Palikime Dalią!
Šiandien mūsų šeimoje – šventė. Prieš 10 metų įvyko dukros Jūratės vestuvės.
Beieškodamas ko nors gražaus, aptikau Keistuolių teatro Petuchovo apdainuotą Dalią – Andriaus Kaniavos videoklipą „Dalia“ iš „Paskutiniųjų Bremeno muzikantų“.
Kodėl jis užkliuvo man už akies?
Prieš 10 metų (2010 m. rugjūtyje) mums su Regina labai pavyko – beveik paskutiniąją minutę anksti ryte ištrūkome iš Lietuvos (namų) į dukros vestuves. Per plauką. Netrukus mūsų namuose mūsų jau ieškojo ir kaimynų klausinėjo keletas civiliai apsirengusių pareigūnų.
Detektyvas su Dalia ir/ar jos paskirtais atstovais buvo prasidėjęs dar 2002-2003 m.
Šiandien, kada man net prokurorės Rasos Bekišenės draudžiama išvykti iš namų, po dar vienos chirurginės operacijos sėdžiu lovoje ir spėlioju, kas aš esu?
Prokuratūra prieš dvi savaites man parašė, kad byla su kaltinamuoju aktu man išsiųsta į teismą. Teismas dar po dviejų savaičių man patvirtino, kad bylos dar negavo.
Kaltinamojo akto ne tik nesu pasirašęs, bet ir akyse nematęs.
Advokatai taip pat dar nematė atvejo, kad galima tapti kaltinamuoju be pranešimo apie įtarimus įteikimo, t.y. nežinant, kuo esi įtariamas, be apklausos, neleidžiant papildyti bylos medžiagos.
Susipažinus su bylos medžiaga, mano paprašytos kopijos buvo daromos „tik“ 17 dienų – gavau jas š.m. liepos 30 d. ir rugpjūčio 3 d. Prokurorės nustatytas terminas man susipažinti su byla ir papildyti ją baigėsi š.m. liepos 30 d., t.y. dar prieš medžiagos kopijų man pateikimą: 1628 lapų, 1 CD, 8 DVD ir apie 59 GB kitos medžiagos elektroniniame pavidale. Prokurorė šio termino nepratęsė, atšaukta iš atostogų tyrėja skubėjo ruošti prokurorei medžiagą kaltinamajam aktui.
Š.m. rugpjūčio 11 d., mano operacijos dieną, teisėsauga mane surasti bandė ir ligoninėje – kad kaltinamąjį aktą įteiktų. Nespėjo susigaudyti, kurioje ligoninėje mane operavo.
Vykstant šiai mano medžioklei, prieš savaitę gavau policijos tyrėjos Vitalijos Auglytės reikalavimą pasiaiškinti, ar aš prieš 6 mėnesius išėjau iš „Čili picerijos“ nesusimokėjęs 22,22 eur? Tačiau visos šios provokatorės žino, kad aš tuo metu sirgau ir buvau namuose, nes apie tai joms pranešiau raštu dar š.m. vasario 25 d. Mūsų teisėsaugos „profesionalumas“ ir primityvumas nepaliauja manęs stebinti.
Tad šiandien nuoširdžiai džiaugiuosi mūsų šeimos švente, pavykusia operacija ir „šluba“ teisėsauga, niekaip nesusidorojančia su šlubu Zigmu.
Atsipalaidavęs žiūriu ir Petuchovo „Dalią“:
Andrius Kaniava puikiai trumpai ir aiškiai apibūdino dabartinę Lietuvos padėtį – perkeltą tarybmetį naujomis šiuolaikinėmis sąlygomis. Tik tada mes buvome ne tik jauni, bet ir mūsų veidai buvo šviesūs, tikėjome savimi ir tuo, ką darėme. Šiandien mes visko bijome, valdžia atvirai iš mūsų tyčiojasi, o mes nuolankiai laukiame, ką ji dar su mumis padarys.
Geros nuotaikos nestokojantis Andrius Kaniava tvirtina, kad „šiandien reikia daug dvasinės stiprybės išlikti savimi. Tačiau, tai ne mūsų amžiaus bėda – visais laikais pagunda tapti panašiam į kitus buvo didesnė už ryžtą, sąmoningą ėjimą savęs link.“
Tad drauge su Andriumi (ne mano grupioku Kubiliumi) palikime Dalią!
Zigmas Vaišvila, 2020.08.27