Michailo Deliagino straipsnis apie tai kas slepiama už Covid-19. Straipsnio šaltinis – https://delyagin.ru/articles/191-materialy-mgd/94680-sortirovka-proshla-kto-na-otbrakovku-vozmozhnaja-smena-paradigmy. Straipsnio vertimo autorius Pranas Valickas
Rūšiavimas baigiasi: ką sunaikinti?
Ar galima ką nors pakeisti?
Jei turite paranoją, tai dar nereiškia, kad jūsų neseka –
autorius Michailas Deliaginas
Avelių pokalbis:
— Ar negirdėjai, kad žmonės mus maitina tik tam, kad galėtų gerti mūsų pieną, žudyti ir ėsti mūsų vaikus?
— Nusibodai su savo sąmokslų teorijomis, kaip tau negėda?
Anotacija:
Išsakyta ir pagrįsta hipotezė apie reakcingiausios, bet vis dar dominuojančios pasaulinės valdymo klasės dalies strateginius ketinimus. Ankstesnių hipotezių apie visuotinio žmonijos rūšiavimo tikslus atmetimas pasitvirtino. Parodytas objektyvus dirbtinio intelekto poreikis išsaugoti individualų intelektą kaip reiškinį. Teigiama, kad trys technologinės bangos lemia numatomą žmonijos ateitį: šiuolaikinė skaitmenizacija ir artėjančios Didžiųjų fiziologinių atradimų bei itin pigios energijos epochos.
I
Atmetus transnacionalinių korporacijų ir vyriausybių varomą propagandą (kurią gana išsamiai apibūdina populiarus feministinis terminas „gaslighting“) ir apsiribojant jau gerai žinomais faktais (koronavirusas ir paskui jį sekanti masinė vivisekcija, kuri vykdoma vakcinacijos pavidalu), matyti kad vykdomas žmonių rūšiavimas pagal jų sugebėjimą išsaugoti savo protą ir kritinį mąstymą ir, svarbiausia, veikti pagal savo argumentus itin žiaurios ir agresyvios emocinės agresijos bei administracinio spaudimo sąlygomis.
Akivaizdu, kad tokio masto rūšiavimas niekaip negali būti vykdomas moksliniais tikslais: jis gali būti atliekamas tik dėl vėlesniam laikui suplanuotų labai didelio mąsto veiksmų. Atsižvelgiant į didžiąją pasaulinės valdančios klasės dalį maniakiškai apsėdusią (be jokio perdėjimo) mūsų planetos gyventojų skaičiaus sumažinimo idėją, rūšiavimo tikslas nekelia abejonių [7]. Todėl valstybių supaprastinimas iki pasaulinius investicinius fondus aptarnaujančių regioninių valdytojų vaidmens [6] kelia skubų praktinį klausimą, kuris skamba paprastai ir bauginančiai: kas tiksliai ir kokia sparta bus naikinamas?
Dar visai neseniai atsakymas į jį atrodė labai akivaizdus ir nedviprasmis. Iš tiesų: kadangi dabar kuriamų skaitmeninių ekosistemų (dėl paprastumo ir aiškumo dažnai vadinamų „skaitmeniniu konclageriu“) pasaulyje, kuris turi pakeisti dabai žlungančią „biržų civilizaciją“ ir jos rinkos santykiais grindžiamą ekonomiką (nes viską užvaldė pasaulinės transnacionalinės monopolijos), pagrindinė žmogaus funkcija tapo skaitmeninio pėdsako sukūrimas dirbtinam intelektui lavinti, o kiekvieno individo racionalumas akivaizdžiai mažina šio pėdsako (tako) įvairovę – protingas žmogus gerai supranta ko jam reikia gyvenime ir nesiblaško kaip „hipsteris kas savaitę save išradinėjantis iš naujo“ [9]. Norint užtikrinti skaitmeninio pėdsako įvairovę objektyviai reikia radikaliai sumažinti bendrą visų žmonių intelekto lygį.
Vadinasi, kad, greičiausiai, globalinės valdžios klasės strateginis interesas, o jis sutampa su dabar besiformuojančių skaitmeninių ekosistemų civilizacijos poreikiais (jos sekdamos mūsų paliekamus skaitmeninius pėdsakus kuria konkurencingumą ir jų gyvybingumą ateityje užtikrinsiantį dirbtinį intelektą) yra po Covid-19 isterijos ir panikos sukeltos masinės vakcinacijos į žmonių populiaciją paleisti tikrą kovinį virusą veiksmingai naikinantį visus ko neįveikė vakcinacija. Reikia pastebėti, kad paties Covid-19 viruso keliamas mirtingumas daug kartų mažesnis nei dabar Rusijos ir Turkijos kurortuose paplitęs retrovirusas (kitaip „žarnyno gripas“).
Šis požiūris buvo kritikuojamas diskusijose praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje, tačiau vasaros pradžioje kritikų argumentai pasidarė visiškai silpni.
Visų pirma mikrobiologai ir gydytojai atkreipė dėmesį į tai, kad kovinis virusas žmonių populiacijoje arba plačiai neplinta (dėl didelio mirtingumo ligoniai nespėja užkrėsti kitų), arba greitai mutuoja į ką nors žymiai mažiau pavojingo (atsižvelgiama į ypač didelį dirbtinių virusų mutageniškumą — ką aiškiai demonstruoja COVID-19). Kritikų argumentus sugriovė: pirma, jų neteisingas įsivaizdavimas, kad pasaulinės valdžios klasė yra tokia įtakinga, kad vienu metu kovinį virusą gali paskleisti tūkstančiuose svarbiausių vietų pasaulyje ir antra, pačių kritikų intelektualinis ribotumas neleidžiantis suvokti profesionalų argumentų visumos (tiesą sakant, iš principo neįmanoma kvailinti žmonijos dešimtmečiais ir tuo pat metu pačiam netapti kvailiu).
Taip pat buvo ignoruojamas šio scenarijaus prieštaravimas žmonijos savisaugos instinktui. Nuo XX amžiaus 60-70-ųjų metų sandūros nuolat vykdomas bendras tiek vadybininkų, tiek visų žmonių debilizavimas ne tik žlugdo technologijas, bet ir smukdo bendrus intelektinius sugebėjimus [3, 6]. Šio instinkto nepaisymas kelia problemas. Galų gale žmonijos mirtis atrodo visai realus scenarijus ir mes, kaip rodo daugybė artefaktų, anaiptol nesame pirmoji ir, greičiausiai, net ne antroji protinga civilizacija Žemėje.
Kaip šio straipsnio autorius, turiu savikritiškai pastebėti, kad šių metų pradžioje rengdamas uždarąją Malės Deklaracijos dalį [9] aš pats visiškai nedovanotinai neapdairiai atmečiau minėtus mikrobiologų prieštaravimus juos apibūdindamas kaip „nepriimtinus iš logikos pusės – t.y. norimo priėmimas už esamą“.
II
Tuo pačiu negalima ir toliau ignoruoti fakto, kad sunaikinimo (arba radikalaus „retinimo“ – skirtumas ne esminis) hipotezė, po šiuo metu atliekamo žmonijos rūšiavimo, beveik visiškai nustojo atitikti iki šiol sukauptus faktus apie daugumos naudojamų vakcinų keliamą pavojų.
Galima tyčiotis iš sulaukėjusių plėšikų feodalizmo statytojų Rusijoje, kad jie nesugeba naudotis net kalkuliatoriumi (kitaip ministras Muraško nebūtų viešai paskelbęs duomenų apie koronaviruso paplitimą Rusijoje po skiepijimo, iš kurių juos lyginant su oficialiais duomenimis buvo nesunku pamatyti, kad vakcinacija ne sumažina, o padidina tikimybę užsikrėsti koronavirusu iki pusantro karto) bei draudžia skelbti apie mirtis ir komplikacijas po vakcinacijos. Tačiau neįmanoma nepaisyti to, kad siaučiančios „sveikatos apsaugos“ fone (ir net išsivysčiusių šalių fone) jie atrodo labai padoriai. Tuo pat metu Covid-19 isterijai nepasiduodančių arba po kurio laiko jos atsisakiusių šalių (Singapūras, Švedija, Kinija ir Baltarusija) patirtis ir masinė statistika smarkiai kontrastuoja su statistika šalių, kurios vykdo masinę vakcinaciją — po vakcinacijos iš karto didėja sergamumas (Anglija, Mongolija, Vietnamas, Izraelis ir kt.), ir netgi atsiranda kokybiškai naujos viruso atmainos (Indija).
(Niekada nereikėtų pamiršti, kad pasaulinės valdančiosios klasės, kaip ir bet kurios valdžios žmonių visuomenėje, įtaka nėra absoliuti, o tai suteikia valstybių vyriausybėms didelį pasirinkimą kaip atsakyti į koronoviruso isteriją – tą liudija nacionalinių statistikų įvairovė).
Taigi, iki šiol sukauptas faktų masyvas ir itin įvairios objektyvios informacijos srautas, kurie ir toliau kaupiami, apie rimtą masinės vakcinacijos pavojų tiek visiems žmonėms, tiek individui tiesiogiai prieštarauja prielaidai apie neišvengiamą neskiepytųjų sunaikinimą. Sukaupta informacija iš tikrųjų panaikina šią prielaidą. Žinoma, galima daryti prielaidą, kad siekdami radikaliai sumažinti šiuolaikinės žmonijos skaičių, pasaulinės valdančiosios klasės atstovai planuoja sunaikinti abi gyventojų kategorijas, tiesiog skirtingais būdais — tačiau tai rūšiavimo procedūrą ir su ja susijusias didžiules išlaidas ir pastangas daro beprasmėmis.
Taigi galima pagrįstai manyti, kad koronaviruso isterija ir masinė vivisekcija bent jau šiuo metu ir artimiausioje ateityje objektyviai siekia padaryti žalą (iki fizinio sunaikinimo, bet ne tik jo) žmonėms dėl bet kokių priežasčių nepajėgiems atlaikyti emocinės agresijos ir administracinio spaudimo. Žinoma, tai iš principo yra tas pats kanibalizmas ir nusikaltimas žmoniškumui, neturintis jokio įmanomo pateisinimo, kaip ir ankstesnė nepasitvirtinusi prielaida. Manome, kad nesiekiama sunaikinti didelę dalį žmonijos „Naujuosiuose Viduramžiuose, kurie labai neilgai bus kompeterizuoti“, bet priešingai, siekiama labai paspartinti visuomenės kompiuterizacijos procesą.
Dirbtinio intelekto mokymo pagal mūsų paliekamus skaitmeninius pėdsakus uždavinių požiūriu metodas teigiantis, kad protingumas mažina skaitmeninio pėdsako įvairovę yra visiškai klaidingas. Ši klaida tokia akivaizdi, kad į akis krenta klasikinė ir šiuo metu visiškai nepateisinama intelektualinė klaida — tai matmenų supainiojimas. Šiuo atveju individo savybės mechaniškai priskiriamos individų visumai, kas, žinoma, yra visiškai neleistina.
Taip, primityvus intelektas, sekantis nuolat besikeičiančias fizines ir psichines madas, visą savo gyvenimą elgiasi daug įvairiau nei labiau išsivysčiusi intelektas, gebantis atpažinti tikruosius savo interesus ir polinkius ir jais vadovautis. Tačiau primityvaus intelekto įvairovė yra išskirtinai individuali savo prigimtimi, o jų visuma labai vienoda: išorinis poveikis primityvaus intelekto skaitmeninį pėdsaką, nepaisant jo chaotiškumo, lemia daug didesniu laipsniu nei išvystyto intelekto pėdsaką. Todėl masinis primityvių intelektų elgesys yra nepalyginamai mažiau įvairus nei masinis labiau išvystytų intelektų elgesys. Tai jau seniai pastebėta ir netgi išreikšta posakiais — pavyzdžiui, „nėra nieko standartiškesnio už originalumą vardan originalumo“.
Taigi, menko intelekto (arba bevalio žmogaus negalinčio elgtis pagal savo protą) skaitmeninis pėdsakas dėl jo sąmoningai antrinės prigimties neturi didelės vertės lavinant dirbtinį intelektą. Savarankiško, kritinio mąstymo ir, svarbiausia, gebančio vadovautis savo protu individo skaitmeninis pėdsakas yra originalesnis ir todėl daug vertingesnis.
Šiuo atžvilgiu nemaža dalis stebėtojų jau mato ne de facto jau mirusio kapitalizmo pertvarkymą [11], o pačios žmonijos, kaip tokios, „pertvarkymą“ ir atitinkamai naują jos evoliucijos ratą. Vienas iš galimų tokios evoliucijos variantų yra iš esmės naujos, labiau išsivysčiusios žmonijos sukūrimas, pagrįstas žmonėmis ir tautomis išvengusiais vakcinacijos, o tuo tarpu vakcinuotieji (jei išliks gyvi ir galės daugintis) virs tarnybinių žmonių rase, kuri, anot Kovalčiuko, tarnaus aukštesniajai neskiepytųjų rasei. Tarnybiniai žmonės įgys „tarnystės“ požymių paveldėjimą (tai primena daugybę XX amžiaus pirmojo trečdalio atrankos fantazijų ir Orvelo „Gyvulių fermą“: nei arklys, nei avis, nei joks kitas ūkio gyvūnas negali tapti visaverčiu žmogumi – tai gali padaryti tik tikra kiaulė).
Taktikos požiūriu tokia evoliucija, pagrįsta žmonijos dalimi, gebančia kritiškai mąstyti ir jo pagrindu veikti, atrodo kaip klasikinis save naikinančios vadybinės beprotybės pavyzdys (kaip ir klasikinis švietimas Rusijoje ir Tarybų Sąjungoje, dėl kurio atsirado daugybė žmonių kokybiškai pranokstančių valdančiąją sistemą ir todėl jie du kartus ją sunaikino). Iš tiesų: kuo kvailesnis žmogus ar masė žmonių, tuo lengviau juos valdyti. Valdyti žmones, gebančius kritiškai mąstyti ir net turinčius valios praktiškai įgyvendinti savo idėjas ir vertybes bet kokiam biurokratui yra blogiausia prakeikimo forma.
Tačiau matome, kad, bent kol kas, savaime suprantamus taktinius sumetimus pasaulinė valdymo klasė neigia. Tai reiškia (jei, žinoma, vėl nesupainiosime matmenų — šįkart laiko — ir paprastos pauzės prieš kovinio viruso panaudojimą nelaikysime įrodymu, kad jis visai nebus taikomas), susidursime su gilesniais ir ilgalaikiais strateginiais veiksniais: tik jie gali neutralizuoti taktinius argumentus.
Žinoma, nurodytu strateginiu veiksniu galima laikyti jei ne mistinį, tai bent jau mūsų tiesiogiai nesuvokiamą „žmonijos savisaugos instinktą“, kuris pasireiškia, be kita ko, įveikiant ir neutralizuojant pasaulinės valdančiosios klasės atstovų sąmoningas ir plačiai deklaruojamas manipuliacijas visuminėmis pasąmonės (įskaitant ir jų pačių) reakcijomis.
Tačiau kitas (ir labiau atpažįstamas, todėl jei ne įdomesnis, tai bet kuriuo atveju akivaizdžiai vaisingesnis) galimas strateginis veiksnys, griaunantis taktinius svarstymus, yra visuma uždavinių, su kuriais šiuo metu objektyviai susiduria žmonija.
III
Skaitmenizacija yra paskutinis informacinės revoliucijos etapas, kuriame žmonija sukūrė kokybiškai naują, trečią (po gamtos ir technosferos) žmonių aplinką — socialinių platformų aplinką[5] (tai yra socialinių tinklų, naudojamų didelėms žmonių masėms valdyti). Iš esmės šis procesas ir pati informacinė revoliucija jau baigta: dabar liko tik kiekybinis šios trečiosios buveinės vystymas, tobulinimas ir sutvarkymas. Pagrindinis šių nerevoliucinių procesų turinys, nors ir susijęs su radikaliais žmogaus gyvenimo pokyčiais, šiuo metu yra makroregioninių skaitmeninių ekosistemų, yra skaitmeninės aplinkos, apimančios visą didžiosios daugumos žmonių gyvenimą, formavimasis. Tokių skaitmeninių ekosistemų formavimasis pašalins giliausią, esminį ir dėl to (kad ir ką marksistai galvojo prieš pusantro šimtmečio) svarbiausią kapitalizmo prieštaravimą tarp tikrosios gyvenimo pilnatvės ir imanentinio dalinio, nepilno kapitalo (siekiančio išskirtinai pelno ir tuo apribojančio save bei atsiribojančio nuo savo siekio būti visapusišku — griežtai pagal save demaskuojančią reklamą „Yra dalykų, kurių nenusipirksi, o likusiems yra [reklamuojama atsiskaitymų sistema]“).
Tai užbaigs epochą, kai kapitalas buvo žmonijos varomoji jėga ir padarys neįmanomą jo prieštaravimo socialinį pobūdį – tačiau pati žmonija (greičiausiai) išliks ir jos vystymasis nesustos, o tik įgis iš esmės naują šaltinį ir atitinkamai naujus prieštaravimus.
Greičiausiai prieštaravimai grįš į biologinę sferą: naująjį pasaulį lems ne pinigų ir valdžios troškulys (akivaizdžiai nepasiekiamas daugumai pasaulio, o tiksliau – „socialinių platformų skaitmeniniame konclageryje“, o juo labiau skaitmeninėse ekosistemose), bet noru pailginti gyvenimą (dėl stiprios išorinės emocinės įtakos labai paplitusiu tarp daugelio individų besireiškiančių socialiniuose tinkluose). Šis troškimas, kiek galima spręsti šiuo metu, atvers Didžiųjų fiziologinių atradimų erą, kuri jau veržiasi į monopolizuotą Didžiąją Farmaciją ir jau mirusią oficialią mediciną. Randasi vis daugiau organizmo rezervų suaktyvinimo technologijų (įskaitant kriogenines kraujagyslių, širdies, sąnarių ir imuniteto atkūrimo technologijas, kas ypač svarbu koronoviruso isterijos ir su ja susijusių sunkių komplikacijų po vakcinavimo metu bei prisidengiant koronovirusu vykdoma vivisekcija).
Akivaizdu, kad toks revoliucinis visų žmogaus gyvenimo aspektų pertvarkymas žmonijai iškels daugybę skirtingo lygio užduočių (kol kas net neįsivaizduojamų), net ne sprendimo, o paprasto atsako, kurie pareikalaus ne tik proto bet ir valios.
Kita strateginė žmogaus veiklos kryptis, objektyviai reikalaujanti masinių intelekto ir valios pastangų, šiuo metu yra itin pigių (ilgainiui nemokamų) energijos technologijų sukūrimas. Ar yra sukurtos atitinkamos technologijos klausimas vis dar atviras, tačiau akivaizdu, kad reikšmingi tyrimai šiose srityse nebuvo atliekami daugelį dešimtmečių. Atsisakymas atlikti šiuos tyrimus, esant gana akivaizdžiai perspektyvai, ypač turint omenyje tikrai milžiniškas lėšas skiriamas oficialiajam mokslui, kurį jau seniai užgniaužė valstybinė biurokratija ir korporacijos[4], atrodo yra gana gerai matomas draudimas ieškoti pigių energijos šaltinių. Greičiausiai draudžiama dėl to, kad tai nesuderinama su kapitalizmu ir taip pat to nenori įtakingos pramoninio kapitalo grupės.
Tuo tarpu leisti masiškai atlikti atitinkamus tyrimus (arba naudoti atitinkamas technologijas, jei jos yra), iš principo atrodo neišvengiama ir dėl kapitalizmo pabaigos, ir dėl jėgų santykio pasikeitimo globalioje valdančiojoje klasėje tarp pagrindinių kapitalo grupių. Taigi, tai tik laiko klausimas, nors, ko gero, ilgas, žiūrint šiandieninio žmogaus gyvenimo požiūriu.
Toks sprendimas politiniu požiūriu įmanomas tik po to, kai pramoninis kapitalas kartu su socialinių platformų kapitalu sunaikins bendrą priešą finansinį kapitalą. Nors dėl to baisų smūgį patirs pats pramoninis kapitalas (ir pasaulinis ir nacionalinis, ir atrodo, kad branduolini pramonei labiausiai). Todėl greičiausiai šis procesas prasidės po to, kai žmonija įvaldys „aktyvaus ilgaamžiškumo pratęsimo“ technologijas.
Šioje perspektyvoje iš esmės svarbu, kad dėl išskirtinio socialinių transformacijų gilumo ir neapibrėžtumo dviejų didelių perėjimų — fiziologinio ir energetinio — fone reikšmingose visuomenėse reikės ne tik elito, bet ir visuomenės narių intelekto („paskirstyto intelekto“), kuris užtikrintų šių visuomenių prisitaikymą ir atitinkamai nuolatinę galimų daugiapakopių ir įvairių problemų sprendimų „meniu“ įvairovę besikeičiančiam socialinių sūkurių rinkiniui, kurį paprastumo dėlei vadiname „globalia valdančia klase“. O už tokio „paskirstyto“ intelekto buvimą ir minimalią įtaką visuomenėje jis turi labai aiškiai įrodyti savo artimiausiai aplinkai teisę į savo asmeninę (nors labai izoliuotą bet privilegijuotą) egzistenciją, kuri, nepaisant bendros debilizacijos tendencijos, labai įtikinamai pasireiškė būtent totalinės koronaviruso isterijos ir vivisekcijos sąlygomis.
Žinoma, kad aukščiau išdėstytos mintys gali būti tik šviesūs sapnai arba nevienalyčių informacijos srautų samplaika (būdinga darbui nestruktūruotos informacijos sąlygomis), bet kaip darbinė prielaida jos, mano nuomone, turi teisę egzistuoti.
***
Jau seniai buvo pripažinta, kad neginčijama ir savaime suprantama, kad kapitalizmui dėl savo prigimties nuolat reikalinga nekapitalistinė periferija, kurią negailestingai visaapimančiai išnaudodamas ir, dar svarbiau, nuolat į ją plėsdamasis jis vystosi – periferijos išnaudojimas yra jo vystymosi pagrindas[1]. Užvaldęs visą pasaulį, 90-ųjų pradžioje tapęs globaliu ir dėl to netekęs teritorinės ekspansijos galimybės, kapitalizmas pateko į sisteminę krizę, daug kartų aprašytą nuo 90-ųjų pabaigos. Krizė visų pirma lėmė socialinių tinklų atsiradimą ir kapitalizmo transformaciją į kokybiškai naują (ne tik postkapitalistinę, bet ir postekonominę) socialinę skaitmeninių ekosistemų santvarką [taip deklaruojama], kuri labiausiai domina šiuolaikinius tyrinėtojus.
Tačiau vienas iš tiesioginės kapitalizmo reakcijos į šią krizę metodų (kuriam, deja, skiriamas absoliučiai nepakankamas dėmesys) buvo periferijos, kurios jam reikia, teritorijoje kapitalizmo sukūrimas o vėliau lyg ir sisteminis atsitraukimas, t.y. jau kaip teritorinis atsitraukimas. Iš pradžių tokia naujai sukurta periferija tapo buvusios kolonijos ir iš pažiūros išsivysčiusios nugalėtos ir užgrobtos „socialistinės stovyklos“ šalys, o vėliau ši periferija pradėjo formuotis ir savo visuomenių viduje [10] tai pasireiškia viduriniosios klasės panaikinimu[8] ir priverstinė islamizacija, kurios paskirtis yra priversti mirštančiąją vidurinę klasę susitaikyti su savo nuskurdinimu — prieš ją kurstoma fizinio smurto ir sunaikinimo baimė (tą atsieit daro islamas), o strateginiame plane iš viduriniosios klasės daromas „kiberpankas“ (t.y. atimamos tikrosios teisės ir galimybės ir suvarymas į skaitmenines ekosistemas). Apie tai išsamiai parašė, pavyzdžiui E.V.Guilbeaux[2].
Taigi mirštantis kapitalizmas, turėdamas iš esmės nuobodžią dialektiką, bet išoriškai šokiruojantį formos paradoksą, savo paveldėtojui – skaitmeninių ekosistemų civilizacijai – perkelia vieną iš svarbiausių savo savybių: kategorišką didžiulės ir kokybiškai neišsivysčiusios periferijos poreikį (kapitalizmo atžvilgiu ji yra „ne- arba iki-kapitalistinis pasaulis“, o kalbant apie skaitmeninių ekosistemų civilizaciją, sąvoka turėtų būti prasmingai visiškai kitokia).
Tiesa, „skaitmeniniame konclageryje“ (arba „įtraukiančiame kapitalizme“ — kas kam labiau patinka) ši „periferija“ yra keliomis eilėmis didesnė už „branduolį“, [o šis kokybinis atotrūkis technologinės vienybės rėmuose ir technologiškai nulemtas šio „branduolio“ mažumu, išskyrus kokybinių technologinių naujovių bangas, kurios objektyviai jį išplečia], todėl pasmerkia šį“ branduolį „neišvengiamai išsigimti. Dėl išsigimimo ir pati nauja skaitmeninių ekosistemų civilizacija tampa laikinu, tarpiniu, pereinamuoju etapu (tačiau į komunizmą arba primityvias bendruomenines visuomenes su technologijų praradimu ir atitinkamu daugialypiu gyventojų mažėjimu tai atves priklauso, deja, nuo mūsų).
Tačiau negalima visiškai atmesti galimybės, kad neišlaikiusios proto ir valios išbandymo paskiepytos žmonijos dalies sunaikinimas, nuo ko pradėjau šį straipsnį (kaip ir apskritai, iš pažiūros gan maniakiškas pasaulinės valdančiosios klasės dalies noras sumažinti Žemės gyventojų skaičių) yra sąmoninga ar nesąmoninga reakcija į šią perspektyvą, kuria siekiama sumažinti disproporciją tarp „branduolio“ ir „periferijos“ remiantis ne progresyviu (demokratiniu ir komunistiniu) „branduolio“ išplėtimu maksimaliai vystant žmogaus sugebėjimus, o maksimaliai sumažinant, sunaikinant konkurentą, tai yra periferiją.
——————————————————————————————————
Literatūra:
1. Валлерстайн И. Миросистемный анализ. М.: Ленанд, 2020.
2. Гильбо Е. Постиндустриальный переход и мировая война. М.: Издательские решения, 2020.
3. Делягин М. Время предателя. Послесловие к книге А.Островского Солженицын. Прощание с мифом. М.: Книжный мир, 2021.
4. Делягин М. Конец эпохи: осторожно, двери открываются! Т.1. Общая теория глобализации. М.: Книжный мир, 2019.
5. Делягин М. Конец эпохи: осторожно, двери открываются! Т.2. Специальная теория глобализации. М.: Книжный мир, Политиздат, 2020.
6. Делягин М. Светочи тьмы: физиология либерального клана. От Гайдара и Березовского до Собчак и Навального. М.: Книжный мир, 2019.
7. Некоторые объективные тенденции глобальной трансформации человечества. Римская декларация ИПРОГа. / Свободная мысль, № 1 2018.
8. Овчинский В., Ларина Е. Час волка. Введение в хронополитику. М.: Книжный мир, 2019.
9. Цифровой след личности – новый смысл существования человечества и некоторые следствия этого. Декларация Мале ИПРОГа. / Свободная мысль, №2 2020.
10. Фурсов А. Водораздел. Будущее, которое уже наступило. М.: Книжный мир, 2021.
11. Хазин М. Воспоминания о будущем. Идеи современной экономики. М.: Рипол Классик, 2019
Vertėjo komentaras:
Straipsnyje yra sąvokų, kurias reikia paaiškinti – tai „gaslighting“ (tariama „gazlaiting“), įtraukiantysis kapitalizmas / inkliuzivinis kapitalizmas ir Malės Deklaracija.
Gazlaitingas – https://en.wikipedia.org/wiki/Gaslighting – (vertimas): „Gaslighting“ (gazlaiting) yra kalba, kuria siekiama priversti suabejoti tikrove. Ši sąvoka taip pat gali būti naudojama apibūdinti asmenį („gaslighter“) veiksmingai pateikiantį klaidingą pasakojimą, kuriuo priverčia kitą asmenį ar žmonių grupę suabejoti tikrovės suvokimu ir juos dezorientuoti. Tai įmanoma tik tada, kai auditorija yra pažeidžiama, pavyzdžiui, esant nevienodiems galios santykiams arba kai auditorija bijo nuostolių, susijusių su netikėjimu melagingu pasakojimu. Gazlaitingas nebūtinai yra piktybinis ar tyčinis, nors dažnai yra būtent toks. Sąvoka kilo iš 1944 m. filmo „Gaslight“, kuriame rodoma istorija apie vyrą, kuris pasitelkęs gudrybes įtikina savo žmoną, kad ji yra pamišusi ir tada ją apvogia.
Gazlaitingas yra psichologinio smurto ir socialinio parazitavimo atmaina, kurios pagrindinis uždavinys yra nuolatiniais nuvertinančiais juokeliais, kaltinimais ir gąsdinimais priversti žmogų kentėti ir suabejoti savo supančios tikrovės suvokimo adekvatumu. Psichologinės manipuliacijos skirtos asmenį pasijusti ydingu ir nenormaliu žmogumi.
Gazlaitinge dalyvauja mažiausiai du žmonės: psichinis smurtautojas arba persekiotojas ir antrasis asmuo, auka. Jis gali būti vykdomas sąmoningai arba nesąmoningai. Dažnai vykdomas slaptai, kad emocinė prievarta nebūtų akivaizdi.
Gazlaitingo vykdytojas (smurtautojas):
• priverčia savo „auką“ abejoti savo atmintimi ir protu;
• verčia abejoti savo emociniu stabilumu ir adekvatumu;
• pristato „auką“ kaip kvailą, psichiškai silpną žmogų;
• pabrėžinėja aukos lytinį ir fiziologinį nepajėgumą;
• paneiginėja aukai svarbius jausmus ir faktus.
Įtraukiantysis kapitalizmas / inkliuzivinis kapitalizmas — Davoso Ekonomikos Forumo organizatorius Klausas Švabas 2020 metais išleistoje knygoje „The Great Resset“ inkliuzivinį kapitalizmą apibrėžia kaip postkapitalistinę epochą, kurioje bus panaikinta nuosavybė, pinigai ir prekyba —ir tokiu būdu visi žmonės bus sulyginti. Vietoj nuosavybės, pinigų ir prekybos bus paskirstymas — vienas vieningas centras visame pasaulyje visiems žmonėms po lygiai skirstys visus išteklius ir visus daiktus (gaminius) taip pat ir maistą. Panašiai padaryti bandė bolševikai prieš šimtą metų, bet jiems nepasisekė — tik darydami šį eksperimentą išžudė daug milijonų žmonių — perestroikos autoriaus Aleksandro Jakovlevo žodžiais tariant Tarybų Sąjungoje buvo nužudyta ne mažiau kaip 100 milijonų.
Malės Deklaracija — taip pavadinta todėl, kad JTO posėdis, kuriame priimta ši deklaracija, vyko Maldyvų sostinėje Malėje. Maldyvai — salų valstybė Indijos vandenyne. Šioje deklaracijoje papildytos „Žmogaus teisės“ — pvz., žmogaus teisė yra turėti gerą klimatą, gerą orą ir pan.
Dabar išvada:
Mūsų vyriausybė, kaip ir dauguma ES valstybių vyriausybių vykdo gazlaitingą prieš savo piliečius. Gazlaitingo tikslas visus priversti vakcinuotis. Vakcinavimu siekiama dviejų tikslų: pirma, išmarinti didelę dalį žmonių ir antra, išgyvenusius vakcinavimą paversti vergais (straipsnyje jie vadinami tarnybiniais žmonėmis), kurie vergišką nuolankumą paveldėtų gimdami — paveldimumą norima įgyvendinti mRNR vakcinomis. Tikrais žmonėmis išliks tik nevakcinuotieji. Pasaulyje jau kilo ne vienas skandalas, kad dalis vakcinų yra placebas (t.y. fiziologinis skystis). Placebo yra maždaug 30 procentų ir jį demonstratyviai susileidinėja prezidentai, premjerai, ministrai, visokie turtuoliai ir kiti su valdžia susiję asmenys — juos rodo per TV ir jie drąsina žiūrovus-piliečius ragindami ir juos vakcinuotis — tai akivaizdi gazlaitingo forma. Žodžiu įvykdę pirmąją dalį — išmarinę daugumą ir likusius pavertę paveldimais vergais — imsis vykdyti antrąją dalį, t.y. įtraukiantį/inkliuzivinį kapitalizmą. Malės deklaracija irgi tik smegenų pudrinimas ir gazlaitingas.
Pranas Valickas, 2021 gruodžio 9 d.
______________________________________________________________________________
Ar apginsime Konstituciją?
2020 rugsėjo 23 dieną „2020 metų Seimo rinkimų daugiamandatės rinkimų apygardos debatų“ laidoje transliuotoje per LRT televiziją aš pasisakiau prieš Stambulo Konvencijos ratifikavimą. Pasakiau taip: „Dabar tiesiai šviesiai – lytys yra dvi ir jokių kitokių nėra. Čia yra gamtos kūrinys, o ne visokių filosofų iškrypėlių sumanymas. Dabar kitas dalykas: prisidengdami labai gražiais lozungais apie moterų gynimą, jie nori prastumti homoseksualistų pederastų šeimas, įteisinti kaip normalias šeimas. Ką tai reiškia; o tai reiškia, kad jie, iškrypėliai tada galės įsivaikinti vaikus, įsivaikinti ir įsivaikinę juos kankinti, išnaudoti, žaginti. Ir tai yra paslėpta forma bandoma prastumti pedofilijos legalizavimą.“
Laisvės partijos nariai Evelina Dobrovolska ir Tomas Vytautas Raskevičius už mano pasisakymą TV laidoje mane apskundė policijai. Policija skundą atmetė motyvuodama, kad aš nepadariau jokio nusikaltimo. Tada jie policijos nutartį apskundė prokuratūrai ir pastaroji iškėlė man bylą. Teisėjas Vladimir Berezovskij nutarė, kad padariau nusikaltimą. Jo nutartį apskundžiau apeliaciniam teismui.
Aš ginu Lietuvos Konstituciją, kurios 38 straipsnis skelbia:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę ir tėvystę.
Santuoka sudaroma vyro ir moters sutarimu.
Žodžiu pagal Konstituciją yra tik dvi lytys – vyras ir moteris; šeima yra vyro ir moters santuoka ir jokių kitokių šeimų nėra. O Stambulo Konvencijoje tvirtinama, kad lytis yra socialinis konstruktas ir todėl visos homoseksualizmo formos yra atskiros lytys, t.y. lyčių yra begalinė daugybė, ir toliau Stambulo Konvencija reikalauja, kad ją ratifikavusios šalys privalo leisti santuoką (t.y. kurti šeimas) visoms daugybinėms lytims tarpusavy, o taip pat ir įsivaikinti svetimus vaikus.
Toliau – 7 Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia:
Negalioja joks įstatymas ir kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnis skelbia:
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
Stambulo Konvencija prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir todėl negali būti ratifikuota. Tačiau „Laisvės partija“ mane už Konstitucijos gynimą padavė į teismą ir teismas nori mane nuteisti už tai, kad ginu Konstituciją.
Reikia pinigų apmokėti advokatams už pagalbą bylinėjantis. Byla gali nesibaigti Apeliaciniame Teisme.
Pranas Valickas, 2021 gruodžio 10 d.
Paramą galima suteikti per „Lietuvos Visuomenės Tarybą“:
