto atėmė visą drąsą krikščionių kariaunai, kuri per visą žygį nesutiko jokio pasipriešinimo, nematė jokio ginkluoto lietuvio“, -tarsi patvirtina mano prielaidą apie anksčiau minėtą žemaičių gudrybę) . Na, o žiemgaliams pavedė per tą laiką surinkti kariuomenę, kuri turėtų susirinkti numatytos mūšio vietos užnugaryje. Pats gi irgi pažadėjo su aukštaičių kariais atvykti numatytą mūšio dieną.
Ironijos dėlei reikia pasakyti, kad mūšio diena buvo parinkta rugsėjo 22-oji – pagal krikščionių kalendorių šventojo Mauricijaus diena, pagal arijų – Lygiadienis, susijęs su Saulės judėjimu… Ar žinote, kuo įžymus šventasis Mauricijus? Jis vienintelis tarp šventųjų juodaodis!
O štai, kodėl mūšis buvo pavadintas Saulės mūšiu tikrai neaišku. Kaip matėme ištraukoje iš „Eiliuotos Livonijos kronikos“ , ten parašyta „nuo Soule ėmė grįžti“. Reiškia pats mūšis įvyko tikrai ne vietovėje, vadinamoje Saule. Nuo tos vietovės tik grįžtama buvo. O tai jau davė peno įvairioms interpretacijoms. Tas pats Teodoras Narbutas rašo, kad mūšis vyko ties Tiltagaliais, esančiais Biržų, Kupiškio trečiuoju trikampio kampu ties Lėvens upe. Bet jis aiškiai klydo, nes mūšį aprašinėjo taip, lyg lietuviai kalavijuočius būtų pasitikę žygiuojančius į Kernavę: “Didysis kunigaikštis (Rimgaudas-aut.pastaba) iš tolo stebėjo priešo žygiuotės kryptį ir vos supratęs juos taikant tiesiai į Kernavę nutarė laukti sustojęs, pasirinkęs patogią padėtį…“. Jau būtų galima susimąstyti, bet autorius čia pat pats save pataisė: „Vos tik kryžiuočiai (kalavijuočiai-aut.pastaba) patraukė iš miškų į plynę priešais lietuvių stovyklą, nusidriekusią į šiaurę(!-aut.pastaba), tuoj pat užmatė išskleistas vėliavas ir karių voras, pasirengusias kovai“. Į šiaurę galėjo nusidriekti tik laukianti sugrįžtančių svečių atgal į namus, į Livoniją, kariuomenė. Tad aš linkęs manyti, kad šiuo metu nustatyta mūšio vieta ties Jauniūnų kaimu Joniškio rajone, kuris ir yra grįžtant nuo Šiaulių į Latviją ties upe Mūša, yra teisinga. Tuo labiau, Mūša! Kodėl toks upės pavadinimas? Pilnai galėjo gauti tokį pavadinimą dėl prie jos įvykusio garsaus mūšio.
Visą tai apkalbėję, grįžkime prie pačio mūšio eigos. Eiliuotoji Livonijos Kronika, pabaigusi mintį tuo, kad vokiečiai taip ir neapsisprendė iš karto stoti į mūšį, deja, pasako nemalonų faktą apie priverstinį jų stojimą ten dėl neišvengiamai artėjančių lietuvių:
Tad artyn lietuviai ėjo,
Vokiečiai gi ryto metą
Pasitraukt iš čia sumanė,
Bet juos privertė kovoti,
Jiems patiems visai nenorint.
Priedanga dauboj menkutė buvo,
Ir kaip bobas juos išmušo.
Gyvasties man gaila vyrų,
Nesigindami kam žuvo,
Nepaisant kai kurių klaidelių, labai vaizdingai mūšio pradžią aprašo tas pats Teodoras Narbutas:
„Kai tik kryžiuočių(kalavijuočių-aut.pastaba) kariauna pajudėjo, iš abiejų pusių atjojo raiteliai, greitai tas turnyras dingo iš akių, ir strėlių kruša pasipylė į pasirengusius pulti krikščionis. Siena stoję puolė, anie tuo pačiu atsakė. Žemė, atrodo, linko kovotojams po kojomis, betgi lietuviai nė žingsnio atgal nežengė. Puolimas buvo patrakęs, ir jo padariniai tuo baisesni besiveržiantiems, kurie, kaip į mūrą atsitrenkę krisdavo ir sutalžyti turėdavo pakelti smūgius priešo linijos, bet neįstengė pralaužti. Nematė niekur jokios silpnos vietos, jokių apleistų pozicijų, jokios galimybės apeiti iš sparno; kuo sumaniausi puolimai ir geriausiai apginkluotų karių gretos, palyginti su anais, nieko nebuvo vertos.“
Toliau ELK:
Daug jų matėsi pakrikus,
Jie namon pasprukti bandė,
Tuos žiemgaliai tuoj nudėjo.
Ir žiauriu būdu nukovė
Draug turtingus ir beturčius.
Šioje pastraipoje pamatome ir žiemgalius, laukusius mūšio užnugaryje, kad galėtų pasitikti sprunkančius priešo karius. Skaitome toliau:
Viršininkas ir jo broliai
Gynėsi, kaip tink didvyriams,
Kol žirgai kovojant krito,
Dar jie gynėsi ir pėsti
Ir ne vieną čia nudėjo,
Kol jie liko nugalėti.
Volkevins geras viršininkas
Brolius savo vis dar guodė.
Keturs dešimts aštuon’ krito,
Tuos lietuviai, kiek atstūmę,
Mūšio sambrūzdyje basliais
Tuoj beveizint ir išmušo.
Jų vėles tesaugo Dievas.
Jie garbingai tada žuvo.
Matome iš ties didvyrišką magistro Folkvino ir likusių 48-ių sunkiais šarvais ginkluotų riterių kovą ir …netikėtą jų žūtį nuo smūgių basliais. Štai čia jau galime atkreipti dėmesį, ką apie tą mūšį rašė Charley Pichel’as savo „Žemaitijoje“: „Livonijos metraštininkas (nežinau kuris-aut.pastaba) įamžino vieno mūšyje gyvo išlikusio žmogaus posakį. Už patirtą nelaimę jis kaltino Žemaitijos pagonių dievo tarpininkavimą, pareikšdamas „… jų dievas perkūnas spjaudė į mus perkūnija ir žaibais“. Mažai,kas iš kalavijuočių suprato, kad prieš juos buvo panaudota artilerijos užuomazga“… Štai taip. Kaip dėjo, tai jau dėjo tas Pichel…
Nors kas galėtų paneigti, traktatą apie artileriją ir raketas parašė irgi žemaitis Kazimieras Simonavičius.
Mūšio pasekmės Kalavijuočių ordinui buvo kritinės. Pagal oficialius duomenis, jų žuvo nuo 2000 iki 3000, neskaitant paties magistro Folkvino fon Naumburgo. Ch.Pichel tuos skaičius išpučia dešimteriopai. Iš tiesų sunku nustatyti teisybę, nes esminis tokių viduramžių mūšių įvertinimas buvo žuvusių riterių skaičius, o tas riterių skaičius paskui save nešė kažkokį skaičių paprastų karių ir pagalbininkų žygiuose skaičių. Kaip ten bebūtų, tai, kad po šio mūšio Kalavijuočių ordinas 1237-ais metais buvo priverstas įsilieti į Kryžiuočių ordiną, pasako daug. Tai reiškia, kad po šio mūšio jis tiesiog nebeatsigavo. Kiek tai palengvino brolių latvių ir estų būklę Livonijoje dabar sunku pasakyti. Bet tas faktas, kad šios tautos išliko gyvos ir dar sukūrė savo valstybes, irgi daug ką pasako. Gal tada, prieš beveik 800 metų suregztas PIRMOJO Kryžiaus žygio į Lietuvą sustabdymo planas turėjo įtakos ir šių dienų gyvenimui?
Tad, pasveikinkime vieni kitus, o taip pat, kas turi pažįstamų, savo brolius latvius su artėjančia Baltų vienybės diena, o tuo pačiu visus – su jau atėjusiu Rudens lygiadieniu!
Aldas Mačiulis, 2019.09.20